Įvadas
1385 metų rugpjūčio 14 d. Krėvos aktas bene svarbiausias XIV a. pabaigos Lietuvos valstybės dokumentas. Krėvos pergamentas 500 metų išgulėjo Krokuvos kapitulos archyve ir menkai terūpėjo tiek Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, tiek ir Lenkijos Karalystės politikams. Krėvos sutartimi susidomėta tik XIX a. viduryje. Šis dokumentas sukėlė didžiulias diskusijas tarp Lietuvos ir Lenkijos istorikų, nes Lenkijos istorikai teigia, jog būtent Krėvos aktu buvo įteisinta Lietuvos valstybės inkorporacija į Lenkijos Karalystės sudėtį.
Šiame darbe bandysiu aprašyti Krėvos aktą, nagrinėsiu jo autentiškumo problemą, jo paskirtį, bei reikšmę Lietuvos valstybei. Rašomo referato pagrindinis šaltinis bus J. Kiaupienės sudaryta knyga ,,1385 m. rugpjūčio 14 d. Krėvos aktas [Lietuvos užsienio politikos dokumentai. XIII-XVIII a.].
Trumpa dokumento istorija
Krėvos aktas surašytas 1385 metais rugpjūčio 14 dieną. Tai Lietuvos valstybės sutarties dokumentas. ,,Šiuo dokumentu Jogaila, tapdamas Lenkijos karaliumi, įsipareigojo pasikrikštyti pats ir pakrikštyti visus Lietuvos gyventojus. Taip pat jis įsipareigojo atlyginti Austrijos princui Vilhelmui Habsburgui, kuriam Jadvyga buvo pažadėta į žmonas, bet kurio Lenkijos ponai atsisakė atsiradus Jogailos kandidatūrai. Be to, Jogaila pažadėjo sugrąžinti Lenkijai priklausiusias žemes, paleisti visus Lenkijos belaisvius ir prisijungti LDK žemes prie Lenkijos.”
,,Surašytas XIV a. Pabaigoje, Krėvos pergamentas 500 metų išgulėjo Krokuvos kapitulos archyve Vavelio pilyje ir, atrodo, menkai terūpėjo tiek Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, tiek ir Lenkijos Karalystės politikams, nesidomėjo šiuo dokumentu ir istorikai. Situacija pasikeitė XIX a. viduryje. 1385 m. Krėvos aktas staiga sulaukė didžiulio istorikų susidomėjimo bei pripažinimo. Lenkijos istorikai pavadino jį Krėvos unijos aktu. Lenkijos – Lietuvos santykių istorijos istoriografijoje ,,gimė” Krėvos unijos koncepcija, teigianti, kad būtent šiuo dokumentu XIV a. pabaigoje buvo įteisinta Lietuvos valstybės inkorporacija į Lenkijos Karalystės sudėtį. Greitai radosi ir skeptikų, kitaip interpretavusių šio dokumento turinį. Prasidėjo ilga, iki pat šių dienų trunkanti diskusija dėl Krėvos akto reikšmės įvertinimo dviejų valstybių santykių istorijoje. XX a. 8-ajame dešimtmetyje istoriografijoje paskleistas teiginys, kad 1385 m. rugpjūčio 14 d. Krėvos aktas esąs ne XIV a. pabaigoje surašytas dokumentas, o vėlesnių laikų falsifikatas, sukėlė naują emocingų diskusijų bangą. Iškilo būtinybė aiškintis Krėvos akto autentiškumo problemą.”
1 pav. 1385 m. rugpjūčio 14 d. Krėvos aktas.
Krėvos akto autentiškumas
Antspaudai
Bene svarbiausias dokumento autentiškumo įrodymas yra jo antspaudai: ,,Dokumentą parašyti galėjo daug kas, o antspauduoti – tik jį išdavę teisiniai arba fiziniai asmenys, nes būtent jie atsakė už dokumente surašytų teiginių tikrumą ir pasekmes. Neretai kad dokumentas įgytų didesnę ir platesnę visuomeninę galią, jį antspauduodavo ne tik dokumento davėjas, bet ir keli ar net kelios dešimtys liudininkų, paprastai vadinamų antspaudininkais. […] Norint dokumentą panaikinti, užtekdavo nukirpti ar bent perlaužti prie jo prikabintą antspaudą.”
