Kriminologija
5 (100%) 1 vote

Kriminologija

1121314151617181

Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centro tinklalapis – www.nplc.lt:

Kriminologija – mokslas apie nusikalstamumą. Lotyniškai crimen (nusikaltimas), graikiškai logos (mokymas).

Kam reikalinga kriminologija?

Studijuojantiems teisę būtina suprasti, kodėl žmonės pažeidžia teisės normas, ką daryti, kad tos normos nebūtų pažeidžiamos.

Būtina suprasti, koks yra teisės normų egzistavimo poveikis žmogaus elgesio variantų pasirinkimui, koks yra teisės normų taikymo poveikis, koks teisės taikymas duoda geriausius rezultatus.

Teisės normos gali būti neveiksmingos, jei jos bus konstruojamos, nesiremiant kriminologinio pažinimo rezultatais. (Baudžiamoji, bausmių vykdymo, administracinė teisė be kriminologijos žinių negalėtų pasiekti savo tikslų)

Teisininkų vaidmuo teisėkūros procese didelis.

Interpretuojant ir taikant teisę būtina derinti teisingumą ir resocializuojantį poveikį asmeniui.

Advokatai, prokurorai, teisėjai turi operuoti kvalifikuotu kriminogeninių procesų supratimu.

Teisininkai turi gebėti adekvačiai įvertinti nusikalstamumą, mokėti naudotis jo charakteristikomis.

Tik pakankamai plačiai suvokdamas nusikaltimų žalą asmuo galės skirti adekvatų dėmesį šios problemos sprendimui.

Nusikalstamumo supratimas – socialiai reikšmingas. Nusikalstamumo mokslinis supratimas įgalina visus asmenis, kurie priima socialiai reikšmingus sprendimus, prisidėti prie nusikaltimų prevencijos, mažinti nusikalstamumą ir jo daromą žalą;

Padeda objektyviau vertinti nusikaltimus padariusius asmenis, aukas, atitinkamai elgtis su jais.

Kriminologijos žinios padeda netapti nusikaltimo auka.

Kriminologija

Kriminologijos samprata

Iš programos: – Kriminologijos samprata. – Teisinis, sociologinis požiūris į kriminologiją. – Kriminologijos tyrimo objektai. – Nusikaltimas, nusikalstamumas, nusikaltėlis, nusikaltimo auka. – Kriminologija ir kiti teisės, sociologijos, psichologijos, ekonomikos, matematikos mokslai…

Daug kriminologijos apibrėžimų. Nėra vienintelio teisingo.

Kriminologija – tai mokslas, tyrinėjantis nusikalstamumą ir visuomenės reakcijas į jį

Kriminologija tyrinėja nusikalstamumo kilmę; nusikalstamumo dėsningumus; procesus bei reiškinius, sukeliančius nusikalstamumą; nusikaltimus darančius asmenis, priemones, galinčias sulaikyti asmenis nuo nusikalstamo elgesio

Kriminologija – mokslas, siekiantis suformuoti visapusišką nusikalstamumo kaip socialinio reiškinio sampratą, nustatyti šiam reiškiniui būdingus dėsningumus, nagrinėti jo ryšius su kitais socialiniais procesais bei reiškiniais, aptarti prevencijos kelius bei priemones

Kriminologija – kompleksinis mokslas, nagrinėjantis nusikalstamumą kaip socialinį reiškinį, jį įtakojančius faktorius, metodus, kaip reikia reaguoti į nusikalstamumą, nusikaltėlį ir auką

Kriminologijos sąvokos suformuotos pagal jos tikslus, pagal jos nagrinėjamus objektus.

Nusikalstamumas yra pagrindinis kriminologijos objektas.

Papildomi kriminologijos objektai:

Nusikalstamumą įtakojantys veiksniai;

Kitoks, ne nusikalstamas, nepageidautinas elgesys –

amoralus elgesys, teisės deliktai (administraciniai teisės pažeidimai), alkoholizmas, narkomanija, …;

Nusikaltėlis, auka ir visuomenė nusikaltimų genezėje;

Visuomenės ir valstybės reakcijos į nusikalstamumą;

Socialiniai stereotipai apie nusikalstamumą, jo priežastis, nusikaltimo auką, nusikaltėlį, galimas poveikio priemones jam;

Ne tik kriminologija nagrinėja šiuos objektus vienu ar kitu aspektu. Mokslai, nagrinėjantys ir kriminologijos objektus: sociologija, teisė, psichologija, medicina, pedagogika, ekonomika, matematika, informatika, …

Tik kriminologijos moksle nusikalstamumas yra pagrindinis jo objektas.

Kriminologija – kompleksinis mokslas, t.y. jis naudojasi daugeliu kitų mokslų sąvokų, metodų, jų pasiekimų.

Teisinis (norminis) požiūris į kriminologiją:

Kriminologija – baudžiamosios teisės šaka arba viena iš pagalbinių bauž. teisės disciplinų.

Akcentuoja principinį skirtumą tarp nusikalstamų veikų ir kitų elgesio normų pažeidimų.

