Kriminologija2
5 (100%) 1 vote

Kriminologija2

1121314151617181

KRIMINOLOGIJA

Kriminologijos dalykas, sistema.

Tarptautinių žodžių žodyne  apibrėžiama kaip mokslas tiriantis nusikalstamumą, jo priežastis, rengiantis nusikalstamumo išvengimo priemones.

Qrimen (kd)  nusikaltimas, logos (graik)  mokymas. Taigi, verčiant pažodžiui,  yra mokymas apie nusikalstamumą. Pavadinimą  pirmąkart pavartojo kriminologas. Tačiau  uždavinys  žymiai sudėtingesnius reiškinius, nei atskiras nusikaltimas, t.y. nusikalstamumą, todėl ji nesidubliuoja su BT mokslu.

Kaip ir kiekvienas mokslas,  atsirado, kai atsirado tam tinkamos sąlygos, poreikis, I taip pat idėjos savarankiško  mokslo pradžiai. 1885 m. R.Garafalo išleista monografija “Kriminologija”. Jos paantraštė “Nusikalstamumo prigimtis ir bausmės teorija”. Ją sudaro 3 skyriai: “Nusikaltimas”, “Nusikaltėlis” “Represija”.

 mokslo pagrindą sudaro įvairūs mokslai, įvairūs požiūriai, susiję su nusikaltimais,  turėjo įtakos ir graikų filosofija, ir romėnų teisės filosofija; BT filosofija suskilo atskirai į antropologija.

 ir šiandien yra besivystantis mokslas, turintis daugybę skirtingų požiūrių, minčių į tą patį reiškinį.

Ir šiandien nėra pastovios, vieningos  sampratos. Paprasčiausias  apibūdinimas:

Kriminologija – tai mokslas apie nusikalstamumą ir su juo susijusius reiškinius.

Tačiau skirtingų šalių mokslininkai įvairiai, nevienodai apibrėžia .

Encyclopedia Britanica pateikiamas toks  apibrėžimas:  tai mokslinis nusikalstamo elgesio tyrimas.

Lietuvoje (senas apibr.)

A.Čepas:  – mokslas tiriantis nuskalstamumą, jo priežastis, nusikaltėlio asmenybę ir nusikaltimo prevencijos priemones.

V.Justickis:  – šiuolaikinis mokslas, tyrinėjantis nusikalstamumą ir visuomenės reakciją į jį.Taigi, remiantis šia sąvoka,  tiria ne tik nusikalstamumą, liečia patį kriminalijos procesą šį reiškinį kaipo tokį. Jis priartina kriminalijos objektus ir derinantį elgesį bei kriminalizacijos procesus.

Kaizeris:  – senumo žinių apie nusikaltimą , t. pažeidėją, negatyvią elgesio aplinką ir tokio nusikalstamo elgesio kontrolę.

Sneideris:  – savarankiškas, integruojantis mokslas, turintis savo istoriją ir originalius tyrimo metodus.

Rusijoje vyrauja tradicinė kriminologija. Pažymėtina, kad sovietinio laikotarpio pradžioje  apskritai buvo laikoma netinkamu mokslu, buržuaziniu mokslu, todėl jos raida buvo sustojusi. Viešpatavo ideologinė struktūra, pagal kurią nusikalstamumas buvo svatimas tarybinei valdžiai, ir turėjo išnykti; dingus buržuazinės v-nės atitinkamai. Tačiau vėliau  ėmė vystytis ir čia.  čia išsivystė savo filosofiniu lygmeniu, bandymu pažvelgti per filosofinę prismę. Be abejo, jai darė įtaką maksistinė filosofija. Pagrindiniai  mokslo atstovai – N.Kuznecova, V.Kudriavcevas.

N.Kuznecovos pateikta  ir nusikalstamumo samprata buvo įpareigojanti: Pagal ją,  – tai socialinis teisinis mokslas, kuris tiria nusikalstamumą, nusikaltėlio asmenybę, nusikalstamumo priežastis ir sąlygas, jo prevencijos būdus ir priemones.

P.Dolgova:  – mokslas apie dėsningumus. Jo specifinis dalykas – būtent dėsningumai, neišmanančiose saviraiškose, nusikalstamumo priežastingumo dėterminizacija , šio reiškinio skirtimumas dėl nuolatinio orientacinio poveikio. Taigi, ji turi savitą požiūrį.

Apibendrinant matyti, kad visi skirtingai suteikia dėl to, kad  yra mokslas.

Diskusija kyla dėl to, ar tai – tarpdalykinis, ar bendrateorinis mokslas (Kudrevcevas).

Pagal Kuznecovą – tarpdisciplininis, pagal Kudrevcovą – bendrateorinis mokslas. Daugelis teoretikų sako, kad – socialoginis-teisinis mokslas.

Reikia pripažinti, kad  reikalauja daugelio teorinių mokslų žinių, todėl jos pagrindą sudaro integruojantis, tarpdirsciplininis mokslas.

 reimiasi ir tenka ir įst. idėjos sritimi, todėl daugelis teigia, kad  pagrindas yra įstatymų laidyba, apsprendžianti krim-jos ir dekremi-jos procesus.

Kriminalija tiria nusikalstamumą ir su juo susijusius socialinės patologijos reiškinius, bei jų pašalinimo priežastis; formuoja bendrąją teoriją apie nusikaltimus ir nusikalstamumo apskritai prevencijos metodus.

Esmingiausią reikšmę  turi namų sistema, kuri įtvirtina bendrąją ir individualiąją prevenciją.

Kriminalija tiria nusikalstamumą konkrečiomis … ir laiko sąlygomis Į nusikalstamumą žvelgia, kaip į specifinį socialinį reiškinį, kuris skiriasi nuo kitų teigiamų socialinių reiškinių – alkoholizmo,narkomanijos, prostitucijos. Tačiau pripažįsta ir t.t. ryšį tarp jų.

Kriminalija dar palyginti jaunas mokslas, todėl jai dar trūksta svarbių žinių apie nusikaltėlio asmenybę, apie nusikalstamumą, jo kilmę, nusikalstamumo priežastis ir t.t. Nors buvo daug bandymų per visą žmonijos istoriją nusikaltimų, nepavyko sukurti sistemingos teorijos ( priemonių) neduodančios, kaip išvengti nusikalstamumo.

Kriminalijos samprata atspindi ir jos tyrimo dalyką. Vieningo požiūrio į  tyrimo dalyką dar nėra.

Antropologijos atstovai pripažinimo dalyku pasirinko patį žmogų kaipo tokį.

Tuo tarpu teorinės  atstovai teigia, kad pakanka analizuoti tik socialinius momentus (ekonominius, demografinius ir kt.), kurie sąlygoja nusikalstamumą, ir tuo galima
daryti jam poveikį.

J.Bluršteinas išskyrė 2 pagrindines pažiūras į  dalyką grupes: norminę ir sociologinę.

* Norminės krypties šalininkai teigia, kad  -BT mokslo šaka arba viena pagrindinių BT mokslo disciplinų, todėl  ir BT mokslo dalykas sutampa.

Šios teorijos šalininkai teigė, kad egzistuoja 2 teisės rūšys: pagrindinė teisė ( tiesioginė t., kurią sudaro įstatymai, kylantys ir nekeičiant žm. prigimties – jie nepriklauso nuo žmogaus valios, ir žmonės ne visada juos suvokia), ir pozityvioji t. – sutveriama žmoniu valia. Ji prigimtinės t. ir reikalinga tiek, keik atitinka prigimt. Teisę. Jei pozit. t. prieštarauja prigimtinei t., ji visuomenei yra žalinga.

Tikraisiais nusikaltimais (“mala ui se”) galima pripažinti tik tas veika, kurios uždraustos prigimties tiesės.

Kriminalijos dalyku reiktų pripažinti tas veikas, kurios uždraustos prigimties teisės. Įst. leidėjo užduotis – pripažinti tas veikas ir jas krimin-ti Paprastai jis tai daro teisingai, tačiau kartais krim-ja neatitikimai krim-ja veikas kurios nėra … Tokios veikos ( prohibita”)  nedomina,. Šiais atvejais reikia iškart koreguoti b. įstatymą.

Kriminalijos dalyko veikas turi nustatyti objektyviai egzistuojančios tikrų nusikaltimų savybei. Šie nusikaltimai ( ) kokybiškai skiriasi nuo visų kitų pražangų, o nusikaltėliai nuo visų kitų žmonių. Atitinkamai ir nusikaltimo priežastys skiriasi nuo kitų soc. reiškinių priežasčių.

* Socialinės krypties šalininkų nuomonė,  ieško atsakymo į daug platesnius klausimu. Todėl  turėtų b. vertina kaip t.t. socialogijos mokslo dalis. Kadangi  ieško atsakymo į klausimą kodėl pažeidžiama tvarka visuomenėje, ją galima laikyti t.t. nusikalstamumo sociologija.

Bendroji sociologija tyrinėja normalų (atitinkantį visuomenėje nustatytą tvarką) elgesį, o kriminalija nenormalų derinantį elgesį, kuris pažeidžia nustatytą tvarką.

Tam tikrų visuomenėje nustatytų normų pažeidinėjimas dažnai tampa apskritai elgesio taisyklių, normalių elgesiu. Ir įstatymų pažeidimą šios krypties atstovai laiko normaliu visuomeniniu reiškiniu. Tačiau tai neigiamas reiškinys. Kriminalizuoti reiktų tik kraštutines tokio pasireiškimo formas. Jei kokia nors iš tokių veikų liko nekriminalizuota,  uždavinys yra ištirti tokį reiškinį ir pasiūlyti jį kriminalizuoti.

 privalo tirti šiuos reiškinius, kadangi jie daro žalą visuomenei, turi būti kuriamos prevencinės priemonės.

BT normas jie laiko tik viena šių visuomenėje egzistuojančių rašytų ir nerašytų normų visumos dalimi.

Priešingai nei anos grupės šalininkai, jie teigia, kad neteisėtas elgesys nesiskiria nuo teisėto, o nusikaltimą padaręs asmuo nesiskiria nuo nenusikaltusio.

