Kriminologija1
5 (100%) 1 vote

Kriminologija1

1121314151617181

2000

KRIMINOLOGIJA

I. KRIMINOLOGIJOS DALYKAS IR SISTEMA

1.1. Nusikalstamumo ir jo prevencijos problemų mokslinės analizės aktualumas.

Nusikalstamumą moksliškai tirti būtina, nes nusikalstamumas – tai blogis, kurio padarinius patiria labai didelė visuomenės dalis. Jis dezorganizuoja visuomenę, stabdo socialinį progresą, trukdo patenkinti materialinius ir dvasinius žmonių poreikius, neigiamai veikia moralę.

Kriminologinių koncepcijų įvairovė.

Lietuvoje kriminologijos supratimas yra nevienareikšmiškas. BT katedroje kriminologijos supratimas artimas vidurio Europoje ir Rusijoje paplitusiam supratimui, o filosofijos katedroje – kriminologija yra suprantama kitaip.Vadovėliuose (rusų) pateikiamos skirtingos kriminologijos sampratos:

Kuznecova – kriminologija – socialinis teisinis mokslas, kuris tiria nusikalstamumą, jo priežastis, sąlygas ir nusikaltėlio asmenybę (taip pat manė ir Čepas),

Azalija Ivanovna – kriminologija yra mokslas apie dėsningumus (o ne vardija dalykus).

Pavadinimą kriminologija pirmasis pavartojo 1885 m.italas Garofalo savo veikale “Kriminologija”, nors kriminologijos pradininku daug kas laiko Bekariją.

Tačiau dar ir šiandien yra nesutariama dėl kriminologijos turinio.

Žodžiu yra dvi pagrindinės kryptys: 1) Kriminologija suprantama kaip BT šaka, 2) K – tai viena iš specializuotų sociologinių disciplinų.

Nusikalstamumas yra judėjime, pasireiškia įvairiose modifikacijose. todėl yra nagrinėjama praeitis , dabartis ir prognozės. Susikaupęs kiekybiškai jis kinta kokybiškai.

Kai kurių mokslininkų teigimu – nusikaltimas yra abstrakcija. Realiai egzistuoja konkretūs nusikaltimai ir jų rūšys. Todėl nusikalstamumas reiškia proceso vyksmą. Tyrėjo neturi dominti padariniai, o turi dominti pats vyksmas.

Kiti mokslininkai – nusikalstamumas yra santykinai savarankiškas reiškinys ir jo tyrimui yra būtina struktūrinė analizė.

Vokiečių mokslininkai – kriminologijos mokslas – savarankiška mokslo sritis su savo istorija ir originaliais tyrimo metodais. kriminologija grindžiama naujų tyrimo metodų kūrimu.

Kriminologijos mokslo samprata.

Kriminologija-“crimin”-nusikaltimas, “logija”-mokslas. Mokslas ieškantis atsakymo į klausimą- kodėl žmogus daro nusikaltimą?

Žmogus jau gimdamas turi tam tikrus požymius, savybes, kurie gali sąlygoti to žmogaus polinkį smurtauti- antropogeninė mokykla. Sociologinė mokykla- žmogus nusikaltėliu tampa dėl aplinkos poveikio, socialinių savybių, socialinio vertinimo.

Šis mokslas turi nagrinėti ne tik socialinius, bet ir psichologinius momentus, sąlygojančius nusikalstamumą.

Kriminologijos paskirtis- analizuoti, pažinti nusikalstamumą kaip reiškinį, matyti jo dėsningumus, formas, savybes ir daryti įtaka tam, kad nusikalstamumas nesivystytų.

Kriminologija bandoma apibrėžti labai įvairiai. Kriminologija- mokslas, kuris nagrinėja nusikalstamumo pasireiškimo dėsningumus, formas, priežastis, nusikaltėlio asmenybę ir poveikio į šį reiškinį galimybes.

Pagrindiniai kriminologijos principai:

1) Kriminologija nusikalstamumą vertina kaip globalinį socialinį reiškinį. Šis reiškinys labai pavojingas ir sudėtingas.

2) Nusikalstamumo priežastys tiriamos kompleksiškai.

3) Nusikaltėliai yra pataisomi. Kriminologijos paskirtis parodė, kad bausti mirties bausme yra netikslinga.

4) Svarbiausia kriminologijos paskirtis- užkirsti kelią nusikaltimams ir nusikalstamumui.

Kriminologijos objektas ir dalykas.

Kriminologija neturi taisyklių, kuriomis reguliuotų tam tikrus reiškinius, ji analizuoja visuomeninius santykius. Analizuoti imama tada kai šie reiškiniai pradeda formuotis netinkama linkme, tam kad jie neišaugtų į nusikaltimus.

Dabar kriminologijos dalyką ir jo elementus nesunku išskirti:

1) Nusikalstamumas, visuma nusikaltimų; 2) jo priežastys, pasireiškimo priemonės ir sąlygos; 3) nusikaltėlio asmenybė;4) nusikalstamumo prevencija ir kontrolė.

