Kriminalistika1
5 (100%) 1 vote

Kriminalistika1

1121314151617181

I. PROCESINIAI IR METODINIAI TEISMO EKSPERTIZĖS, SPECIALISTO DALYVAVIMO IR REVIZIJOS DARYMO PAGRINDAI

1. Teismo ekspertizės sąvoka

Terminas ,,ekspertizė“ yra kilęs iš lotyniško žodžio ,,expertus“ -prityręs, jgudęs. Taigi ekspertas yra tam tikro dalyko žinovas, specia-listas, kviečiamas ekspertizei, o ekspertizė – kurio nors klausimo,

reikalaujančio specialių žinių, ištyrimas ir išsprendimas tokiam žino-vui, specialistui padedant.

Ekspertizės daromos tiek tiriant piliečių, tiek ir Į’vairiausią valdymo institucijų ir visuomeninių organizacijų veiklą. Pavyzdžiui, prekinės eks-pertizės daromos prekių rūšiai, kokybei nustatyti, medicininės-darbi-nės ekspertizės – asmens nedarbingumui ar invalidumui nustatyti ir pan. Yra patentinės, projektinės, statybinės ir kitos ekspertizės.

Tiriant ir nagrinėjant baudžiamąsias ir civilines bylas taip pat da-roma daug jvairių rūšių ekspertizių. Jos vadinamos teismo ekspertizė-mis, nes daromos teismo reikalams kvotos ir tardymo institucijų bei teismų pavedimu. Teismo ekspertizė skiriasi nuo ne teismo eksperti-zės ir tuo, kad proceso jstatymo numatyta teismo ekspertizės skyrimo ir darymo bei ekspertizės aktų vertinimo tvarka. Procesiniu požiūriu

ekspertu laikomas asmuo, kurj kvotėjas, tardytojas, prokuroras, teisė-jas ar teismas paskyrė daryti ekspertizę.

Teismo ekspertizei būdingi šie požymiai:1

1) teismo ekspertizė daroma tik tuo atveju, kai reikia specialių mokslo, technikos ar kitų sričių žinių atitinkamoms bylos aplinkybėms (faktams), turinčioms reikšmę bylai, nustatyti. Ekšpertams negalima pavesti spręsti teisinių ar kitokių klausimų, kuriems nereikia specialių žinių (pavyzdžiui, atlikti aritmetinius skaičiavimus ir pan.);

2) teismo ekspertizė daroma siekiant nustatyti aplinkybes, turin-čias reikšmę bylai, atlikus speciaJų ekspertinj tyrimą. Ekspertizės tiks-las – išaiškinti aplinkybes, kurias galima nustatyti tik ekspertui atlikus specialų daiktinių jrodymų, dokumentų, pėdsakų ir kitos medžiagos tyrimą. Tuo atveju, kai kvotėjui, tardytojui ar teismui iškyla klausimų iš atitinkamos mokslo ar technikos srities, nereikalaujančių specialaus tyrimo (pavyzdžiui, tardytojui reikia paaiškinti bendrus staklių veikimo principus tiriant darbo saugos taisyklių pažeidimo bylas ir pan.), eks-pertizė nedacoma;

3) teismo ekspertizę daro specialus ekspertizės subjektas, as-muo, kuriam tai pavedama. Ekspertas – asmuo, turintis specialių žinių, be kurių negalima atlikti tyrimo. Be to, ekspertas turi atitikti jstatymo numatytus reikalavimus: jis turi būti kompetentingas, nesu-interesuotas bylos baigtimi, turėti tam tikras procesines teises ir pa-reigas, būti savarankiškas ir nepriklausomas darydamas ekspertizę, duoti išvadą savo vardu tvirtai jsitikinęs ir asmeniškai atsakyti už išva-dą;

4) teismo ekspertizė daroma laikantis tam tikros procesinės tvar-kos. Baudžiamojo proceso ir Civilinio proceso kodeksuose numatyta ekspertizės skyrimo, jos darymo ir jforminimo tvarka, nustatytos pro-ceso dalyvių ir eksperto teisės bei pareigos. Įstatymo laikymasis -būtina sąlyga, kad ekspertizės aktas būtų pripažintas kaip jrodymas;

5) ekspertinio tyrimo eiga ir rezųltatai įforminami specialiame pro-cesiniame dokumente – ekspertizės akte, kuriame išdėstoma eksper-to išvada. Pagal BPK 74 str. ekspertizės aktas yra savarankiška įro-dymų rūšis.

Remiantis čia nurodytais teismo ekspertizės požymiais, eksperti-zės sąvoką galima apibrėžti šitaip: teismo ekspertizė yra procesinis veiksmas, kuriuo, siekiant nustatyti turinčias bylai reikšmę aplinkybes (faktus), kvotėjo, tardytojo, teisėjo ar teismo pavedimu, įstatymo nu-statyta tvarka asmuo, turintis specialių žinių (ekspertas), atlieka spe-cialius tyrimus ir šio tyrimo rezultatus fiksuoja ekspertizės akte, kuris turi savarankišką įrodomąją reikšmę.

