VILNIAUS UNIVERSITETAS
TEISĖS FAKULTETAS
BAUDŽIAMOSIOS TEISĖS KATEDRA
Kriminologijos kursinis darbas
(I variantas)
Vilnius
2002
1. TURINYS
1. Apibūdinti įvairių užsienio šalių (jas galite pasirinkti savo
nuožiūra) kriminologų požiūrį į nusikaltėlio asmenybę ir pateikti jos
sampratą. 2
2. Pateikti nepilnamečių padarytų nusikaltimų būklę, struktūrą ir
dinamiką Lietuvoje nuo 1995 iki 2001 metų. Suformuluoti pagrindines
išvadas. 7
3. Nurodyti pagrindinius tarptautinių dokumentų reikalavimus
nepilnamečių nusikalstamumo prevencijai. 17
LITERATŪROS SĄRAŠAS 22
Apibūdinti įvairių užsienio šalių (jas galite pasirinkti savo
nuožiūra) kriminologų požiūrį į nusikaltėlio asmenybę ir pateikti jos
sampratą.
Kriminologijos mokslo vystymasis, jo istorija liudija apie tai, kad
aršiausios diskusijos tarp kriminologų vyko ir vyksta būtent dėl
nusikaltėlio asmenybės sampratos. Priklausomai nuo socialinių – istorinių
sąlygų, socialinės praktikos, mokslo išsivystymo lygio buvo skirtingai
formuluojamas ir sprendžiamas klausimas, kas tai yra nusikaltėlio asmenybė,
ar ji iš viso tokia yra, kokia jos specifika, koks jos vaidmuo nusikaltimų
padaryme, kaip ją paveikti, kad daugiau nusikaltimų nebūtų atliekama.
Nusikaltėlio asmenybė yra labai svarbi, nes jos kriminogniniai bruožai yra
pirminiai, jie yra nusikalstamo elgesio šaltinis, todėl būtent jie, o ne
nusikalstami veiksmai ar elgesys, turi būti nusikaltimų prevencijos
objektu. Atliekant nusikaltimų prevenciją svarbi asmenybės bruožų
korekcija. Nagrinėdami nusikaltėlio asmenybę kriminologai tiria tuos
asmenybės bruožus, kurie įtakoja nusikaltimo padarymą. Kriminologija
nagrinėja asmenybės esmę, formavimosi ypatumus, jai rūpi atskleisti tas
savybes, kurios tam tikrose situacijose skatina arba nulemia nusikalstamą
elgesį, t.y. nusikalstamo elgesio priežastis. Esmine nusikaltimo
priežastimi dažnai įvardijami ne tik neigiami socialiniai asmenybės
bruožai, bet ir kriminogeniniai bruožai.
Nusikaltėlio asmenybės sampratas nagrinėsiu pagal atskirus
kriminologus ir pagal įvairias teorijas (jos išreiškia grupės kriminologų
nuomonę).
Tiesioginio asmeninio determinizmo teorija. Nuo seniausių laikų žmonės
buvo linkę manyti, kad nusikaltimo priežastis – nusikaltėlio asmenybė. Buvo
sakoma, kad žmogus padarė nusikaltimą dėl to, kad jis turi tam tikrų
bruožų, kurie paskatino jį tai daryti. Toks požiūris rėmėsi paprasta
gyvenimiška patirtimi, kad ne visi žmonės daro nusikaltimus. Tiesioginio
asmeninio determinizmo teorija remiasi nuostata, kad nusikaltimo priežastis
yra tam tikras (dažniausiai) vienas asmens bruožas. Ši teorija gali būti
išreiškiama įvairiai: “nusikaltėliui būdingas bruožas, kuriuo nepasižymi
kiti žmonės. Šis bruožas skatina jį daryti nusikaltimus”, “žmonės
neturintys to bruožo, nedaro nusikaltimų”. Tie bruožai buvo traktuojami
gana įvairiai – priklausė nuo visuomenės bei vyraujančios ideologijos.
Viduramžiais tai buvo antireliginės nuostatos, vėliau buvo manoma, kad
žmogus padaro nusikaltimą, nes jis “blogas” žmogus, jame keroja blogis.
Buvo tikima, kad nusikaltimo padarymas tarsi atskleidžia tikrąjį žmogaus
veidą – “nusikaltėlio asmenybę”, “polinkį daryti nusikaltimą”,
“nusikalstamą orientaciją”. Tiesioginio determinizmo teorija buvo tarsi
savotiškas užburtas ratas: į klausimą, kodėl žmogus padarė nusikaltimą,
buvo atsakoma: todėl, kad jis pasižymi polinkiu daryti nusikaltimus; į
klausimą, iš kur apie tai žinoma, buvo atsakoma: tai rodo jo padarytas
nusikaltimas.