Egzistuoja dvi teisės: prigimtinė (atrandama) ir pozityvioji (kuriama). Pozityvioji teisė yra gera ir reikalinga, kai ji atitinka prigimtinę teisę. Jei pozityvioji teisė prieštarauja prigimtinei, tai ji visuomenei žalinga.

Šio požiūrio esmę sudaranti prigimtinės teisės idėja gerai dera su visuomenės sąmonėje egzistuojančia aukščiausio teisingumo idėja. Įstatymo tikslas – pasiekti šį teisingumą.

Norminė kriminologija verčia įstatymo leidėją nuolat ieškoti sprendimų, atitinkančių visuomenės dorovines vertybes.

Sociologinis požiūris į kriminologiją:

Kriminologija – viena iš specializuotų sociologinių disciplinų. Bendroji sociologija – kaip užtikrinti tvarką visuomenėje? Kriminologija: kodėl pažeidžiama tvarka visuomenėje? Kriminologija – nusikalstamumo sociologija. Bendroji sociologija tyrinėja normalų elgesį, o kriminologija – elgesį, kuris šią tvarką pažeidžia.

Kriminalizuoti reikia tik kraštutinius šių normų pažeidimus.

Nusikalstamumas nėra unikalus fenomenas, kokybiškai besiskiriantis nuo kitų socialinių reiškinių (biurokratizmo, nekompetentingumo, girtavimo, narkomanijos ir t.t.).

Nusikalstamumas – tai kraštutinė visuomenei nepriimtino (deviacinio) elgesio forma.

Nusikalstamumo sociologija yra vertinga
dėl siekimo vystyti kriminologijos teoriją, vadovaujantis ne abstrakčiais samprotavimais apie prigimtinę teisę, bet maksimaliai plačia faktų, kuriuos galima stebėti, tikrinti ir vienareikšmiškai traktuoti, visuma.

Pagrindinės kriminologijos tyrimo kryptys:

Nusikalstamumą įtakojančių veiksnių tyrimas;

Nusikalstamas veikas padariusių asmenų ypatybių tyrimas;

Aukos asmenybės tyrimas;

Galimų poveikio priemonių nusikalstamumui tyrimas;

Šių tyrimų metodologija (metodika).

Nusikalstamumas

Sociologiniu aspektu: konkrečioje visomenėje ir konkrečiu laikotarpiu paplitusi viena iš labiausiai nepageidaujamo elgesio formų.

Teisiniu aspektu: (apibrėžiamos tokio elgesio ribos) tai visuma atskirų nusikalstamų veikų, įvykdytų konkrečioje erdvėje per konkretų laikotarpį.

Heterogeninis polistruktūrinis reiškinys:

Priklausantis nuo daugybės veiksnių, aplinkybių. Susidedantis iš daugelio rūšių, jų grupių, tarpusavyje besiskiriančių: jų vertinimu, savo priežastimis bei sąlygomis, galimais poveikio būdais. Šias savybes svarbu atsiminti imantis poveikio priemonių prieš nusikalstamumą.

Problema: sąvokos „nusikaltimas“ neapibrėžtumas, dideli jos turinio, supratimo skirtumai, ypač lyginant atskirų valstybių nusikalstamumą.

Nusikalstamumo ribos:

– BK

– Platesnis požiūris: + nukrypstamasis (deviacinis) elgesys, apimantis kriminalizuotas ir nekriminalizuotas veikas (kriminalizuotinas ir kt.) + administraciniai teisės pažeidimai (tik formali skiriamoji riba nuo nusik. veikų).

Variacijos laiko, šalių atžvilgiu (kriminalizacija, mažareikšmiškumas, tyčia, bendrininkavimas).

Naujasis BK -> nusikalstamos veikos = nusikaltimai + baudžiamieji nusižengimai.

Visuomenės socialinė reakcija į nusikalstamumą yra procesai, kurie vyksta, kai padaroma nusikalstama veika: nusikaltimo aukos reakcija (pranešimas, …), nusikaltimus tiriančių institucijų reakcija, baudžiamojo proceso dalyvių, aplinkinių, žiniasklaidos, …

Kriminologinių idėjų istorinė raida

1 kl. Kriminologinių idėjų atsiradimas, bendrosios savybės.

2 kl. Kriminologijos idėjų periodizacija, pagrindinės idėjų grupės.

3 kl. Šiuolaikinio kriminologijos mokslo atsiradimas.

Kriminologinių idėjų atsiradimas, bendrosios savybės

Toks elgesys, kaip nužudymai, išžaginimai, plėšimai, vagystės, sukčiavimai, tikriausiai egzistavo ir egzistuoja beveik visose visuomenėse, civilizacijose.

Kiekvienoje visuomenėje – visuomenės reakcija į šias pavojingas, žalingas žmogaus elgesio formas.

Reakcijos formos kartais labai skiriasi skirtingose to paties laikmečio visuomenėse, o kartais labai panašios ilgalaikėje istorinėje raidoje.

Kiek egzistuoja toks elgesys, tiek pat laiko žmogus masto apie tokio elgesio priežastis, apie jo išvengimo ar bent jau pasekmių sušvelninimo galimybes.

