Kriminologijos darbas
5 (100%) 1 vote

Kriminologijos darbas

1121314151

VILNIAUS UNIVERSITETAS

TEISĖS FAKULTETAS

BAUDŽIAMOSIOS TEISĖS KATEDRA

Kriminologijos kursinis darbas

(I variantas)

Vilnius

2002

1. TURINYS

1. Apibūdinti įvairių užsienio šalių (jas galite pasirinkti savo

nuožiūra) kriminologų požiūrį į nusikaltėlio asmenybę ir pateikti jos

sampratą. 2

2. Pateikti nepilnamečių padarytų nusikaltimų būklę, struktūrą ir

dinamiką Lietuvoje nuo 1995 iki 2001 metų. Suformuluoti pagrindines

išvadas. 7

3. Nurodyti pagrindinius tarptautinių dokumentų reikalavimus

nepilnamečių nusikalstamumo prevencijai. 17

LITERATŪROS SĄRAŠAS 22

Apibūdinti įvairių užsienio šalių (jas galite pasirinkti savo

nuožiūra) kriminologų požiūrį į nusikaltėlio asmenybę ir pateikti jos

sampratą.

Kriminologijos mokslo vystymasis, jo istorija liudija apie tai, kad

aršiausios diskusijos tarp kriminologų vyko ir vyksta būtent dėl

nusikaltėlio asmenybės sampratos. Priklausomai nuo socialinių – istorinių

sąlygų, socialinės praktikos, mokslo išsivystymo lygio buvo skirtingai

formuluojamas ir sprendžiamas klausimas, kas tai yra nusikaltėlio asmenybė,

ar ji iš viso tokia yra, kokia jos specifika, koks jos vaidmuo nusikaltimų

padaryme, kaip ją paveikti, kad daugiau nusikaltimų nebūtų atliekama.

Nusikaltėlio asmenybė yra labai svarbi, nes jos kriminogniniai bruožai yra

pirminiai, jie yra nusikalstamo elgesio šaltinis, todėl būtent jie, o ne

nusikalstami veiksmai ar elgesys, turi būti nusikaltimų prevencijos

objektu. Atliekant nusikaltimų prevenciją svarbi asmenybės bruožų

korekcija. Nagrinėdami nusikaltėlio asmenybę kriminologai tiria tuos

asmenybės bruožus, kurie įtakoja nusikaltimo padarymą. Kriminologija

nagrinėja asmenybės esmę, formavimosi ypatumus, jai rūpi atskleisti tas

savybes, kurios tam tikrose situacijose skatina arba nulemia nusikalstamą

elgesį, t.y. nusikalstamo elgesio priežastis. Esmine nusikaltimo

priežastimi dažnai įvardijami ne tik neigiami socialiniai asmenybės

bruožai, bet ir kriminogeniniai bruožai.

Nusikaltėlio asmenybės sampratas nagrinėsiu pagal atskirus

kriminologus ir pagal įvairias teorijas (jos išreiškia grupės kriminologų

nuomonę).

Tiesioginio asmeninio determinizmo teorija. Nuo seniausių laikų žmonės

buvo linkę manyti, kad nusikaltimo priežastis – nusikaltėlio asmenybė. Buvo

sakoma, kad žmogus padarė nusikaltimą dėl to, kad jis turi tam tikrų

bruožų, kurie paskatino jį tai daryti. Toks požiūris rėmėsi paprasta

gyvenimiška patirtimi, kad ne visi žmonės daro nusikaltimus. Tiesioginio

asmeninio determinizmo teorija remiasi nuostata, kad nusikaltimo priežastis

yra tam tikras (dažniausiai) vienas asmens bruožas. Ši teorija gali būti

išreiškiama įvairiai: “nusikaltėliui būdingas bruožas, kuriuo nepasižymi

kiti žmonės. Šis bruožas skatina jį daryti nusikaltimus”, “žmonės

neturintys to bruožo, nedaro nusikaltimų”. Tie bruožai buvo traktuojami

gana įvairiai – priklausė nuo visuomenės bei vyraujančios ideologijos.

