Krikščionybė ir protestantizmas Lietuvoje
5 (100%) 1 vote

Krikščionybė ir protestantizmas Lietuvoje

1121

I. Krikščionybė

a) Krikščionybė atsirado Romos Imperijos laikais, pirmaisiais mūsų eros šimtmečiais. Tuo metu Roma buvo užkariavusi visus Viduržemio jūros pakraščius. Roma tapo pasaulio sostine. Išoriškai Augusto ir artimiausių jo įpėdinių viešpatavimo laikotarpis buvo didžiausias Romos valstybės žydėjimo ir galybės periodas. Bet viduje vyko gilus suirimo procesas. Roma laikėsi karais ir vergais. Visuomenės tvarka ir gamyba rėmėsi vergija. Vergai buvo pigūs ir turtuolių ūkiuose – latifundijose – jų dirbdavo tūkstančiai. Vergai dirbdavo ir kasyklose ir akmenų laužyklose – žodžiu – pačius sunkiausius ir juodžiausius darbus.

Begaliniai karai atitraukė valstiečius nuo laukų ir įstūmė juos į vargą. Valstiečiai atiduodavo savo sūnus į kariuomenę, mokėjo mokesčius ir rinkliavas, kurios kuo toliau, tuo labiau augo. Smulkūs ūkininkai nepajėgė konkuruoti su didžiulėmis latifundijomis, todėl dažnai parduodavo savo žemes už menkus pinigus turtuoliams ir keliaudavi į Romą uždarbiauti. Tačiau čia visur buvo naudojamas pigus vergų darbas.

Vergai buvo dar blogesnėje padėtyje. Juos laikė gyvulių vietoje ir vadino kalbančiais įrankiais. Dauguma jų šiam pasaulyje nematė jokio išsigelbėjimo.

Todėl neturtingiesiems visuomenės sluoksniams labai tiko krikščionybė, kuri skelbė nukryžiuotojo, kaip vergo, dievo mokslą.

b) Pirmosios krikščionių sektos atsirado, matyt, žydų tarpe, nes jie tuo laikotarpiu irgi pateko romėnų vergovėn, o po nepavykusių sukilimų, žiaurių numalšinimų ir ištrėmimų iš tėvynės jų gyvenimas buvo pats tragiškiausias. Todėl jiems labiausiai ir reikėjo Kristaus. Bet kadangi ši “išsigelbėjimo” idėja tiko daugumai Romos imperijos gyventojų, tai ji palaipsniui paplito po visą šalį.

c) Iš pradžių krikščionybė turėjo visai mažai apeigų, bet vėliau senųjų religijų pavyzdžiu jų atsirado labai daug. Daugelis jų, kaip krikštas, sutvirtinimas, mišios, yra labai senos, ikikrikščioniškos kilmės.

Ankstyvosios krikščionybės pasaulėžiūra nebuvo vieninga sintezė. Nepaisant to, ji buvo gyva ir veiksminga, buvo kartu ir pasaulėžiūra, ir tikėjimas, ir dorovė, ir gyvenimo būdas. Teigdama pomirtinio išganymo viltį, krikščionybė darė tikinčiuosius taikius, ramius, nusižeminusius, nuolankius, abejingus viskam, netgi savo likimui, išskyrus tikėjimą. Jie gyveno uždaromis bendruomenėmis, vengė dalyvauti viešame gyvenime, neigė pagoniškus dievus, todėl buvo nemėgstami, laikomi bedieviais, persekiojami. Tačiau tai krikščionis telkė ir vienijo. Dėl šių ir kitų aplinkybių ankstyvųjų krikščionių papročiai skyrėsi doroviniu griežtumu ir dvasiniu patvarumu. Tai buvo viena iš naujosios religijos plitimo priežasčių.

II. KRIKŠČIONYBĖS ATSIRADIMAS LIETUVOJE

a) Kai XIIIa. kalavijuočių ir kryžiuočių ordinai, nukariavę latvius bei prūsus, įkūrė didelę ir galingą krikščionišką valstybę, susikūrė aštuonios vyskupijos, priklausiusios Romos arkivyskupui.

Lietuviai tapo apsupti gerai ginkluotų valstybių. Išlikti lietuviai galėjo tik susijungę į tautinę valstybę ir priėmę krikščionybę.

b) Tą gerai suprato Mindaugas ir, diplomatinėmis bei karinėmis priemonėmis pašalinęs atskirų sričių valdovus – kunigaikščius, 1251m. sukūrė Lietuvos valstybę bei tais pačiais metais su šeima bei artimaisiais apsikrikštijo. Taip Mindaugas pradėjo pirmąjį Lietuvos krikštijimo etapą. Mindaugui priėmus krikštą, jis buvo popiežiaus karūnuotas, ir, jam viešpataujant, Lietuvoje veikė trys vyskupijos, buvo įkurta ir Lietuvos bažnytinė provincija. 1263m. žuvus Mindaugui, praktiškai sustojo ir krikščionybės plėtimasis Lietuvoje.

c) Antrasis Lietuvos krikšto etapas prasidėjo 1387m. Tuo metu pagrindiniai evangelijos skelbėjai lietuvių kalba buvo Vytautas ir Jogaila. Prasidėjus antrajam Lietuvos krikštui, 1388m. buvo įkurta Vilniaus vyskupija, kuri laikėsi be didesnių teritorijos pasikeitimų iki trečiojo Lietuvos – Lenkijos (1795m.) valstybės padalijimo.

