Kristaus istoriskumas
5 (100%) 1 vote

Kristaus istoriskumas

112131415161

Planas

I. Įvadas

1. Jėzus Kristus ir šiandiena

2. Jo santykis su istorija

II. Jėzaus Kristaus pažinimo šaltiniai:

1. Pagonių pasisakymai

2. Žydų liudijimai:

a) Juozapas Flavijus

b) rabinų literatūra

c) Negyvosios jūros ritiniai

III. Daiktiniai Kristų gyvenus įrodymai:

1. Turino drobulė:

a) jos istorija

b) ką apie tai sako mokslas

IV. Išvados

Santrumpos

SD – Suvažiavimo darbai

KKŽ – Katalikų kalendorius žinynas

ĮVADAS

“Ar galima abejoti Kristaus buvimu, apvertusio pasaulį faktą, kurį pripažįsta ne tik krikščionys, bet ir Kristui nepalankūs? Ar gyveno Kristus, kuris užhipnotizavo pasaulį, Kristus, kurio vardan senasis pasaulis absoliutiškai atsisako visko, tarsi netekęs įgimto stabmeldiško proto?” – rašė prof. kun. Pr. Dovydaitis savo knygoje “Kristaus problema”. Šis veikalas, rašytas šio šimtmečio pradžioje, nagrinėja Kristau ir Krikščionybės problemą būtent to meto aspektu. Tada, kaip ir šiandien, būta įvairių nuomonių, svarstymų, ieškojimų, neigimų, abejojimų, diskusijų būtent šiuo klausimu. O dabar, pradėdami trečiąjį tūkstantmetį, turėdami daugybę įvairiausių veikalų ir hipotezių apie bene iškiliausią visų laikų asmenybę, lyg ir nebeturėtume abejoti Kristaus, kaip istorinės asmenybės realumu. Krikščionybė egzistuoja jau 2000 metų. Apie jos gyvavimą liudija įvairūs šaltiniai: tiek pačių krikščionių, tiek ir pagonių. Visais laikais buvo daug kalbama apie šios religijos įkūrėją – Kristų. Todėl kyla klausimas: kodėl yra neigiančių Kristų kaip istorinį asmenį ir mūsų dienomis? Ar tikrai toks asmuo gyveno? O gal tai tik atskiros žmonių grupės vaizduotės vaisius? Bandysime panagrinėti šią problemą ir rasti atsakymą į iškeltą klausimą. Remsimės įvairiais šaltiniais ir autoriais. atsakymą bandysime rasti ne krikščionių, bet būtent pagonių raštuose ir liudijimuose. Stengsimės panaudoti kuo daugiau objektyvesnės medžiagos, remiantis iki šių dienų išlikusiais šaltiniais bei autoriais. Naudosime tam tikrų faktų pateikimu ir jų analize. Taigi panaudosime analizės metodą. Taigi visu šiuo darbu bus stengiamasi atsakyti į pradžioje iškeltą klausimą: ar gyveno Kristus? Tiesa, iki mūsų dienų yra išlikę ir daiktinių Kristų gyvenus įrodymų. remsimės ir šiuo faktu, pasitelkę mokslininkų bei įvairių kompetetingų asmenų išvadomis bei hipotezėmis.

