I.Įvadas
Nuo XIV a.pab. iki pat XIX a. pr. niekas nežinojo apie šį svarbų Lietuvos ir Lenkijos istorijai dokumentą. Krėvos aktas archyvuose surastas palyginus visai neseniai : tik 1837 m. jį paskelbė lenkų istorikas M.Višnievskis (1794-1865).
Kaip rašė istorikė Kiaupienė, surašytas XIV a.pab. pargamentas 500 metų išgulėjo Krokuvos kapitulos archyve Vavelio pilyje ir, atrodo, menkai kam terūpėjo, net istorikai juo nesidomėjo. Situacija pasikeitė XIX a.viduryje. Lenkijos istorikai pavadino jį Krėvos unijos aktu ir ėmė jį naudoti rašydami Lenkijos ir Lietuvos istoriją. Šiame dokumente buvo teigiama , kad XIVa.pab. buvo įteisinta Lietuvos valstybės inkorporacija į Lenkijos sudėtį. Greit atsirado ir skeptikų, kurie paskleidė teiginį, kad Krėvos akto dokumentas – tik vėlesnių laikų falsifikatas, ir tai, žinoma, sukėlė daug diskusijų.
Taip pat didelė dalis Lenkijos ir kitų šalių istorikų teigia, kad nuo 1385 m. Lietuva prarado savo nepriklausomybę ir tapo Lenkijos dalimi. Remiamasi tuo, kad Krėvos akto paskutiniame punkte Jogaila pažadėjo inkorporuoti (naudotas lotyniškas terminas applicare) Lietuvą į Lenkiją. Tačiau, pradedant Lietuvos tarpukario istorikais, bei dabartiniai istorikai neigia šią lenkų nuomonę, sakydami, kad Krėvos aktas tebuvo Jogailos vedybiniai pažadai.
Šio referato pagrindiniai tikslai – panagrinėti: 1) ar tikrai Krėvos aktas buvo pasirašytas 1385m.? 2) kas tai : unija ar vedybų pažadai? 3) ir kaip tas daug diskusijų sukėlęs aktas buvo vertinamas?
Darbo temai nagrinėti buvo panaudota literatūra:
J.Dainauskas (1940-2000) knygai „Lietuvos bei lietuvių krikštas ir 1387-ji metai“ medžiagą rinko apie 40 metų. Jis buvo išeivijos istorikas, teisininkas, pedagogas, žurnalistas, rašytojas, daugelio organizacijų veikėjas.
J.Kiaupienės (g.1947 m.) „1385m. rugpjūčio 14d. Krėvos aktas“. Čia ji ypač daug dėmesio skiria paneigti Dainausko nuomonę apie Krėvos aktą, bando išsiaiškinti ar iš tikrųjų Lietuvos kunigaikštystės valdovas Jogaila ir kiti Gediminaičių dinastijos kunigaikščiai aktu Krėvoje sudarė uniją su Lenkija ar XIX – XX a. istorikai sukūrė Krėvos unijos koncepciją?
A.Šapoka (1906-1961) – pirmojo tarybinio Lietuvos istorijos vadovėlio autorius, populiariausias buržuazinės istoriografijos atstovas. Taip pat istorijos daktaras bei Vilniaus universiteto docentas. Jį išgarsinusi “Lietuvos istorija” parašyta visuomenės raidą vertinant idealistiniu požiūriu. A.Šapoka vienas iš pirmųjų paneigė lenkų ir kitų šalių istorikų nuomonę apie Krėvos akto vertinimus.
Lietuvos istorikas Mečislovas Jučas plačiai išdėstė Krėvos priežastis ir vertinimą knygoje “Lietuvos ir Lenkijos unija” (XIV a. vid. – XIX a. pr.).
R.Kamuntavičius parašė I-IV sk. 11-12 kl. vadovėliui ”Lietuvos Istorija”. Rėmiausi jo III sk. “Didžiųjų pokyčių laikotarpis: Jogailos ir Vytauto Lietuva”, kuriame suprantamai ir aiškiai išdėstyta Lietuvos ir Lenkijos santykių raida Jogailos ir Vytauto valdymo metu.
II. Dėstymas
1. Krėvos sutarties priežastys
Pats Krėvos aktas buvo pasirašytas 1385m. rugpjūčio 14d. Krėvoje. Šiuo dokumentu Jogaila, tapdamas Lenkijos karaliumi, įsipareigojo pasikrikštyti pats ir pakrikštyti visus Lietuvos gyventojus. Taip pat atlyginti Austrijos princui Vilhelmui už nutrauktas sužadėtuves 200.000 auksinų baudą. Be to, Jogaila pažadėjo sugrąžinti Lenkijai priklausiusias žemes, paleisti visus Lenkijos belaisvius ir prijungti LDK žemes prie Lenkijos.
Lietuva krikštą galėjo priimti iš trijų valstybių – Ordino, Maskvos arba Lenkijos. Lenkija buvo mažiausiai pavojinga Lietuvos valstybei. “Be to, ji galėjo naudinga sąjungininkė prieš Maskvą prisijungiant rusiškas žemes bei labai padėti kovai su Ordinu. Svarbu pabrėžti ir tai, kad Lenkija siūlė pačias palankiausias krikšto sąlygas – Jogaila buvo pakviestas užimti Lenkijos karaliaus postą” (R.Kamuntavičius, V.Kamuntavičienė, R.Civinskas, K.Antanaitis, p.68).
M. Jučas teigė, kad vaizduojama tragiška Lietuvos padėtis dėl padažnėjusių kryžiuočių antpuolių ir iškilusios Maskvos galybės yra gerokai perdėta.
“Nors Krėvos pilyje vien Jogaila įsipareigojo Vengrijos karalienei Elžbietai, Jadvygos motinai, tačiau Lenkijos interesai toje sąjungoje buvo ne menkesni negu Lietuvoje. Krėvos aktą padiktavo lenkų ponai, o Jogaila jį priėmė. Jogaila siekė įveikti susidariusią politinę krizę Lietuvoje, įsijungti į krikščioniškų valstybių šeimą ir gauti vakarų civilizacijos vaisių. Lenkų ponai galėjo turėti mintyje Lietuvos valstybės likvidavimą, to jie vėliau ir siekė” (M.Jučas., p.363).
2. Krėvos sutarties aktas : unija ar vedybų pažadai?
Nuo XIX a. vidurio, kai Krėvos sutarties aktas buvo įvestas į istoriografiją, iki pat šių dienų daug Lenkijos ir kitų šalių istorikų jį vadina unijos aktu, sujungusiu Lietuvą ir Lenkiją į vieną valstybę. Jie teigia, kad nuo 1385 m. Lietuva prarado savo
nepriklausomybę ir tapo Lenkijos dalimi. Remiamasi tuo, kad Krėvos akto paskutiniame punkte Jogaila pažadėjo inkorporuoti Lietuvą į Lenkiją.