Ši sociologinė kryptis tampa dominuojančia.

* * *

Nusikaltimą žmonės laiko nenormaliu – deviantiniu elgesiu. Normalaus elgesio samprata turi ne tik teigiamą, bet ir neigiamą reikšmę. Norma ir nenorma visuomenėje suprantama labai įvairiai. (pvz., karjerist.)

Kiekvienam deviantiniam elgesiui yra jo priešybė – normalus elgesys. Kur yra norma, o kur – nenorma sprendžia kiekviena žmonių grupė pagal savo supratimą. Taigi sudėtinga rasti ribą tarp normalaus ir nenormalaus elgesio.

Sociologijos norma apibūdinama kaip visuomenės ir atskiros bendruomenės sukurta elgesio taisyklė

Psichologijos žodyne nurodoma, kad tai – S.T.t. elgesio standartai, reglamentuojantys kurios nors žmonių grupės santykius.

2. Sveika psichika yra psichinės patologijos priešingybė.

Taigi, yra priešprieša normai kaip taisyklė ir norma kaip būsena.

Norma kaip taisyklė gali turėti rašytinę arba nerašytinę formą. Žmogų neretai labiau remia nerašytinės elgesio taisyklės. Kas verčia žmogų pripažinti t.t. elgesio normą Elgesio taisyklės tampa normatyvu tik tuomet, kai visuomenė kontroliuoja žmonių elgesį, verčia jį laikytis tam tikrų reikalavimų. Pagrindinė šios normalaus elgesio kontrolės priemonė yra sankcija. … negatyvaus elgesio padarinys. BT tai – padariniai numatyti b. statymo už jo drausminį pažeidimą, Tačiaus sociologijoje ir  į sankciją reikia žvelgti plačiau, iš dievų pusių: pirma – nubaudimas už tam tikrų elgesio taisyklių nepaisymą, antra – paskatinimas už tokį elgesį, kuris priimtinas (normalus) . Taigi sankcijos yra (skatinančios) ir (draudžiančios). Ir psichologų ir sociologų nuomone, skatinančioji sankcija turi žymiai didesnį poveikį nei draudžiančioji (krim. teigia).

BT sankcijos grupuojamos į paprastas ir sudėtingesnes (alternatyvios, kumoliatyvios, kompleksinės), apibrėžtas ir santykinai apibrėžtas. Tai draudžiamų sankcijų klasifikacija, skatinančios sankcijos neklasifikuojamos. Kiekviena žmonių grupė pasirenka tą sankciją, kuri jai tinkamiausia. Šiais lakais užs. … skatinančiajai sankcijai skiriamas labai didelis dėmesys, kadangi draudžiamosios sankcijos nėra pakankamai efektyvios.

Norma visų pirma reikalauja vidinio taisyklės įsisamoninimo, žinojimo. Tai padeda padaryti skatinančiosios sankcijos, jei jas taisyklė gerai įsisąmoninama tampa ne tik žinoma, bet ir pritariama jai . Jei norma priimtina, atitinka žmogaus dorovines nuostatas, kultūrą, ji liečia žmogų. Norma, kuri žmogui nėra priimtina, kurios jis neįsisavina ir neturi
žmogui poveikio netampa norma.

Socialinių normų įsisavinimas ir sudaro asmenybės sankcijos turinį.

Sociologija – tapsmo, viešumo asmenybe,individu raidos procesas, kurio metu individas išmoksta ir pasiima tam tikros visuomenės, socialinės bendruomenės grupės t.t. tautybės normas, nuostatas. Istoriniu laikotarpiu buvo manoma, kad socializacija gali būti * pozityvi. Tačiau sociologai teigia, kad ji gali būti negatyvi.

Nenormalus elgesys ir žmogus, kuris nesilaiko elgesio normų – deviantas. Tačiau žmonės kasdien pažeidžia daugybę taisyklių, nukrypsta nuo norminio elgesio varianto, o taip pat ir pažeidžia b. įstatymus. Šios krypties atstovai teigia, kad kiekvienas iš mūsų yra bent kartą pažeidęs baudžiamuosius įstatymus.

Be to, vieno individo pažintinis elgesys kitam gali atrodyti visiškai begėdišku, visiškai neteisėtu (pvz., … kartais, eutonazija, kito žmogaus gyvybės atėmimas taikos metu ir ne karo metu – tas pats elgesys. Kartais skirtingai vertinamas ir priklausomai nuo aplinkybių).

Nenormaliu paprastai laikomas toks elgesys, kuris neatitinka didžiosios visuomenės daugumos požiūrio, o individualiai jį vertiname labai skirtingai. Vienas iš tokio elgesio pavyzdžių gali būti homoseksualizmo (pvz., su JAV pagarba moteriai – pozityvioji dikriminacija). Įstatyminė (4-7) homoseksualizmo reglamentacijos labai dažnai keitėsi ir įvairiose valstybėse įvairiais laikotartpiais jos buvo vertinamos nevienodai( iš Justickio pvz.) Lietuvoje tai buvo legalizuota tik 1994 m.