BPK, be teismo ekspertizės, numatytos dar dvi specialių žinių taikymo formos, tai: specialisto dalyvavimas procesiniuose veiksmuo-se ir revizijos darymas.

Kadangi šios specialių žinių taikymo formos glaudžiai susijusios su teismo ekspertize, šiuos klausimus panagrinėsime ptačiau.

2. Specialisto funkcijos

Pagal BPK 25 str. 9 a p. ,,Specialistas“ reiškia asmenį, turintį specialių žinių ir įgūdžių, pakviestą dalyvauti byloje, kad šio kodekso nustatyta tvarka padėtų surasti, jtvirtinti bei paimti jrodymus ir duoti paaiškinimus arba išvadą specialiais klausimais.

Specialisto pagrindinės funkcijos: būti kvotėjo, tardytojo ar teis-

mo padėjėju, konsultantu ir pateikti išvadą remiantis atliktų tyrimų duomenimis.

Remiantis BPK 152′ str. specialisto, kaip padėjėjo ir konsultanto, funkcijos yra šios:

1) konsultuoti kvotėją, tardytoją, teisėją rengiantis tardymo veiks-mams, juos planuojant ar atliekant (apžiūrą, apklausą, eksperimentą, prieš skiriant ekspertizes, pvz., psichiatrines, ekonomines ir kt.);

2) padėti surasti ir paimti jrodymus (rankų pėdsakus ir pan.) nau-dojant jvairias mokslines-technines priemones;

3) atkreipti kvotėjo ir tardytojo, prokuroro ir teisėjo dėmesj į jrodymų suradimo, įtvirtinimo ir poėmio aplinkybes (teismo medikas gali

atkreipti apžiūrinčio lavoną tardytojo dėmesį j kokias nors anatomi-nes J’O savybes ir pan.)

4) paaiškinti atliekamus veiksmus ir specialius klausimus, kylan-čius atliekant tardymo veiksmą;

5)
padėti fiksuoti tardymo veiksmo eigą ir rezultatus (padaryti

atliejas, atspaudus, fotogratuoti, filmuoti, daryti garso ir vaizdo jrašus ir pan.);

6) konsultuoti fiksuojant tardymo veiksmo protokole nustatytas aplinkybes terminijos ir kitais klausimais;

7) padėti rengti planus, schemas, brėžinius, kurie pridedami prie tardymo veiksmų protokolų.1

Vykdančio šias funkcijas specialisto veiklai vadovauja kvotėjas, tardytojas ar teisėjas; jo veiklos rezultatai fiksuojami tik tardymo veiks-mo, kuriame jis dalyvavo, protokole.

Nesiryžtant atsisakyti specialisto procesinės figūros ir atsižvelgiant j praktikos poreikius specialisto funkcijos buvo išplėstos ir priartintos prie eksperto funkcijų. Uetuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. jstatymas ,,Dėl Uetuvos Respublikos baudžia-mojo proceso kodekso pakeitimo ir papildymo“ pinną kartą specia-listui suteikė teisę atliekant tardymo veiksmus ar nagrinėjant bylą teis-me tirti asmenis, dokumentus, daiktus ar įvykio vietą ir remiantis šių tyrimų duomenimis duoti išvadą, kai tam reikia specialių žinių (BPK 842 str). Specialisto išvada jrašoma į tardymo veiksmo arba teisiamo-jo posėdžio protokolą, po ja pasirašo specialistas; išvadą specialistas gali parašyti per kvotėjo, tardytojo ar teismo nustatytą terminą ir at-skirame dokumente. Taigi šis įstatymas specialisto išvadą pripažino įrodymu (BPK 74 str.). Tai buvo reikšmingas žingsnis priartinant spe-cialisto procesinę figūrą prie eksperto. Po šio BPK papildymo daly-vaujantis tardymo veiksme specialistas, radęs pirštų pėdsakų atspau-dus, gali ištirti ir nustatyti jų tinkamumą asmeniui identifikuoti; pagal batų įspaustjnius pėdsakus gali pasakyti, ar tai vyriškų, ar moteriškų batų pėdsakai, jų dydį ir kitus požymius; apžiūrėjęs lavoną – nurodyti kūno sužalojimo pobūdį ir atsakyti j daugelj kitų klausimų, dėl kurių anksčiau būdavo skiriamos ekspertizės ir be reikalo užsitęsdavo by-los tyrimas. Toks BPK papildymas sudarė galimybių atliekant tardymo veiksmus operatyviau ištirti pėdsakus, daiktinius jrodyrnus, asmenį ir įvykio vietą.

