Mūsų eros pradžioje rytinėje Romos imperijos dalyje, Vakarų Azijoje, atsirado naujas tikėjimas – krikčionybė. Ji paplito po visą didžiulę valstybę ir galiausiai pasiekė imperijos centrą – Italiją. Krikčionybė skelbė, kad prie Dievą visi lygūs – vergai ir nevergai, turtingi ir vargai. Aiku, kad tokios idėjos negalėjo patikti romėnų valdininkams ir jie ėmė persekioti krikčionis. Vis dėlto laikui bėgant krikčionybė jau neskelbė žmonių lygybės. Imta kalbėti apie paklusnumą valdžiai ir nuolankumą: paklusniųjų už io gyvenimo kančias laukė Dievo karalystė – rojus tai atitraukdavo tikinčiųjų – vadinamųjų krikčionių – mintis nuo žemikų bėdų ir neturto. Taip krikčionybė užsitikrino turtingųjų valdžią. 313m. imperatorius Konstantinas I krikčionybę paskelbė oficialiu Romos imperijos tikėjimu.
Kai V a. Romą nukariavo atėjūnai i iaurės, jų vadai priėmė krikčionybę. Palaikoma naujų valdovų, krikčionybė ilgainiui tapo vyraujančia religija Europoje. Per 2000m. ji neginčijamai veikė ir meną, jo raidai turėjo milžinikos įtakos.
Kartu su krikčionybe atsirado ir ankstyvasis krikčionių menas. Jis plito įvairiose Romos imperijos dalyse kartu su senovės Romos menu. Istorikai ie meni kažkuo panaūs, tačiau jų turinys visikai skirtingas.
I pradžių krikčionybė buvo draudžiama, todėl tikintieji negalėjo statyti maldos namų Dievui garbinti. Jie slaptai rinkdavosi katakombose, kur ir rasti seniausi krikčionių paveikslai. Tai būdavo arba tikri urvai, arba minktame grunte po miestu irausti kelių kilometrų ilgio tuneliai su salėmis. Kadangi vieta kapinėse anais laikais buvo labai brangi, tai nuo seno buvo kasamos požeminės ertmės ir galerijos, kurių onuose į ikaltas arba akmeninėmis niomis sutvirtintas nias būdavo dedami karstai. Ypač garsios Romos katakombos. Jų sienos ir lubos buvo puoiamos pieiniais, kurie priminė Romos namų sieninę tapybą. Požeminių freskų motyvai paimti i Biblijos, daugiausia Senojo Testamento scenos. I viso nėra Naujojo Testamento vaizdų, pvz., kryžiavimo. Todėl būtų galima pagalvoti, kad tapytojas stiliaus sumetimais renkasi pusiau mitologines temas, nes dramatikas jų turinys iek tiek primena labai dažnai tapomas graikų ir romėnų dievų gyvenimo scenas. Pats Kristus vaizduojamas kaip romėnų dievas ir apvainikuojamas Apolono nimbu. io nimbu vėliau ima spinduliuoti visi ventieji. Vengiama tik tokių romėnų tapybos temų, kurios tiesiogiai susijusios su jų žygdarbiais. Tačiau pasiskolinta dauguma jų puoybos elementų: delfinai, jūrų arkliukai, vaikų figūros, sirenos, medūzos ir t.t. Prie jų prisidėjo krikčionių simboliai: žuvys, kryžiai, inkarai, laivai, alyvmedžio akelės, palmės, vynmedžio akelės, vainikai, karūnos, balandžiai, avinėliai, povai, liūtai, arkliai, kikiai, paukčiai feniksai ir blogio simboliai – slibinai, gyvatės. Krikčionių simboliai yra kilę i įvairių altinių, tačiau savo forma jie niekuo nesiskiria nuo savo meto stabmeldžių stiliaus. Ankstyvajame krikčionių mene nėra skulptūros. Tai visikai suprantama. Prie krikčionybę Senovės Romos imperijoje gyvenusios tautos garbino statulas. Nenorėdami būti panaūs į tas tautas, krikčionys statulų nekūrė.