Viduramžiais tai buvo antireliginės nuostatos, vėliau buvo manoma, kad

žmogus padaro nusikaltimą, nes jis “blogas” žmogus, jame keroja blogis.

Buvo tikima, kad nusikaltimo padarymas tarsi atskleidžia tikrąjį žmogaus

veidą – “nusikaltėlio asmenybę”, “polinkį daryti nusikaltimą”,

“nusikalstamą orientaciją”. Tiesioginio determinizmo teorija buvo tarsi

savotiškas užburtas ratas: į klausimą, kodėl žmogus padarė nusikaltimą,

buvo atsakoma: todėl, kad jis pasižymi polinkiu daryti nusikaltimus; į

klausimą, iš kur apie tai žinoma, buvo atsakoma: tai rodo jo padarytas

nusikaltimas.

Tiesioginio asmeninio determinizmo teorija turėjo labai svarbią

reikšmę. Pagrindžiant asmens atsakomybę už padarytą nusikaltimą buvo

vadovaujamasi teiginiu, kad visos arba svarbiausios nusikaltimo priežastys

slypi nusikaltėlio asmenybėje.

Biologinė teorija. Lombrozo didžiausią dėmesį skyrė nusikaltėlio

bruožų analizei. Pagal jo tyrinėjimus, nusikaltėlio asmenybei būdinga daug

įgimtų anomalijų ir degeneracinių požymių. Pirmiausia, Lombrozo išskiria

kaukolės anomalijas. Jis teigia, kad nusikaltėliams būdinga kaukuolė

primena ikiistorinių epochų žemesnio išsivystymo žmonių rasių kaukuoles.

Smegenys taip pat skiriasi – jos panašios į gyvulio ar žmogaus gemalo

smegenis. Lombrozo išsiskiria savąja atavizmo teorija. Atavizmas – tai gana

reti atvejai, kai atskiri individai turi požymių, kurie buvo būdingi mūsų

laukiniams protėviams. Jis teigia, kad nusikaltėlio asmenybei būdingi

atavizmo požymiai: padidėjęs galvos ir kūno
plaukuotumas, per ankstyvas

nuplikimas, netaisyklingas dantų išsidėstymas, žvairumas, veido asimetrija.

Nusikaltėliai, turintys ryžus plaukus, sutinkami labai retai, daugiausia

nusikaltėliais būna brunetai arba šatenai. Raukšlės pas nusikaltėlius

atsiranda anksčiau ir dažniau, rankos pas juos nenormaliai ilgos. Kaip ir

laukiniai, nusikaltėliai mėgsta išsitatuiruoti savo kūną. Su laukiniais

juos sieja ir tai, kad jiems nebūdingas jautrumas, jie nebijo skausmo. Tuo

pačiu nekenčia kitokių negu jie – jautrių ir švelnių žmonių. Tokiems

grubiems žmonėms yra malonu kankinti kitokius negu jie žmones (pastaruosius

laiko už save žemesnėmis būtybėmis).

Ferri buvo pirmasis, kuris sukritikavo Lombrozo teoriją. Bet jis

sutiko, kad yra įgimti antropologiniai nusiakltėlio bruožai. Pagrindiniais

bruožais laikė nusikaltėlio veido bruožus (ypatingai akis ir žandikaulius)

ir veido išraišką. Taip pat teigė, kad nusikaltėliui yra būdingas

“stėbėtinas fizinis nejautrumas”[1]. Ferri nurodo, kad minėti bruožai

sutinkami pas nusikaltėlius daug dažniau nei pas žmones, nepadariusius

nusikaltimų. Ferri, priešingai Lombrozo nuomonei, yra įsitikinęs, kad

asmuo, turintis veide požymių, būdingų nusikaltėliams, nebūtinai turi

padaryti nusikaltimą, nors nusikaltimo padarymo tikimybė ir yra labai

didelė. Nusikaltimas taip pat yra ir fizinių bei socialinių faktorių

pasekmė. Vien tik biologinių požymių turėjimas negali nulemti nusikaltimo

padarymo, nes šie požymiai gali būti neutralizuoti teigiama aplinkos įtaka.