Normalus priimtinas elgesys siejasi su atitinkamo laikmečio kultūra, tradicijomis. Pvz., Šiaurės Amerikos indėnų tam tikrose grupėse kai kuriais atvejais neritualiniai santykiai yra vertinami teigiamai, kai vyras savo noru suteikia kitam savo žmoną. Tačiau jei vyro sutikimas nebuvo duotas, įžeistas vyras gali ir nužudyti tokį asmenį – turi tam teisę. Nužudęs tokį asmenį, jis privalo rūpintis jo šeima, vaikais, juos išauginti.

Lietuvoje nusikaltimas – tai b. įstatyme uždrausta parduoti junga veika (taigi – 2 požymiai) Kiekviename BK yra turinčias požymių, esantis tik k.k. veikoje baudž. įstatymuose už jį numatyta laisvės atėmimo bausmė. Panašaus nusikaltimo samprata formuojama ir kitų valstybių BT. Baudžiamo įstatymo apibrėžta nusikaltimo sąvoka yra legali.

Greta legalių nusikaltimų, lieka nemaža sritis kitų amoralių veikų, kurios kai kurių nusikalstamumo moral., t.p. turėtų būti kriminologijos tyrimo objektu (pvz., alkoholizmas, narkomanija, prostitucija ir pan.) kadangi yra glaudžiai susijusios su nuskalstamumu. Pvz., yra uždrausta sąvadavimas, pornografija, prekyba žmonėmis, bet ne pati prostitucija. Taigi, tokios veikos, nors yra nepriimtinos, b. įstatymuose neuždraustos, nes jų uždrausimas pažeistų žmogaus teisę. Todėl yra reglamentuojamos tik su jomis susijusios veikos. Tai neturėtų veikti kriminologijos.

Veikų kriminalizavimas sudaro naujesnes nuskalstamumo rūšis, formas, kuriomis  taip pat reiktų domėtis (pvz., LR BK atsirado kare nusikaltimai nelegalūs emigrantai ir pan.).

Taigi viena krypti teigi, kad kriminalija turi apsiriboti b. įstatyme numatytomis veikomis, o kita, kad ji turėtų žvelgti plačiau.

Baudžiamoji sankcija išreiškia įst. leidėjo poziciją dėl tam tikros veikos. Labai dažnai įst. leidojas sankcijas nustato pats, ne visuomet atsižvelgia į teoretikų nuomonę. Pagal BT, kriminologijos teoriją, jis nustato tipinę bausmę už tipinių dispozicijų numatytą veiką. Tačiau kiekviena veikos yra individuali, turi individualių požymių. Teismas juos įvertinęs, gali paskirti individualią bausmę. Gal. BT bausmės įvardijamos nuo griežčiausios iki švelniausios, o naujame – atvirkščiai. Tai rodo, kas įst. leidėjas teismo dėmesį pirmiausia atkreipia, pirmiausia siūlo gal. BK griežtesnę, naujam BK didesnę bausmę

Taigi, sankcija yra labai svarbus instrumentas, kuris parodo nusikaltimo veikos svorį svorį visuomenėje (požiūris visuomenėje), ir kokių individualių priemonių reikia imtis, kad tos veikos nebūtų kartojamos.

Sociologinės krypties atstovų nuomone, tam tikrų normų pažeidimas yra tam tikra elgesio norma. Kai kurios veikos aprašytos baudž. įstatymuose, kai kurių teoretikų nėra laikomos labai pavojingos, ir jie teigia, kad įstatymų leidėjai turėtų kriminalizuoti tik pavojingiausias elgesio formas, visiškai visuomenėje nepriimtinas.Jei tokios veikos nėra krim-tos teorija vis tiek turėtų jas analizuoti, nagrinėti kaip ir uždraustas.

Kadangi žmogus yra konkretus t. normų subjektas, pagal šią kryptį, nėra žmogaus, kuris turi tam tikrų išskirtinių bruožų, atskiriančių jį nuo kitų nusikaltimus padarančių žmonių. Nusikalstamumas – visiškai normalus visuomenėje reiškinys, kaip ir girtavimas ir vargu ar jį galima visiškai likviduoti. Neteisėtas elgesys nesiskiria nuo teisėto, teisėtumo vertinimas yra reliatyvu, priklauso nuo atskirų aplinkybių (laikmečio, tradicijų).

Kiekviena aptarta kryptis turi savo trūkumų ir privalumų.

Norminei  krypčiai būdinga tai, kad analizės joms tik b. įstatyme uždraustos veikos. Jai būdinga aišku norminė orientacija, ji priskirta dera … sąmonė, nes visuomenė taip pat mano, kad … yra blogai. Tačiau ji neigia faktą, kad tam tikroje vietoje, tam tikru metu galiojant BT yra
vienintelė įmanoma protingoje visuomenėje. Todėl ir verčia įst. leidėją ieškoti ir derinti delinkventines veika su tam tikromis dorovinėmis savybėmis. BT pagal šios, ir tik ji turi reguliuoti delinkventinius santykius.