Tačiau specialisto funkcijų išplėtimas nevisiškai atitiko kvotos ir tardymo institucijų bei teismo poreikius, nes prireikus ištirti asmenis ar daiktinius įrodymus po tardymo veiksmų atlikimo, kvotėjas ir tardy-tojas neturėjo procesinės teisės pasinaudoti ‘specialisto paga’ba. Pa-vyzdžiui, prireikus nustatyti, ar objektas, rastas kratos metu, priskirti-nas prie nešaunamųjų ginklų, kratoje nedalyvavęs specialistas jau negalėjo atlikti tyrimo ir duoti išvados: reikėjo skirti ekspertizę. Dabar ši problema išspręsta Uetuvos Respublikos Seimo 1993 m. birželio 10 d. jstatymu ,,Dėl Uetuvos Respublikos baudžiamojo proceso, bau-džiamojo ir administracinių teisės pažeidimų kodeksų pakeitimo ir papildymo“, kuris numato, kad specialistas teisėjo, tardytojo ar kvo-tos organo raštišku pavedimu gali pateikti išvadą ir iki bylos iškėlimo ne tik atliekant tardymo veiksmus, bet ir kitais atvejais, jeigu reikia specialių žinių nusikaltimo aplinkybėms nustatyti (BPK 842 str.). Tai esminis BPK papildymas, išplečiantis ir reglamentuojantis specialisto funkcijas. Po šio BPK papildymo nebeliko esminio specialisto ir eks-perto žinių panaudojimo skirtumo: ir specialistas, ir ekspertas kviečia-mi duoti išvadą, kai reikia specialių žinių, tiriant nusikaltimus ar nag-rinėjant baudžiamąsias bylas. Tiesa, specialistas gali būti kviečiamas tik dalyvauti veiksmuose ir padėti surasti, įtvirtinti ir paimti jrodymus, tačiau ir ekspertas gali dalyvauti procesiniuose veiksmuose, susiju-siuose su ekspertizės darymu. Bet tai labiau techniniai skirtumai.

Vis dėlto ir po minėtų papildymų BPK dar liko kai kurių skirtumų tarp specialisto ir eksperto jų kompetencijos, skyrimo ir išvadų sura-šymo klausimais. Antai dabar tik ekspertas gali nustatyti mirties prie-žastj ir kaltinamojo psichinę būklę (BPK 86 str). Specialistas, nors ir dalyvauja tardymo veiksme ar nagrinėjant bylą teisme, į šiuos klausi-mus negali atsakyti.

Ekspertizei daryti būtinas kvotėjo, tardytojo, teisėjo ar teismo nu-tarimas arba nutartis skirti ekspertizę, o specialistą duoti išvadą gali-ma kviesti tiek žodžiu, tiek raštu. Tiesa, jstatymas nenumato, kas turi būti nurodoma raštiškame pavedime specialistui.

Specialistas kviečiamas kvotėjo, tardytojo, teisėjo iniciatyva arba prokuroro, gynėjo ar kitų proceso dalyvių prašymu. Kvotėjo, tardyto-jo, teisėjo ar teismo reikalavimas, kuriuo kviečiamas specialistas, yra privalomas įmonės, jstaigos ar organizacijos, kurioje jis dirba, vado-vui. Šaukime dalyvauti kaip specialistui atliekant tardymo veiksmus ar nagrinėjant bylą teisme turi būti nurodoma: veiksmo vieta ir laikas, koks specialistas reikalingas ir kokiu tikslu. Jeigu šaukime (raštu ar žodžiu) nenurodomas konkretus asmuo, kviečiamas dalyvauti kaip specialistas, specialistą skiria jstaigos vadovas.

Kvotėjas, tardytojas, teisėjas ar teismas įsitikina pakviesto specia-listp asmens tapatumu ir kompetentingumu, išsiaiškina jo santykius su įtariamuoju, kaltinamuoju ir nukentėjusiuoju, paaiškina specialistui jo teises ir pareigas, patikrina, ar nėra pagrindo specialistui nušalinti, ir įspėja dėl jo atsakomybės už atsisakymą be teisėto pagrindo atiikti savo pareigas ir už žinomai melagingą
ar paaiškinimą. Tai pažymima atitinkamo veiksmo protokole ir patvirtinama specialisto parašu.

Jeigu kvotėjui, tardytojui ar teisėjui reikia raštiškos specialisto iš-vados ne tardymo veiksmus atliekant, jie raštu kreipiasi į ekspertizės ar kitą įstaigą, kuriame nurodo aplinkybes, dėl kurių reikia duoti spe-cialisto išvadą, klausimus specialistui ir pateikiamą medžiagą.

Specialisto išvados forma gali būti trejopa.

Specialisto, dalyvaujančio atliekant tardymo veiksmus ar nagrinė-jant bylą teisme, išvada gali būti įrašyta į tardymo veiksmo ar teisia-mojo posėdžio protokolą; po išvada specialistas pasirašo.

Jeigu tardymo veiksmų atlikimo metu ar teisiamajame posėdyje specialistas išvados pateikti dar negali, jis ją parašo per kvotėjo, tar-dytojo, teisėjo ar teismo nustatytą terminą atskirame dokumente ir pasirašo.