Apmastymai apie nusikalstamumą, jo priežastis, nusikaltėlius yra glaudžiai susiję su toje visuomenėje esamomis pažiūromis, vertybėmis.

Nusikalstamas elgesys labai nedaug priklauso nuo egzistuojančio jo teisinio įvertinimo.

Kriminologijos idėjų periodizacija, pagrindinės idėjų grupės

Kriminologinių idėjų bei praktinių poveikio priemonių nusikalstamumui chronologija, idėjų grupės:

1) Užuomazgos

2) Antika (Platonas, Aristotelis)

3) Viduramžiai (Šv.Augustinas, T.Akvinietis)

4) Atgimimo utopistai (T.Moras, T.Kampanela)

5) Klasikinės kriminologijos atsiradimas (Č.Bekarija, Š.Monteskje, J.Bentamas)

6) Antropologinių kriminologinių idėjų atsiradimas (Č.Lombrozo, E.Ferri)

Idėjų grupės.

7) Sociologinių kriminologinių idėjų atsiradimas (A.Ketlė, E.Diurkheimas)

8) Radikaliųjų kriminologinių idėjų atsiradimas (K.Marksas, F.Engelsas)

9) Šiuolaikinė kriminologija

Užuomazgos

Nusikaltimas dažnai buvo ne tik teisės, bet ir religijos persekiojimo objektas, nusikaltimas buvo tapatinamas su nuodėme (teisė, religija ir moralė nebuvo diferencijuotos).

Nusikaltimas, nusikaltėlis laikytas blogio jėgų pasireiškimu, jų tarnu, įrankiu šių jėgų rankose.

Kaip nusikaltimų užkardymo priemonės įvardintos religinės priemonės: asketizmas (turtinių nusikaltimų prevencija), paklusnumas vyresniajam (ir įstatymui).

Akcentuojamas bausmės neišvengiamumas, jei ne šiame gyvenime, tai po mirties.

Religija kontroliavo žmonių ne tik blogus poelgius, bet ir blogas mintis (Dievas žino).

6 a.prieš m.e. kiekvienas egiptietis privalėjo pateikti metinę savo turto deklaraciją. To vengiantiems ar negalintiems pagrįsti savo aukšto pragyvenimo lygio grėsė mirties bausmė.

Kinijoje 4 a.p.k.:

Kaip kovos su nusikalstamumu priemonė iškeliama idėja bausti žmones dar prieš nusikaltimo padarymą (žmonės laikyti iš prigimties blogais – todėl griežtai turi būti baudžiami smulkūs nusižengimai, tada nusikaltimams vietos neliks).

Rekomenduota kolektyvinė atsakomybė, vienų atsakomybė už kitus.

Senovės Spartoje gyvenimas nesusituokus buvo laikomas nusikaltimu, o naujagimių su išsigimimo požymiais nužudymas – ne. Tikslas – šalies gynyba, naujos kartos fizinė ir moralinė stiprybė.

2) Antika

Jau Demokritas ir Sokratas išsako mintis, kad užkirsti kelią nusikalstamumui galima mokant ir auklėjant jaunimą.

Sokratas – žmogus daro bloga tik todėl, kad nežino kas yra gera.

Demokritas – mokymą sieja su galimybe išvengti nusikaltimo žalos tiek sau,
tiek turtui, jei žmogus teisingai elgsis, žinos kaip saugotis.

Platonas.

Nusikalstamumą lemiančios priežastys:

valstybinė santvarka,

nusikaltėlių nenubaudimas,

turtinis nelygumas (rekomendavo, kad skirtumas neviršytų 4 kartų).

Veiksniai, galintys sulaikyti nuo nusikaltimų darymo:

Bausmės;

Visuomenės nuomonė;

Sąžiningumas ir gero elgesio įpročiai;

Dorų piliečių skatinimas;

Aristotelis

Nusikalstamumo priežastys:

Skurdas;

Vienų socialinių sluoksnių privilegijos, o kitų beteisiškumas;

Nacionalinė nesantaika;

Gyventojų įvairiatautiškumas.

Didžiausi nusikaltimai daromi dėl pertekliaus vaikymosi, o ne dėl būtiniausių daiktų stygiaus.

Žmonės blogi savo valia, nes jei būtų kitaip, tai kaip galima būtų bausti žmogų už tai, kas nuo jo nepriklauso.

Nusikaltimus stabdantys veiksniai:

Teisinga santvarka;

Įstatymų stabilumas ir jų viršenybė prieš bet kokį asmenį;

Kova su korupcija;

Pakankamas ekonominis išsivystymas, kad būtų galima užtikrinti visiems pakankamą gyvenimo lygį;

Galimybės save realizuoti priimtinais būdais;

Jaunimo mokyme svarbiausia mokyti paklusti įstatymams. Reikia apsaugoti jaunimą nuo kontakto su ydomis.

Viduramžiai

Įsigalėjus krikščionybei, nusikaltimas tapatinamas su nuodėme.