Krikščionis gyvenime vadovavosi savo tikėjimu, valia, jausmais, protiškai jų neanalizuodamas. Buvo norima pažinti tiesą, suvokti būties esmę, įsiskverbti į religijos paslaptis be racionalaus mąstymo.

d)Tačiau krikščionybei užkariaujant vieną visuomenės sluoksnį po kito, joje vyko diferenciacija. Skyrėsi savarankiškos atmainos bei sektos. Krikščionybę reikėjo tiksliau apibrėžti ir sunorminti. Tai tapo būtinybe, kai pasibaigė krikščionybės persekiojimas (313m.) ir ji buvo paskelbta oficialia Romos imperijos religija (380m.). Maždaug tuo pačiu metu pradėjo ryškėti saviti katalikybės (Vakarų bažnyčios) ir stačiatikybės (Rytų bažnyčios) bruožai.

Buvo apibrėžiama, dogmatizuojama tikėjimo doktrina, kanonizuojami tekstai, nustatinėjamos apeigos. Katalikybei teko gintis nuo idėjinių priešų, todėl vystėsi bažnyčios apologetika, dogmas reikėjo aiškinti racionaliai, grįsti filosofiškai. Iš pradžių ji buvo neorginali, ekletiška, daug ką skolino iš antikinės filosofijos, ypač neoplatonizmo, bet pamažu išsiugdė savitus bruožus.

Katalikų pasaulėžiūros pagrindus kūrė daugelis teologų ir filosofų, remdamiesi Senuoju ir Naujuoju testamentu, kartu priimdami kai kurias neoplatonizmo, stoicizmo idėjas. Krikščioniškosios filosofijos užuomazgos randamos
Petro, Jono bei kitų apaštalų raštuose. Ypač svarbūs buvo Origeno, Tertulijono, Augustino darbai.

Lygiagrečiai su filosofijos raida plėtėsi institucinė katalikybės organizacija, didėjo jos centralizacija, augo bažnytinė hierarchija, gausėjo dvasininkija. Reikėjo mokyklų, universitetų, katalikybė suaugo su viduramžių visuomenės kultūra. Bet kartu bažnyčia tolo nuo eilinių tikinčiųjų dvasinių poreikių, darėsi ne masių, o popiežiaus, valdančiųjų sluoksnių bažnyčia. Didėjo bažnyčios turtai, galia, o kartu ir dvasininkijos prabanga, dorovinis abejingumas.

Dėl to žemesniuose visuomenės sluoksniuose brendo nepasitikėjimas oficialiąja bažnyčia, priešiškumas ir neapykanta jai. Tai vienur, tai kitur kildavo antiklerikaliniai sąjūdžiai, kūrėsi savarankiškos religijos atmainos ir sektos, kurios siekė atgaivinti autentiškesnę katalikybę.

Jau ankstyvuoju krikščionybės laikotarpiu vyko reformaciniai sąjūdžiai, kurių vadovai siekė atgaivinti tikėjimą ir dorovę, propagavo asketizmą, neturtą, smerkė vyskupų valdžią. Su šiais sąjūdžiais buvo kovojama, jų idėjos buvo paskelbtos paklydimais, erezijomis.

Tokių sąjūdžių ypač padaugėjo XI-XIII amžiais – kryžiaus karų, konfliktų tarp popiežiaus ir imperatoriaus, miestų augimo laikotarpiu. Žiauriai išnaudojama liaudis ieškojo paguodos religijoje, tačiau kartu matė, kad vienas didžiausių išnaudotojų yra bažnyčia. Daugelyje šalių (Pietų Prancūzija, Italija, Vokietija) kilo amalrikiečių, valdeniečių ir kiti sąjūdžiai. Juose dalyvavo vidutinieji miesto sluoksniai, amatininkai, dalis valstiečių. Pirmiausia buvo keliami religiniai klausimai – neigiama centralizuota bažnyčios, ypač popiežiaus, valdžia, smerkiami dvasininkijos turtai ir privilegijos, kryžiaus karai, atsisakoma dvasininkų, spekuliatyvios, liaudžiai nesuprantamos teologijos, lotynų kalbos, kai kurių apeigų. Buvo propaguojamas evangeliškas paprastumas, neturtas, draugiškumas, asketizmas.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 1139 žodžiai iš 2176 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.