Kitos sudėtinės dalys neįeina (alkoholizmas, narkomanija ir pan.), nors įtaką turi labai didelę, nes šie reiškiniai kriminalinėmis priemonėmis nėra reguliuojami.

Kriminologijos objektas – nusikalstamumas, jį veikiantys procesai, jo veikimo pobūdis ir padariniai,

Kriminologijos objektas- foniniai mūsų gyvenimo reiškiniai, bet kriminologai juos tiria tiek, kiek jie susiję su nusikalstamumu. Tai priklauso nuo to, kiek galima plėsti kriminologijos objektą. Sociologinė kryptis – išeina plačiau – ima foninius reiškinius. BT – tik tai, kas nusikalstama ir kas BK numatyta.

Reikia pasirinkti tinkamą pažinimo pagrindą. Lietuvos pozicija – apsiriboti reiškiniais, reglamentuojamais baudžiamųjų įstatymų, tačiau nepamiršti ir to, kas sąlygoja tuos reiškinius

1.2. K vieta kitų visuomenės mokslų sistemoje.

Kriminologijos santykis su kitais socialiniais mokslais

Filosofija- jos rekomendacijos, išvados apie įvairius reiškinius padeda nustatyti Kriminologijos tyrinėjimo kryptį, tikslus;

Sociologija- sunku atskirti kur baigiasi sociologija ir prasideda kriminologija. Galbūt kriminologija yra sociologijos dalis. Bet šiuos mokslus vis dėlto skirti būtina. BT sociologija nagrinėja kaip socialiniuose reiškiniuose atsispindi BT institutai. Ši sociologijos rūšis glaudžiai siejasi su kriminologija;

Psichologija- labai aktuali nagrinėjant nusikaltėlio asmenybę. Pas mus labai retos
nusikaltėlių psichologinės ekspertizės, o tai nėra gerai. Svarbu tinkamai įvertinti tradicijų poveikį nusikalstamumui;

Psichiatrija- padeda kriminologijai atriboti psichinių ligonių padarytus visuomenei pavojingus veiksmus nuo nusikaltimų. Tuo tarpu kriminologijos tyrinėjimai padeda nustatyti socialinius faktorius, kurių poveikis gali sukelti tam tikrų asmenų psichines anomalijas;

Pedagogika- siekiant, kad konkretus asmuo nedarytų nusikaltimų būtina derinti 2 dalykus:

siekti, kad asmuo žinotų visuomenės keliamus reikalavimus;

auklėti asmenį taip, kad jis gerbtų kitų piliečių teises ir interesus.

Antrojo tikslo pasiekti kaip tik ir padeda pedagogika (kaip auklėjimo ir mokymo teorija). Kitas šių mokslų ryšio aspektas- kriminologija tyrinėja įvairių mokymo įstaigų veiklos defektus ir jų įtaką asmenybės deformacijoms ir nusikaltimams;

Ekonomika- matomas tiesioginis ryšys tarp to, kad kuo geriau reguliuojami ekonominiai santykiai, tuo geresnė kriminologinė situacija, nes spartus ekonomikos vystymasis stabdo nusikalstamumo priežastis. Galimas ir atvirkštinis variantas. Be to nustatyta, kad sulaikyti asmenis nuo ekonominių nusikaltimų efektyviausiai galima ekonominėmis priemonėmis. O tokias priemones parengti gali tik abiejų mokslų atstovai dirbdami kartu;

Demografija- gyventojų amžiaus ir lyties struktūros prognozės, kurias rengia demografai, turi labai didelę reikšmę planuojant nusikaltimų prevencijos priemones;

Matematika- kriminologija naudoja matematinius metodus. Šis procesas vadinamas kriminologijos matematizacija. Dėsningas reiškinys- informacija, kuri renkama tiriant nusikaltimus ir nusikaltėlius, daugiausiai sudaro skaitmeninių duomenų visumą. Norint išsiaiškinti šių duomenų prasmę bei reikšmę, būtina juos apdoroti matematiniais statistikos metodais.

Kriminologijos santykis su kitais teisės mokslais

Baudžiamoji teisė- skiriasi tuo, kad BT tiria teisės normas, o kriminologija stengiasi išsiaiškinti jų socialinį efektą. Kriminologija plačiai naudoja BT sąvokas, bet ji nelaiko baudžiamojo įstatymo nekintamu reiškiniu. Nustačiusi, kad kurios nors BT normos socialinis efektas nepatenkinamas, ji rekomenduoja tas normas panaikinti ar pakeisti, t.p. siūlo priimti naujas BT normas, kai paaiškėja, kad to reikalauja socialinės priežastys;

Bausmių vykdymo teisė- kartu su kriminologija turi bendrą tikslą- išsiaiškinti nusikaltimų recidyvo priežastis ir jas pašalinti. Bet šio tikslo jos siekia skirtingai- BVT tyrinėja bausmės efektyvumo didinimo galimybes, kriminologijai rūpi nusikaltėlių resocializacijos problemos;

Baudžiamasis procesas- baudžiamųjų bylų medžiaga yra nepakeičiamas kriminologijos informacijos šaltinis. Be to kriminologija siekia, kad BP įstatymai įrodinėjimo dalyku pripažintų nusikaltimo padarymo priežastis ir sąlygas;