I. ŽVILGSNIS Į KRISTŲ

1. Kristus ir šiandiena

Šiuo metu pasaulyje gausiausiai narių bei pasekėjų turi Krikščionybė. Ši religija turi gausiausi savo pasekėjų skaičių. Naujausia statistika teigia, kad pasaulyje Kristaus pasekėjų yra gausiausias būrys: apie 2 milijardus. Krikščionys Yra įsikūrę visame Pasaulyje: Europoje, Azijoje, Amerikoje, Afrikoje. Visas modernusis pasaulis laiką skaičiuoja nuo Kristaus gimimo. Šis asmuo suskaldė laiką į eras. Visi, netgi netikintys Kristumi, turi susitaikyti su šiuo faktu. Tiek istorikai, tiek ir kiekvienas iš mūsų žinome tokį laiko skaičiavimą: prieš Kristų ir po Kristaus. Daugybė žmonių skelbia Kristų, kaip esantį tarp mūsų – gyvą, veikiantį. Apie jį rašomos knygos, kuriami filmai, daug kalbama ir diskutuojama. Jo mums paliktas mokslas aktualus ir šiandien, o ne tik Viduramžiais. Kuriami įvairūs teologijos universitetai, jų fakultetai įvairiose pasaulio šalyse. Ir centrinis asmuo, apie kurį viskas sukasi – Kristus. Būtent ši asmenybė, šis žydų tautybės asmuo apvertė aukštyn kojom visą pasaulį. 2000 – ųjų metų jubiliejaus šūkis skelbia: “Kristus vakar, Kristus šiandien, Kristus visada.” Jeigu Kristus toks svarbus ir aktualus tai kyla klausimas: kuo mes šiandien laikome Kristų? Kodėl mes XXI – ojo amžiaus žmonės vis dar domimės Juo? Nesiimsime nagrinėti Kristaus, kaip Dievo, veiklos ir mokslo analizės. Tai jau kita tema ir tam reikėtų skirti atskirą darbą. Šiandien krikščionybė paplitusi po visą pasaulį, veikia įvairiausi judėjimai, sektos. ir visa tai grindžiama Jėzaus Kristaus asmeniu. Atrodytų negali kilti net klausimas apie šio asmens realumą. Juk nekeliame klausimo ar egzistavo Sokratas, Platonas, Aristotelis ir daugelis kitų. Homeras neužrašė savo ranka nei “ Iliados “, nei “Odisėjos” ir, nežiūrint to, šių dienų žmogus studijuoja šiuos veikalus, nagrinėja, gilinasi ir nekelia dilemos: gyveno tokie asmenys šioje žemėje ar ne? Šie žymūs žmonės taip pat turi pasekėjų, bet toli gražu ne tiek daug, kiek jų šiuo metu turi Kristus. Vis dėlto šių dienų žmogus dažnai abejoja viskuo, taip pat ir Kristaus realumu.

O gal tai tik mūsų amžiaus problema? Gal būt anksčiau žmogus nebuvo toks kritiškas ir visa, kas jam atrodė svarbu turėjo tvirtą pagrindą? Bent trumpam pažvelkime į istoriją ir matysime ką ji kalba mums šiuo klausimu.

2. Kristus ir istorija

Beveik iki XVIII a. pabaigos niekas nemėgino rimtai ginčytis dėl Kristau istoriškumo. Pirmieji krikščionybę be Kristaus bandė pagrįsti prancūzai: Fr. Volney ir Ch. Fr. Dupuis. Jie iš esmės nesprendė klausimo ar Kristus gyveno ar ne. Jie daugiau aiškino iš kur kilusi krikščionybė kaip religija. Anot jų, ši religija kilusi iš pagonių saulės garbinimo. Jie savo veikaluose krikščionybę apibūdina kaip saliarinio mito religiją. Nusprendę
krikščionybėje apsieiti be Kristaus, tuo pačiu jau bando įnešti bent negatyvę abejonę, ar iš viso toks Kristus gyveno. Štai kaip jie kelia tą klausimą ir jį svarsto: “ Jeigu klausiama ar egzistavo žmogus šarlatanas, ar filosofas, vadinęsis Kristumi ir įsteigęs šio vardo senovės Mitros, Adonio ir kt. misterijas, mūsų tyrinėjimui turi mažą reikšmę” 1. Pagal Volney ir Dupuis iš Kristaus telieka tik saulės simbolis:” Jeigu šiuo klausimu norima žinoti ar Kristus reali būtybė ar ideali, aišku, jog reali, nes mes įrodėme, kad jis yra saulė” 2. Kaip matome, šie soliarinės religijos kūrėjai visai nesigilino į istorinius argumentus už Kristaus istoriškumą, tik iš savos filosofijos išbraukia patį istoriškumo faktą. Jie tiesiog kelia klausimą : ar Jis gyveno, ar ne? Ir patys atsako:”… mes tikime, kad ne”. Peršasi išvada, kad Kristaus istoriškumo neigimas kilo ne iš istorinių įrodymo silpnumo, bet iš savų filosofijos srovių ir laikmečio tam tikros dvasios poveikio.