Šv.Augustinas akcentuoja gėrio ir blogio kovą žmoguje. Žmogaus elgesį nulemia jo laisva valia, kuri gali būti arba gera, arba bloga, o tai lemia gėrio ar blogio jėgos.

T.Akvinietis – nusikaltėlis yra blogio jėgų įrankis, jų tarnas, todėl poveikio priemonės turėtų būti nukreiptos per žmogų į šias blogio jėgas.

Kaip poveikio priemonė įsigali inkvizicija, vienintelė reakcija į nusikaltimą tampa žiaurios, dažnai viešos bausmės, kankinimai.

Pagrindinės Viduramžių idėjos:

Nusikaltimas yra blogio pasireiškimas;

Asmuo turi laisvą valią ir todėl turi būti baudžiamas;

Nusikaltėlis – tai ypatingas žmogaus tipas, pasižymintis specifinėmis savybėmis, pagal kurias jis gali būti iš anksto atpažintas.

Atgimimo utopistai.

T.Moras “Utopijoje”, T.Kampanela “Saulės mieste”:

Atsisakė religinio požiūrio į nusikalstamumą, į žmogų kaip blogio nešiotoją.

Nusikalstamumo pagrindinės priežastys – socialinė gyventojų nelygybė, o ypač turtinė.

Siūlė įvesti priverstinę visų lygybę, dėl to nusikalstamumas išnyktų.

Numatė bausmes už šios lygybės laužymą.

Literatūroje jų idėjos dažnai lyginamos su totalitarinių valstybių ideologija ir taikoma praktika, aptinkama nemažai panašumų.

Klasikinė kriminologija

Užuomazgos – Švietėjų epochoje (Ž.Ruso, Volteras, Didro, ypač Š.Monteskje):

Siekė humanizuoti ir racionalizuoti iš Viduramžių paveldėtą bausmių sistemą.

Svarbiausios nusikalstamumo priežastys – žemiausių sluoksnių beteisiškumas, skurdas.

Iškėlė principą “geriau dešimt kaltų laisvėje, nei vienas nekaltas kalėjime”.

Žymiai protingiau ne bausti, bet stengtis padaryti taip, kad nusikaltimas neįvyktų.

Č.Bekaria (1738-1794) veikale “Apie nusikaltimus ir bausmes” sukoncentravo visus kriminologinės minties pasiekimus iki 18 a. antros pusės:

Bausmė turi atitikti nusikaltimo sunkumo laipsnį, ir užtenka to, kad bausmės daroma žala viršytų nusikaltimo duodamą naudą;

Bausmės tikslas ne sunaikinti nusikaltėlį, bet padaryti taip, kad nei šis asmuo, nei kiti asmenys nedarytų naujų nusikaltimų;

Bausmių neišvengiamumas nusikalstamumą stabdo labiau nei jų griežtinimas;

Norint įveikti nusikalstamumą neužtenka vien tik bausmių;

Nusikalstamumas priklauso nuo socialinių sąlygų;

Nusikalstamumas gali būti mažinamas, naikinant neteisingus įstatymus, teisingu teismo vykdymu, švietimu, mokymu, auklėjimu.

J.Bentham:

Nusikaltėlį jis vertino, kaip “homo economicus”, t.y. visada racionaliai apgalvojantį naudą, kurią gaus iš nusikaltimo ir žalą, kurią gali patirti, kai jį nubaus.

Sukūrė savo nubaudimo teoriją, išvystė Š.Monteskje ir Č.Bekaria’jos idėjas apie bausmių proporcingumą – pateikė praktines rekomendacijas, kaip parinkti bausmės dydį.

Viena iš nusikalstamumo priežasčių jis laikė netobulus įstatymus.

Skiriant bausmes reikia atsižvelgti ne tik į padaryto nusikaltimo sunkumą, bet ir į nusikaltėlio jautrumą.

Pasiūlė pataisos įstaigų modelį (Panopticon) – kalinių izoliuotas laikymas su stebėtoju centre. Turi būti įrengtos mokyklos, dirbtuvės, kad kaliniai būtų pataisomi, perauklėjami

Pagrindinės klasikinės kriminologijos idėjos (apibendrinimas):

1) Žmogus turi laisvą valią, nusikaltimas yra jo laisvo ir racionalaus pasirinkimo rezultatas, įvertinus visus už ir prieš;

2) Bausmės turi būti ne absoliučiai sugriežtintos, o tik tiek, kad atsvertų nusikaltimų duodamą naudą;

3) Bausmių griežtumas daro nusikaltimą nepatrauklų, nepriimtiną.

Pastabos:

Daugelis šių idėjų yra filosofinės, nelabai pagrįstos konkrečios empirinės informacijos tyrinėjimu.

Ir šiandien šios idėjos dažnai yra baudžiamosios teisės bei kriminologijos pagrindas daugelyje valstybių. Ko gero, jos populiaresnės tarp baudžiamosios teisės ir politikos atstovų.

Antropologinė (biologinė) kryptis

Žmogaus antropologija – jo elgesį nulemiantis faktorius.

Čezarė Lombrozo (1836 – 1909).

