KREDITŲ ĮSTAIGŲ PRIEŽIŪROS ESMĖ, TIKSLAI, BEI PRIEMONĖS
Rašto darbas
KLAIPĖDA 2006
Įvadas
Kredito įstaiga – tai tokia įstaiga, kuri (paprastai turi licenziją verstis ir ) verčiasi indėlių ar kitų gražintinų lėšų priėmimu iš neprofesionalių rinkos dalyvių ir jų skolinimu ir prisiima su tuo susijusią riziką bei atsakomybę.
Kredito įstaigų rūšys:
1. Bankas
2. Kredito unijos
3. Lizingas
Bankas- tai finansų institucija, turinti specialią valstybės licenziją, kuri leidžia priimti pinigus ir suteikti paskolas.
Kredito unija – kooperatiniais pagrindais suorganizuota, fizinių asmenų ar fizinių asmenų kartu su Lietuvos Respublikoje įregistruotomis visuomeninėmis organizacijomis, profesinių sąjungų organizacijomis, religinėmis bendruomenėmis ir bendrijomis, žemės ūkio kooperatyvais savanoriškai įsteigta ir šio įstatymo nustatyta tvarka įregistruota kredito įstaiga, telkianti savo narių ir savo asocijuotų narių ir klientų pinigus narių ūkiniams bei socialiniams poreikiams, numatytiems kredito unijos įstatuose, tenkinti savitarpio paskolų teikimo būdu ir prisiimanti su tuo susijusią riziką bei atsakomybę.
Lizingas – tai netradicinė finansavimo sistema jungianti ilgalaikės nuomos ir kreditavimo etapus.
Ekonominiu požiūriu lizingas – tai ilgalaikis kreditas prekine forma, kai išnuomotos priemonės savininkas už suteiktą daiktinę paskolą gauna palūkanas.
Šio darbo pavadinimas „Kreditų įstaigų priežiūros esmė, tikslai bei priemonės“ informuoja, kad šiame darbe visas dėmesys bus sukoncentruotas būtent į kreditų įstaigų priežiūros esmę, tikslus bei priemones.
Šio rašto darbo tikslas – kreditų įstaigų priežiūros esmė, tikslai bei priemonės.
Taip pat šio rašto darbo tikslas išsiaiškinti:
• Kredito įstaigas prižiūri Lietuvos bankas;
• Bankų sistemos pažeidžiamumas;
• Priežiūros tikslai;
• Kredito unijų priežiūra;
• Lizingas;
• Lietuvoje veikiančių kredito įstaigų finansinės veiklos analizė ir inspektavimas;
• Licencijavimas
Dėstymas
Kaip ir kiekvieną instituciją, taip ir kredito įstaigas turi prižiūrėti kokia nors institucija. Kredito institucijas prižiūri Lietuvos bankas. Trumpai apie Lietuvos banką: Lietuvos bankas yra Lietuvos Respublikos centrinis bankas, kurio pagrindinis tikslas – palaikyti kainų stabilumą.
Jo pagrindinės atliekamos funkcijos:
1. vykdo Lietuvos Respublikos pinigų emisiją;
2. formuoja ir vykdo pinigų politiką;
3. nustato lito kurso reguliavimo sistemą ir skelbia oficialų lito kursą;
4. valdo, naudoja Lietuvos banko užsienio atsargas ir jomis disponuoja;
5. atlieka valstybės iždo agento funkcijas;
6. išduoda bei atšaukia licencijas Lietuvos Respublikos kredito įstaigoms ir leidimus užsienio valstybių kredito įstaigų skyrių bei atstovybių steigimui, prižiūri jų veiklą ir nustato jų finansinės apskaitos principus ir atskaitomybės tvarką;
7. kuria ir valdo tarpbankinę lėšų pervedimo sistemą ir nustato reikalavimus tarpbankinės lėšų pervedimo sistemos dalyviams;
8. renka pinigų ir bankų, mokėjimo balanso, Lietuvos finansinės ir su ja susijusios statistikos duomenis, diegia šios statistikos surinkimo, atskaitomybės, jos skelbimo standartus, sudaro Lietuvos Respublikos mokėjimų balansą;
9. nustato Lietuvos Respublikos kredito įstaigų skyrių, veikiančių Lietuvos Respublikoje, finansinės apskaitos principus ir atskaitomybės tvarką;
10. skatina patvarų ir veiksmingą mokėjimo ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemų veikimą.
Lietuvos bankas, kaip kredito įstaigų prižiūrėtojas, vykdo tokias pagrindines funkcijas:
1. kredito įstaigų licencijavimą;
2. finansinės veiklos vertinimą;
3. inspektavimus;
4. esant reikalui inicijavo poveikio priemonių taikymą.