Nuo XV a. prasidėjo bandymas filosofiją visai atplėšti nuo teologijos ir netgi šiuos abu mokslus supriešinti. maždaug nuo XVI a. iki XVIII a., susikuria filosofija jau visai priešinga scholastikai. Pagaliau Renesansas ir Apšvieta deda visas pastangas atiplėšti visai nuo to, kas yra antgamtiška ir savo žvilgsnį nukreipia tik į gamtą, į šį pasaulį”. Anglijoje atsiranda deizmo srovė. Iš pradžių čia Eduardas Herbertas Cherbury (1581 – 1648) įkūrė religinį natūralizmą, iš kurio vėliau atsirado laisvamanybė. Taigi, pamažu čia susiformavo religija ne tik be Bažnyčios, bet ir be apreiškimo. Šį laisvamaniškos srovės deizmą Hume (1711 – 1776) privedė prie visiško ateizmo. Anot jo, religija yra gamtos garbinimo ir žmogaus baimės produktas. Taigi ir krikščionybė yra žmogaus fantazijos kūryba. Kristus kaip realus asmuo čia iš viso net nepaminimas. Baruchas Spinoza (1632 – 1677) priėjo prie visiško panteizmo. Jo skelbiamas dvasinis Kristus – tai visuose daiktuose, o ypač žmogaus dvasioje aukščiausiu laipsniu pasireiškusi Dievo amžinoji išmintis. O ar toks Kristus, kaip konkretus žmogus gyveno ar ne, anot Spinozos, krikščionybei ir Kristologijai esą visai nesvarbu. Kristologijos srityje panašiai galvojo ir vokietis Hermanas Samuelis Reimaras – jis atskyrė istorišką Kristų nuo dvasinio – dogmatinio Kristaus ir į Kristologiją įvedė simbolizmą. Istorijos bėgyje Kristaus istoriškumo neigėjų atsirado vis daugiau – tai ir filosofai: Volteras, Ž. Ž. Ruso, Lesingas ir kt. Jie savo raštais išplatino kitų klaidingas teorijas krikščionybės ir Kristaus atžvilgiu, bet ir patys kuo aršiausiai puolė Bažnyčios istorinius pagrindus. Racionalistai: Kantas, Hegelis, Schelingas ir kt. Savo idealistine filosofija krikščionybę ir Kristų nustūmė už istoriškumo ribų į subjektyvizmo ir absoliutaus idealizmo ūkanas. Kristus kaip konkretus asmuo visai nebeturi vietos, Jis pranyksta simbolikos miglynuose. Šitų srovių įtakoti, kai kurie mokslo žmonės ėmė neigti: Evangeliją, Apaštalų darbų bei Kristaus istoriškumo bei autentiškumo ir tikrumo pagrindus. Tokie buvo: Tiubingeno universiteto profesorius Ferd. Ch. Baueris (1792 – 1860) ir jo mokinys Ferd. Štrausas. Anot jų krikščionybę įkūrė ne Kristus, bet Seneka. Kristaus charakteringi bruožai esą paimti iš atskirų Romos imperatorių. Šią kantišką – hegelišką – bauerišką – Kristaus atžvilgiu pakraipą su įvairiomis variacijomis plėtojo toliau A. Halthofas, P. Jansenas ir kt. Prie to prisidėjo ir Hartmano mokinys A. Drews. Jis laikėsi mitologinio Kristaus aiškinimo. Ir nemažai įnešė sumaišties šituo klausimu. Žinoma, negalime užmiršti XIX – XX a. ateistų.Šis judėjimas atnešė daug sumaišties ir netekčių visai Bažnyčiai. Paminėsime tik keletą pagrindinių Ateizmo – Komunizmo šulų tai būtent: Marksas, Engelsas bei jų mokiniai: Leninas, Stalinas ir kt. Jie laikė sau uždaviniu bet kokiais būdais sugriauti bei suniekinti Bažnyčią visiškai. Jų ideologijos pasekėjai nė girdėti nenorėjo apie kokį nors Kristų kaip asmenį. Jų teigimu Kristus neįmanoma asmenybė ir tai tik kai kurių asmenų vaizduotės vaisius.