Tiesioginio asmeninio determinizmo teorija turėjo labai svarbią
reikšmę. Pagrindžiant asmens atsakomybę už padarytą nusikaltimą buvo
vadovaujamasi teiginiu, kad visos arba svarbiausios nusikaltimo priežastys
slypi nusikaltėlio asmenybėje.
Biologinė teorija. Lombrozo didžiausią dėmesį skyrė nusikaltėlio
bruožų analizei. Pagal jo tyrinėjimus, nusikaltėlio asmenybei būdinga daug
įgimtų anomalijų ir degeneracinių požymių. Pirmiausia, Lombrozo išskiria
kaukolės anomalijas. Jis teigia, kad nusikaltėliams būdinga kaukuolė
primena ikiistorinių epochų žemesnio išsivystymo žmonių rasių kaukuoles.
Smegenys taip pat skiriasi – jos panašios į gyvulio ar žmogaus gemalo
smegenis. Lombrozo išsiskiria savąja atavizmo teorija. Atavizmas – tai gana
reti atvejai, kai atskiri individai turi požymių, kurie buvo būdingi mūsų
laukiniams protėviams. Jis teigia, kad nusikaltėlio asmenybei būdingi
atavizmo požymiai: padidėjęs galvos ir kūno
plaukuotumas, per ankstyvas
nuplikimas, netaisyklingas dantų išsidėstymas, žvairumas, veido asimetrija.
Nusikaltėliai, turintys ryžus plaukus, sutinkami labai retai, daugiausia
nusikaltėliais būna brunetai arba šatenai. Raukšlės pas nusikaltėlius
atsiranda anksčiau ir dažniau, rankos pas juos nenormaliai ilgos. Kaip ir
laukiniai, nusikaltėliai mėgsta išsitatuiruoti savo kūną. Su laukiniais
juos sieja ir tai, kad jiems nebūdingas jautrumas, jie nebijo skausmo. Tuo
pačiu nekenčia kitokių negu jie – jautrių ir švelnių žmonių. Tokiems
grubiems žmonėms yra malonu kankinti kitokius negu jie žmones (pastaruosius
laiko už save žemesnėmis būtybėmis).
Ferri buvo pirmasis, kuris sukritikavo Lombrozo teoriją. Bet jis
sutiko, kad yra įgimti antropologiniai nusiakltėlio bruožai. Pagrindiniais
bruožais laikė nusikaltėlio veido bruožus (ypatingai akis ir žandikaulius)
ir veido išraišką. Taip pat teigė, kad nusikaltėliui yra būdingas
“stėbėtinas fizinis nejautrumas”[1]. Ferri nurodo, kad minėti bruožai
sutinkami pas nusikaltėlius daug dažniau nei pas žmones, nepadariusius
nusikaltimų. Ferri, priešingai Lombrozo nuomonei, yra įsitikinęs, kad
asmuo, turintis veide požymių, būdingų nusikaltėliams, nebūtinai turi
padaryti nusikaltimą, nors nusikaltimo padarymo tikimybė ir yra labai
didelė. Nusikaltimas taip pat yra ir fizinių bei socialinių faktorių
pasekmė. Vien tik biologinių požymių turėjimas negali nulemti nusikaltimo
padarymo, nes šie požymiai gali būti neutralizuoti teigiama aplinkos įtaka.
Ferri įtikinimai įrodė, kad be aplinkos poveikio, asmuo turintis įgimtų
nusikaltėlio savybių nepadarys nusikaltimo. Bet užtenka tik nedidelio
postūmio tam, kad toks asmuo pasiduotų savo fizinei – psichinei prigimčiai.
Goddrad priėjo išvados, kad kiekvienas silpnaprotis yra potencialus
nusikaltėlis[2].
Marčison (Murchison) sukritikavo Goddrad’o teiginį ir nurodė, kad
neteisinga išvesti tiesioginę priklausomybę tarp nusikalstamumo ir protinio
išsivystymo lygio, taip pačiai kaip neteisinga teigti, kad žmogaus
sugebėjimai priklauso nuo jo protinio išsivystymo[3]. Marčison atkreipia
dėmesį į tai, kad sunki materialinė padėtis vaikams iš neturtingų šeimų
neleidžia atskleisti savo gabumų. Jų neišsilavinimas yra nenormalių
gyvenimo sąlygų pasekmė, o ne genetiškai įgimtas.
