Krikščionių tikėjimas
5 (100%) 1 vote

Krikščionių tikėjimas

112131

ĮVADAS

Krikščionybė, kaip ir judaizmas yra gana aiškiai etinė religija ta prasme, kad ji nepripažįsta galutinio tarnystės Dievui ir moralinio elgesio atskyrimo. Du pagrindiniai įsakymai – mylėti Dievą ir mylėti artimą – eina kartu ir papildo vienas kitą.

Apskritai religijos yra etinės minties mokyklos ir moko savo išpažinėjus gerumo ir šventumo kelių, kita vertus, jos skiriasi teologiniais pagrindais, kuriais remiantis žvelgiama į etinius klausimus, ir konkrečiais būdais, kuriais juos sprendžia. Jų teologinės prielaidos daro įtaką moraliniu normų turiniui.

Kiekviena religinė etika yra savita – turi savo identitetą, sąlygojamą teologinių pagrindų, iš kurių ji kyla ir kuriais remiasi. Pageidautina ir netgi būtina, kad religinė etika pati perteiktų šių pagrindų svarbą ir pamėgintų aiškiai suvokti jų prasmę.

Krikščioniškajai etikai, skirtingai nei kitoms, savitumą teikia Jėzaus Kristaus asmuo ir Šventasis Raštas – Senasis ir Naujasis Testamentai. Čia mes randame pagrindinius principus, kurie apibūdina krikščioniškąjį požiūrį į moralės pagrindus.

Krikščionių tikėjimas yra tiesiogiai kilęs iš žydų religijos. Jėzaus laikais, kaip moko šventoji žydų knyga – Senasis Testamentas, svarbiausi jų religijos bruožai buvo šie:

· Tikėjimas, kad yra vienas Dievas, pasaulio Kūrėjas ir Viešpats, viso pasaulio Valdovas.

· Tikėjimas, kad žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą, tačiau jis sukilo prieš savo Kūrėją ir turės būti nubaustas.

· Tikėjimas, kad Dievas yra ne tik teisingas, bet ir gailestingas bei maloningas teisėjas. Jis suteikė žmogui galimybę išvengti teismo aukojant atgailos aukas.

· Tikėjimas, kad Dievas apsireiškė Izraelio tautai ir išsirinko ją būti savąja tauta.

· Tikėjimas, kad kada nors Dievas įsiviešpataus nuodėmingame pasaulyje, išlaisvins savo tautą nuo priešų ir paskirs savo išrinktąjį tarpininką, Mesiją, amžinai ją valdyti.

· Moralinių normų laikymasis, vadovaujantis Senojo Testamento Įstatymu; religinės apeigos šventykloje ir aukų aukojimas.

Šias nuostatas paveikė Jėzaus atėjimas, jo prisikėlimas iš numirusiųjų ir Šventosios Dvasios atsiuntimas jo pasekėjams. Pagrindiniai žydų tikėjimo postulatai išliko, bet atsirado ir esminių pasikeitimų.

Svarbiausią pasikeitimą lėmė krikščioniškoji Jėzaus samprata. Krikščionys labai anksti ėmė suvokti, kad per Jėzų išsipildė žydų viltys sulaukti Dievo pasirinkto tarpininko, kuris ateisiąs jiems viešpatauti. Jis buvo žydų lauktasis Mesijas. Žydai to nepripažino – čia ir slypi esminis skirtumas tarp jų ir krikščionių. Krikščionims Jėzaus atėjimas reiškė, kad jau pradeda pildytis visa, kas Dievo buvo pasakyta Senajame Testamente. Ateina nauja Dievo karalystė.

Tačiau tai įvyko visiškai kitaip, nei tikėjosi žydai. Jie manė, kad Dievo karalystė bus sukurta jėga nuvertus jų priešus ir jų tauta ims viešpatauti žemėje. Tačiau Jėzus kovojo ne su žydų išorės priešais, o prieš nuodėmes jų širdyse. Dievo karalystė įsigali, kai žmonės pasiryžta gyventi naujai, o prievartos ir sukilimų kelias griežtai atmetamas.