Ferri įtikinimai įrodė, kad be aplinkos poveikio, asmuo turintis įgimtų

nusikaltėlio savybių nepadarys nusikaltimo. Bet užtenka tik nedidelio

postūmio tam, kad toks asmuo pasiduotų savo fizinei – psichinei prigimčiai.

Goddrad priėjo išvados, kad kiekvienas silpnaprotis yra potencialus

nusikaltėlis[2].

Marčison (Murchison) sukritikavo Goddrad’o teiginį ir nurodė, kad

neteisinga išvesti tiesioginę priklausomybę tarp nusikalstamumo ir protinio

išsivystymo lygio, taip pačiai kaip neteisinga teigti, kad žmogaus

sugebėjimai priklauso nuo jo protinio išsivystymo[3]. Marčison atkreipia

dėmesį į tai, kad sunki materialinė padėtis vaikams iš neturtingų šeimų

neleidžia atskleisti savo gabumų. Jų neišsilavinimas yra nenormalių

gyvenimo sąlygų pasekmė, o ne genetiškai įgimtas.

Nepasitvirtino pagrindinis biologinių teorijų teiginys, kad egzistuoja

tam tikras specifinis žmogaus tipas, kuriam besiformuojant lemiamą vaidmenį

suvaidina biologiniai veiksniai, ir būtent tas asmenybės tipas labiausiai

linkęs į nusikaltimus. Iš tikrųjų biologinių veiksnių poveikio mechanizmas

yra visai kitoks. Biologiniai veiksniai nusikalstamą elgesį skatina tik

kartu su socialiniais veiksniais.

Impulsyvumo teorija. Lombrozo nusikaltėlio asmenybei priskyrė ne tik

atavizmus ir įgimtas anomalijas. Jis taip pat teigė, kad nusikaltėliams

būdingas padidintas jautrumas, nervingumas, pernelyg greitas

“užsidegimas”[4]. O tai jau yra daugiau kitos – impulsyvumo teorijos

teiginys. Pagal šią teoriją nusikaltimo padarymas yra nesugebėjimo valdytis

pasekmė.

Eysenckas atkreipia dėmesį į didelę nusikaltėlių ekstraversiją, t.y.

nusikaltėliai mažiau linkę mąstyti, daugiau linkę veikti[5].

Nervų sistemos nejautrumo teorija. Mawsonas išskiria nervų sistemos

nejautrumą[6]. Nusikaltėliams būdinga nejautri nervų sistema. Tai, kas

žmogų suskrečia, pavyzdžiui, bausmė, nusikaltėliui nepadaro jokio įspūdžio.

Nusikalsti skatina aštrių pojūčių poreikis. Nusiakltėliui reikia žymiai

daugiau dirgiklių, permainų, nuotykių, malonumų ir nemalonumų negu eiliniam

žmogui.

Mawsonui būdinga ir frustracijos teorija, kuri teigia, kad

nusikaltėlis sunkiai išgyvena nemalonumus (frustracijas) ir šios būsenos

sukelia emocinius protrūkius.

Asmenybės nukrypimo teorija kriminogeniniu pripažįsta ne atskirą

bruožą, o atskirų asmens bruožų nukrypimus, t.y. nusikalsti paskatina ne

agresyvumas, o per didelis agresyvumas, ne stiprių pojūčių poreikis, o tai,

kad tas poreikis yra toks stiprus, kad determinuoja visą asmens elgesį. Ne

silpna valia, o per silpna, tai yra, tokia silpna valia, kad individas

negali susilaikyti nuo pagundos net tada, kai tai yra nusikaltimas ir

individas mano, kad jis bus išaiškintas. Pagal šią teoriją yra svarbus ne

pats kriminogeninis bruožas, o jo nukrypimo laipsnis. Ypač tyrėjų dėmesį

traukia tie atvejai, kai tie bruožai tokie ryškūs, kad rimtai sutrikdo

elgesį, verčia žmogų elgtis antisocialiai. Konfliktai su kitais žmonėmis,

antisocialinis gyvenimo būdas – valkatavimas, naudingo darbo vengimas,

girtuokliavimas, nusikaltimai – visa tai būdinga šiems žmonėms. Kaip teigė

Šnaider (Schneder): dėl savo charakterio ypatybių jie kenčia patys ir

trukdo gyventi kitiems.

Ekonominė žmogaus konsepcija. Bentamas (Bentham) buvo įsitikinęs, kad

žmogus elgiasi panašiai kaip pirkėjas rinkoje, svarrstydamas, ar
verta

įsigyti tam tikrą prekę[7]. Pirkėjas lygina prekės kainą su ta nauda, kurią

gaus, įsigyjęs prekę. Lygiai taip pat, svarstydamas, ar pažeisti įstatymą

žmogus palygina naudą, kurios gaus pažeidęs įstatymą, su “kaina” (bausme,

kurią teks patirti, jeigu nusikaltimas iškils aikštėn). Čia reikia

pastebėti, kad kriminologija yra kaip tik tas mokslas, kuris gali pateikti

ypač daug neracionalaus elgesio pavyzdžių. Atrodytų, kiekvienam žmogui

brangiausia yra jo paties gyvybė. Tačiau netgi mirties bausmės grėsmė

negali sulaikyti žmonių nuo nusikaltimų, kartais net nežadančių jokios

apčiuopiamos naudos.

Sociologinė teorija. Diurkheimas (Durkheim) įrodė, kad kuo glaudžiau

žmogus susijęs su socialinių institucijų (šeimos, religinės bendruomenės,

lokalinės bendruomenės – kaimynų, gamybinio kolektyvo ir t.t.) veikla, tuo

pastoviau jis laikosi tų institucijų socialinių normų, ir atitinkamai – tuo

mažesnė tikimybė, kad jis tas normas pažeis – padarys nusikaltimą[8].

Socialiniai, emociniai ir kiti ryšiai, kurie sieja jį su minėtomis

visuomenės institucijomis, tarsi palaiko žmogų, padeda jam laikytis

socialinių normų. Šie ryšiai yra psichinio žmogaus pastovumo pagrindas.

Socialinė-psichologinė teorija. Saterlendo (Sutherland) iškelta

diferencinio ryšio teorija teigia, kad nusikalstamą elgesį labiausiai

skatina žmonių, su kuriais savo gyvenime dažniausiai susiduria individas,

pavyzdys[9]. Asmuo, kuriam tinka ši teorija, tai, pirmiausia,

konservatorius, kuris visko išmoksta vieną kartą ir daugiau savo įpročių

nekeičia. Jis nesmalsus – jis nesistengia plėsti akiračio ir sužinoti, ar

nėra žmonių, kurie gyvena kitaip negu jis, kitaip sprendžia savo problemas.

Be to jis yra įsitikinęs, kad atsakymą į savo klausimus gali gauti tik iš

aplinkinių. Jis niekada nesuklys, elgdamasis taip, kaip visi.

Apibendrinant pateiktas nusikaltėlio asmenybės sampratas galima

teigti, kad nusikaltėlio asmenybė – tai visuma kriminogeninių asmens

bruožų, kurie nulemia nusikaltimo padarymą.

Pateikti nepilnamečių padarytų nusikaltimų būklę, struktūrą ir

dinamiką Lietuvoje nuo 1995 iki 2001 metų. Suformuluoti pagrindines

išvadas.

Nusikaltimų būklė yra vienas iš kiekybinių nusikalstamumo rodiklių.