BPK nenumato reikalavimų specialisto išvadai pagal raštišką pa-vedimą. Mūsų nuomone, specialisto atliktų tyrimų rezultatai išdėstomi specialisto išvadoje, kurioje nurodoma: išvados surašymo data ir nu-meris, medžiagos gavimo data; tyrimo darymo pagrindas (raštas, jo numeris ir data) ir institucijos, prašančios duoti išvadą, pavadinimas;

tyrimo rūšis; papildomos medžiagos pareikalavimo ir gavimo data (jei buvo reikalauta); pateiktų spręsti klausimų sąrašas; tyrimo objektų įpakavimo būklė ir pristatymo būdas; tyrimo objektų apžiūros rezulta-tai ir jų būklė; daryti tyrimai, taikyti tyrimo metodai ir techninės prie-monės; eksperimento atlikimo sąlygos, požymių analizė ir jų palygi-nimo rezultatai; atskirų tyrimo etapų ir visų gautų rezultatų įvertinimas kaip pagrindas atitinkamoms išvadoms formuluoti; priežastys, dėl ku-rių nebuvo galima atsakyti į pateiktus klausimus.

Išvadoje j kiekvieną iš pateiktų klausimų duodamas atsakymas iš esmės arba nurodoma, kad klausimo negalima išspręsti. Atsakymai j pateiktus klausimus formuluojami jų išdėstymo įvadinėje dalyje tvar-ka. Jie turi būti tikslūs ir aiškūs.

Atsakius į pateiktus klausimus nurodoma, kad specialistas įspėtas dėl administracinės atsakomybės už neteisėtą atsisakymą vykdyti sa-vo pareigas pagal BPK 643 ir 1521 straipsnius ir dėl baudžiamosios atsakomybės už žinomai melagingos išvados davimą pagal BPK 293 straipsnĮ.

Specialisto išvada surašoma specialiame blanke, specialisto pa-sirašoma ir patvirtinama ekspertizės įstaigos antspaudu. Vienas spe-cialisto išvados egzempliorius siunčiannas prašiusiai duoti išvadą ins-titucijai, o kitas lieka ekspertizės ar kitoje jstaigoje.

Specialistas gali duoti išvadą ir iki bylos iškėlimo.

Su specialisto išvada kaltinamasis supažindinamas kvotėjo ar tar-dytojo nustatytu momentu.

Savo išvadą specialistas perskaito teisiamajame posėdyje, o jeigu jis nedalyvauja – specialisto išvadą perskaito teisėjas.

Kvotėjas, tardytojas, teisėjas ar teismas gali apklausti specialistą jo išvadai paaiškinti ar papildyti.

Dabar galiojančiame BPK numatytos dvi analogiškos specialių žinių panaudojimo formos. Baigiamame rengti naujame BPK vietoje dabar esamų dviejų analogiškų procesinių figūrų – specialisto ir eks-

perto, kurie gali duoti išvadas, besiskiriančias tik pavadinimu ir forma, derėtų numatyti vieną procesinę figūrą – ekspertą, suteikti jam pla-tesnes funkcijas, negu reglamentuoja galiojantis BPK1.

Naujame Uetuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse tiks-linga numatyti, kad ekspertas šaukiamas tais atvejais, kai atliekant kvotą, tardymą ar nagrinėjant bylą teisme reikia specialių žinių norint rasti, jtvirtinti ir paimti įrodymus arba ištirti asmenį, dokumentus, daik-tus ar jvykio vietą. Šitaip apibrėžus eksperto funkcijas specialisto ir eksperto procesiniai institutai būtų visiškai sujungti ir neliktų bereika-lingo darbo dubliavimo, nepagrįsto kvotos ar parengtinio tardymo vilkinimo.

Vietoje procesinės specialisto figuros BPK galima būtų numatyti kvotėjo ar tardytojo padėjėją techniką, kuris teiktų techninę pagalbą, panašiai kaip dabar vertėjas. Padėjėjas technikas galėtų fotografuoti, daryti vaizdo ir garso jrašus, paimti pėdsakus ir atlikti kitus techninius veiksmus kvotėjo, tardytojo ar teisėjo pavedimu. Toks padėjėjas tech-nikas turėtų pasirašyti tardymo veiksmų, kuriuose jis dalyvavo, proto-kolą.

3. Revizijos darymas

Pagal daug mėtų galiojantį BPK kvotėjas, tardytojas, prokuroras ir teismas turėjo teisę tik reikalauti daryti reviziją (BPK 75 str). Revizija nebuvo pripažinta savarankišku procesiniu veiksmu ir įstatyme nenu-matyta jos skyrimo tvarka. Dėl to BPK reikėjo numatyti pagrindą re-vizijai skirti ir atriboti ją nuo ekspertizės, nes praktiškai likdavo daug neaiškumų skiriant ir darant revizijas bei ekonomines ekspertizes.2

Atsižvelgiant j tai Uetuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. įstatymu ,,Dėl Lietuvos Respublikos baudžia-mojo proceso kodekso pakeitimo ir papildymo“ pirmą kartą revizija pripažinta procesiniu veiksmu, reglamentuota jos skyrimo tvarka, o revizijos aktas pripažintas savarankišku įrodymu.

Pagal BPK 843 str. revizija skiriama tais atvejais, kai atliekant kvo-tą, parengtinį tardymą ar nagrinėjant bylą teisme reikia specialių žinių įmonių, įstaigų bei organizacijų, taip pat piliečių ūkinei ir finansinei veiklai patikrinti ir bylai reikalingiems dokumentams
surinkti.