Pabandykime išsiaiškinti, kokie antspaudai galejo būti ant Krėvos akto: ,,Be valdovo, sudarant šį dokumenta, dalyvavo lietuvos kunigaikščiai, artimiausi Jogailos giminaičiai: broliai Skirgaila ir Kaributas, pusbrolis Vytautas bei dar vienas valdovo brolis Lengvenis. Būtent jie, kaip rašoma akto koroboracijoje, patvirtindami duotų pažadų tikrumą ir teisėtumą, šalia Jogailos prikabino savuosius antspaudus.” Taigi Krėvos aktas turėjo 5 antspaudus. Pirmasis antspaudas priklausė svarbiausiam asmeniui – Jogailai, o kiti vadinamiesiems antspaudininkams: broliams Skirgailai ir Kaributui, pusbroliui Vytautui ir Lengveniui (2 pav). Tačiau kaip matome ant Krėvos akto nėra nei vieno antspaudo, reiškiasi jie kažkur dingo. ,,Du svarbiausi Jogailos ir Skirgailos krėvos akto antspaudai dingo iki 1834 m., kiti – tarp 1834/1841-1875 m. Nuo pargamento nuplėštas Vytauto antspaudas, sprendžiant iš K. Sochaniewicziaus užuominos, atsidūrė pas K. W. Kielisinskį, o iš jo pateko pas Pawlikowskius.” Toliau J. Kiaupienės sudarytoje knygoje aiškinamasi kokie šių penkių asmenų antspaudai galėjo būti prikabinti ant Krėvos akto.
2 pav. a) Kaributo, b) Vytauto ir c)Lengvenio
antspaudų piešiniai, dail. K.W. Kielinskis, 1841 m.
Rašto grafika
Kai nėra antspaudų svarbu rašto grafika. Knygoje, kuria sudarė J. Kiaupienė, išskiriama atskira dalis, kuri pavadinta ,,Krėvos akto rašto grafinė – chronologine charakteristika”. Šioje dalyje analizuojama šio svarbaus dokumento grafinis rašymo stilius, bei estetinis vaizdas. Autorė pabrėžia: “Kai nėra antspaudų, svarbi tampa rašto grafika. R. Čapaitės atlikti tyrimai įtikina, kad dokumentas rašytas XIV a. antrajai pusei būdingu gotikiniu raštu. […] Tai jau rimtas Krėvos akto autentiškumą patvirtinąs dokumentas.” Šį jos sakinį, kaip ir visą skyrių, sukritikavo E. Gudavičius. Jam nepatiko, jog J. Kiaupienė šiame skyriuje visiškai neužsimenama apie Rimšos studiją: ,,[…] bet
atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiame skyriuje neužsimenama apie Rimšos studiją, nors jo tematikai tai tiesiog būtina.”
Labai svarbu yra išsiaiškinti ir kas diktavo, bei surašė šį aktą. ,,Viduramžiais rašovas būdavo glaudžiai susijęs su dokumento sumanytoju, su asmeniu – valdovu, politiku ir pan., kuris išleisdavo į pasaulį vieną ar kitą dokumentą. Kas surašė Krėvos aktą tiksliai nežinoma, taip pat kaip nežinoma kur jis buvo surašytas: ,,Ar tai vyko Krėvoje susitikimo su Jogaila ir kitais Gediminaičių kunigaikščiais metu, o gal Lietuvos, Lenkijos ir Vengrijos pasiuntiniai, nurodyti dokumente, į Krėvą jau atsivežė preliminarinį tekstą.” Autorė pabandė palyginti Krėvos akta su Krokuvos kapituloje rašyto Krokuvos katedros kalendoriaus dalies įrašu: ,,Pateikta analizė leidžia daryti prielaidą (ne išvadą), kad Krėvos dokumentą rašęs žmogus galėjo būti susijęs su Krokuvos kapituloje dirbusių rašovų ratu. […] būtent Krokuvos kapitulos nariai XIV a. antroje pusėje ypač dalyvavo kuriant Lenkijos valdovo raštinės ir apskritai dokumentų terminiją, istorikas teigia, kad termino applicare, būdingo Lenkijos karaliaus ir vyskupų raštinėms, įrašymas į Krėvos dokumento teksta liudija, kad dokumentą surašė lenkai.” Taigi iš dalies, kaip teigia autorė, galime daryti prielaidą, kad šis dokumentas buvo surašytas lenkų.