Nepasitvirtino pagrindinis biologinių teorijų teiginys, kad egzistuoja
tam tikras specifinis žmogaus tipas, kuriam besiformuojant lemiamą vaidmenį
suvaidina biologiniai veiksniai, ir būtent tas asmenybės tipas labiausiai
linkęs į nusikaltimus. Iš tikrųjų biologinių veiksnių poveikio mechanizmas
yra visai kitoks. Biologiniai veiksniai nusikalstamą elgesį skatina tik
kartu su socialiniais veiksniais.
Impulsyvumo teorija. Lombrozo nusikaltėlio asmenybei priskyrė ne tik
atavizmus ir įgimtas anomalijas. Jis taip pat teigė, kad nusikaltėliams
būdingas padidintas jautrumas, nervingumas, pernelyg greitas
“užsidegimas”[4]. O tai jau yra daugiau kitos – impulsyvumo teorijos
teiginys. Pagal šią teoriją nusikaltimo padarymas yra nesugebėjimo valdytis
pasekmė.
Eysenckas atkreipia dėmesį į didelę nusikaltėlių ekstraversiją, t.y.
nusikaltėliai mažiau linkę mąstyti, daugiau linkę veikti[5].
Nervų sistemos nejautrumo teorija. Mawsonas išskiria nervų sistemos
nejautrumą[6]. Nusikaltėliams būdinga nejautri nervų sistema. Tai, kas
žmogų suskrečia, pavyzdžiui, bausmė, nusikaltėliui nepadaro jokio įspūdžio.
Nusikalsti skatina aštrių pojūčių poreikis. Nusiakltėliui reikia žymiai
daugiau dirgiklių, permainų, nuotykių, malonumų ir nemalonumų negu eiliniam
žmogui.
Mawsonui būdinga ir frustracijos teorija, kuri teigia, kad
nusikaltėlis sunkiai išgyvena nemalonumus (frustracijas) ir šios būsenos
sukelia emocinius protrūkius.
Asmenybės nukrypimo teorija kriminogeniniu pripažįsta ne atskirą
bruožą, o atskirų asmens bruožų nukrypimus, t.y. nusikalsti paskatina ne
agresyvumas, o per didelis agresyvumas, ne stiprių pojūčių poreikis, o tai,
kad tas poreikis yra toks stiprus, kad determinuoja visą asmens elgesį. Ne
silpna valia, o per silpna, tai yra, tokia silpna valia, kad individas
negali susilaikyti nuo pagundos net tada, kai tai yra nusikaltimas ir
individas mano, kad jis bus išaiškintas. Pagal šią teoriją yra svarbus ne
pats kriminogeninis bruožas, o jo nukrypimo laipsnis. Ypač tyrėjų dėmesį
traukia tie atvejai, kai tie bruožai tokie ryškūs, kad rimtai sutrikdo
elgesį, verčia žmogų elgtis antisocialiai. Konfliktai su kitais žmonėmis,
antisocialinis gyvenimo būdas – valkatavimas, naudingo darbo vengimas,
girtuokliavimas, nusikaltimai – visa tai būdinga šiems žmonėms. Kaip teigė
Šnaider (Schneder): dėl savo charakterio ypatybių jie kenčia patys ir
trukdo gyventi kitiems.
Ekonominė žmogaus konsepcija. Bentamas (Bentham) buvo įsitikinęs, kad
žmogus elgiasi panašiai kaip pirkėjas rinkoje, svarrstydamas, ar
verta
įsigyti tam tikrą prekę[7]. Pirkėjas lygina prekės kainą su ta nauda, kurią
gaus, įsigyjęs prekę. Lygiai taip pat, svarstydamas, ar pažeisti įstatymą
žmogus palygina naudą, kurios gaus pažeidęs įstatymą, su “kaina” (bausme,
kurią teks patirti, jeigu nusikaltimas iškils aikštėn). Čia reikia
pastebėti, kad kriminologija yra kaip tik tas mokslas, kuris gali pateikti
ypač daug neracionalaus elgesio pavyzdžių. Atrodytų, kiekvienam žmogui
brangiausia yra jo paties gyvybė. Tačiau netgi mirties bausmės grėsmė
negali sulaikyti žmonių nuo nusikaltimų, kartais net nežadančių jokios
apčiuopiamos naudos.
Sociologinė teorija. Diurkheimas (Durkheim) įrodė, kad kuo glaudžiau
žmogus susijęs su socialinių institucijų (šeimos, religinės bendruomenės,