Revizijos ir ekspertizės skirtingumas yra tas, kad revizorius sava-rankiškai tiha faktinius ir dokumentinius duomenis apie materialines vertybes, pinigus, finansines ir ūkines operacijas ir renka dokumentus apie šias operacijas, o ekspertas paprastai tiria surinktus dokumen-tus. Revizijos tyrimo objektai yra ne tik dokumentai, atspindintys ūki-nes ir finansines operacijas, bet ir materialinės vertybės bei pinigai. Esminį revizoriaus ir eksperto skirtingumą lemia ir tai, kad revizorius taiko faktinės kontrolės metodus (dalyvauja atliekant inventorizacijas ir kitus faktinius patikrinimus, kurių neatlieka ekspertas).

Įstatyme suformuluotas procesinis pagrindas skirti reviziją turi tris esminius elementus: 1) kvotėjui, tardytojui, teisėjui ar teismui reikia patikrinti įmonių, jstaigų, organizacijų, piliečių ūkinę ir finansinę veik-lą; 2) tokiam tikrinimui aflikti reikia specialių žinių; 3) bylai reikalin-giems dokumentams surinkti reikia specialių žinių.

Procesinis revizijos skyrimo pagrindas numato revizijos skyrimo galimybę ir tvarką. Tačiau to praktiškai nepakanka, nes reikia numa-tyti ir faktinį revizijos skyrimo pagrindą. Faktinis pagrindas skirti revi-ziją yra: 1) kai bylos aplinkybėms nustatyti reikia faktinių ir dokumen-tinių ūkinės ir finansinės veiklos duomenų; 2) šiems duomenims nu-statyti reikia specialių žinių; 3) išaiškintiems faktams pagrįsti reikia surinkti dokumentus; 4) kvotėjas ar tardytojas, teisėjas šių dokumen-tų surinkti negali; 5) nėra galimybės surinkti reikalingų dokumentų su specialisto ekonomisto pagalba.

Nustatant faktinį revizijos skyrimo pagrindą svarbiausia yra kvotė-jo ar tardytojo versija, kurią reikia patikrinti su revizijos pagalba. Todėl revizija paprastai skiriama tada, kai kvotėjui ar tardytojui reikia surinkti ūkinės ir finansinės veiklos faktinių ir dokumentinių duomenų iškeltai versijai patikrinti. Revizijos dažniausiai skiriamos kvotėjo ar tardytojo, teisėjo ar teismo iniciatyva, tačiau gali būti skiriamos ir kitų proceso dalyvių (prokuroro, gynėjo ir kt.) prašymu.

Tardymo, revizijų ir ekspertinė praktika rodo, kad dažniausiai re-vizijos skirtinos šiais atvejais:

1) kvotėjas ar tardytojas turi inventorizacijos, perdavimo ir priėmi-mo ar kitokio faktinio patikrinimo aktus, kuriuose užfiksuotas materia-

jais negali atlikti revizijų. Ypač didelių sunkumų turi ekonominė poli-cija ir tardytojai, kai reikia daryti revizijas akcinėse, bendro ir privataus kapitalo jmonėse.

Vadovaujantis Teisinės sistemos reformos metmenimis bei įgyvendinant Ekonominių nusikaltimų prevencijos ir kontrolės programą, Uetuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. spalio 20 d. nutarimu Nr. 1009 ,,Dėl Revizijų departamento prie Finansų ministerijos jsteigimo“ įsteigtas Revizijų departamentas prie Finansų ministerijos, kuris teismų ir teisėsaugos jstaigų pavedimu atliks visų nuosavybės formų įmonių, jstaigų ir organizacijų bei fizinių asmenų ūkinės ir finansinės veiklos revizijas.1

Teisinės sistemos reformos metmenyse taip pat numatyta mokes-čių inspekcijos pareigūnams suteikti kvotėjo teises, kai jie atlieka pro-cesinius veiksmus (su kai kuriais ribojimais). Lietuvos Respublikos Seimo 1994 m. liepos 19 d. įstatymu Nr. 1-551 ,,Dėl Uetuvos Respub-likos baudžiamojo, pataisos darbų ir baudžiamojo proceso kodeksų pakeitimo ir papildymo“ papildytas BPK 134 str. ir valstybės kontrolės ir mokesčių inspekcijos jstaigos pripažintos kvotos organais pagal savo kompetenciją nusikaltimų nuosavybei, ekonomikai, finansams ir valstybės tarnybai bylose.2

Atsižvelgiant j tai dabar Valstybės kontrolės departamento ir Vals-tybinės mokesčių inspekcijos pareigūnai turi vykdyti dvęjopas funkci-jas: 1) atlikti kvotą pagal savo kompetenciją nusikaltimų nuosavybei, ekonomikai, finansams ir valstybės tarnybai bylose ir 2) daryti revizi-jas kvotėjų, tardytojų ir teisėjų pavedimu.

Šiame darbe toliau nagrinėsime tik revizijos darymą teismų ir tei-sėsaugos institucijų pavedimu.

Pagal BPK 2062 str. prireikus byloje skiriami keli vienos specialy-bės revizoriai arba kompleksinė revizija.