II. JĖZAUS KRISTAUS PAŽINIMO ŠALTINIAI

Trumpai apžvelgę istorijos ir Kristaus santykį galėtume padaryti išvadą, kad žmogus visada abejojo ieškojo, ir visą laiką turėjo ir tebeturi troškimą žinoti, ieškoti klausti. Pažvelgus į istorijos vingius atrodo, kad krikščionys savo tikėjimą grindė kažkokiu mitu, jų mirtys ir kančios buvo tik kvailo idealizmo išraiška. “Niekas negynė, visi Jėzų smerkė”- sako vienos “ Kalnų “ giesmės žodžiai. Negi iš tikrųjų mes neturim nieko, kas galėtų pagrįsti Kristaus istoriškumą. Tas žmogus, apvertęs visą pasaulį aukštyn kojom nepaliko apie save jokių žinių. O to laikmečio istorikai negi nieko nepaminėjo. Vis dėlto turim išlikusių šaltinių, liudijančių gyvenus Kristų. Pirmiausia mūsų akys krypsta į žydų rašytinius šaltinius bei užuominas apie Kristų. Jis buvo žydas gyveno, kalbėjo jų kalba, laikėsi jų papročių. Čia Kristus skelbė savo mokslą, čia darė stebuklus, Izraelio sostinėje – Jeruzalėje buvo nukankintas. Taigi aiškiai matome, kad Kristus buvo labai tampriai susijęs su savo – žydų tauta. Peršasi išvada, kad žydai vis tik turėjo
palikti kokį nors liudijimą ar bent užuominą. Ir, žinoma, pirmiausiai mūsų akys krypsta vieno žymiausių žydų istorikų – Juozapo Flavijaus istorinius veikalus, parašytus I a. po Kristaus.

Juozapas Flavijus gimė 37 – 38m. po Kristaus kilmingoje kunigo šeimoje Jeruzalėje. Iš prigimties talentingas jaunuolis greit iškyla ir pagarsėja savo tautiečių tarpe. Jo paties žodžiais tariant, jau keturiolikos metų būdamas buvo pagarsėjęs kaip talentingas literatas. Kunigų ir sostinės vyresniųjų buvo gerai išmokytas pažinti Šv. raštą ir laikomas įstatymų žinovu. Būdamas šešiolikos įstojo į fariziejų mokyklą. Daug dirba, studijuoja, netgi gyvena dykumoje ir kurį laiką gyvena asketiškai. Vėliau įstoja į fariziejų sektą. Iškyla kaip puikus diplomatas. Būdamas 26 metų nuvyksta į Romą ir ten, panaudodamas savo diplomatiniu sugebėjimus, išlaisvina belaisvėn paimtus žydų kunigus. Vėliau, kilus 66 metų žydų sukilimui, tampa jų vadu. Tačiau yra manoma, kad išdavęs sukilėlius, pereina į romėnų pusę. Sunku pasakyti ar taip iš tikrųjų buvo, tačiau viena aišku, kad jis tapo romėnų šalininku. Yra pasakojama, kad Juozapas išpranašauja romėnų karo vadui Vespasijanui ir jo sūnui Titui imperatorių sostą. O taip ir atsitikus tampa imperatoriaus Vespasijano globotiniu. Taip Juozapas Flavijus iki mirties gyveno Romoje ir jam buvo mokama imperatoriaus paskirta pensija. Apie 100 – 105 metus J. Flavijus miršta.

Būdamas išsilavinęs aristokratas, gabus, lankstus politikas J. Flavijus gerai nusimanė ir karo strategijoje. Gyvendamas Romoje ir turėdamas pilną aprūpinimą jis imasi rašyti žydų istoriją. Yra išlikę 2 jo veikalai: “Žydų senovė” ir “Apie žydų karą”. Šie abu veikalai yra labai svarbūs, nes iš to laikotarpio beveik nieko daugiau nėra likę. Tai jį padarė vienu iš pačių žymiausiu žydų istoriku. Mūsų akys labiau krypsta į pirmąjį veikalą “Žydų senovė”, kadangi šiame veikale randami net 2 tekstai apie Jėzų. Šiame veikale J. Flavijus aprašo savo tautos istoriją nuo pat pradžios iki 12 – ųjų Nerono viešpatavimo metų arba iki žydų karo su romėnais. Čia jis stengiasi taip išdėstyti žydų tautos istoriją, kad laimėtų kitataučių, o ypač romėnų simpatijas. Kaip gudrus diplomatas, norėdamas kuo daugiau įsiteikti Romai ir jos valdovams, jis, matyt, išmetė kai kuriuos savo tautos gyvavimo dalykus, nes jie galėjo būti priešingi Romos valdžiai. Taigi galbūt dėl to ir nėra tokios gausios informacijos apie Kristų, kurį pasmerkė mirti Romos įgaliotinis, Jeruzalės prokuratorius Pilotas. Nežiūrint visko, randame tekstą, kuris kalba apie Kristų. Savo veikale “Žydų senovė” apie Jėzų užsimena dusyk: pirmą kartą žydų išsišokėlių sąraše ir antrąsyk, aprašydamas Jokūbo, Jėzaus giminaičio ir Jeruzalės vyskupo, kankinimą.

