Kretingos pranciškonų vienuolynas xx a
5 (100%) 1 vote

Kretingos pranciškonų vienuolynas xx a

-1-

Kretingos pranciškonų vienuolynas XX a. pradžioje buvo vienas iš nedaugelio, patyrusių caro valdžios represijas. Mat pasinaudojant vienuolių dalyvavimo 1831 ir 1863 m. sukilimuose pretekstu, XIX a. Lietuvos katalikų vienuolynai buvo sunaikinti. Iki XX a. pradžios išliko tik 5 legalūs vienuolynai: bernardinų Kretingoje, marijonų Marijampolėje, kotryniečių Krakėse benediktinių Kaune ir Vilniuje. Nei savo vidiniu gyvenimu, nei išorine veikla jie nebebuvo panašūs į vienuolynus, kurie čia gyvavo bent prieš keliasdešimt metų. Tai buvo beišmirštančios bendruomenės, kuriuos caro valdžia stengėsi demoralizuoti ir galutinai likviduoti.Kretingos bernardinų vienuolyną XIX a. gale jau tik iš dalies galima vadinti to ordino konventu, nes jame buvo apgyvendinti kunigai ir broliai iš kitų naikinamų vienuolynų: Klovainių karmelitų, Agluonos dominikonų, Kauno augustinų, Kęstaičių rokitų, taip pat tos pačios regulos vienuoliai iš Tytuvėnų, Troškūnų ir Slonimo vienuolynų. Toks skirtingų vienuolijų ir net skirtingų regulų vienuolių įkurdinimas vienuose namuose sujaukė jų gyvenimą, susilpnino klauzūrą. Negana to, vienuolynai buvo paversti įkalinimo ir pataisos namais.

-2-

Kaliniai ir demeritai Kretingos vienuolyne

Kretingos pranciškonų vienuolyne pirmieji caro valdžiai nusikaltę kunigai buvo atsiųsti, berods, po 1831 m. sukilimo. 1831 ir 1834 m. dvejus metus atgailauti už dalyvavimą sukilime čia buvo uždaryti 6 kunigai72. Už politinius nusikaltimus kunigai paprastai būdavo uždaromi vienuolyne 2 metus jiems uždraudžiama atlikinėti savo dvasines priedermes. Vienuolyno vyresniajam atiteko prižiūrėtojo pareigos. Jis privalėjo kontroliuoti, kad kunigai nedalyvautų viešose bažnytinėse apeigose, išskyrus skaitytines Šv. Mišias, neišeitų už vienuolyno ribų. Vyresniajam buvo pavesta kruopščiai peržiūrėti kunigų gaunamą ir siunčiamą korespondenciją. Susitikti su pašaliniais asmenimis galėjo tik su ypatingu vyresniojo leidimu ir jo stebimi, be to, visi lankytojai turėjo būti įregistruoti specialioje knygoje. Valstybės iždas tokiems kunigams išlaikyti kas keturi mėnesiai skirdavo maždaug po 60 rub. Nors vienuolyno vadovai buvo bauginami, kad vienuolynas bus visai uždarytas, jei jie neatliks šių pareigų, nesilaikys visų taisyklių nebuvo labai griežtai laikomasi. Kunigai uždaroje klausykloje arba zakristijoje klausydavo išpažinčių, paslapčiomis išeidavo į miestą, o susekti išsipirkdavo kyšiais ir vaišėms. Gubernijos valdžia 1898 m. priekaištavo Žemaičių vyskupui, kad Kretingos vienuolyno vyresnysis nekontroliuoja pašalinių lankytojų, kalinamųjų korespondencijos ir pan. 75 Iš tiesų, vyresnysis pranešdavo konsistorijai ir vietos policijai tik apie ypatingus taisyklių pažeidimo atvejus – kai įkalintieji kunigai visai ignoruodavo minėtas taisykles ir jų įspėjimus arba kai savavališkai išvykdavo iš vienuolyno nežinia kur ir nežinia kuriam laikui. Tokie atvejai būdavo gana dažni, juos slėpti nebuvo prasmės, nes policija pati stebėjo vienuolyną ir buvo gerai informuota apie jo gyventojus.