Kriminalistika- tobulina nusikaltimų, t.y. kriminologijos objektų, išaiškinimo ir tyrimo metodiką bei taktiką, teikia rekomendacijas kaip teisėsaugos institucijoms išsiaiškinti priežastis bei sąlygas, padėjusias padaryti nusikaltimą;

Administracinė teisė- dalis deliktų, kurie numatyti Adm.T įstatymuose, yra analogiški nusikaltimams. Skirtumai nėra esminiai, atsiradę tik dėl įstatymų leidėjo požiūrio. Ši riba sąlyginė, bet kada gali pasislinkti į vieną ar į kitą pusę. Taigi administracinių nusižengimų visuma glaudžiai susijusi su nusikalstamumu ir įeina į kriminologijos dalyką. Be to Adm.T institutų ir priemonių tikslas- nusikaltimų prevencija;

Šeimos teisė- tyrinėja tėvų pareigą auklėti savo vaikus pareigos įstatymui dvasia ir prižiūrėti jų elgesį;

Finansų teisė- finansinės veiklos subjektų pareiga yra ginti pinigų apyvartą nuo nusikalstamų modifikacijų;

Darbo teisė- įmonių administracijos pareiga užkirsti kelią nusikalstamiems darbo saugos bei saugumo taisyklių pažeidimams.

1.3. Kriminologijos mokslas naudodamas įvairius tyrimo metodus teikia tam tikrus pasiūlymus pvz.: kokius įstatymus ir kaip patobulinti, kokių dar imtis priemonių kovai su nusikalstamumu ir panašiai); Įgyvendinant minėtus pasiūlymus kriminologų galimybės ribotos. Jie gali tik priminti, prašyti, kiek galima- reikalauti.

1.4. K sistema:

nusikalstamumas;

konkretus nusikaltimas;

atskiros nusikaltimų rūšys.

2. KRIMINOLOGIJOS METODIKA

2.1.Metodologija padeda suprasti reiškinių esmę, t.y. tai bendri dėsningumai, padedantys suprasti kriminalinius reiškinius. Tikslas – pažinti kriminalinių reiškinių esmę.

Bet kokius reiškinius galima analizuoti nežinant bendrų dėsningumų, išskyrus reiškinius, kurie būtent domina. Bet lengviau žinant dėsningumus.

Metodika – tam tikrų metodų visuma, kuri naudojama rinkti informaciją apie nusikalstamumą, ją analizuoti, pažinti tyrinėjamo reiškinio esmę, formą, kad galima būtų padaryti atitinkamą išvadą bei sprendimus.

Nusikaltimas negali būti padarytas izoliuotai, jis priklauso nuo mus supančios aplinkos. Kiekviename nagrinėjamame reiškinyje turime matyti vienybę ir priešingumą. Vienos aplinkybės skatina, kursto daryti nusikaltimus, kitos atvirkščiai- trukdo, sulaiko nuo nusikaltimo padarymo. Šių aplinkybių veikimo procese atsiranda vieningas reiškinys- susikuria nusikaltėlis. Kiekvienas reiškinys turi savo priežastį. Tiriant nusikalstamumą priežastys tiriamos
jos šaltiniai:

įvairūs statistikos duomenys (pvz.: kriminalinė statistika, kuri yra įvairiose policijos institucijose- pradedant komisariatais ir baigiant VRM). Visi nusikaltimai yra fiksuojami policijos komisariatuose. VRM yra informacijos centras, kuriame kaupiami visi duomenys. Be to dalinė informacija yra ir valstybės statistikos institucijose. Lietuvos statistikos departamentas prie Vyriausybės kaupia tik pagrindinę (ne visą) informaciją. Greta kriminalinės yra reikalinga ir kita informacija- ekonominė, socialinė ir panašiai;

įvairūs dokumentai: pirmiausia baudžiamosios bylos, kuriose jau sukaupta informacija apie nusikaltimo priežastis, nusikaltėlio asmenybę ir kt. Ši informacija jau yra patvirtinta, patikrinta, o ypač tose bylose, kurios išnagrinėtos teisme;

įvairių institucijų veikla (Valstybės kontrolė, Mokesčių inspekcija ir pan.). Čia vėl susiduriama su įvairiais dokumentais, įvairiais teisės pažeidimais;

visuomenės nuomonė apie nusikaltimą, jo priežastis ir nusikaltėlio asmenybę. Ši informacija labai įvairi ir prieštaringa ir todėl sunkiau vertinama. Ja ne visada galima pasitikėti (pvz.: visuomenės nuomonė suformuoja tendenciją griežtinti bausmes. Žmonių, visai nesusidūrusių su nusikaltimu , nuomonė yra mažiau naudinga nei tų, kurie su tuo susiduria dažnai- pvz. teisėsaugos organų darbuotojų ir kt.);

pačių nusikaltėlių savo padaryto nusikaltimo objektyvi analizė. Ši informacija atspindi žmogaus pergyvenimus, susijusius su nusikaltimų darymu;

nusikaltusių asmenų kūryba. Ji atspindi šių asmenų dvasinę būseną.