Pirmoji istoriko Flavijaus pastraipa vis dar buvo laikoma tekstui svetimu intarpu. Buvo manoma, kad tai padarę krikščionys, perrašinėdami Flavijaus raštus. Reikia pripažinti, kad tam turėta rimto pagrindo: pernelyg pagarbiai romėnams tarnaujantis žydas atsiliepia apie Kristų. Nuo seno žinomame graikiškame J. Flavijaus veikale “Žydų senovė” XVIII knygoje rašoma: “Tuo metu gyveno Jėzus, žmogus, išmintingas, jei iš viso jį galima vadinti žmogumi. Jis darė nuostabių dalykų ir buvo mokytojas žmonių, godžiai ieškančių tiesos. Jis prie savęs patraukė daugelį žydų ir graikų. Jis buvo Mesijas ( t. y. Kristus – M. Kublanovas ). Ir kai Pilotas pagal mūsų vyresniųjų kaltinimą pasmerkė jį nukryžiuoti, tie, kurie buvo jį pamilę nuo pat pradžios, pasiliko jam ištikimi. Trečią dieną jisai atsirado pas juos vėl gyvas, kaip apie tai ir apie daugelį kitų stebuklingų Jo darbų pranašavo Dievo įkvėpti pranašai. O krikščionių giminė, gavusi nuo jo savo vardą, gyvuoja po šiai dienai.” Istorikas M. Kublanovas ir daug kitų krikščionybės istorikų yra linkę manyti, kad pateiktoji citata nėra gryna interpoliacija, o tik sukrikščioninta pirminio J. Flavijaus teksto redakcija. Tam pagrindą davė tekstologiniai tyrinėjimai ir Origeno pasisakymas tuo klausimu. Šis krikščionių rašytojas, matyt, buvo skaitęs kitokią Flavijaus redakciją. Jis du kartus pareiškė, kad J. Flavijus nelaikė Jėzaus Mesiju.

Galutinai šį klausimą išsprendė 1902 m. Sinajaus šv. Kotrynos vienuolyno bibliotekoje rasti ir daug vėliau išspausdinti Manbidžo miesto Mezopotamijoje X amžiaus vyskupo graiko Agapijaus arabiški rankraščiai. Juose rastas toks Flavijaus teksto vertimas: “Tuo laiku gyveno išmintingas žmogus, kurį vadino Jėzumi. Visas jo gyvenimo būdas buvo be priekaištų. Buvo jis žinomas savo dorumu, ir daug žmonių iš žydų ir kitų tautų tapo jo mokiniais. Pilotas pasmerkė jį prikryžiavimui ir mirčiai. Bet tie, kurie buvo jo mokiniais, neatsisakė jo mokslo. Jie pasakojo, kad trečią dieną po nukryžiavimo jis apsireiškė jiems ir buvo gyvas. Ir mano, kad jis buvo Mesijas, apie kurį pranašai pranašavo stebuklingų dalykų”. Lyginant šią arabiško rankraščio ištrauką su anksčiau pateikta graikiškąja, aiškiai matyti, kad ta tas pats tekstas, tik kitokios, nesukrikščionintos redakcijos. Arabiškas tekstas skiriasi štai kuo:

1) Apie Jėzaus dieviškumą nėra nė užuominos. Jis – doras, kilnus žmogus.

2) Neminimi nė
vyresnieji, kaip Jėzaus mirties kaltininkai.

3) Apie Kristaus prisikėlimą kalbama ne kaip apie tikrą faktą (kaip graikiškame), o kaip apie gandą. O to gando vertė sumenkinama tuo, kad jis kildinamas iš Kristaus mokinių.