Nusikaltėlius reikia tirti ne kabinetuose – teoriškai, bet praktiškai
kalėjimuose, policijoje, jų aplinkoje ir kt.

Atliko didelės apimties tyrimus – apklausta, ištirta:

Apie 25 000 nusikaltėlių ir ne nusikaltėlių;

Apie 4 000 kaukolių.

Čezarė Lombrozo (1836 – 1909)

Nusikaltėlis – ypatingas žmogus, besiskiriantis nuo kitų, dažnai jis labiau ligonis nei nusikaltėlis.

Nusikaltėlį kaip asmenį apibūdina didelis kiekis atavistinių, anomalių (netaisyklingų), degeneratyvių (išsigim.) požymių.

Duoda paralelę su ikiistoriniu žmogumi kaukolės ir kt. atžvilgiu.

Nusikaltėliams būdingas sumažėjęs juntamumas (~ 15 % nusikaltėlių nejautrūs skausmui), padidėjęs irzlumas, impulsyvumas, karštakošiškumas.

Čezarė Lombrozo (1836 – 1909)

Nusikaltėliu gimstama, bet ne tampama, jį auklėti yra beprasmiška, jis pagal savo požymius gali būti išskirtas iš kitų žmonių ir turi būti arba izoliuotas, arba sunaikintas.

“Nusikaltėlis yra nekaltas darydamas nusikaltimą, bet ir visuomenė nekalta, kai jos nariai tam, kad apsaugotų save, nubaudžia juos (izoliuoja, sunaikina)”.

Čezarė Lombrozo (1836 – 1909).

Savo ankstyvosiose idėjose siūlė teismus pakeisti psichiatrų komisijomis, vėliau – psichiatrai turėjo būti ekspertais teisme.

Jo idėjoms didelę įtaką padarė E. Ferri bei kiti jo amžininkai. Knygos “Žmogus nusikaltėlis” 5 leidime (po 20 m.) galima pastebėti šiuos pagrindinius idėjų pokyčius:

a) Ne visus nusikaltėlius laikė įgimtais.

b) Pripažįsta ir ne antropologinių faktorių įtaką nusikalstamam elgesiui (klimatas, civilizacijos lygis, gyventojų tankumas, gimstamumas, migracija, alkoholizmas, auklėjimas, ekonominis išsivystymas ir kt.).

c) Ne visi įgimti nusikaltėliai padaro nusikaltimus, nuo to gali sulaikyti palankios aplinkos sąlygos. Toks žmogus turi tik stiprų polinkį nusikalsti, bet ne visada jį realizuoja – didesnė nusikalstamo elgesio tikimybė.

Enriko Ferri (1856 – 1928)

Jo idėjų formavimosi aplinka:

Klasikinės kriminologijos (baudžiamosios teisės) idėjų bankrotas;

Sociologiniai Ketle bei antropologiniai Lombrozo tyrimai, neigiantys laisvą valią kaip pagrindinę nusikalstamumo priežastį.

Enriko Ferri (1856 – 1928)

Nusikaltimas tai trijų grupių faktorių sąveikos rezultatas – fizinių, antropologinių ir socialinių:

Fiziniai faktoriai (klimatas, oro sąlygos, …) visus nusikaltėlius veikia beveik vienodai;

Antropologiniai faktoriai didžiausią įtaką daro įgimtiems, nesveikiems ir aistringiesiems nusikaltėliams;

Socialiniai faktoriai didžiausią įtaką daro atsitiktiniams ir įprastiniams nusikaltėliams.

Nusikalstamumo pokyčius labiausiai įtakoja socialiniai faktoriai.

Enriko Ferri (1856 – 1928)

Siekiant paaiškinti nusikaltimą būtina ištirti asmens šeimyninį, visuomeninį gyvenimą bei jo antropologines ypatybes (anatomines, fiziologines ir psichines).

Mokslą, tyrinėjantį nusikalstamumą ir nusikaltėlį, pavadino baudžiamąja sociologija. Šis mokslas vėliau R.Garoffalo įtakoje imtas vadinti kriminologija.

Enriko Ferri (1856 – 1928)

Jo idėjų apibendrinimas:

Antropologija įrodo, kad nusikaltėlis nėra normalus žmogus, jis dėl savo įgimtų ir įgytų organinių bei psichologinių anomalijų yra specifinis žmogaus tipas;

Statistika įrodo, kad nusikaltimų atsiradimas, padidėjimas ar sumažėjimas priklauso nuo daugelio kitų veiksnių, o ne nuo bausmių, įrašytų įstatymuose ir skiriamų teismų;

Eksperimentinė psichologija įrodė, kad tariama asmens valios laisvė yra ne kas kitas, kaip asmens iliuzija.

Enriko Ferri (1856 – 1928) (tęs.) Siūlė:

Teisėtvarkos sistema turi būti ne “keršto už nusižengimus” įrankis, o tapti visuomenės apsisaugojimo priemone, panašiai kaip yra saugomasi nuo ligų ar stichinių nelaimių;

Priemonės tradicinės – laisvės atėmimas ir trėmimas;

L. a. trukmė neturi būti iš anksto fiksuota – turi tęstis tol, kol asmuo tampa nebepavojingu visuomenei (kas nustatoma tiriant nusikaltėlį).