Bankų sisteminis pažeidžiamumas
Bankas žlunga ekonomine prasme , kai jo turto rinkos vertė tampa mažesnė už jo įsipareigojimus. Tokiu atveju bankas negali tikėtis iš karto visiškai padengti turimus įsipareigojimus.
Atrodytų, kad vieno banko žlugimas neturėtų būti svarbesnis už atitinkamo dydžio įmonės žlugimą. Tai ypač teisinga šiandien, kai dauguma produktų nebėra unikalūs ir teikiami kitų, ne bankinių organizacijų, kurių nuolat daugėja ir kurios užima vis didesnę bankų rinkos dalį.
Kadangi bankai per skolinimąsi ir skolinimą tarpusavyje yra finansiškai susiję, tai vieno banko negebėjimas įvykdyti įsipareigojimų kitam bankui gali savo ruožtu turėti įtakos pastarojo galimybei įvykdyti savo įsipareigojimus kitiems bankams: taip šią grandinę galima tęsti be galo. Paprastai tokių nuogąstavimų po kitų įmonių žlugimo nebūna: niekas nemano, kad plieno gamyklos, programinės įrangos gamintojo ar bakalėjinių prekių parduotuvės bankrotas persiduos kitoms tos pačios pramonės šakos įmonėms ir turės sisteminių pasekmių. Netgi priešingai: žlugus vienai firmai, kitos firmos iš to gauna naudos, kadangi dingsta iš rinkos konkurentas ir atsiranda proga išplėsti savo rinkos dalį.
Taigi galime teigti, kad pavienei bankai yra jautresni žlugimui negu kitos firmos, o sistema jautresnė „žalingai įtakai“ nei kitos ūkio šakos. Tai yra dėl keleto priežasčių:
1. Žemas bankų kapitalo ir turto santykio rodiklis, dėl kurio
nelieka daug erdvės praradimams. Kuo mažesnis šis santykis, tuo didesnė tikimybė, kad bankas taps nemokus dėl kitų bankų neigiamo poveikio arba pats taps kitų bankų nemokumo priežastimi.
2. Žemas grynųjų pinigų ir turto santykio rodiklis, dėl kurio gali tekti parduoti pelną uždirbantį turtą, kad būtų įvykdyti indėlininkų reikalavimai.
3. Aukštas trumpalaikių įsiskolinimų ir visų įsiskolinimų rodiklis, dėl kurio vėlgi gali tekti skubiai parduoti turtą patiriant didelių nuostolių dėl skubos, kad būtų atsiskaityta su tais pačiais depozitoriais.
Galima išskirti penkias priežastis, dėl kurių „ infliacijos efektas“ bankų sistemai yra pavojingesnis negu kitoms:
Staigiau įvyksta( kituose sektoriuose neigiamo sukrėtimo perkėlimas yra gana lėtas ir rinkos dalyviai turi laiko parengti apsisaugojimo nuo jo planą ir jį įgyvendinti);
Plačiau išplinta šakoje ( bankai tiesiogiai susiję per tarp bankinių indėlių, paskolų rinkas, mokėjimo, kliringo sistemas ir netiesiogiai – per tokių pačių ar panašių indėlių ir skolų paslaugos teikimą);
Dėl to būna daugiau žlugimo atvejų ( neigiamas sukrėtimas viename banke, sukeliantis didelių nuostolių ir stumiantis jį nemokumo link, sąryšių grandine nesunkiai gali pasiekti kitus bankus);
Didesni kreditorių (depozitorių) nuostoliai įmonėse (atskirti įmokų banką nuo nemokaus po krizės yra lengva, tačiau tai padaryti prieš krizę nepalyginti sunkiu)
Išplinta už banko sistemos ribų, paliečia kitus sektorius, makroekonomiką ir kitas šalis ( kadangi bankai veikia ir už nacionalinių ribų).
Beveik visose šalyse buvo įvesti įstatymai banko veiklos apribojimai, įskaitant kapitalo pakankamumą, abejotinų aktyvų grupavimą, aktyvų koncentraciją , likvidumą, vidaus kontrolę, ir t.t., siekiant apriboti neapgalvotą bankų rizikos prisiėmimą . Šie reikalavimai turėtų nustatyti minimalius riziką ribojančius standartus, užtikrinant, kad bankas apgalvotai vykdytų savo veiklą. bankai turėtų būti pasirengę apsisaugoti nuo sukrėtimo nuostolių: reikalauti didesnės palūkanų normos rizikingesniems investiciniams projektams, daugiau ir patikimesnio užstato ir turėti pakankamai kapitalo absorbuoti galimus nuostolius, kylančius dėl bendradarbiavimo su sukrėtimą patyrusiu banku, bankais ar kitomis finansų įstaigomis.
Priežiūros tikslai
Savitas sisteminės bankų priežiūros objektas – bankų sistemos stabilumas – lemia jo tikslus: