Kremzlinės žuvys
Evoliucijos požiūriu (raktas) už kaulinias yra primityvesnės kremzlinės žuvys (rykliai ir rajos).Jų griaučiai susideda ne iš kaulų, bet iš kremzlių. Vienos jų gyvena prie jūros dugno, kitos vandens sluoksnyje.
Kremzlinių žuvų yra apie 620 rušių; tai plokštažiaunės žuvys (Elasmobranschii), apimančios ryklius ir rajožuves (Batoidea), ir neaiškios savita grupe-chimeros (Holocephali). Daugelio kremzlinių žuvų būdingas požymis heterocerkine uodega; virsutinė jos skiltis yra ilgesnė už apatinę. Be to ryklių krūtinės pelekai yra fiksuoti, o galva plokščia, todel jie išlaiko horizontalią padėtį.
Dauguma ryklių yra plaukiojantys grobuonys ir iš prigimties žuvaėdžiai, taciau kartais, pvz, kai yra labai išalkę, gali žiauriai pulti ir žinduolius, tarp jų ir žmones. Rajos laikosi vandenyno dugne; čia jos šniukštinėja ieškodamos moliuskų.
Didžiausios kremzlinės žuvys, kad ir keista, yra mažiausios agresyvios ir nekelia daugumai povandeninių kaimynų jokios grėsmės. Bangininis ryklys (iki 8m ilgio), milžinryklis (14 m) ir bauginančiai atrodanti raja manta (“sparnų” tarpugalis iki 6m) minta tik plantonu ir kitais smulkiais jūriniais gyvūnais. Nors yra labai dideli, bangininis ryklys ir milžinryklis minta mažais organizmais, kuriuos išsikošia iš vandens gomorio šonų raginėmis plokštelėmis, vadinanamomis banginio ūsais.
Daugelis kremzlinių žuvų, pvz., mėlinasis ryklys ir kiauninis ryklys yra gyvagimdės.Kitos neršia didelius, turinčius daug trynio, kiaušinius; kiekviena jų iš viršaus gaubia tvirata raginė kapsulė. Jaunikliams išsiritus, jūros pakrantese galima rasti bangų išmestų tusčių kapsulių; žmonės jas vadina “undinės piniginėmis”. Apvaisinimas yra vidiminis, todėl patinų pilvinių pelekų vidinės skiautės virtusios kopuliacijos organais.
Visos kremzlinės žuvys, išskyrus pjūklažuves ir kai kurių rušių rajas, gyvena jūroje, o 20 000 kaulinių žuvų rušių yra paplitusios vsame pasaulyje tiek jūrose tiek ir gėluosiuose vandenyse.
Žuvų kurių griaučiai kremzliniai, pvz.,ryklio, oda tvirta ir lanksti. Pavienių, į dyglius panašių odos žvynų sandar yra panaši į žandikauliuose esančią dantų sandara
Rykliai
Ryklio gerklėje stirkso daug eilių didelių aštrių trikampių dantų. Vienu metu jų yra net trys tūkstančiai, o per visą gyvenima ši žuvis „sunaudoja“ apie dvidešimt tūkstančių dantų.
Rykliai priklauso kremzlinių klasės žuvims. Visuose pasaulio vandenynuose gyvena du šimtai penkiasdešimt rūšių ryklių. Tarp ju yra nedidelių, siekiančių pusę metro, kaip kad šuninis ryklys. Yra ir milžinų – bangininis ryklys, siekiantis šešiolika metrų ilgio ir sveriantis iki vienuolikos tonų. Labiausiai rykliai paplitę tropikų vandenynuose, tačiau kai kurios rūšys gyvena ir arktiniuose, kiti renkasi gėlus vandenis, įplaukia net į upių žiotis. Jie nuolat keliauja, negalima numatyti, kur ir kada pasirodys. Medžioja žuvis, aštuonkojus ir didelius krabus, puola ir jūros žinduolius. Rykliai turi nuolat judėti, nes neturi oro pūslės, kuri kitoms žuvims leidžia plūduriuoti be didelių pastangų. Kad nenuskęstų į gelmę, rykliai turi be perstojo plaukioti, net ilsėdamiesi ir miegodami. Reikiamoje padėtyje kūną išlaiko uodegos ir krūtinės pelekai.
Rykliai veda gyvus vaikus arba neršia ikrus raginėse kapsulėse.
Nors šie plėšrūnai žmonėms visada kėlė siaubą, ne visi jie yra pavojingi. Alkanas tigrinis ryklys arba rajūnas žmogėdra įnirtingai puola. Jie sužeidžia gyvūną ir suka aplink jį ratus, kad galėtų pribaigti. Sužeistos aukos signalus ir vibraciją bei kraujuojančią žaizdą rykliai jaučia net iš kelių šimtų metrų. Labai pavojingas yra didysis baltasis ryklys. Jis gali sverti iki 2 tonų ir siekti 6 metrus ilgio, yra labai stiprus, tačiau „nemanevringas“, todel kai kuriems jūros gyvūnams pavyksta nuo jo pasprukti. O štai banginis ryklys daugiausia minta planktonu ir yra visai nepavojingas.
Rykliai vaidina sanitarų vaidmenį, nes jų aukomis dažniausiai tampa silpnesni ar paliegę gyvūnai. Tačiau ir patiems gręsia išnykimo pavojus – juos naikina žmonės.
Daugeliui iš mūsų, vos išgirdus žodį ryklys, vaizduotėje iškyla vandens paviršių skrodžiantis pelekas – ryklys kaip tik taikosi sudraskyti į gabalėlius vargšą plaukiką. Tačiau kasmet dėl ryklių užpuolimo žūsta kur kas mažiau žmonių nei, pavyzdžiui, nuo bičių įgėlimų, nors bičių mes kažkodėl nelaikome nuožmiais žmonių žudikais…
Iš tiesų – ką mes žinome apie ryklius? Manau, nedaug, nes ryklių būriui priklauso ne tik didžiuliai ir plėšrūs rykliai, bet ir daug visai nepavojingų, netgi draugiškų padarų. Vieni rykliai užauga tik iki keliasdešimties centimetrų ilgio, o kiti sveria net kelias tonas. Vieni išmarginti įvairiausių spalvų dėmėmis, kiti labai keistos išvaizdos. Dar daug paslapčių gaubia ryklius, ir joms atskleisti prireiks nemažai pastangų ir laiko.