Žudikus siūlo iškarto izoliuoti iki gyvos galvos, jei ekspertizė juos pripažino įgimtais nusikaltėliais;

Lengvesnių nusikaltimų atveju toks izoliavimas turėtų būti po 2 – 4 nusikaltimų.

Be bausmių kaip alternatyvas siūlė ir socialinę, ekonominę politiką (viešųjų darbų sukūrimą, mokesčių sistemą, mažinančią socialinę nelygybę ir kt.);

Sociologinė kryptis

L.Ketle (1796 – 1874). Belgų matematikas:

Pirmasis sistemingai pradėjo analizuoti baudžiamosios statistikos duomenis.

Jo atlikti nusikalstamumo tyrimai parodė, kad nusikalstamumas palyginti mažai kinta, tiek kiekiu, tiek kokybe (<= +/-10 %/m).

L.Ketle (1796 – 1874)

Iškelia idėją, kad nusikalstamumas vystosi pagal savo dėsningumus, kurie nepriklauso nuo žmogaus valios;

Mokslo užduotis yra atskleisti šiuos dėsningumus, nustatyti socialinius veiksnius, įtakojančius nusikalstamumą;

Griežtomis bausmėmis įveikti nusikalstamumą yra neįmanoma;

Visuomenė pati subrandina nusikaltimą, o nusikaltėlis – tik įrankis, kuris tą nusikaltimą padaro;

Nusikalstamumas iš esmės gali pasikeisti tik tada, kai iš esmės pasikeis socialinės sąlygos;

Jei socialiniai procesai stabilūs, tai ir nusikalstamumas stabilus.

L.Ketle (1796 – 1874)

Išskyrė pagrindines grupes veiksnių, įtakojančių tai, ar asmuo padarys nusikaltimą:

aplinka, kurioje gyvena, šeimos santykiai, religija, kuria išauklėtas, socialinė
visuomenės nuomonė, gamtinės sąlygos.

L.Ketle (1796 – 1874).

Paveikti nusikalstamumo būklę galima veikiant į mases, bet ne į atskirus individus.

Kiti atstovai: Gabriel’is Tard’as (1843 – 1904), Emilis Diurkhaim’as (1858 – 1917).

Radikalioji kriminologija.

K.Marksas, F. Engelsas:

Pagrindinė visuomenės vystymosi jėga – jos pagrindinių klasių – išnaudotojų ir išnaudojamųjų kova.

Žmogus pirmiausia siekia patenkinti savo materialinius poreikius.

Kiti taip pat siekia panašių tikslų – visų karas prieš visus.

Kiekvienas stengiasi turėti kuo daugiau turto ir apsaugoti šį turėjimą.

Privatinė nuosavybė sukuria prielaidas išnaudojimui.

Pirmykštėje bendruomenėje nusikalstamumo lygis buvo ypatingai žemas.

Tuo pagrindu modeliavo ateities visuomenę, kurioje viešpatautų socialinė lygybė, iki minimumo sumažėtų prieštaravimai, nekiltų valstybinės prievartos būtinybė, nusikalstamumas išnyktų.

K.Marksas, F. Engelsas:

Pagrindinės nusikalstamumo priežastys – klasinėje visuomenės sąrangoje:

Socialinė nelygybė, darbininkų eksploatacija;

Bedarbystė, skurdas, žemas išsilavinimo lygis, blogas auklėjimas – ypač darbininkų sluoksniuose;

Ši būklė vertinama, lyginant su kitų sluoksnių būkle, ir bloga ne todėl, kad maža apimtis, kiekybė, bet kad šalia yra žymiai geresnė.

Skurdas, vargas, “visuomenės atliekos” būklė sunaikina moralės stabdžius, panaikina principus, asmens motyvaciją.

Kas belieka?

Siūlo fundamentalų visuomenės pertvarkymą – viešpataujančių jėgų nušalinimą nuo valstybinės valdžios, socialinę lygybę.

Šiuolaikinė kriminologija

Antropologinės teorijos:

Grynai biologinės (prigimties) teorijos:

1. Protinio atsilikimo teorijos;

2. Hormoninės veiklos sutrikimų (kūno konstitucinės sandaros) teorijos;

3. Genetinės teorijos (dvynių metodas, giminaičių tyrimai, chromosomų anomalijų tyrimai);

Psichologinės – psichiatrinės teorijos:

1. Psichoanalitinės teorijos;

2. Neutralizacijos teorijos;

3. Išmokimo teorijos (diferencijuotų asociacijų teorija, modernesnės išmokimo teorijos);

4. Sociobiologinė destrukcijos teorija.

Klinikinė kriminologija.

