VILNIAUS UNIVERSITETAS
TEISĖS FAKULTETAS
BAUDŽIAMOSIOS TEISĖS KATEDRA
Kriminologijos kursinis darbas
(I variantas)
Vilnius
2002
1. TURINYS
1. Apibūdinti įvairių užsienio šalių (jas galite pasirinkti savo
nuožiūra) kriminologų požiūrį į nusikaltėlio asmenybę ir pateikti jos
sampratą. 2
2. Pateikti nepilnamečių padarytų nusikaltimų būklę, struktūrą ir
dinamiką Lietuvoje nuo 1995 iki 2001 metų. Suformuluoti pagrindines
išvadas. 7
3. Nurodyti pagrindinius tarptautinių dokumentų reikalavimus
nepilnamečių nusikalstamumo prevencijai. 17
LITERATŪROS SĄRAŠAS 22
Apibūdinti įvairių užsienio šalių (jas galite pasirinkti savo
nuožiūra) kriminologų požiūrį į nusikaltėlio asmenybę ir pateikti jos
sampratą.
Kriminologijos mokslo vystymasis, jo istorija liudija apie tai, kad
aršiausios diskusijos tarp kriminologų vyko ir vyksta būtent dėl
nusikaltėlio asmenybės sampratos. Priklausomai nuo socialinių – istorinių
sąlygų, socialinės praktikos, mokslo išsivystymo lygio buvo skirtingai
formuluojamas ir sprendžiamas klausimas, kas tai yra nusikaltėlio asmenybė,
ar ji iš viso tokia yra, kokia jos specifika, koks jos vaidmuo nusikaltimų
padaryme, kaip ją paveikti, kad daugiau nusikaltimų nebūtų atliekama.
Nusikaltėlio asmenybė yra labai svarbi, nes jos kriminogniniai bruožai yra
pirminiai, jie yra nusikalstamo elgesio šaltinis, todėl būtent jie, o ne
nusikalstami veiksmai ar elgesys, turi būti nusikaltimų prevencijos
objektu. Atliekant nusikaltimų prevenciją svarbi asmenybės bruožų
korekcija. Nagrinėdami nusikaltėlio asmenybę kriminologai tiria tuos
asmenybės bruožus, kurie įtakoja nusikaltimo padarymą. Kriminologija
nagrinėja asmenybės esmę, formavimosi ypatumus, jai rūpi atskleisti tas
savybes, kurios tam tikrose situacijose skatina arba nulemia nusikalstamą
elgesį, t.y. nusikalstamo elgesio priežastis. Esmine nusikaltimo
priežastimi dažnai įvardijami ne tik neigiami socialiniai asmenybės
bruožai, bet ir kriminogeniniai bruožai.
Nusikaltėlio asmenybės sampratas nagrinėsiu pagal atskirus
kriminologus ir pagal įvairias teorijas (jos išreiškia grupės kriminologų
nuomonę).
Tiesioginio asmeninio determinizmo teorija. Nuo seniausių laikų žmonės
buvo linkę manyti, kad nusikaltimo priežastis – nusikaltėlio asmenybė. Buvo
sakoma, kad žmogus padarė nusikaltimą dėl to, kad jis turi tam tikrų
bruožų, kurie paskatino jį tai daryti. Toks požiūris rėmėsi paprasta
gyvenimiška patirtimi, kad ne visi žmonės daro nusikaltimus. Tiesioginio
asmeninio determinizmo teorija remiasi nuostata, kad nusikaltimo priežastis
yra tam tikras (dažniausiai) vienas asmens bruožas. Ši teorija gali būti
išreiškiama įvairiai: “nusikaltėliui būdingas bruožas, kuriuo nepasižymi
kiti žmonės. Šis bruožas skatina jį daryti nusikaltimus”, “žmonės
neturintys to bruožo, nedaro nusikaltimų”. Tie bruožai buvo traktuojami
gana įvairiai – priklausė nuo visuomenės bei vyraujančios ideologijos.