Sociologinė kryptis remiasi ne dorovingumu, o tam tikrais faktais ir stengiasi išvengti atotrūkio nuo realaus gyvenimo (dogmatizmo). Stengiasi apsisaugoti nuo kraštutinio normatizmo, neatmesti tam tikrų delinkventinių veikų, kurios iš tiesų egzistuoja visuomenėje ir neturėtų būti atmestos.

Šraideris kviete neatmesti nei vienos krypties idėjų, ir atsigręžti į Č.Bekariją. Pagal Bekariją, jei žvelgsime tik į kurio nors Edisto poziciją, turėsime tik vienpusį vaizdą, kuris vienas teisingas. Analizuojant  vien b.įstatymo numatytų veikų atžvilgiu iš analizės ribų liks daug veikų, kurios turėtų būti įvertintos. Jis teigia vis dėlto, kad dėl kriminalizacijos yra politinė problema. Tai ar veika yra laikoma … ar adm. t.p. – nuo politinių, istorinių aplinkybių (tai liečia ir sankcijas).

Taigi nėra aiškios takoskyros kaip norminio ir sociologinio požiūrio į šį dalyką. Daugelis nebediskutuoja, kad nusikalstamumas savarankiškas reiškinys, kuriam reikalinga sisteminė analizė. Vis skeptiškiau žvelgiama į nusikalstamumo priežastis. Kyla net abejonių ar tai –  dalykas. Tačiau ir šiandien  kalba apie /nusikaltimą/nusikaltėlį/negatyvius, skatinančius reiškinius/ ir nusikalstamumo kontrolę.

Yra ir daugiau  teorijų.

Dar viena nesenai atsiradusi kryptis – teolog.kriminologija, atstovas – Kondratiuk – kitaip žvelgia į nusikalstamą žmogaus elgesį. Pagal jį, ne žmogaus socializacija skiria jį nuo gyvulio, bet žmogaus dvasingumas. Taigi, pagrindinį dėmesį skiria ne žmogaus elgesio išraiškai, be jo dvasingumui. Kadangi žmogaus dvasinis pasaulis nėra tobulas, jo netobulumas pasireiškia destruktyviu elgesiu, kurio išraiška – nusikaltimas. Toks elgesys išplaukia iš pirmapradės žmogaus nuodėmės. Todėl krim-ja turėtų tirti ne visą nusikalstamumą kaip visumą, o pabandyti atskleisti kiekvieno nusikaltimo paslaptį. Žmogaus individualumo nereikia sieti vien su biologiniu, sociologiniu pradu.

Dvasiniai poreikiai suderinami per nuojautą, susitikimą su aukščiausiuoju, tuomet nuojauta pasireiškia ypatingomis žmogaus dvasinėmis būsenomis: elgesio, siaubo, meditacijos. Dvasinė būsena – tskaitos taškas, dėl kurio žmogus daro ar nedaro nusikaltimus. Taigi tyrimo dalyku turi būti atskiro žmogaus dvasinis pasaulis. Toks dvasinis, krikščioniškasis pirmapradis nuodėmės požiūris vertinas gilintis į ją krim-joje, yra naujas.

Taigi galima išskirti tokias  kryptis:

1. normatyvistinė;

2. sociologinė;

3. tekologinė.

Tačiau visiškai grupių teorijų nėra.

Nusikalstamumas  reiškinys, kuris yra tam tikrame procese, …, pasireiškia įvairios jo modifikacijos. Kriminologai analizuoja jo praeitį ir dabartį, stengiasi pateikti pagrindus ateičiai.

Pvz., asmenybės sietiną elgesį pasiaiškina kriminologiniai determinantai, todėl  skiria ypatingą vietą žmogui padariusiam nusikaltimą.

Žmonių visuomenė skirtinga – turi savo grupes, grupių interesus, poreikius –  bando analizuoti tuos reiškinius.

Fiziologinė žmogaus būsena sąlygoja galimybę įsisavinti tam tikrus sosiologinius dalykus, sociologines programas.

Biologinės žmogaus savybės lemia tam tikro žmogaus elgesio tipą (sangvinikas, cholerikas). Tie įgimti bruožai lemia ir tam tikro žmogaus elgesį.

Žmogaus elgesys priklauso ir nuo tam tikrų kitų dalykų, pvz., išsilavinimo, soc. padėties. Tai – tai pat  dalykas.

Taigi  analizuoja faktorius, lemiančius nusikalstamumo egzistavimą visuomenėje. Jų išryškinimas  vienas svarbiausių dalykų kriminal. Nusikalstamumo prevencijos priemonės.

Apibendrinand  yra savarankiškas tarpšakinis mokslas, kurio pagrindas yra BT, sociologija, filosofija.

Tradicinis A.Čepo apibrėžimas:   mokslas apie

a) nusikalstamumą;

b) jo priežastis;

c) nusikaltėlio asmenybę;

d) nusikalstamumo prevencijos būdus ir metodus.

Ši sąvoka apima ir nusikalstamumo priežastis, nuostatas,… ar rengiamasi jas analizuoti.

Kita sąvoka:   mokslas apie * nusikalstamumą, jo nusikaltimo formas ir šio reiškinio kontrolės bei prevencijos galimybę.