Sociologinės teorijos:

Struktūrinės teorijos:

1. Socialinės dezorganizacijos teorija;

2. Ekologinė kriminologija ir architektūrinė kriminologija;

3. Anomijos teorija;

4. Kultūrų teorijos;

5. Įtampos teorijos;

6. Subkultūrų teorijos.

Funkcinės teorijos:

1. Stigmatizacijos teorijos.

Kitokios kriminologinės teorijos:

Neoradikalioji kriminologija;

Feministinės teorijos;

Viktimologinės teorijos;

Šiuolaikinio kriminologijos mokslo atsiradimas

18 – 19 a. klasikinės kriminologijos idėjų autoriai didžiausią dėmesį skyrė juridiniams klausimams, stengėsi humanizuoti, racionaliai reformuoti bausmių sistemą, paveldėtą iš Viduramžių.

19 a. atsiranda naujos kriminologinės idėjos, bendrame pozityvistinio mokslinio metodo suklestėjimo kontekste bei klasikinių teorijų idėjų realizavimo nepasitenkinimo kontekste.

Nors klasikinių teorijų idėjų įtakoje ir buvo reformuotos bausmių sistemos, bet tai nepadarė didesnės įtakos nusikalstamumui.

Netgi priešingai – buvo pastebėtas nusikalstamumo didėjimas ypač miestuose, ko šios teorijos nepajėgė paaiškinti.

Atsirandanti pozityvioji kriminologija:

Pagrindiniu savo uždaviniu iškėlė paaiškinti nusikalstamumo kilmę, atskleisti nusikalstamumo priežastis.

Iš principo visiškai atsisakė ar bent jau labai apribojo pagrindinio klasikinės kriminologijos postulato “apie laisvą žmogaus valią” veikimą, jo pritaikymo sferą.

Susikoncentravo ties nusikalstamumo objektyvaus priežastingumo problema, ties nusikaltimų užkardymu per poveikį socialinėms sąlygoms ir nusikaltėliui.

Teorijas, hipotezes, išvadas grindė moksliškai sukaupta objektyvia informacija apie nusikalstamumą, visuomenę, žmogų.

Pagal tai kur buvo ieškoma pagrindinių nusikalstamumo priežasčių išsiskyrė dvi didelės pozityviosios kriminologijos šakos:

Antropologinių (biologinių) teorijų šaka – ieškojusi priežasčių pačioje žmogaus prigimtyje;

Sociologinių teorijų šaka – ieškojusi priežasčių visuomenėje.

Tema Nr. 3

Kriminologinės teorijos

Antropologinės teorijos:

Grynai biologinės (prigimties) teorijos:

1. Protinio atsilikimo teorijos;

2. Hormoninės veiklos sutrikimų (kūno konstitucinės sandaros) teorijos;

3. Genetinės teorijos (dvynių metodas, giminaičių tyrimai, chromosomų anomalijų tyrimai);

Psichologinės – psichiatrinės teorijos:

1. Psichoanalitinės teorijos;

2. Neutralizacijos teorijos;

3. Išmokimo teorijos (diferencijuotų asociacijų teorija, modernesnės išmokimo teorijos);

4. Sociobiologinė destrukcijos teorija.

Klinikinė kriminologija.

Sociologinės teorijos:

1. Socialinės dezorganizacijos teorija;

2. Ekologinė kriminologija ir architektūrinė kriminologija;

3. Anomijos teorija;

4. Kultūrų teorijos;

5. Įtampos teorijos;

6. Subkultūrų teorijos.

7. Stigmatizacijos teorijos.

Kitokios kriminologinės teorijos:

Neoradikalioji kriminologija;

Feministinės teorijos;

Viktimologinės teorijos;

1 klaus.: Antropologinės teorijos (1)

Visas antropologines teorijas galima suskirstyti į dvi dideles grupes:

grynai biologines (prigimties) teorijas;

psichologines – psichiatrines teorijas.

Grynai biologinės

teorijos

Nusikaltėlis – žmogus, turintis biologinių anomalijų.

Toks asmuo turi ypatingų savybių, jis yra pavojingoje būsenoje, jį galima atpažinti pagal specifinius požymius ir tai galima atlikti dar iki nusikaltimo padarymo.

Mokslininkų dėmesys – surasti fizinius požymius, rodančius, kad žmogus yra pavojingoje būsenoje.

Grynai biologinės (prigimties) teorijos

1. Protinio atsilikimo teorijos

19 a. pabaigoje 20 a. pradžioje daugelyje gyvenimo sferų pradėti taikyti įvairūs žmogaus testavimai.

JAV psichologas H.H.Goddard’as tyrė nuteistuosius, panaudodamas intelekto testus. Rezultatas – apie 70 % nuteistųjų yra protiškai atsilikę.

Jis atliko ir šeimų linijų tyrimus. Iš kelių kartų silpnaprotės moters palikuonių 143 buvo silpnapročiai. Jie papildė visuomenės “atliekų” armiją (nesantuokiniai vaikai, alkoholikai, prostitutės, teisės pažeidėjai).

Iš to paties tėvo, bet sveikos motinos 496 palikuonių nebuvo nė vieno nesantuokinio vaiko, alkoholiko, prostitutės ar nusikaltėlio.

