Krikščionybės menas
5 (100%) 1 vote

Krikščionybės menas

Mūsų eros pradžioje rytinėje Romos imperijos dalyje, Vakarų Azijoje, atsirado naujas tikėjimas – krikčionybė. Ji paplito po visą didžiulę valstybę ir galiausiai pasiekė imperijos centrą – Italiją. Krikščionybė skelbė, kad prieš Dievą visi lygūs – vergai ir nevergai, turtingi ir vargšai. Aišku, kad tokios idėjos negalėjo patikti romėnų valdininkams ir jie ėmė persekioti krikščionis. Vis dėlto laikui bėgant krikščionybė jau neskelbė žmonių lygybės. Imta kalbėti apie paklusnumą valdžiai ir nuolankumą: paklusniųjų už šio gyvenimo kančias laukė Dievo karalystė – rojus tai atitraukdavo tikinčiųjų – vadinamųjų krikščionių – mintis nuo žemiškų bėdų ir neturto. Taip krikščionybė užsitikrino turtingųjų valdžią. 313m. imperatorius Konstantinas I krikščionybę paskelbė oficialiu Romos imperijos tikėjimu.

Kai V a. Romą nukariavo atėjūnai iš šiaurės, jų vadai priėmė krikščionybę. Palaikoma naujų valdovų, krikščionybė ilgainiui tapo vyraujančia religija Europoje. Per 2000m. ji neginčijamai veikė ir meną, jo raidai turėjo milžiniškos įtakos.

Kartu su krikščionybe atsirado ir ankstyvasis krikčionių menas. Jis plito įvairiose Romos imperijos dalyse kartu su senovės Romos menu. Istoriškai šie meni kažkuo panašūs, tačiau jų turinys visiškai skirtingas.

Iš pradžių krikščionybė buvo draudžiama, todėl tikintieji negalėjo statyti maldos namų Dievui garbinti. Jie slaptai rinkdavosi katakombose, kur ir rasti seniausi krikščionių paveikslai. Tai būdavo arba tikri urvai, arba minkštame grunte po miestu išrausti kelių kilometrų ilgio tuneliai su salėmis. Kadangi vieta kapinėse anais laikais buvo labai brangi, tai nuo seno buvo kasamos požeminės ertmės ir galerijos, kurių šonuose į iškaltas arba akmeninėmis nišomis sutvirtintas nišas būdavo dedami karstai. Ypač garsios Romos katakombos. Jų sienos ir lubos buvo puošiamos piešiniais, kurie priminė Romos namų sieninę tapybą. Požeminių freskų motyvai paimti iš Biblijos, daugiausia Senojo Testamento scenos. Iš viso nėra Naujojo Testamento vaizdų, pvz., kryžiavimo. Todėl būtų galima pagalvoti, kad tapytojas stiliaus sumetimais renkasi pusiau mitologines temas, nes dramatiškas jų turinys šiek tiek primena labai dažnai tapomas graikų ir romėnų dievų gyvenimo scenas. Pats Kristus vaizduojamas kaip romėnų dievas ir apvainikuojamas Apolono nimbu. Šio nimbu vėliau ima spinduliuoti visi šventieji. Vengiama tik tokių romėnų tapybos temų, kurios tiesiogiai susijusios su jų žygdarbiais. Tačiau pasiskolinta dauguma jų puošybos elementų: delfinai, jūrų arkliukai, vaikų figūros, sirenos, medūzos ir t.t. Prie jų prisidėjo krikščionių simboliai: žuvys, kryžiai, inkarai, laivai, alyvmedžio šakelės, palmės, vynmedžio šakelės, vainikai, karūnos, balandžiai, avinėliai, povai, liūtai, arkliai, kiškiai, paukščiai feniksai ir blogio simboliai – slibinai, gyvatės. Krikščionių simboliai yra kilę iš įvairių šaltinių, tačiau savo forma jie niekuo nesiskiria nuo savo meto stabmeldžių stiliaus. Ankstyvajame krikščionių mene nėra skulptūros. Tai visiškai suprantama. Prieš krikščionybę Senovės Romos imperijoje gyvenusios tautos garbino statulas. Nenorėdami būti panašūs į tas tautas, krikščionys statulų nekūrė.

Šiuo metu Jūs matote 55% šio straipsnio.
Matomi 535 žodžiai iš 969 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.