4) Santūriai ir neaiškiai paminėtas ir jo mesijiškumas: “Manoma, kad jis buvo Mesijas”. Tai ne faktas, kurį Flavijus patvirtintų, o tik gandas, kalbos.

Autorius stengiasi būti objektyvus. Jis nėra Jėzaus sekėjas, bet ir nejuodina jo. Jis tik praneša ką girdėjo, ir aiškiai skiria nuo to kas jam tikrai žinoma. O žinoma jam pirmiausia tai, kad ištakose judėjimo, kuris buvo pavadintas krikščionybe, stovėjo pamokslininkas, mokytojas, žmogus, vardu Jėzus, kurį Pilotas pasmerkė ir nukryžiavo.

Šių naujų duomenų šviesoje, užuomina apie Jėzų “Žydų senovėje” laikytina paties Juozapo Flavijaus ranka parašyta, o ne krikščionių įrašyta. Tačiau ji lieka tik užuomina. Aišku, kad būta žmogaus vardu Jėzus. Aišku ir tai, kad Jėzaus viešoji veikla daugeliui krito į akį ir smigo į širdį. Vieni jį laikė “išmintingu vyru”, kiti gi – romėnų valdžia – pasmerkė jį mirčiai ant kryžiaus už ramybės drumstimą.

Antrą kartą J. Flavijus užsimena apie Jėzų, aprašydamas varžybas dėl valdžios Judėjoje prieš žydų sukilimą 66 metais. Jokūbas, Jėzaus giminaitis, buvo tapęs Jeruzalės krikščionių bendrijos galva ir, atrodo, turėjo labai gerą vardą ir žydų tarpe: “Ananijas (t. y. tuometinis vyriausiasis kunigas) sušaukė sinedrijų (t. y. aukščiausiąjį teismą) posėdžiui, kuriame apkaltino Jokūbą, Jėzaus, vadinamojo Kristumi (Mesiju), giminaitį su keletu kitų … ir buvo jų užmušimo akmenimis priežastimi”. (t. y. bausmės už piktžodžiavimą).

Čia Jėzus minimas tik netiesiogiai. Tačiau aišku viena: Jėzus buvo gerai pažįstamas asmuo I amžiaus žydijos tarpe, Juozapas pasitenkina primindamas, kad jo sekėjai laikė jį savo Kristumi – Mesiju. Nėra nė mažiausio įtarimo, kad ši užuomina būtų krikščionių intarpas. Taigi, ši nors ir netiesioginė, bet istorinė užuomina, rodo į istorinį Jėzų, o ne į “dirbtinę konstrukciją”. Nėra abejonės, kad Juozapui Flavijui Jėzus buvo istorinis asmuo, o ne nakties šmėkla.

1. Rabinų literatūra ir Kristus

Seniausi šaltiniai, kalbantys apie Kristų, yra taip vadinama rabinų literatūra – “Mišna”. Čia atsispindi didžiulė neapykanta viskam, kas yra krikščioniška. Rabinai kaip įmanydami keikė krikščionybę. Jie negalėjo nekeikti ir jos įkūrėjo žydų žemėje – Kristaus. Suprantant šias aplinkybes, nieko nuostabaus, kad ir tikrojo vardo “Jėzus Kristus” talmudas nemini . Ten jis vadinamas Ben Stada, Ben Pandira. “Talmude” rašoma: “Žinoma iš praeities, kad rabinas Elizier klausė išminčius (t. y. rabinus – Mozės įstatymo aiškintojus), ar neparnešė Ben Stada (t. y. Stada sūnus) užkerėjimo iš Egipto savo kūno žaizdoje? jie gi jam sakė (Ben Stada yra Ben Pandira). Rabinas Hisla gi sakė, vyras buvo Stada, o meilužis buvo Pandira. […] Motina buvo Marija, moterų kirpėja; anot gandų, Pumbeditha mieste [ t.y. rabinų mokyklos centras Babilone ]. Ji buvo neištikima savo vyrui”.