Nusikaltimų būklė išreiškiama užregistruotų nusikaltimų skaičiumi per tam

tikrą laiką tam tikroje teritorijoje. Be būklės naudojamas dar vienas –

nusikalstamumo lygio rodiklis. Nusikalstamumo lygį parodo padarytų

nusikaltimų ir valstybės (regiono) gyventojų skaičiaus santykis.

Dažniausiai šį santykį atspindi labai nedidelis skaitmuo (maždaug

tūkstantosios vieneto dalys), todėl nusikalstamumo lygis skaičiuojamas 10,

100 tūkstančių ar 1 milijonui gyventojų. Kriminologai siūlo skaičiuoti

nusikalstamumo lygį, tenkantį 14–59 metų amžiaus gyventojams, t.y.

kriminaline prasme aktyviai gyventojų daliai. Toks rodiklis tiksliau

atspindėtų realų nusikalstamumo lygį.

Nusikaltimų struktūra yra nusikalstamumo kokybinė išraiška.

Pirmiausia, nusikalstamumo struktūra apibūdinama laiko, erdvės požiūriu,

t.y. skaičiuojami nusikaltimai, tenkantys tam tikriems miestams ar kaimams,

rajonams ar apskritims, arba skaičiuojami nusikaltimai, tenkantys tam

tikram laiko tarpui, pvz., darbo dienoms, poilsio ir švenčių dienoms ir

pan. Antra, nusikaltimų struktūrą galima atskleisti, imant kaip pagrindą

jį sudarančių veikų pavojingumo visuomenei laipsnį, t.y. apskaičiuoti, kiek

buvo padaryta sunkių, kiek mažiau sunkių ir kiek nesukeliančių didelio

pavojaus visuomenei nusikaltimų. Trečia, nusikaltimų struktūrą galima

nagrinėti pagal kėsinimosi objektus (žmogaus gyvybei, nuosavybei ir pan.).

Ketvirta, nusikaltimų struktūrą atspindi ir kaltės formos, t.y. kiek

padaryta tyčinių ir kiek neatsargių nusikaltimų. Penkta, nusikaltimus

galima nagrinėti pagal nusikaltėlių lytį (kiek nusikaltimų padaro vyrai ir

kiek moterys), amžių (nepilnamečių ir suaugusiųjų), ankstesnį teistumą

(pirminiai ir recidyviniai nusikaltimai).

Nusikaltimų dinamika atspindi nusikaltimų būklės ar lygio pasikeitimus

per tam tikrą laiko tarpą. Nusikaltimų dinamiką parodo duomenys apie

nusikaltimus per skirtingus laikotarpius toje pačioje valstybėje arba jos

atskiroje teritorijoje. Geriausiai tendencijos išryškėja, kai imami

duomenys už ilgesnį laikotarpį: 5 ar 10 metų. Tuomet eliminuojamas

atsitiktinių aplinkybių poveikis, išryškėja ilgalaikė tendencija.

Šiame darbe nagrinėsiu nepilnamečių nusikaltimų būklę, struktūrą ir

dinamiką per 1995–2001 metus. Nepilnamečių nusikalstamumas apima

nusikaltimus, padarytus 14-17 metų amžiaus asmenų. Visi pateikti duomenys

apie nepilnamečių nusikalstamumą paimti iš Nusikaltimų prevencijos

Lietuvoje centro internetinio puslapio[10].

Palyginus su
nepilnamečių, kaltinamų padarius

nusikaltimus, 2001 m. nustatyta 355 asmenimis arba 11% daugiau (1

grafikas). Vadinasi, per septynerius metus tokių asmenų skaičius išaugo

11%. Nepilnamečių, kaltinamų padarius nusikaltimus, skaičiaus augimo tempas

šiek tiek mažesnis už visų asmenų, kaltinamų padarius nusikaltimus,

skaičiaus augimo tempą -16%.