Kretingos vienuolyne kalėjo kunigai Aleksandras Dambrauskas (kalėjo 1889 m. keletą mėnesių prieš tremtį, nubaustas už atsisakymą leisti katalikus vaikus į cerkvę caro šeimos švenčių dienomis), Felicijonas Lialis, Stanislovas Stakelė (čia kalėjęs du kartus: 1890-1892 m. ir 1895-1898 m. už lietuviškų knygų platinimą, slaptos mokyklos įsteigimą), Jurgis Stakauskas (1901 m. įkalintas 2 metams už tikybos mokymą liaudies mokykloje lenkų kalba), Povilas Dogelis (1902-1904 m. kalėjęs už atsisakymą mokyti tikybos Panemunėlio mokykloje rusiškai). Su kai kuriais kunigais vienuolynas turėjo daug vargo. Pavyzdžiui, kun. Stakelė, antrą kartą uždarytas į vienuolyną, iš jo pabėgo net 4 kartus. Paskutinį sykį buvo jį grąžinęs policijos valdininkas. 1896 m. rudenį jo elgesį vienuolyne svarstė dvasinė konsistorija, nes be vyresniojo raportų, telegramų, vyskupas buvo gavęs ir viso Kretingos konvento vienuolių pasirašytą prašymą gelbėti juos nuo nesugyvenamo charakterio kunigo Stakelės (jis savavališkai išeidavo iš vienuolyno, įžeidinėdavo vyresnįjį, grasino jam, triukšmaudavo refektoriume ir pan.) Konsistorija efektyvesnių priemonių, nes tik įspėjo kun. Stakelę, kad jis priklauso nuo vienuolyno gvardijono ir privalo paklusti, taip pat pagrasino, jog apie nusižengimus bus pranešta atestacijoje Vidaus reikalų ministerijai (ja besiremdama, pastaroji prailgino jo įkalinimo laiką. Vieneriais metais jau buvo pratęsusi kun. Lialio ir Stakausko kalėjimą).

Dėl Kretingos puikios geografinės padėties netoli Prūsijos sienos vienuolynas XIX a. pab. – XX a. pradžioje tapo svarbus slaptosios spaudos leidybos organizavimo bei platinimo centras. Tačiau tai buvo ne vienuolyno, bet jame kalintų ir politiškai įsipareigojusių kunigų darbas tautiniam

-3-

atgimimui Kun. Lialis čia redagavo „Tėvynės sargą“, rūpinosi jį pargabenti ir išsiuntinėti, vėliau kunigai Antanas Bizauskas, Dogelis ir Stakauskas buvo įkurdinę lietuviškų knygų ir laikraščių sandėlį. Iš čia, kitų parapijų kunigų bei parapijiečių padedami platindavo spaudą po visą Žemaitiją. Šis darbas, matyt, buvo dirbamas su vysk. Mečislovo Paliulionio žinia, nes jis išdavė kun. Bizauskui leidimą
dažnai važinėti į Prūsiją dvasinių patarnavimų ten gyvenantiems Kretingos parapijiečiams suteikimo dingstimi. Kun. Bizauskas perveždavo į Prūsiją rankraščius, organizavo spaudinių korektūrą ir jų pargabenimą į Lietuvą. Žandarai stebėjosi, kad Vokietijoje gali būti Kretingos parapijiečių, įtarė, jog kun. Bizauskas važinėja į užsienį lietuviškos spaudosreikalais, 1903 m. bandė jį sekti, tačiau apkaltinti neįstengė.

Beje, vienuolyno gvardijonas ir kiti jo gyventojai apie šį knygnešystės darbą vienuolyne nieko nežinojo ir vargu ar būtų toleravę tokią grėsmę savo konventui. Antai gvardijonas, norėdamas užbėgti už akių galimoms valdžios represijoms vienuolynui, net kelis kartus buvo apskundęs policijai kun. Lialį.

Remiantis vienuolyno archyvu, spaudoje rašyta, kad 1858-1914 m. Kretingos vienuolyne buvo 68 atgailaujantys kunigai.

Nuo 1886m., uždarius Kęstaičių rokitų vienuolyną, prie kurio gyvavo kunigų prieglauda, ir jo gyventojus perkėlus į Kretingą, čia pradėti siųsti ir psichiniai ligoniai bei demeritai – dvasinei drausmei nusižengę kunigai. Daugiausia pasauliečių kunigų į vienuolyną būdavo uždaroma dėl silpnybės alkoholiui ir pamišimo. Jie vienuolynų vyresniesiems kėlė daug rūpesčių, nes vien moraliniu poveikiu neįstengta gydyti ligų. Nepasitaisantys kunigai ilgai likdavo vienuolyne ir drumsdavo jo ramybę. Antai 1896 m. Kauno diecezijos vienuolynų vizitatorius savo pranešime vysk. Paliulioniui siūlė du Kretingos vienuolyne gyvenančius ir be perstojo girtaujančius kunigus arba iš jo išleisti, arba sumažinti maisto davinį ir visam laikui uždaryti „į tamsiąją“, nes nėra jokios vilties, kad jie pasitaisytų.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1048 žodžiai iš 3422 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.