Taigi mes aiškiai matome, kad rabinams rūpi ne Jėzaus istoriškumą paneigti, bet teršti Jėzaus ir jo motinos vardą, ir tuo parodyti, kad jie nebuvo verti dalyvauti Dievo plane. Talmude randama ir šiai krypčiai priešingų balsų. Teisingai pastebi prof. Pr. Dovydaitis: “Visoj ankstyvojoj žydų polemikoj prieš krikščionis ir šalia “Talmudo”, kaip Justino dialoge su žydų Trifonu pas Celsą, jokim žydui neatėjo mintis, kad Jėzus, kurio jie nekentė, būtų visai neegzistavęs. Visi jie vienbalsiai pripažįsta, kad Jėzus Nazarietis “bedieviškos” sektos pradininkas, laikęs save Mesiju, Tiberijaus viešpatavimo metais buvo nubaustas mirtimi ant kryžiaus prieš Velykas. Tuo žydų literatūra ir yra mums pirmos rūšies liudytoja, ir visiškai teisinga, nes jau pats vienas buvimas to, kas yra apie Jėzų rabinų ir šiaip vėlesnėje žydų literatūroje, ir yra garsiai kalbąs liudijimas apie Jėzaus įtaką judaizmui ir tuo pačiu apie Jėzaus egzistavimo faktą”. Taigi, “Talmudas” nebando neigti Jėzų gyvenus, – Jėzus yra istorinis faktas, – bet bando Jį parodyti buvus atskalūnu ir nevertu dalyvauti Dievo išganymo plane. Apibendrinat šį trumpa skyrelį, reikia pasakyti, kad pirminė medžiaga, liudijanti mums apie istorinį Jėzų yra Mišnah, o antrinė – Gemarah. Taip vadinamuose antriniuose šaltiniuose, t.y. Gemarah – vėlesniame Talmudo aiškinime randame žinių apie Jėzų. Tik čia jau kalbama ir apie Jo sekėjus, kurių turėjęs 5. R. J. Herfard savo veikale “Krikščionybė Talmude ir Midraše” pateikia tam tikrą duomenų apybraižą. Aiškiai matyti, kad duomenys kartojasi. Tačiau ir čia aiškiai liudijama už Jėzaus istoriškumą. Pateikiami istoriniai duomenys ir apie Jėzaus viešąją veiklą, ir apie jo mirties bausmę. Be jokios abejonės, šie duomenys turi didžiulę istorinę vertę. 1947 metais, prieš 53 metus buvo atrasti seni raštų ritiniai Negyvosios jūros Šiaurės vakarų pakrantėje. Juos atrado beduinai, gyveną Judėjos dykumoje. Tiems ritiniams buvo duotas Negyvosios jūros ritinių vardas. Šis atradimas atnešė daug naujų minčių ir labai naudingų duomenų apie Kristaus laikotarpį.
dar vienas raktas aiškinantis Kristaus istoriškumo tikrumą.

2. Negyvosios jūros ritiniai ir Jėzus

Negyvosios jūros ritinių šviesoje, Jėzus ir jo sekėjai pasirodė tikrai istoriški. Naujasis Testamentas nebėra vieniša knyga, nes esenų raštai ne tik praturtina mūsų I krikščionybės amžiaus pažinimą, bet ir duoda foną Jėzui ir jo sąjūdžiui. Iš kitos pusės, buvo atpažinta, kad Kumrano bendruomenė ir Jeruzalės krikščionys skyrėsi iš esmės vieni nuo kitų. Manymas, kad Jėzus buvo kilęs iš jų tarpo nepasitvirtino. Kumranas dar vis laukė galutinės Dievo pergalės, o Jeruzalės krikščionys jau džiaugėsi sulaukę. Kumrano bendruomenėje meilė buvo propaguojama tik tarp savų kumraniečių, o krikščionys skelbė ir gyveno meile kiekvienam. Kumrano bendrija panaši į Krikščionybę tik savo paviršiumi, nes jai trūksta Krikščionybės širdies – paties Jėzaus.

Peržvelgę kad ir negausius, bet vis dėlto pakankamus liudijamus žydų raštijoje pabandysime žvilgtelti į pagonių – romėnų istorinį palikimą. Žydų žemės Kristaus laikais priklausė Romos imperijai. Taigi turėjo likti bent užuominos apie tuos įvykius, kurie vyko Romos provincijoje – Jeruzalėje. Taigi, turėjo kažkas išlikti iš tų laikų, nes romėnai pasižymėjo kaip raštinga tauta. Paieškokime istorikų ir valdžios vyrų paliktų įrašų. Juk turėjo pasiekti Romą atgarsiai to, kas vyko tolimoje provincijoje.