1 grafikas

[pic]

Nuo 13 iki 15 procentų svyruoja nepilnamečių, kaltinamų padarius

nusikaltimus skaičius palyginus su kitų asmenų, kaltinamų padarius

nusikaltimus, skaičiumi (2 grafikas). Kadangi svyravimo ribos nedidelės –

sudaro tik 2% – tai leidžia daryti išvadą, kad nepilnamečių, kaltinamų

padarius nusikaltimus, dalis tarp kitų asmenų yra santykinai pastovi.

2 grafikas

[pic]

Išnagrinėtų nusikaltimų, padarytų nepilnamečių arba jiems dalyvaujant

skaičius 2001 metais, palyginus su 1995 metais išaugo 845 atvejais arba

beveik 20% (3 grafikas).

3 grafikas

[pic]

Išnagrinėtų nusikaltimų, padarytų nepilnamečių arba jiems dalyvaujant,

skaičius, tenkantis 10 tūkst. gyventojų nuo 1995 metų iki 2001 metų pakito

2,3% (4 grafikas). Svyravimo ribos nedidelės, vadinasi, išnagrinėtų

nusikaltimų, padarytų nepilnamečių arba jiems dalyvaujant, dalis yra

santykinai pastovi.

4 grafikas

[pic]

Atitinkamai, nedaug -3%- svyruoja ir išnagrinėtų nusikaltimų, padarytų

nepilnamečių arba jiems dalyvaujant, lyginamasis svoris visų išnagrinėtų

nusikaltimų atžvilgiu (5 grafikas).

5 grafikas

[pic]

1-5 grafikai leidžia daryti išvadą, kad nepilnamečių nusikaltimų dalis

tarp kitų asmenų yra beveik pastovi. Nepilnamečių nusikalstamumo lygio

tendencijos 1995-2001 metais atitinka bendrą nusikalstamumo lygio

tendenciją – per pastaruosius 7 metus kiekybiniai nusikalstamumo rodikliai

toliau augo. Kriminologijos mokslas teigia, kad nepilnamečių nusikaltimų

skaičiaus augimo tempai yra analogiški kitų asmenų nusikaltimų augimo

tempams. Tai leidžia daryti išvadą, kad nepilnamečių nusikaltimų skaičius

priklauso nuo bendros nusikalstamumo šalyje būklės. Augant pastarajai,

didėja ir skaičius nusikaltimų, padarytų nepilnamečių. Tą rodo ir 1-5

grafikai: per 1995 – 2001 metų laikotarpį išaugus nepilnamečių padarytų

nusikaltimų skaičiui, jų lyginamasis svoris tarp kitų nusikaltimų išlieka

daugmaž pastovus.

Didelis nepilnamečių nusikalstamumas verčia nerimauti: peršasi išvada,

jog auga nusikaltėlių karta, vadinasi, ateityje nusikaltimų daugės.

“Kriminologiniai tyrimai įvairiose pasaulio šalyse parodė, kad

nepilnamečiai nusikalsta dažniau, kad tai paplitęs ir beveik normalus

reiškinys”[11].

Nuo 1995 metų iki 2001 metų apie 30% išaugo nuteistų nepilnamečių

skaičius (6 grafikas). Atitinkamai išaugo ir nuteistų nepilnamečių skaičius

10 tūkst. gyventojų: nuo 5,4% 1995 metais iki 7,1% 2001 metais (augimas

apie 30% taip pat) (7 grafikas). Palyginus su visų nuteistų asmenų

skaičiaus augimu (14%), nuteistų nepilnamečių skaičiaus augimo tempas per

1995-2001 metus yra dvigubai didesnis. Vadinasi, vis daugiau nepilnamečių

atsiduria laisvės atėmimo vietose.

6 grafikas

[pic]

7 grafikas

[pic]

Analizuojant, kokių rūšių nusikaltimai populiariausi tarp

nepilnamečių, labai ryškiai išsiskiria vagysčių – turtinio pobūdžio

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2490 žodžiai iš 4974 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.