Jėzaus atėjimas buvo suvokiamas ir kaip Dievo auka. Jėzaus mirtis suprantama kaip paties Dievo suteiktas būdas atpirkti nuodėmes, rodantis Dievo meilę nusidėjėliams. Žmogaus nuodėmingumas neišvengimai atskiria jį nuo Dievo – o tai reiškia mirtį.Tačiau Jėzus pats numirė šia mirtimi. Įvairiausiais pavyzdžiais, paimtais iš vergų turgaus, iš teismo, šventyklos, iš žmonių tarpusavio santykių, išreiškiama svarbiausia tikėjimo tiesa: Jėzaus mirtis yra būdas sutaikyti žmogų su Dievu ir išvaduoti jį nuo Dievo teismo baimės.

Šis supratimas padarė galą gyvulių aukojimui. Buvo suvokta, kad tokios aukos tėra tik Jėzaus dvasinės aukos pirmavaizdžiai, ir dabar, po tobuliausios aukos, jų nebereikia. Per krikščionių apeigas jau nebebuvo aukojama šventyklose. Greičiau buvo reiškiamas dėkingumas Dievui už jo sudėtą auką.

Tuo pat metu buvo suvokta, kad Jėzaus atėjimas panaikino ritualinį žydų Įstatymą, kuris reglamentavo apeigas šventyklose ir daugelį kitų dalykų. Įstatymo pagrindą sudarė etiniai principai, ypač Dešimt Dievo įsakymų, panaikinti nebuvo, tačiau nebeliko reikalo skrupulingai žiūrėti visų ritualų bei kitų papročių.

Iš tiesų, žydai buvo įpratę manyti, jog skrupulingai laikydamasis įstatymo sukursi ir išsaugosi gerus santykius su Dievu ir pelnysi jo malonę. Paulius pirmasis ėmė tvirtinti, kad laikydamasis Įstatymo Dievo malonės nenusipelnysi: visi yra nusidėję ir Dievo šlovei neprilygsta. Todėl vienintelis teisingas žmogaus santykis su Dievu tegali būti tikėjimas ir pasikliovimas juo, paklusnumas jam ir dėkingumas už tai, ką Dievas jau yra mums padaręs, – priešingai kai kuriuose veikaluose dėstomam požiūriui, jog žmogus turi pats padaryti ką gera, kad pelnytų Dievo malonę.

Nors krikščionių apeigoms šventyklų nebereikėjo, tačiau jas smarkiai paveikė sinagogos – pastatai, kur vykdavo žydų susirinkimai ir kur buvo mokoma Įstatymo. Bet atmetus įstatymą kaip būdą pelnyti išganymą, gerokai pasikeitė ir požiūris į Senąjį Testamentą. Imta labiau domėtis jo pranašystėmis – juk ši knyga išpranašavo Jėzaus atėjimą, tad ji buvo
studijuojama iš naujo, nuodugniai ieškant, kas apie tai pasakyta. Be to, daugėjo raštų, kurie buvo laikomi tokiais pat įkvėptais ir reikšmingais, kaip ir Senasis Testamentas. Ką tik atsiradusios Bažnyčios dokumentai, jos vadovų laiškai ir Jėzaus veiklos aprašymai, dabar vadinami Evangelijomis, buvo suvokiami kaip tekstų visuma, tolygi Senajam Testamentui. Visi kartu šie raštai sudarė Krikščionių bažnyčios Bibliją.

Pripažinimas, kad krikščionims nebeprivaloma laikytis žydų Įstatymo, ir tas paprastas faktas, jog beveik nuo pat pradžių geroji naujiena patraukė nežydus – pagonis, lėmė, kad netruko susiformuoti bendruomenė, kurios nariai buvo ir žydai ir nežydai. Nors iš pradžių ir kilo abejonių, tačiau visi sutiko, jog nežydai krikščionys neprivalo laikytis žydų Įstatymo nurodymų, ypač praktikuoti apipjaustymo ir švęsti žydiškų švenčių. Taigi krikščionybei, kuri gal taip ir būtų likusi žydų sekta, buvo duotas stimulas tapti pasauline religija visiems žmonėms, įtikėjusiems Jėzumi.