Viduramžiais tai buvo antireliginės nuostatos, vėliau buvo manoma, kad
žmogus padaro nusikaltimą, nes jis “blogas” žmogus, jame keroja blogis.
Buvo tikima, kad nusikaltimo padarymas tarsi atskleidžia tikrąjį žmogaus
veidą – “nusikaltėlio asmenybę”, “polinkį daryti nusikaltimą”,
“nusikalstamą orientaciją”. Tiesioginio determinizmo teorija buvo tarsi
savotiškas užburtas ratas: į klausimą, kodėl žmogus padarė nusikaltimą,
buvo atsakoma: todėl, kad jis pasižymi polinkiu daryti nusikaltimus; į
klausimą, iš kur apie tai žinoma, buvo atsakoma: tai rodo jo padarytas
nusikaltimas.
Tiesioginio asmeninio determinizmo teorija turėjo labai svarbią
reikšmę. Pagrindžiant asmens atsakomybę už padarytą nusikaltimą buvo
vadovaujamasi teiginiu, kad visos arba svarbiausios nusikaltimo priežastys
slypi nusikaltėlio asmenybėje.
Biologinė teorija. Lombrozo didžiausią dėmesį skyrė nusikaltėlio
bruožų analizei. Pagal jo tyrinėjimus, nusikaltėlio asmenybei būdinga daug
įgimtų anomalijų ir degeneracinių požymių. Pirmiausia, Lombrozo išskiria
kaukolės anomalijas. Jis teigia, kad nusikaltėliams būdinga kaukuolė
primena ikiistorinių epochų žemesnio išsivystymo žmonių rasių kaukuoles.
Smegenys taip pat skiriasi – jos panašios į gyvulio ar žmogaus gemalo
smegenis. Lombrozo išsiskiria savąja atavizmo teorija. Atavizmas – tai gana
reti atvejai, kai atskiri individai turi požymių, kurie buvo būdingi mūsų
laukiniams protėviams. Jis teigia, kad nusikaltėlio asmenybei būdingi
atavizmo požymiai: padidėjęs galvos ir kūno
plaukuotumas, per ankstyvas
nuplikimas, netaisyklingas dantų išsidėstymas, žvairumas, veido asimetrija.
Nusikaltėliai, turintys ryžus plaukus, sutinkami labai retai, daugiausia
nusikaltėliais būna brunetai arba šatenai. Raukšlės pas nusikaltėlius
atsiranda anksčiau ir dažniau, rankos pas juos nenormaliai ilgos. Kaip ir
laukiniai, nusikaltėliai mėgsta išsitatuiruoti savo kūną. Su laukiniais
juos sieja ir tai, kad jiems nebūdingas jautrumas, jie nebijo skausmo. Tuo
pačiu nekenčia kitokių negu jie – jautrių ir švelnių žmonių. Tokiems
grubiems žmonėms yra malonu kankinti kitokius negu jie žmones (pastaruosius
laiko už save žemesnėmis būtybėmis).
Ferri buvo pirmasis, kuris sukritikavo Lombrozo teoriją. Bet jis
sutiko, kad yra įgimti antropologiniai nusiakltėlio bruožai. Pagrindiniais
bruožais laikė nusikaltėlio veido bruožus (ypatingai akis ir žandikaulius)
ir veido išraišką. Taip pat teigė, kad nusikaltėliui yra būdingas
“stėbėtinas fizinis nejautrumas”[1]. Ferri nurodo, kad minėti bruožai
sutinkami pas nusikaltėlius daug dažniau nei pas žmones, nepadariusius
nusikaltimų. Ferri, priešingai Lombrozo nuomonei, yra įsitikinęs, kad
asmuo, turintis veide požymių, būdingų nusikaltėliams, nebūtinai turi
padaryti nusikaltimą, nors nusikaltimo padarymo tikimybė ir yra labai
didelė. Nusikaltimas taip pat yra ir fizinių bei socialinių faktorių
pasekmė. Vien tik biologinių požymių turėjimas negali nulemti nusikaltimo
padarymo, nes šie požymiai gali būti neutralizuoti teigiama aplinkos įtaka.
Ferri įtikinimai įrodė, kad be aplinkos poveikio, asmuo turintis įgimtų
nusikaltėlio savybių nepadarys nusikaltimo. Bet užtenka tik nedidelio
postūmio tam, kad toks asmuo pasiduotų savo fizinei – psichinei prigimčiai.
Goddrad priėjo išvados, kad kiekvienas silpnaprotis yra potencialus
nusikaltėlis[2].
Marčison (Murchison) sukritikavo Goddrad’o teiginį ir nurodė, kad
neteisinga išvesti tiesioginę priklausomybę tarp nusikalstamumo ir protinio
išsivystymo lygio, taip pačiai kaip neteisinga teigti, kad žmogaus
sugebėjimai priklauso nuo jo protinio išsivystymo[3]. Marčison atkreipia
dėmesį į tai, kad sunki materialinė padėtis vaikams iš neturtingų šeimų
neleidžia atskleisti savo gabumų. Jų neišsilavinimas yra nenormalių
gyvenimo sąlygų pasekmė, o ne genetiškai įgimtas.
Nepasitvirtino pagrindinis biologinių teorijų teiginys, kad egzistuoja
tam tikras specifinis žmogaus tipas, kuriam besiformuojant lemiamą vaidmenį
suvaidina biologiniai veiksniai, ir būtent tas asmenybės tipas labiausiai
linkęs į nusikaltimus. Iš tikrųjų biologinių veiksnių poveikio mechanizmas
yra visai kitoks. Biologiniai veiksniai nusikalstamą elgesį skatina tik
kartu su socialiniais veiksniais.
Impulsyvumo teorija. Lombrozo nusikaltėlio asmenybei priskyrė ne tik
atavizmus ir įgimtas anomalijas. Jis taip pat teigė, kad nusikaltėliams
būdingas padidintas jautrumas, nervingumas, pernelyg greitas
“užsidegimas”[4]. O tai jau yra daugiau kitos – impulsyvumo teorijos
teiginys. Pagal šią teoriją nusikaltimo padarymas yra nesugebėjimo valdytis
pasekmė.
Eysenckas atkreipia dėmesį į didelę nusikaltėlių ekstraversiją, t.y.
nusikaltėliai mažiau linkę mąstyti, daugiau linkę veikti[5].
Nervų sistemos nejautrumo teorija. Mawsonas išskiria nervų sistemos
nejautrumą[6]. Nusikaltėliams būdinga nejautri nervų sistema. Tai, kas
žmogų suskrečia, pavyzdžiui, bausmė, nusikaltėliui nepadaro jokio įspūdžio.
Nusikalsti skatina aštrių pojūčių poreikis. Nusiakltėliui reikia žymiai
daugiau dirgiklių, permainų, nuotykių, malonumų ir nemalonumų negu eiliniam
žmogui.
Mawsonui būdinga ir frustracijos teorija, kuri teigia, kad
nusikaltėlis sunkiai išgyvena nemalonumus (frustracijas) ir šios būsenos
sukelia emocinius protrūkius.
Asmenybės nukrypimo teorija kriminogeniniu pripažįsta ne atskirą
bruožą, o atskirų asmens bruožų nukrypimus, t.y. nusikalsti paskatina ne
agresyvumas, o per didelis agresyvumas, ne stiprių pojūčių poreikis, o tai,
kad tas poreikis yra toks stiprus, kad determinuoja visą asmens elgesį. Ne
silpna valia, o per silpna, tai yra, tokia silpna valia, kad individas
negali susilaikyti nuo pagundos net tada, kai tai yra nusikaltimas ir
individas mano, kad jis bus išaiškintas. Pagal šią teoriją yra svarbus ne
pats kriminogeninis bruožas, o jo nukrypimo laipsnis. Ypač tyrėjų dėmesį
traukia tie atvejai, kai tie bruožai tokie ryškūs, kad rimtai sutrikdo
elgesį, verčia žmogų elgtis antisocialiai. Konfliktai su kitais žmonėmis,
antisocialinis gyvenimo būdas – valkatavimas, naudingo darbo vengimas,
girtuokliavimas, nusikaltimai – visa tai būdinga šiems žmonėms. Kaip teigė
Šnaider (Schneder): dėl savo charakterio ypatybių jie kenčia patys ir
trukdo gyventi kitiems.
Ekonominė žmogaus konsepcija. Bentamas (Bentham) buvo įsitikinęs, kad
žmogus elgiasi panašiai kaip pirkėjas rinkoje, svarrstydamas, ar
verta
įsigyti tam tikrą prekę[7]. Pirkėjas lygina prekės kainą su ta nauda, kurią
gaus, įsigyjęs prekę. Lygiai taip pat, svarstydamas, ar pažeisti įstatymą
žmogus palygina naudą, kurios gaus pažeidęs įstatymą, su “kaina” (bausme,
kurią teks patirti, jeigu nusikaltimas iškils aikštėn). Čia reikia
pastebėti, kad kriminologija yra kaip tik tas mokslas, kuris gali pateikti
ypač daug neracionalaus elgesio pavyzdžių. Atrodytų, kiekvienam žmogui
brangiausia yra jo paties gyvybė. Tačiau netgi mirties bausmės grėsmė
negali sulaikyti žmonių nuo nusikaltimų, kartais net nežadančių jokios
apčiuopiamos naudos.
Sociologinė teorija. Diurkheimas (Durkheim) įrodė, kad kuo glaudžiau
žmogus susijęs su socialinių institucijų (šeimos, religinės bendruomenės,
lokalinės bendruomenės – kaimynų, gamybinio kolektyvo ir t.t.) veikla, tuo
pastoviau jis laikosi tų institucijų socialinių normų, ir atitinkamai – tuo
mažesnė tikimybė, kad jis tas normas pažeis – padarys nusikaltimą[8].
Socialiniai, emociniai ir kiti ryšiai, kurie sieja jį su minėtomis
visuomenės institucijomis, tarsi palaiko žmogų, padeda jam laikytis
socialinių normų. Šie ryšiai yra psichinio žmogaus pastovumo pagrindas.
Socialinė-psichologinė teorija. Saterlendo (Sutherland) iškelta
diferencinio ryšio teorija teigia, kad nusikalstamą elgesį labiausiai
skatina žmonių, su kuriais savo gyvenime dažniausiai susiduria individas,
pavyzdys[9]. Asmuo, kuriam tinka ši teorija, tai, pirmiausia,
konservatorius, kuris visko išmoksta vieną kartą ir daugiau savo įpročių
nekeičia. Jis nesmalsus – jis nesistengia plėsti akiračio ir sužinoti, ar
nėra žmonių, kurie gyvena kitaip negu jis, kitaip sprendžia savo problemas.
Be to jis yra įsitikinęs, kad atsakymą į savo klausimus gali gauti tik iš
aplinkinių. Jis niekada nesuklys, elgdamasis taip, kaip visi.
Apibendrinant pateiktas nusikaltėlio asmenybės sampratas galima
teigti, kad nusikaltėlio asmenybė – tai visuma kriminogeninių asmens
bruožų, kurie nulemia nusikaltimo padarymą.
Pateikti nepilnamečių padarytų nusikaltimų būklę, struktūrą ir
dinamiką Lietuvoje nuo 1995 iki 2001 metų. Suformuluoti pagrindines
išvadas.
Nusikaltimų būklė yra vienas iš kiekybinių nusikalstamumo rodiklių.