Kriminologijos dalykas:

• nusikalstamumas;

• asmenys, padarę nusikaltimus;

• nusikalstamumo priežastys;

• nusikalstamumo kontrolės ir prevencijos priemonių sistema.

Kriminologijos funkcijos:

1. Duomenų apie nusikalstamumą ir su juo susijusius reiškinius rinkimas;

2. Analitinė funkcija: surinktų duomenų analizė bendrųjų dėsningumų išaiškinimas, visuomeninių reiškinių, kurie lemia nusikalstamumą, tyrimas.

3. Taikomoji funkcija: nustatyti dėsningumai taikomi nusikalstamumo kontrolei ir prevencijai;

4. Ideologinė funkcija: skiriama tiek, kiek  mokslas, žinios yra taikomi gyvenime (valstybės, PP visuomenės, politikų). Įvairios partijos labai dažnai naudojasi  kaip mokslu ir nusikalstamumu kaip reiškiniu. Tuo aktyviai spekuliuojama jų tarpusavio karuose.

5. Bendražmogiška, humanitarinė funkcija:  žinių dalia yra giriami tam tikri interesai – vaikų kitataučių … ir kt.

Justickio nuomone,  padeda įtvirtinti ir teisingumo idėjas idealų bei ta galima
kalba ta prasme, kad  padeda įžvelgti naujus momentus, su …nus-mu asmeniu ir jo diskriminacija. Tai ne vien Lietuvos, bet ir viso pasaulio problema. Justickio nuomone, būtent –  padėjo panaikinti mirties bausmę. Draukšina mano, kad kiti t. mokslai ne mažiau prie to prisidėjo.

Vakarų Europoje  dėstoma kaip teisės mokslas, o kitose valstybėse – sociologijos katedroje. Yra ir nuomonių, kad  t.b. dėstoma kaip psichologijos dalis. Sociologijos katedra buvo parengusi sociologu-kriminologus.

Kriminologijos kurso struktūra.

Paprasčiausia  yra iš dviejų dalių: bendrosios ir specialiosios, nors amerikietiškuose, lenkiškuose… tokio skirstymo jau atsisakoma.

Bendrojoje dalyje išdėstoma:

•  kaip mokslas, jos istorija;

• nusikalstamumas, nusikaltėlio asmenybė, ir krim-ja;

• kriminologiniai tyrimo metodai;

• kriminologinis prognozavimas;

• bendros žinios apie prevenciją;

• nusikalstamo elgesio mechanizmas.

Spec. dalyje pateikiama nusikalstamumo analizė, prevencija pagal tam tikras jo rūšis: recedyvų, nepilnamečių, moterų, korupcinis, smurtinis, neatsargus, …

P.s. (per įskaitą b. gerai žinoti dar naują šaką klas-ją).

Kriminologija mokslo vieta kitų mokslų sistemoje (ekonomika, psichologija, biologija, geografija).

Nusikalstamumo tyrimo metodai

Vienas iš pagrindinių  tiriamų dalykų – nusikalstamumas. Jį ištyrus, sparčiau pereiti prie asmenybės, priežasčių, prevencinių priemonių tyrimo. Istorijoje būta įvairių bandymų sukurti visuomenę be nusikaltimo. Tai – utopija, komunistinė riba. Geriausiai nusikalstamumo reiškinių įvertino amerikiečių kriminologas Tonenbaumas. Pagal jį, nusikalstamumas amžinas, amžinas kaip visuomenė. Nusikalstamumas negali būti likviduotas kitaip kaip tik neįgyvendinamoje utopijoje (jis kaip pavasarinė šalna).

Nusikalstamumas analizuojamas 3 lygiais:

1. Tyrimas bendru pasauliniu (makroaplinkos) požiūriu – atliekamas reguliariai, kas 5 m. skelbiami rezultatai.

2. Lokaliniu atliekamas atskirose teritorijose (lyginami skirtumai tarp nusikalstamumo įvairiose šalyse) Bene žemiausias nusikalstamumas – Japonijoje, o pvz., JAV – pakankamai dar didesnis nei Europos valstybėse (100 000 gyventojų 645 įkalinti asmenys, tai daugiau nei Baltarusijoje) Šis vertinimas reikalingas ieškant nusikalstamumo priežasčių ir prevencinių priemonių.

3. Atskirą nusikaltimą padariusio asmens asmenybei tyrimas: ieškoma priežasčių, kodėl asmenys nusikalsta.

Nusikalstamumas skirtinguose lygmenyse turi skirtingus bruožus. Skirtingas ir jo vertinimas įvairiose valstybėse, tai priklauso nuo tyrimo metodo pasirinkimo, bei dalyko. Užsienio valstybėse nusikalstamumo tyrimai dažniausiai atliekami individualiai ar nedidelėje grupėje, tiriamas nedidelis objektų ratas.