Komisijinė (vienos specialybės revizorių) revizija skiriama, kai rei-kia patikrinti kelis objektus, didelė revizorių darbo apimtis, būtina da-ryti priešpriešinj dokumentų patikrinimą ir pan.

Kompleksinė revizija skiriama tik tais atvejais, kai skirtingų ekono-mikos, banko, statybos, gamybos, technologijos, prekybos ar kitų mokslo sričių specialistai turi patikrinti tarpusavyje susijusias finansi-nes ir ūkines operacijas, siekdami išaiškinti vieną konkretų ktausimą ir duoti bendrą atsakymą (buhalterinė-finansų ir kredito, statybos-bu-halterinė, prekybinė-buhalterinė ir pan. revizija).

Priėmęs nutarimą skirti reviziją, kvotėjas ar tardytojas pasikviečia asmenį, kuriam pavedama daryti reviziją, arba siunčia nutarimą kon-trolės ar revizijos įstaigai.

BPK nereglamentuoja revizijos darymo valstybės kontrolės ar revizijos institucijose. Todėl skiriant atlikti reviziją valstybės kontrolės ar kitai kontrolės jstaigai ar asmeniui, tardytojas ar kvotėjas privalo supažindinti revizorių su nutarimu skirti reviziją ir jspėti jį dėl atsako-mybės pagal BK 293 str. ir BPK 643 str. Apie tai kvotėjas ar tardytojas turėtų pažymėti nutarime skirti reviziją ir patvirtinti revizoriaus parašu.

Valstybės
institucijose revizijos daromos va-dovaujantis šių institucijų norminiais dokumentais. BPK nenumatytos revizoriaus teisės ir pareigos, nereglamentuota revizijos darymo tvar-ka. Įstatymas iki galo neapibrėžia asmens, kurio veikla tikrinama, tei-sių. BPK 2062 str. numato šias revizuojamo asmens teises: 1) susipa-žinti su nutarimu skirti reviziją; 2) darant reviziją duoti paaiškinimus;

3) susipažinti su revizijos aktu.

BPK 2062 sfr. suteikia asmeniui, kurio veikla tikrinama, teisę daly-vauti darant reviziją ar duoti paaiškinimus revizoriui dėl jo tikrinamos ūkinės ir finansinės veiklos. Tačiau jstatyme nenurodyta, kas ir kokiu būdu fiksuoja revizuojamo asmens paaiškinimus. Mūsų nuomone, revizuojamas asmuo gali duoti paaiškinimus žodžiu ir raštu. Žodžiu asmuo gali paaiškinti techninio pobūdžio klausimus (kur yra atitinka-mi dokumentai, kokiuose dokumentuose parodyta tam tikra ūkinė ir finansinė operacija ir pan.). Raštišką paaiškinimą asmuo turėtų pa-teikti aiškindamas atliktų ūkinių ir finansinių operacijų esmę, kokius padarė ūkinės ir finansinės veiklos pažeidimus, apibūdindamas ma-terialinių vertybių ar pinigų trūkumo susidarymo ir slėpimo mechaniz-mą ir paaiškindamas mokesčių nesumokėjimo priežastis ir pan.

Apie tokius faktus revizorius turėtų nedelsdamas pranešti kvotėjui ar tardytojui, kad šie galėtų apklausti asmenj, kurio veikla tikrinama.

Atlikęs reikiamą patikrinimą, revizorius surašo revizijos aktą (BPK 2062 str.). (statymas nenumato revizijos akto struktūros. Mūsų nuomo-ne, revizijos aktą turėtų sudaryti trys dalys: jžanginė, tikrinamoji ir išvados.

Įžanginėje revizijos akto dalyje nurodoma: akto surašymo data ir byla, kurią tiriant daryta revizija; revizijos pagrindas (nutarimas, nutar- tis) ir kvotos ar tardymo institucijos, paskyrusios reviziją, pavadini-mas; įmonės, akcinės bendrovės ir pan., kurioje daryta revizija, pava-dinimas; materialiai atsakingo ar kito asmens, kurio ūkinė ir finansinė veikla tikrinama, vardas, pavardė ir pareigos; revizuojamas laikotar-pis; klausimai (tikrinimo dalykas), kuriuos reikia patikrinti; revizoriui pateikti dokumentai ar objektai; asmenys, dalyvavę darant reviziją;

duomenys apie revizorių (vardas, pavardė, pareigos, išsilavinimas, specialybė); revizijos pradžios ir pabaigos data.

Tikrinamojoje revizijos akto dalyje nurodoma, kas tikrinta, kokie dokumentai ir kokiais metodais tikrinti; kokie atlikti faktiniai pat’krini-mai (inventorizacijos ir pan.); koks nustatytas materialinių vertybių ar pinigų trūkumas (perteklius), kokia padaryta turtinė žala (nurodoma konkreti suma ir bendra suma, jų susidarymo laikotarpis, vieta, slėpi-mo ūkinės ir finansinės veiklos dokumentuose būdai); buhalterinės apskaitos pažeidimai, kurie sąlygojo vertybių trūkumą (perteklių) ar kitokios turtinės žalos susidarymą; asmenys, pažeidę ūkinę ir finansi-nę veiklą reglamentuojančius norminius aktus, taip pat asmenys, ku-rių žinioje buvo materialinės vertybės ar pinigai.