Nusikaltimų būklė išreiškiama užregistruotų nusikaltimų skaičiumi per tam
tikrą laiką tam tikroje teritorijoje. Be būklės naudojamas dar vienas –
nusikalstamumo lygio rodiklis. Nusikalstamumo lygį parodo padarytų
nusikaltimų ir valstybės (regiono) gyventojų skaičiaus santykis.
Dažniausiai šį santykį atspindi labai nedidelis skaitmuo (maždaug
tūkstantosios vieneto dalys), todėl nusikalstamumo lygis skaičiuojamas 10,
100 tūkstančių ar 1 milijonui gyventojų. Kriminologai siūlo skaičiuoti
nusikalstamumo lygį, tenkantį 14–59 metų amžiaus gyventojams, t.y.
kriminaline prasme aktyviai gyventojų daliai. Toks rodiklis tiksliau
atspindėtų realų nusikalstamumo lygį.
Nusikaltimų struktūra yra nusikalstamumo kokybinė išraiška.
Pirmiausia, nusikalstamumo struktūra apibūdinama laiko, erdvės požiūriu,
t.y. skaičiuojami nusikaltimai, tenkantys tam tikriems miestams ar kaimams,
rajonams ar apskritims, arba skaičiuojami nusikaltimai, tenkantys tam
tikram laiko tarpui, pvz., darbo dienoms, poilsio ir švenčių dienoms ir
pan. Antra, nusikaltimų struktūrą galima atskleisti, imant kaip pagrindą
jį sudarančių veikų pavojingumo visuomenei laipsnį, t.y. apskaičiuoti, kiek
buvo padaryta sunkių, kiek mažiau sunkių ir kiek nesukeliančių didelio
pavojaus visuomenei nusikaltimų. Trečia, nusikaltimų struktūrą galima
nagrinėti pagal kėsinimosi objektus (žmogaus gyvybei, nuosavybei ir pan.).
Ketvirta, nusikaltimų struktūrą atspindi ir kaltės formos, t.y. kiek
padaryta tyčinių ir kiek neatsargių nusikaltimų. Penkta, nusikaltimus
galima nagrinėti pagal nusikaltėlių lytį (kiek nusikaltimų padaro vyrai ir
kiek moterys), amžių (nepilnamečių ir suaugusiųjų), ankstesnį teistumą
(pirminiai ir recidyviniai nusikaltimai).
Nusikaltimų dinamika atspindi nusikaltimų būklės ar lygio pasikeitimus
per tam tikrą laiko tarpą. Nusikaltimų dinamiką parodo duomenys apie
nusikaltimus per skirtingus laikotarpius toje pačioje valstybėje arba jos
atskiroje teritorijoje. Geriausiai tendencijos išryškėja, kai imami
duomenys už ilgesnį laikotarpį: 5 ar 10 metų. Tuomet eliminuojamas
atsitiktinių aplinkybių poveikis, išryškėja ilgalaikė tendencija.
Šiame darbe nagrinėsiu nepilnamečių nusikaltimų būklę, struktūrą ir
dinamiką per 1995–2001 metus. Nepilnamečių nusikalstamumas apima
nusikaltimus, padarytus 14-17 metų amžiaus asmenų. Visi pateikti duomenys
apie nepilnamečių nusikalstamumą paimti iš Nusikaltimų prevencijos
Lietuvoje centro internetinio puslapio[10].
Palyginus su
nepilnamečių, kaltinamų padarius
nusikaltimus, 2001 m. nustatyta 355 asmenimis arba 11% daugiau (1
grafikas). Vadinasi, per septynerius metus tokių asmenų skaičius išaugo
11%. Nepilnamečių, kaltinamų padarius nusikaltimus, skaičiaus augimo tempas
šiek tiek mažesnis už visų asmenų, kaltinamų padarius nusikaltimus,
skaičiaus augimo tempą -16%.