 – empirinis mokslas, jis remiasi praktiniu patyrimu. Tačiau tam, kad nebūtų daromos klaidingos išvados, negalima ištierti, nustatyti seną faktą. Čia reikšminga ir kriminalinė teorija, kuri padeda daryti teisingas išvadas. Įvairios mokyklos, kryptys, teorijos remiasi empiriniais duomenimis. Šias teorijas tam sunku patikslinti, įvertinti. Kai kurios iš jų apskritai negali būti patikrintos, pvz., Lombrozo tyrimas sveriant giljotinuotų asmenų smegenis. Kai semiamasi tam tikrais faktais vienoje valstybėje, kitoje valstybėje niuansai gali būti visai kitokie. Todėl realizuoti šių teorijų išvadas, rekomendacijas nusikaltimų prevencijai, ypač kitoje valstybėje tai pat ne visada įmanoma.

Todėl kriminologija kelia labai aukštus reikalavimus tyrimams.Kaizerio teigimu  mokslo tikslas – suteikti žinių apie nusikalstamumą apskritai, jo dinamiką, nusikaltėlio asmenybę, todėl tyrėjas turi laikytis tam tikrų aiškių , pastovių taisyklių. Todėl kiekvienas mokslas stengiasi sukurti tam tikrus tyrimo metodus.

Tyrėjai paprastai pasitiki anksčiau atliktais tyrimais, kad tyrėjas buvo sąžiningas, tinkamai atliko tyrimus, pridėdamas savo išvadą, nes visus tyrimus pakartoti iš naujo neįmanoma. Taigi kiekvienam tyrėjui keliami dvejopi reikalavimai:

1. Metodikos reikalavimas – pasirinkti tinkamus metodus.

2. Dorovinis rinkimas – nėra tokios atsakomybės už nesąžiningą tyrimą, kaip teigė Kaizeris. Kriminologo asmeninis atsakomybės moralumas įsitvirtino per žmonių tarpusavio tiesos ieškojimo santykius.

Kriminologijoje akcentuojama (Justickis), kad reikia kalbėti apie tuos metodus, kurie yra tam moksle naudojami ir privalomi būti naudojami.

 – empirinis integruojantis mokslas. Ji naudojasi ir kitų mokslų pasiekimais, ir tyrimo metodais daugiausia impulso ji gauna iš tų mokslo sričių, kurios atkleidžia individualaus asmens elgesio mechanizmą( pvz., antropologija).

Tyrimo paskritai neįmanoma atlikti nepasinaudojus vienais ar kitais tyrimo metodais. Bet kokiam moksliniam tyrimui naudojami tam tikri metodai, nes metodas:

1. parodo kelius ir būdus reiškinio esmei atskleisti;

2. padeda tyrinėtojui nustatyti teisingą atliekamų tyrimų kryptį;

3. padeda išvengti daug klaidų tiek teorijoje, tiek praktikoje.

Pasak Bekono metodas – tai žibintas; jis sakė, kad net raišas, einantis keliu, aplenks neraišą, einantį be kelio.

Metodai skirstomi į:

1. bendruosius – taikomi tiriant visus reiškinius, universalūs;

2. specialiuosius – taikomi tik vienoje ar keliose mokslo
diskusija dėl to, ar  turi atskirus tyrimo metodus. Daugelis užsienio autorių teigia, kad, kadangi  – integruojantis mokslas, ji taiko ir kitų mokslų metodus. Tačiau tarybiniai autoriai tvirtino, kad  turi tik jai būdingus tyrimo metodus. Tik Sviatovo universiteto prof. Nojus teigė, kad  daugiau dėmesio turi skirti asmenybei ir teigiamai vertinti biologinės krypties mokslininkų tyrimus, o ne laikyti nusikalstamumą nei kokia ne problema. Visu to meto autoritetus jis priskyrė nelegaliajai kriminologijai.

Tuomet pagrindiniai  metodai buvo labiau sociologijos, psichologijos metodai, bet, pvz., baudž. bylų tyrimas buvo laikomas grynai  metodu.

A.Čepas skirstė metodus į pagrindinius ir papildomus. Prie pagrindinių jis priskyrė:

• statistinį, apklausos anmketavimo ir interesų;

• betarpiško stebėjimo ir

• kriminalinį eksperimentą.

Papildomi: ekonominių tyrimų, psichologiniai testai, kibernetiniai metodai.

Postmodernistai kriminologijos atstovai teigia, kad nėra visos tiesos, kurią gali surasti taikant įvairius metodus, tiek pagrindinius, tiek specialiuosius, nėra . Yra dalis tiesų apie tą patį objektą. Tiesa yra tik tada tiesa, kai neperžengiame tam tikros teorijos ar pasirinkto tyrimo metodo ribų. Todėl klausimas, kuris metodas svarbiausias, yra beprasminis; svarbiausia, kokiu būdu išvada buvo gauta.

Justickis teigia, kad logiškiausia būtų  tyrimo metodus suskirstyti pagal mokslus, kuriuos  integruoja. Išskiriami sociologiniai, ekonominiai, psichologiniai ir t.t. Tuos pačius metodus dažnai naudoja įvairių mokslų atstovai, todėl jie yra universalūs. Skirtingi kriminologai skyrė nevienodą reikšmę įvairiems metodams. Pvz., G.Kaizeris didžiausią dėmesį skyrė komparatyviniam tyrimui ir biografiniam asmenybės tyrimui ( pastarąjį labai svarbiu laiko ir lenkai).Dažniausiai taikomi universalūs metodai, atsižvelgiant į tyrimo dalyką atskirais atvejais- spec. metodai.