Revizijos nustatyti faktai akte grindžiami konkrečių dokumentų duo-menimis, revizijos akto prieduose nurodomi tikrinimo rezultatai. Prie-duose pateikiami duomenys apie materialinių vertybių ar pinigų judė-jimą, remiantis atitinkamais pirminiais ir suvestiniais dokumentais bei tikrinimo medžiaga. Prie revizijos akto privalu pridėti inventorizacijų apyrašus ir kitus revizijos metu surašytus dokumentus.

Šioje revizijos akto dalyje aiškiai, tiksliai ir suprantamai išdėstomi ir įvertinami doMumentinio ir faktinio tikrinimo duomenys. Revizijos aktuose neturi būti teisinių įvertinimų: ,,pasisavino“, ,,pagrobė“, Jšeik-vojo“, ,,nusikalstamas“, ,,neteisėtas“ ir pan., nes tai kvotėjo, tardytojo, teisėjo ar teismo kompetencija.

Revizijos akto išvadose duodami atsakymai i pateiktus revizoriui klausimus. Į kiekvieną klausimą atsakoma arba nurodoma, kodėl ne-galima į jj atsakyti. Atsakymai formuluojami tiksliai ir aiškiai, nurodo-ma, yra ar nėra materialinių vertybių (pinigų) trūkumo ar pertekliaus, jo suma, laikotarpis, pas kokj asmenj susidarė, kokie apskaitos ar kitokie padaryti pažeidimai sąlygojo jų atsiradimą.

Po atsakymų į klausimus revizijos akte nurodoma, kokie doku-mentai ar jų kopijos, kuriais grindžiami revizoriaus nustatyti faktai, paimami ir pateikiami kvotėjui ar tardytojui. Jeigu dokumento ar jo kopijos negalima paimti, sudaromas tokių dokumentų sąrašas ir nu-rodoma, kur ir kas juos turi.

Revizijos akto pabaigoje nurodoma, kad revizorius įspėtas dėl žinomai melagingo revizijos akto surašymo ir pateikimo pagal BK 293 str. Revizorius pasirašo aktą ir visus revizijos akto priedus.

Revizijos aktas ir priedai pateikiami kvotėjui ar tardytojui, pasky-rusiam reviziją. Po to su revizijos aktu supažindinamas asmuo, kurio veikla buvo tikrinama (BPK 2062 str.). Šis asmuo gali būti apklausia-mas dėl revizijos nustatytų faktų.

Kvotėjas, tardytojas ar teismas gali apklausti revizijos aktui paaiš-kinti ar papildyti ir revizorių. Revizijos aktas yra savarankiškas įrody-mas (BPK 74 str.) ir įvertintas gali būti naudojamas įrodinėtinoms aplinkybėms nustatyti.

Atsižvelgiant į tai, kad revizijos darymas BPK dar nevisiškai reg-lamentuotas, rengiamame naujame BPK reikėtų detaliau numatyti re-vizijos skyrimo ir darymo tvarką, revizoriaus ir asmens, kurio veikla tikrinama, teises ir
pareigas.1

Išnagrinėjus specialisto dalyvavimo ir revizijos darymo klausimus bei jų santykį su teismo ekspertize, galima apibrėžti teismo eksperti-zės dalyką, objektus ir metodus.

• – 4. Teismo ekspertizės dalykas

Atskleisti teismo ekspertizės esmę galima tik išnagrinėjus pagrin-dinius jos pozymius, kurie atspindi eksperto specialių žinių prigimtį ir atskiria vieną ekspertizės rūšį nuo kitos. Tokie požymiai yra eksperti-zės dalykas, objektai ir ekspertinio tyrimo metodai.2

Teismo ekspertizės dalykas yra faktiniai duomenys (faktai, aplin-kybės), nustatomi remiantis specialiomis žiniomis ir ištirta baudžiamo-sios bylos medžiaga. Tai bendras ekspertizės dalyko sąvokos apibrė-žimas. Ekspertizės dalyką įprasta skirstyti į atitinkamos rūšies eksper-tizės dalyką ir konkrečios ekspertizės dalyką.

Kiekviena ekspertizės rūšis turi savo dalyką – nustatyti tiriant by-los medžiagą tam tikrus faktinius duomenis (faktus, aplinkybes). Eks- pertizė skiriama ir daroma, siekiant išaiškinti aplinkybes ir faktus, ku-riuos gali nustatyti tik tam tikros srities ekspertas. Todėl tie faktai (aplinkybės) yra specifiniai jvairioms ekspertizės rūšims. Pavyzdžiui, kriminalistinės ekspertizės dalyką paprastai sudaro asmenų, daiktų, medžiagų, gyvulių identifikavimas pagal jų pėdsakus; teismo medici-ninės ekspertizės dalykas – žmogaus smurtinės mirties priežasčių nustatymas ir kt., teismo buhalterinės ekspertizės dalykas – materia-linių vertybių ar pinigų trūkumo ar pertekliaus, padarytos turtinės ža-los nustatymas ir pan. Atitinkamos ekspertizės rūšies dalykas nusako jos sprendžiamus uždavinius ir galimybes, tos specialybės ekspertų mokslinę kompetenciją, apibrėžia kiekvienos specialybės eksperto ži-nių ribas, prigimtį ir šaltinį. Pavyzdžiui, ekspertas kriminalistas reika-lingų žinių turi semtis iš kriminalistinės technikos; teismo medikas -iš teismo medicinos ir bazinio mokslo – medicinos; ekspertas auto-technikas – i^ teismo autotechninės ekspertizės bei technikos moks-lų ir pan. Kiekvienos ekspertizės rūšies dalykas apibrėžia jos spren-džiamus uždavinius, kurie priklauso nuo tos ekspertizės rūšies išsi-vystymo lygio.