2.3. Informacija gaunama tiriant nusikalstamumą.

Kriminologijos tyrimo etapai:

programos sukūrimas;kiekvienas darbas turi turėti savo programą: ką ir kaip tyrinėti, kokias hipotezes sukurti (pvz.: ar tirsim visą nusikaltimą ar tik jo dalis, kokią teritoriją imsime ir pan.);

informacijos rinkimo priemonės sukūrimas; nurodo kokiu būdu bus renkama informacija (pvz.:gali būti daromos anketos, sukuriamos kompiuterinės programos priklausomai nuo tyrimo tikslo);

informacijos rinkimas; tai svarbiausias etapas. Renkama informacija iš bylų, pildomos anketos, vykdomos apklausos;

surinktų rezultatų analizė; tai gautų duomenų apdorojimas, kad iš gautos informacijos būtų galima daryti tam tikras išvadas. Sulyginus informaciją matomi įvairūs pasikartojimai;

išvadų formavimas; išvados daromos apdorojus ir išanalizavus gautą informaciją;

rekomendacijų rengimas; gautas išvadas reikia kažkaip panaudoti, iš jų “išnešti” tam tikrus pasiūlymus (pvz.: kokius įstatymus ir kaip patobulinti, kokių dar imtis priemonių kovai su nusikalstamumu ir panašiai);

rekomendacijų įgyvendinimas; įgyvendinant minėtus pasiūlymus kriminologų galimybės ribotos. Jie gali tik priminti, prašyti, kiek galima- reikalauti.

Tyrinėjant šiuos reiškinius susiduriame su dviem pagrindiniais būdais:

pilnas tyrimas; tiriama viskas ir viskas suskaičiuojama (bet taip pat sąlyginai, nes tyrimas vis vien daromas tam tikra apimtimi);

atrankinis tyrimas; vykdomas tada kai iš reiškinių visumos paimame tirti tam tikrą dalį ir analizuodami ją darome prielaidą, kad toks yra ir visas reiškinys. Atstovavimas tam reiškiniui turi būti proporcingas (pvz.: atstovavimas pagal teritoriją. Darant tyrimą Lietuvos mastu, iš Vilniaus reikės paimti atstovą nuo 11 tūkst., iš rajono nuo pvz. 5 tūkst.;

Visuose kriminologiniuose tyrimuose išvados daromos tik apytiksliai, nes visais atvejais būna patikimumo paklaida. Kuo daugiau faktų tyrinėta tuo mažesnė ta paklaida. Ir didinant tiriamų faktų skaičių, ta paklaida mažėja ir duomenys tampa patikimesni.

Pagrindiniai kriminologinių tyrimų metodai

Statistinis analizės metodas;

Apklausų metodas;

interviu;

anketavimas;

betarpiškas stebėjimas;

kriminologinis eksperimentas;

dar yra matematinis modeliavimas, psichologiniai metodai, bet jie nėra pagrindiniai.

2.4. Statistinis analizės metodas yra labiausiai paplitęs, dažniausiai naudojamas. Pirmiausia analizuojama kriminalinė statistika, po to ji lyginama su kita- demografine, ekonomine ir pan. Iš to mes sprendžiame apie nusikalstamumo paplitimą, struktūrą, dinamiką- t.y. kokia yra nusikalstamumo būklė. Demografinė statistika naudojama tiriant asmenybę. Naudojantis statistiniu metodu taikomi tokie statistikos grupavimo metodai, t.y. grupavimas tipologinis, analitinis, variacinis, grafinis vaizdas, koeficientai.

Statistiniai metodai užima ypatingą vietą, nes pateikia apibendrintus duomenis. Tačiau paties statistikos fakto pateikimas ne viską paaiškina, pats vienas statistikos faktas nieko nereiškia. Jis nepaaiškina reiškinio priežasčių.

2.6.Apklausų metodas

anketavimas- informacija imama iš bylų ir jos pagrindu pildomos anketos, kurios gali būti standartizuotos arba laisvos formos. Standartizuotą lengviau užpildyti, bet ji duoda mažiau informacijos. Laisva anketos forma leidžia surasti daugiau informacijos apie nusikaltimus ar nusikaltėlius, bet tokias anketas daug sunkiau analizuoti. Informaciją galima gauti ne vien iš bylų, bet ir iš kitų dokumentų;

interviu- tai visuomenės nuomonės apklausa per tam tikrus klausimus. Čia vėl galima laisva arba standartinė forma. Interviu gali būti:

individualus- atskirai su kiekvienu asmeniu;

kolektyvinė nuomonė (pvz.: balsuojant). Žymiai geresnis yra individualus
interviu.

Galimas papildomas interviu arba anketavimas, t.y. po tam tikro metų skaičiaus vėl pakartojama tuo pačiu klausimu.

Betarpiškas stebėjimas- taikomas labai plačiai, kartais net nevadinamas stebėjimu. Galimas išorinis stebėjimas- kai tai atlieka tam tikros valstybinės institucijos. Vidinis stebėjimas yra tada kai jį atlieka kokia nors organizacija savo viduje (pvz.: mokytojai mokykloje stebi mokinius). Galimas savęs stebėjimas.

Kriminologinis eksperimentas- taikomas tada kai norima įsitikinti ar prevencijos priemonės yra veiksmingos; tada, kai nėra pilno įsitikinimo, kad jos turės norimą įtaką nusikaltimo užkardinimui. Tuo tikslu tam tikroje teritorijoje daromi eksperimentai. Bet šis eksperimentas turi turėti ribas ir, svarbiausia, nepažeisti žmogaus teisių, neprieštarauti įstatymams.

Kiti metodai:

baudžiamųjų bylų analizė (vieni mano, kad tai joks savarankiškas metodas – tik atskira anketų rūšių (A. Čepas), kiti – savarankiškas metodas.

socialinis eksperimentas, šio metodo pagrindinis uždavinys – patikrinti hipotezę apie socialinius reiškinius, kurie reikšmingi pažeidėjo elgesiui. rezultatas – poveikio priemonių efektyvumui nustatyti.

biografinis asmenybės tyrimo metodas – kai kaltininkas ar kitas tiriamas asmuo laisva forma pasakoja savo biografiją ir atsako į tam tikrus formalizuotus klausimus apie savo gyvenimą. Metodas leidžia patikrinti poveikio priemonių efektyvumą, tačiau labai brangus ir reikalauja daug laiko.

Kiekvieno numatomo tyrimo metodai priklauso nuo tikslo – kokios tyrimų apimtys pasirenkamos, kokios hipotezės iškeliamos.

2.9. Kriminologijos mokslas naudodamas įvairius tyrimo metodus teikia tam tikrus pasiūlymus pvz.: kokius įstatymus ir kaip patobulinti, kokių dar imtis priemonių kovai su nusikalstamumu ir panašiai); Įgyvendinant minėtus pasiūlymus kriminologų galimybės ribotos. Jie gali tik priminti, prašyti, kiek galima- reikalauti.

3. KRIMINOLOGIJOS RAIDOS BRUOŽAI.

Prielaidos atsirado tada, kai žmonėms iškilo klausimas- kodėl daromi nusikaltimai?

Išvados: konstatuojama, kad žmoguje glūdi tam tikros jėgos, kurios lemia blogį arba gėrį. Priežastis rasdavo žmoguje- sukuria tam tikras savybes, kurios verčia daryti tam tikrus neleistinus veiksmus, kurie yra nepriimtini žmonėms. Buvo taikomos labai griežtos, žiauriausios bausmės.

14-15 a. Kompanela ir kiti – bandoma atitrūkti nuo žmogaus vidinių priežasčių ir manoma ieškoti kitur priežasčių, verčiančių daryti nusikaltimus. Siejama su visuomeniniais santykiais, tam tikru visuomenės susiskaldymu. Diegiama privačios nuosavybės žala.

Marksistinė, ekonominė teorija – jie laikė, kad panaikinus privatinę nuosavybę, išnyks ir nusikalstamumo priežastys.

Monteskje- nusikalstamumas- tam tikros visuomenės bruožas. Visuomenė yra tokia kaip nusikalstamumas ir atvirkščiai- t.y. nusikalstamumą vertino pagal visuomenę. Tai buvo posūkis nuo dvasinio, vidinio įvertinimo prie visuomeninio įvertinimo.

Kriminologijos mokslui pradžią davė 1793 m. Č.Bekarija. Vienas jo veikalas “Nusikaltimas ir bausmė” yra išverstas į įvairias kalbas. Nuostata – reikia atsisakyti griežtų, žiaurių bausmių. Koncepcija- kovoti su nusikalstamumu reiškia keisti socialinę aplinką. Atsiranda statistika, nes pradedama analizuoti.

Ketle- davė pradžią kriminalinei statistikai, sudarė galimybes analizuoti ir įvertinti nusikalstamumą.

Vėliau ėmė reikštis antropologinio pobūdžio kryptis. Atstovas – Čezari Lombrazo (1835-1907). “Nusikaltimas”, “Nusikalstamumas, jo priežastys ir gydymo priežastys”. Žmogus savo prigimtimi, savo fiziologija yra nusikaltėlis. Atrado nusikaltėliams būdingas savybes, kurios pasireiškia tam tikromis išorinėmis savybėmis. Tai – ilgi pirštai, galvos, veido forma, paniurusios akys. Surinko gausiai informacijos. Turėjo daug pasekėjų- Garofalo, Ferri.

1919 m. Goringui paskelbus tyrimus pirmą kartą buvo suabejota antropologine teorija. Reikšmingą vietą kriminologijos istorijoje užėmė prancūzas Tardas. Jis teigė, kad žmonės prie nusikalstamumo prisitaiko, pamėgdžioja ir taip vyksta procesas. Nusikaltėliai pamėgdžioja nusikaltėlius, tačiau kodėl mato procesą į vieną pusę, o ne atvirkščiai.

Emilis Diurheimas vertina nusikalstamumą kaip normalų reiškinį, priklausantį nuo gyvenimo sąlygų. Kriminologijoje yra 2 pagrindinės kryptys:

sociologinė;

biopsichologinė.

Tai nereiškia, kad jas galima griežtai apriboti. Jos yra persipynusios, priklauso viena nuo kitos, yra priemaišų iš vienos ir kitos.

3.3.Kriminologijos raidos etapai Lietuvoje

Trys pagrindiniai etapai:

tarpukario Lietuvos;

tarybinis laikotarpis;

dabartinis laikotarpis.

Tarpukario Lietuvoje kriminologinės kryptys nebuvo dubliuojamos, kopijuojamos, buvo tiriamos savarankiškos nuostatos. Nusikalstamumas buvo vertinamas kaip neišvengiamas reiškinys. Kita nuomonė- žmonės per aplaidžiai vertina nusikalstamumą, todėl jis egzistuoja. Visuomenė turėtų aktyviau reikštis. Dar viena nuomonė- nusikalstamumą sieja su tautos tragedija.

Nusikalstamumo priežastis buvo bandoma konkrečiai įvardinti, formalizuoti. Skaičiuojama ~50 reiškinių, kurie lemia: karo padariniai; maisto stoka; nederlingumas; stichinės nelaimės; bedarbystė; įgimti polinkiai; girtavimas ir t.t.

Priežasčių išvardinimas pats savaime nieko gero
duoti.

Gustainis savo teorijas siejo su Lombrazo mokymu. Endokrininė teorija- žmogaus organizme sutrinka t.t. liaukos funkcijos ir todėl žmogus tampa nusikaltėliu. Ši teorija neįgavo plataus mąsto, tačiau turėjo pasekėjų ir Lietuvoje. Buvo nustatomi nusikaltėlių tipai, tačiau siejama daugiau su žmogaus intelektualine-psichologine išore.

Konkrečių darbų nebuvo. Įvairūs tyrinėjimai, jų rezultatai periodinėje spaudoje. 1933 m. buvo išleistas rinkinys “Kovokime su nusikaltimais”. Bieliūnas 1976 m. apgynė disertaciją “Nusikaltimas ir jo priežastys buržuazinėje Lietuvoje”. Pilnai išnagrinėti visi tyrimai tarpukario Lietuvoje, atsispindi reiškinio analizė. Dabar labai vertingas.

Tarybinis laikotarpis. Kriminologijos raidai buvo t.t. sunkumai. Stalino laikais kriminologija smerkiama kaip buržuazinis mokslas, maskuojantis tikrąją nusikaltimo esmę. Po Stalino mirties 1955-1957 m. prasideda t.t. judėjimas. Pradeda analizuoti nusikalstamumą, raidą, priežastis, spausdina straipsnius, atskirus darbus. 1961 m. pasijuto t.t. atgimimas. Išėjo Sacharovo veikalas “Nusikalstamumas, nusikaltimai asmeniui ir nusikaltimai TSRS”. 1964 m. suorganizuota konferencija. Iškilo pasiūlymai steigti atitinkamą įstaigą, kuri nagrinės nusikalstamumą. Teisminės ekspertizės institute įsteigtas padalinys, kuris nagrinėjo nusikalstamumo priežastis. Buvo išleistas slaptas veikalas, nes duomenys apie nusikalstamumą buvo viešai neskelbiami.

Susiformavo 3 pagrindinės kryptys:

bendra nusikalstamumo analizė;

nepilnamečių nusikalstamumas;

turto grobimo nagrinėjimas.

Po nepriklausomybės atkūrimo ši tarnyba reformuota į Valstybinį informacijos departamentą prie teisingumo ministerijos- ji analizavo nusikalstamumą, teikė per ministeriją pasiūlymus Vyriausybei. Egzistavo nepilnus 2 metus. Neteko mokslinės reikšmės, tapo biurokratine įstaiga.

Suformuotas teisės institutas prie Teisingumo ministerijos, užsiima ir kitais teisės nagrinėjamais klausimais. Jame formuojamos visos nusikalstamumo tendencijos, tyrimas ir pan.

4. NUSIKALSTAMUMAS IR PAGRINDINĖS JO TENDENCIJOS

4.1.Nusikalstamumas ir jo požymiai.

Nusikalstamumas – socialinis reiškinys, gyvenimo norma su ženklu minus, tai patologija. Tačiau nusikalstamumas šalia neigiamų dalykų vykdo ir teigiamus – parodo leistino elgesio visuomenėje ribas (be jo nežinotume, kas yra nusikaltimas).