Būdingiausios naujojo tikėjimo apeigos, kurios apytikriai atitiko žydų apipjaustymo paprotį ir Paschos šventę (Izraelio tautos išlaisvinimui iš Egipto vergijos paminėti), buvo krikštas ir Velykų vakarienė. Krikštas – tai apvalymo vandeniu apeiga, kuri reiškė nuodėmių nuplovimą, Šventosios dvasios priėmimą, atsidavimą Dievui ir įsiliejimą i naująją Dievo tautą. Velykų vakarienė, arba Eucharistija („padėka“), – simbolinis duonos ir vyno valgymas; duoną ir vyną per Paskutinę vakarienę prieš savo mirtį dalijo Jėzus, tai reiškė jo auką, jo kūną ir kraują, kuris bus pralietas Naujajai Sandorai, arba sutarčiai, tarp Dievo ir jo tautos patvirtinti.

Jėzaus prisikėlimas, kaip ir jo mirtis, buvo svarbiausias krikščionių tikėjimui įvykis. Krikščionys pamatė, kad Dievas išteisino Jėzų, žydų kunigų pasmerktą ir nuteistą mirti. Jo prisikėlimas patvirtino, kad Jėzus sakė teisybę, jog esąs Dievo siųstas, dar daugiau – tai parodė jo pergalę prieš nuodėmės ir mirties galybę. Jėzaus prisikėlimas buvo suvokiamas kaip lemiamas veiksmas prieš įžengimą į dangų, kur jis turėjo sėdėti „visagalio Dievo Tėvo dešinėje“ (tariant vaizdinga Naujojo Testamento kalba). Tai turėjo svarbių padarinių.

· Pirma, tai sustiprino krikščionių tikėjimą, jog per antrąjį Jėzaus atėjimą pasaulio pabaigoje Dievas dar kartą paveiks istorijos eigą. Jėzaus įžengimas į dangų rodė, jog jis buvo Dievo siųstas įvykdyti Paskutiniojo teismo ir atnešti amžinos taikos ir teisingumo – Dievo karalystės.

· Antra, tai nenuginčijamai rodė, jog Jėzų reikia suvokti kaip Dievą. Dar žemiškajame gyvenime jis atskleidė unikalų savo žinojimą, kad esąs Dievo sūnus, o Dievas esąs jo Tėvas. Po Jėzaus prisikėlimo krikščionys pradėjo suprasti, kad Jėzus atlieka visas Dievo funkcijas ir kad jis kartu su Dievu valdo pasaulį. Jį reikia laikyti Dievo Sūnumi, kuris žmogaus pavidalu nužengė i pasaulį, o paskui sugrįžo pas Dievą. Šio supratimo pasekmės buvo sukrečiančios. Žydai ir kiti tikintieji, kurie išpažino vieną Dievą, nepajėgė sutikti su krikščionių aiškinimu. Savo ruožtu ir krikščionims teko pakeisti savąją Dievo sampratą: pripažinti, kad nors Dievas vienas, bet šalia Tėvo yra ir Sūnus; abu jie dieviškos prigimties, tačiau susiję tokiais ryšiais, kad Sūnų reikia laikyti Tėvo valios vykdytoju. Žemiškasis Jėzus buvo įsikūnijęs Dievo Sūnus, jo žmogiškoji „inkarnacija“.

· Trečia, dabar Jėzus, įžengęs į dangų, yra toks pats gyvas ir valdo kaip ir jo Tėvas – gyvasis Dievas. Būdamas kaip ir Tėvas, Jėzus dabar yra Viešpats, todėl krikščionys turi ne tiktai juo tikėti ir pasikliauti, bet ir visiškai jam paklusti ir atsiduoti. Būti krikščioniu – tai išpažinti, kad „Jėzus Kristus yra Viešpats“, išpažinti, kad jis yra ir mano Viešpats, kuriam aš lenkiuosi, ir Viešpats, prieš kurį vieną dieną puls ant kelių visas pasaulis.

Šiuo metu Jūs matote 53% šio straipsnio.
Matomi 1510 žodžiai iš 2834 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.