Konkrečios ekspertizės dalykas yra klausimai, kuriuos sprendžia ekspertas darydamas konkrečią ekspertizę atitinkamoje byloje. Kon-krečios ekspertizės dalykas neturi išeiti už tos ekspertizės rūšies da-lyko ribų. Tai svarbu nustatant konkretaus asmens, kuriam pavedama ekspertizė, galimybę spręsti pateiktus klausimus. Neatsitiktinai kal-bant apie konkrečios ekspertizės dalyką nurodomi klausimai, kuriuos sprendžia atitinkamos specialybės ekspertas. Antra vertus, tirti daik-tinius jrodymus, dokumentus ir pan., duoti klausimus kaltinamajam ir t. t. ekspertas gali tik kai tai liečia ekspertizės dalyką (BPK 89 str.).

Teismo ekspertizės dalyką lemia kvotėjo, tardytojo, teisėjo ar teis-mo klausimai ir ekspertinio tyrimo objektai. Teismo ekspertizės daly-kas yra labai svarbus klasifikuojant ekspertizes pagal rūšis ir apibrė-žiant ekspertų mokslinę kompetenciją. Tačiau būtina atsižvelgti ne tik į ekspertizės dalyką, bet ir į jos objektus. Tai akivaizdžiai matyti iš tokio pavyzdžio. Nustatant šūvio mechanizmą arba tiriant kūno suža-lojimus ir drabužių sugadinimus, trasologinės ir balistinės ekspertizės dalykai gali sutapti su teismo medicininės ekspertizės dalyku. Tačiau šių ekspertizių objektai skirtingi: teismo medicininė ekspertizė tiria žmogaus kūno sužalojimus, kriminalistinės ekspertizės – drabužių, audeklo sugadinimus ir kt.

/ 5. Teismo ekspertizės objektai

Teismo ekspertizės objektai – tai informacijos šaltiniai, kuriuos ištyręs ekspertas gali pažinti faktinius duomenis (faktus, aplinkybes), įeinančius į ekspertizės dalyką. Teismo ekspertizės objektai yra bau-džiamojo proceso įstatymų numatyti faktinių duomenų šaltiniai, pridė-ti prie bylos. Tai dažniausiai daiktiniai įrodymai (įvairiausi daiktai, gin-klai, transporto priemonės), dokumentai, pėdsakai ir pan., t. y. įvairūs materialūs daiktai ir kiti informacijos reiškėjai. Vienas iš svarbiausių ekspertinio tyrimo principų yra optimalus objekto visos įrodomosios informacijos panaudojimas. Ekspertizės objektai skirstomi j rūšinius (grupinius) ekspertizės objektus ir konkrečius ekspertizės objektus.1

Rūšiniai (grupiniai) ekspertizės objektai – tai tam tikros klasės, kategorijos daiktai, turintys bendrų požymių. Rūši-niai ekspertizės objektai turi esminę reikšmę klasifikuojant ekspertizes pagal rūšis. Antai teismo balistinės ekspertizės objektai yra šauna-mieji ginklai, šaudmenys arba jų dalys, daiktai, turintys šūvio pėdsa-kų; daktiloskopinės ekspertizės objektai – daiktai, ant kurių yra rankų pėdsakų, ir pan. Kiekviena ekspertizės rūšis turi savo objektus. Tačiau yra ekspertizės rūšių, kurių objektas yra tas pats daiktinis jrodymas. Pavyzdžiui, dokumentas yra rašysenos, autorystės,’techninės doku-mentų, buhalterinės, prekinės ir kt. ekspertizės objektas. Tačiau kiek-viena ekspertizė turi skirtingą, tik jai būdingą ekspertizės objektą ir sprendžiamus uždavinius. Rašysenos ekspertizė nustato asmenį, ra-šiusį dokumentą; autorystės – dokumento teksto autorių; techninė dokumentų ekšpertizė tiria, ar yra dokumente prirašymų bei kitokių pakeitimų;
nustato, ar dokumentas atitinka bu-halterinės apskaitos reikalavimus ir pan. Paimkime kitą daiktinj įrody-mą – drabužius. Jie gali būti kriminalistinės medžiagų ir gaminių ekspertizės, prekinės, trasologinės, balistinės ekspertizės objektas.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 4632 žodžiai iš 8953 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.