Čepas – nusikalstamumas – tai procesas, kurį sudaro visuma įstatymo baudžiamų veikų padarytų tam tikroje valstybėje, regione per tam tikrą laikotarpį. Šneideris – nusikalstamumas – individualių neteisėto elgesio faktų suma, padarytų tam tikroje erdvėje per tam tikrą laikotarpį. Visi kriminologai sutinka, kad :

nusikalstamumas – ne pavieniai nusikaltimai, o nusikaltimai, kurie yra pasikartojantys,Čepas – nėra masiškumo – nėra ir dėsningumų. Šis požymis reikalingas, nes nagrinėjame ne atskirus nusikaltimus, o jų dėsningą pasikartojimą, čia pasitelkiami kiti mokslai- statistika, matematika ir pan.

istorinis kintamumas – kinta nusikalstamumas, nes kinta ir nusikaltimai ir jų formos, nes nusikaltimas priklauso nuo žmogaus gyvenimo, kultūrinių, ekonominių sąlygų pasikeitimo,

Socialumas- turi didelę reikšmę, liečia žmonijos gyvenimo sąlygas. Pagrindiniai argumentai:nusikaltimai daromi visuomenėje, kur gyvena žmonės;nusikaltimus padaro žmonės Atskiria nepakaltinamų asmenų padarytas pavojingas veikas nuo nusikaltimų;

teisinis- kriminalinis pobūdis atskiria nusikalstamumą nuo kitų neigiamų reiškinių.

antagonistinis pobūdis; šio reiškinio priešiškumas visai visuomenei.

Nusikaltimų visuma- siejamas su masiškumu. Kaip atskirti visumą nuo masiškumo? Keletas namų, medžių- yra suma, bet dar ne visuma, ne reiškinys. Visuma- kai yra reiškinys ir yra priklausomybė nuo t.t. faktorių

4.2. Nusikalstamumo tendencijos.

Svarbu apsiriboti tam tikru tiriamuoju laikotarpiu. 7 dešimtmečio nusikalstamumas Europos valstybėse: 32 valstybėse nusikalstamumas per 10 m. išaugo 85%, o gyventojų skaičius padidėjo tik 20%. Šie rodikliai sako: nusikalstamumas daugiau nei 4 kartus aplenkia gyventojų skaičiaus augimą. Įdomi tendencija: kuo labiau išsivysčiusi valstybė, tuo daugiau nusikaltėlių laikoma kalėjimuose. Auga turtiniai nusikaltimai, jie maždaug patrigubėjo.

Vagystės – 73% visų nusikaltimų, Kūno sužalojimai – 12%, Plėšimai – 5%, Nusikaltimai, susiję su narkotikais – 3%, Sukčiavimas – 3%, Nužudymai, išžaginimai, korupcija – po 1%.

2 pagrindinės tendencijos: 1)Nusikalstamumas nuolat auga; 2)Nusikalstamumas sunkėja.

Vertinti nusikalstamumo paplitimą, jo lygį yra labai sudėtinga. Yra skirtingai vertinama nusikaltimai, skirtingai įstatymais įvardintos veikos. Įvairios šalys nusikaltimais laiko skirtingas veikas. Ten, kur aukštas nusikalstamumo lygis, ten yra aukštas kriminalizacijos lygis, baudžiama už smulkius nusižengimus. Vertinant kriminologinę informaciją (ją tiriant) taikomi kriterijai: išsamumas – negalima nei susiaurinti nei išplėsti informacijos rinkimo zonos; tikrumas –priklauso nuo pasirinkto metodo tinkamumo; operatyvumas – greitai pasirinkti geriausius sprendimus; vienareikšmiškumas – vartoti aiškius terminus; kompleksiškumas – teisinės informacijos derinimas su ekonomine ir pan.

Kartais neteisingai traktuojami t.t. nusikaltimai, pvz.
nužudymas ir gyvybės atėmimas (nelaimingi atsitikimai, neatsargūs ir kt.) jų negalima suplakti į vieną visumą

4.3. (ir 4.5)

Nusikalstamumo būklė, struktūra, dinamika LR

Lietuvoje nusikalstamumo būklė yra patenkinama, nes neišsiskiria iš kitų valstybių. Nusikalstamumo būklė Lietuvoje apibūdinama: bendru užregistruotų nusikaltimų skaičiumi, per tam tikrą laiką tam tikroje teritorijoje

97 m. 75816 nusikaltimų Lietuvoje užregistruota. 100 tūkst. gyventojų 1830 nusikaltimų. Jų tarpe yra 15% sunkių nusikaltimų.

Vidutiniai duomenys per visą nepriklausomybės atkūrimo laikotarpį apie 60 tūkst. nusikaltimų ir 1600 koeficientas 100 tūkst. gyventojų , sunkių nusikaltimų 12%.

Latvijoje pastaraisiais metais 1520 nusikaltimų 100 tûkst. gyventojų koeficientas, Estijoje – 2300. Lietuva užima vidutinę padėtį tarp visų trijų valstybių – palyginti galima, nes kriminalizacijos lygis buvo tas pats, o dabar skirtumai atsiradę yra panašūs labiau negu kt. valstybėse.

Pagrindinis rodiklis – nepilnamečių nusikalstamumas. 97 m. buvo padaryta (o ne užregistruota) 5278 nusikaltimų. Koeficientas – nepilnamečių atitinkamam gyventojų skaičiui. T.y. – 266 nusikaltimai 10 tūkst. nepilnamečių nuo 14 iki 18 metų.

Mūsų nusikalstamumas skiriasi nuo kitų pasaulio šalių. Vokietijoje nusikalstamumas 100 000 – 830, Anglijoje – 883, LR – 2110.