Padarytos išvados:

Yra akivaizdus ryšys tarp silpnaprotiškumo ir nusikalstamumo.

Kiekvienas silpnaprotis yra potencialus nusikaltėlis.

Grynai biologinės (prigimties) teorijos

1. Protinio atsilikimo teorijos

20 a. 2-3 dešimtmečiuose prot. atsilikimo teorijos pelnė masinį pripažinimą, jų pagrindu buvo pradėtos taikyti sterilizacijos ir kastracijos priemonės, vykdyti žmonių eugenika – rūšies pagerinimas, atimant teisę iš nepilnaverčių visuomenės narių turėti palikuonių.

Šios teorijos greit prarado savo šalininkus, kai apie 1930 – 1935 metus, buvo paskelbti tikslesni naujų tyrimų duomenys – nusikaltėlių intelektinio išsivystymo lygis faktiškai niekuo nesiskiria nuo ne nusikaltėlių vidut. intelektinio išsivystymo lygio.

Šeimų linijų nusikalstamas elgesys pradėtas aiškinti socialinio paveldimumo mechanizmu, kad neturtingų šeimų vaikai neturi galimybių vystyti savo gabumus.

Grynai biologinės (prigimties) teorijos

1. Protinio atsilikimo teorijos.

Galutinį tašką eugeniniams nusikalstamumo reguliavimo metodams ko gero padėjo tai, kad per II Pasaulinį karą vokiečiai taikė eugenikos metodus, vykdė genocidą.

2. Hormoninės veiklos sutrikimų (kūno konstitucinės sandaros) teorijos

Mediciniškai nustatyta, kad nuo endokrininės organizmo veiklos priklauso ne tik žmogaus savijauta, emocijos, elgesys, bet ir jo išvaizda – kūno sandara.

1924 m. M.G.Schlapp’as paskelbė savo tyrimų rezultatus – apie 1/3 įkalintų nusikaltėlių pasižymi emociniais sutrikimais, atsirandančiais dėl sutrikusios endokrininės organizmo veiklos.

Grynai biologinės (prigimties) teorijos

2. Hormoninės veiklos sutrikimų (kūno konstitucinės sandaros) teorijos

E. Hooton’as išmatavo 13 tūkst. kalinių ir 3 tūkst. nenusikaltėlių.

1939 m. jis paskelbė išvadas – nustatytas ryšys tarp žmogaus kūno sandaros (proporcijų) ir jo nusikalstamo elgesio.

W. Sheldon’as: endomorfiniai, mezomorfiniai, ektomorfiniai.

Grynai biologinės (prigimties) teorijos

2. Hormoninės veiklos sutrikimų (kūno konstitucinės sandaros) teorijos

Sutuoktiniai Sh. ir E.Glueck’ai tyrė nepilnamečius. Nustatė – apie 60% nepilnamečių teisės pažeidėjų yra mezomorfinio tipo (atletinio kūno sudėjimo), o tarp ne pažeidėjų ši dalis tik apie 30%.

Jie pasiūlė sąvoką “nusikalstamas potencialas”, kurį tiesiogiai susiejo su asmens kūno sandara.

Ar šis potencialas bus realizuotas nusikalstamu elgesiu, labai priklauso nuo konkrečios situacijos, nuo socio-kultūrinės aplinkos.

Jų nuomone, veikiant paauglio aplinką, galima kontroliuoti jo polinkį nusikalsti.

Grynai biologinės (prigimties) teorijos

2. Hormoninės veiklos sutrikimų (kūno konstitucinės sandaros) teorijos.

1959 m. Glueck’ai pasiūlė nusikalstamo elgesio prognozavimo sistemą (lentelę) sudarytą iš dviejų dalių:

1) vaiko socialinių sąlygų šeimoje nustatymo skalė,

2) vaiko psichologinių – psichiatrinių charakteristikų nustatymo skalė.

Jų teigimu šios metodikos pagalba padarytų prognozių patikimumas apie 90%.

Metodika orientuota į vaikų tyrimą, priimant juos į mokyklą.

7 – ame dešimtmetyje ja remiantis vaikai iš anksto, dar iki teisės pažeidimų padarymo, buvo talpinami į specialios paskirties mokymo įstaigas.

Grynai biologinės (prigimties) teorijos

3. Genetinės teorijos

20 a. 2-5 dešimtmečiuose genetiniai tyrimai pradėti taikyti nusikalstamo elgesio priežasčių tyrinėjimui – nusikaltimų geno paieška.

1) Dvynių metodas

Tyrinėjami dvyniai – lyginami monozigotinių ir parazigotinių dvynių elgesio panašumai ir skirtumai.

Nustatyta, kad iš padariusių nusikaltimus dvynių abu monozigotiniai dvyniai net iki kelių kartų dažniau (iki 100%) padaro nusikaltimus nei abu parazigotiniai dvyniai (iki 36%).

Toks dėsningumas buvo laikomas nusikalstamo elgesio genetinio paveldimumo įrodymu.

Grynai biologinės (prigimties) teorijos

3. Genetinės teorijos

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4145 žodžiai iš 8288 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.