Metodų visuma vadinama metodika. Metodologija – mokslas apie metodiką.

Pagrindiniai  tyrimo metodai skiriami į 2 grupes:

1. Universalieji, bendramoksliai: filosofinis, loginis, istorinis, lygin,. Analizės sisteminis. Jie taikomi visuose moksluose.

2. Empiriniai metodai :

a) sociologinių ir psichologinių mokslų metodai, pritaikyti  : anketa testas, stebėjimas, interviu, eksperimantas, apklausa;

b) statistiniai: stebėjimas, grupavimas, analizė, suvedimas ir kt.;

c) matematiniai;

d) santykiniai kriminaliniai metodai: b.bylų analizė, metodų analizė, kriminalinė ekspertizė, ekspertinė nuomonė.

Konteris – analizė – tai t.t. daiktų analizė, rūšių kokybinė jų tyrimo analizė. Tai sociol. Tyrimų metodas, kuris taikomas ir , tačiau nedažnai. Gali būti priskirtas prie 2 a).

Visi metodai sudaro tyrimo metodiką, kuri gali būti naudojami ir kituose moksluose, pvz., sociologijoje, tiriant su nusikalstamumu susijusius reiškinius.

 tyrimas reikalauja ne vieno metodo, o jų visumos.

Visi kriminologai pabrėžia, kad dažniausiai taikoma stebėjimi irt aprašymo metodika (aprašymas – išskiriamas iš visumos specialių požymių, fakto, įvykio proceso). Be to stebėjimo metodo vyksta diskusija. Pagal Šnaiderį,  netaikome atskirų faktų tyrimo, metodo, nes problemos, kurios domina  yra slypinčios visuomenės viduje, ties faktai apskritai neg. k. tyriami. Vis dėl stebėjimo metodas yra taikomas. Pvz., foniniams reiškiniams (pvz., girtavimui) tirti, stebėti statistinę visumą, atskirų prevencinių priemonių poveikį.

Tačiau,pvz., nužudymo mechanizmui tirti jo taikyti negalima, nes turime pareigą nutraukti nusikalstamumą, padėti. Negalima stebėti nužudymo dar ir dėl to, kad nežinome visų motyvų, negalime atskleisti tikros nužudymo priežasties (Kuznecova).

Stebėjimo metodas  tai metodas, kurį taikant planuotai ir sistemingai fiksuojami konkretūs objektai ir socialiniai faktai.

Pagal stebėtojo vaidmenį tiriamoje situacijoje išskiriamos 4 stebėjimo metodų rūšys:

1. Aktyvus atviras st.: tyrėjas yra lygiateisis grupės dalyvis ir stebėtojas, ir visi grupės nariai tai žino.

2. Aktyvus slaptas st.: – stebėtojas yra privatusis grupės ar …dalyvis ar kįrėjas, bet kiti dalyviai to nežino.

3. Pasyvus atviras st.: – stebėtojas nesistengia įsitraukti į stebimą procesą ar grupę, bet kiti dalyviai žino, kad jis stebi.

4. Pasyvus slaptas st.: stebėtojas yra tik tyrėjas, nedalyvaujantis procese; sekti grupei, o kiti tikrieji dalyviai nežino, kad yra stebimi.

Informacija gaunama stebėjimo pagalba, turi atitikti tam tikrus jai keliamus reikalavimus. Taip yra tik tada, kai stebėjimas yra suplanuotas, parengta stebėjimo programa.

Tokioje programoje nurodomi tokie elementai:

1. Stebėjimo tikslas;

2. Priemonės ir lėšos st. atlikti;

3. Stebėjimo objektai;

4. Objekto požymiai kuriuos reikia ištirti;

5. Formos dokumentų kuriuose inf. yra fiksuojama;

6. Informacijos apdorojimo metodai.

7. Dokumentai, kuriuose atsispindi rezultatai.

Pasaulio kriminologai pripažįsta šį metodą, kai stebime atskirų reiškinių visumą, Stebėjimas – statistinių duomenų suradimas.

Šnaideris:  empirinis tyrimas, jis turi būti atliktas patikimais metodais. Kriminologas negali vadovautis tik atskirais gyvenimo pavyzdžiais – tokia  būtų …, bet turi (naudoti statistinius moksl. apib.
viena problema, pagrindžiame teiginį, kad atskiro žmogaus elgesio stebėijimas galū būti nepriimtinas  yra ta, kad nusikaltimai – viena iš žm. elgesio rūšių, variantų. Todėl gilesnei jo analizei reikia skverbtis į individualų žmogaus gyvenimą, o prievartinis skverbimasis į jį pažeidžia to žmogaus asmenines teises. Būtent todėl Šnaideris, pasisakė ir prieš tiką metodą – eksperimantą. Pasak jo, šis metodas apskritai neturėtų būti taikomas kriminalijoje. Tačiau eksperimentai praktikoje yra neretai taikomi  tyrimams.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 4474 žodžiai iš 8767 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.