Nusikalstamumo struktūra– tai ir kiekybinė ir kokybinė nusikalstamumo charakteristika. Ji išreiškiama atskirų nusikaltimų rūšių, grupių, skirstomų pagal pobūdį, pavojingumo visuomenei laipsnį, kaltės formą, subjektą ir kt. santykį bendroje nusikaltimų visumoje. Vienas svarbiausių rodiklių, atspindinčių kokybinę nusikaltimo charakteristiką – santykis tarp sunkių ir tokiems nepriskiriamų nusikaltimų. taip pat svarbus ir santykis tarp įvairių nusikaltimų rūšių. Pagal kaltės formą ir veikos kryptingumą: tyčiniai ir neatsargūs, savanaudiški ir smurtiniai. Be to iš visų nusikaltimų išskiriami grupiniai, recidyviniai, turintys mažiausią latentiškumą.

Nusikalstamumo dinamika – nusikalstamumo būklės, struktūros pasikeitimai toje pačioje visuomenėje, teritorijoje per t.t. laiką. Ji priklauso nuo 2 veiksnių:

socialinių procesų, kurie turi įtakos dinamikai,

baudžiamųjų įstatymų pakeitimų pobūdžio ir mastų (LR 1994 m. buvo BK pakeitimai, todėl kartu ir pasikeitė kriminalinių veikų turinys, todėl absoliučiuose skaičiuose 1994 m. ryškūs pasikeitimai).

Dažn. nagrinėjama per ilgesnį laiką – geriau atspindi dinamiką. Nagrinėjame 3 laikotarpius pagrinde ir tai jie suskirstyti ne kalendoriškai:

tarpukario Lietuvos – 1931-1939 metai,

tarybiniai metai – 1962-1987 m.:,

dabartinės Lietuvos – 1990-1997 m.

Pagal tai, kaip pažįstamas nusikalstamumas: žinoma nusikalstamumo dalis, kuri yra užregistruojama, latentinė nusikalstamumo dalis – visuma nusikaltimų, neįtrauktų į statistinė apskaitą dėl oficialių žinių apie juos trūkumo. Latentinis nusikalstamumas skirstomas į:

natūralų – atsiranda dėl to, kad nukentėjęs nesikreipia į teisėsaugos institucijas,

ribinį – nusikaltimas žinomas bet neregistruotas dėl klaidos;

dirbtinį – nusikaltimas žinomas bet neregistruotas siekiant tam tikrų tikslų.

Orientaciniais tyrimais nustatyta, kad kai kur užregistruojamas kas 50 nusikaltimas, kt. – 18, Čepo nuomone – kas 34,35 as. Tai netikslu ir negalima patikrinti, bus tik prognozinis paskaičiavimas.

Dideliu latentiškumu pasižymi kyšininkavimas, spekuliacija, pirkėjų apgaudinėjimas, neteisėto atlyginimo gavimas aptarnavimo sferoje ir pan.

Labai maža dalis žinoma – tai turto prievartavimas. Nežinoma, nors šis faktas pasitaiko kiekviename žingsnyje, o statistika nerodo žymesnių pokyčių šioje srityje.

Galimybė išaiškinti latentiškumo skaičių yra vykdoma apklausų metu pas mus visuomenės, o pasaulyje yra sugalvota daug ir įvairesnių būdų. Pvz. galima derinti įvairius duomenis – pvz. žmonių, gydytų nuo įvairių sužalojimų su toje vietovėje užregistruotais sužalojimais, įvairių draudimo įstaigų duomenis sulyginti su užregistruotais, tačiau tai padaryti yra sunkiau. Kt. būdas – daromi eksperimentai tam, kad išryškinti įvairius apgaudinėjimus.

Latentinio nusikalstamumo mažinimas yra svarbesnis negu žinomo nusikalstamumo.

Tarpukario Lietuvoje Analizuojant nusikalstamumo lygį tarpukario Lietuvoje matomas l.aukštas lygis. Be to teritorijoje buvo daug mažesnė negu dabar, skyrėsi veikų kriminalizacija. Gyvybės atėmimas – 0,6%, įžeidimai – 7,5%, naudojimasis svetimu turtu -12,3%, nepaklusnumas valdžiai – 14 tūkst. nusikaltimų, viešosios ramybės pažeidimas – 14snumas valdžiai – 14 tūkst. nusikaltimų, viešosios ramybės pažeidimas – 14% (12 tûkst.). ir pan.

Tarybiniai metai – apibūdinti sudėtinga, nes sunku patikėti statistikos duomenimis, nes jiems turėjo didelę įtaką valdžios sprendimai. Buvo koreguojami nusikalstamumo duomenys – įvairiai buvo bandoma sumažinti nusikalstamumo lygį. Nusikalstamumo dinamika labai svyravo. Pokario metais analizuoti nusikalstamumo buvo išvis neįmanoma – buvo reiškinių, kurie užtemdydavo nusikalstamumo rodiklius (pvz. rezidentų judėjimai ir pan.).

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 4328 žodžiai iš 8556 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.