1 grafikas
[pic]
Nuo 13 iki 15 procentų svyruoja nepilnamečių, kaltinamų padarius
nusikaltimus skaičius palyginus su kitų asmenų, kaltinamų padarius
nusikaltimus, skaičiumi (2 grafikas). Kadangi svyravimo ribos nedidelės –
sudaro tik 2% – tai leidžia daryti išvadą, kad nepilnamečių, kaltinamų
padarius nusikaltimus, dalis tarp kitų asmenų yra santykinai pastovi.
2 grafikas
[pic]
Išnagrinėtų nusikaltimų, padarytų nepilnamečių arba jiems dalyvaujant
skaičius 2001 metais, palyginus su 1995 metais išaugo 845 atvejais arba
beveik 20% (3 grafikas).
3 grafikas
[pic]
Išnagrinėtų nusikaltimų, padarytų nepilnamečių arba jiems dalyvaujant,
skaičius, tenkantis 10 tūkst. gyventojų nuo 1995 metų iki 2001 metų pakito
2,3% (4 grafikas). Svyravimo ribos nedidelės, vadinasi, išnagrinėtų
nusikaltimų, padarytų nepilnamečių arba jiems dalyvaujant, dalis yra
santykinai pastovi.
4 grafikas
[pic]
Atitinkamai, nedaug -3%- svyruoja ir išnagrinėtų nusikaltimų, padarytų
nepilnamečių arba jiems dalyvaujant, lyginamasis svoris visų išnagrinėtų
nusikaltimų atžvilgiu (5 grafikas).
5 grafikas
[pic]
1-5 grafikai leidžia daryti išvadą, kad nepilnamečių nusikaltimų dalis
tarp kitų asmenų yra beveik pastovi. Nepilnamečių nusikalstamumo lygio
tendencijos 1995-2001 metais atitinka bendrą nusikalstamumo lygio
tendenciją – per pastaruosius 7 metus kiekybiniai nusikalstamumo rodikliai
toliau augo. Kriminologijos mokslas teigia, kad nepilnamečių nusikaltimų
skaičiaus augimo tempai yra analogiški kitų asmenų nusikaltimų augimo
tempams. Tai leidžia daryti išvadą, kad nepilnamečių nusikaltimų skaičius
priklauso nuo bendros nusikalstamumo šalyje būklės. Augant pastarajai,
didėja ir skaičius nusikaltimų, padarytų nepilnamečių. Tą rodo ir 1-5
grafikai: per 1995 – 2001 metų laikotarpį išaugus nepilnamečių padarytų
nusikaltimų skaičiui, jų lyginamasis svoris tarp kitų nusikaltimų išlieka
daugmaž pastovus.
Didelis nepilnamečių nusikalstamumas verčia nerimauti: peršasi išvada,
jog auga nusikaltėlių karta, vadinasi, ateityje nusikaltimų daugės.
“Kriminologiniai tyrimai įvairiose pasaulio šalyse parodė, kad
nepilnamečiai nusikalsta dažniau, kad tai paplitęs ir beveik normalus
reiškinys”[11].
Nuo 1995 metų iki 2001 metų apie 30% išaugo nuteistų nepilnamečių
skaičius (6 grafikas). Atitinkamai išaugo ir nuteistų nepilnamečių skaičius
10 tūkst. gyventojų: nuo 5,4% 1995 metais iki 7,1% 2001 metais (augimas
apie 30% taip pat) (7 grafikas). Palyginus su visų nuteistų asmenų
skaičiaus augimu (14%), nuteistų nepilnamečių skaičiaus augimo tempas per
1995-2001 metus yra dvigubai didesnis. Vadinasi, vis daugiau nepilnamečių
atsiduria laisvės atėmimo vietose.
6 grafikas
[pic]
7 grafikas
[pic]
Analizuojant, kokių rūšių nusikaltimai populiariausi tarp
nepilnamečių, labai ryškiai išsiskiria vagysčių – turtinio pobūdžio