3. Pagonių liudijimai apie Kristų

Pabandysime panagrinėti pačių garsiausių ir mažiau garsesnių romėnų istorikų išlikusius veikalus ir pabandysime rasti jų liudijimus apie Kristų. Visi mūsų nagrinėjami istorikai yra I – II amžių gyventojai ir to meto įvykių liudytojai. Kadangi jie gyveno Krikščionybės gimimo laikais, tai jų liudijimai mums yra labai svarbūs ir vertingi.

Krikščionys savo evangelinius pasakojimus, žinomas istorijas apie Kristų, kildina iš imperatoriaus Tiberijaus viešpatavimo laikų. Jis valdė iki 37 mūsų eros metų. Rašytojas, istorikas J. Flavijus, apie kurį jau buvo kalbėta, gimė praėjus vos keletui metų po Tiberijaus mirties. Vėliau net 20 metų gimė vienas žymiausių Romos istorikų – Kornelijus Tacitas. Dar vėliau yra gimę: Plinijus Jaunesnysis ir Svetonijus. Tai bus pagrindiniai autoriai, kurių paliktus veikalus pabandysime panagrinėti.

Seniausia ir iki šių dienų išlikusi užuomina yra rasta Plinijaus Jaunesniojo (62 – 113 m. po Kristaus) laiške. Jo oficiali pavardė skambėtų taip: Gajus Plinijus Cecilijus Sekundas. Tačiau dažniausiai yra vadinamas Pliniju Jaunesniuoju. 111 metais buvo pasiųstas į Bitiniją imperatoriaus legatu. Čia jis išbuvo iki pat savo mirties maždaug iki 113 – 114 metų. Bitinijoje eidamas prokonsulo pareigas kaip tik ir susiduria su krikščionimis. Reikia pasakyti, kad Krikščionybė buvo uždrausta jau Nerono laikais. Krikščionių persekiojimas vėl buvo atnaujintas Trajano dekretu prieš Herezijas. Taigi laiškas rašytas ir adresuotas imperatoriui Trajanui. Jo apytikslė data – 112 metai po Kristaus. Laiške kreipiamasi į imperatorių, prašydamas nurodymų kaip elgtis bei susidoroti su augančiais skaičiumi ir įtaka krikščionimis Bitinijoje (ant Juodosios Jūros kranto Mažojoje Azijoje), savo valdomoje provincijoje. Mat krikščionys buvo taip garsūs ir įtakingi, kad net pagonių dievų šventyklos ištuštėjo. Plinijus praneša: “Jie tvirtino, kad jų kaltė ir suklydimas buvo tik tas, kad nustatytoj dienoj, prieš saulėtekį susirinkdavo giedoti giesmes Kristui kaip Dievui.”

Taigi krikščionys esą neaptašyta ir prietaringa grupė. Be to minima ir neįprastos krikščionių vaišės (Eucharistija su įžangine Agape – džiugiais bendruomenės pietumis). Plinijus mums užtikrina, kad Krikščionybė jau buvo stipri Bitinijoje ant Juodosios Jūros krantų vos 80 – čiai metų tepraėjus nuo Jėzaus mirties.

Plinijus Jaunesnysis pamini Kristų kaip realiai egzistavusį asmenį, turintį gausų būrį pasekėjų. Nėra jokių užuominų apie Kristaus nerealumą. Šiam valdininkui nekilo klausimas ar toks asmuo gyveno ar ne. Jo užuomina leidžia mums suprasti, Kristų gyvenus ir veikus praeityje.

Kitas romėnų istorikas, Plinijaus Jaunesniojo amžininkas – Svetonijus. Šis istorikas yra parašęs daug veikalų, tačiau mūsų dienas pasiekė ir pilnai išliko tik vienas bene pats svarbiausias veikalas “Dvylikos Cezarių gyvenimas” Šis veikalas mums svarbus tuo, kad kalba už Kristaus istoriškumą. Penktojoje Svetonijaus knygoje, kurioje yra aprašytas Romos imperatorius – dieviškasis Klaudijus. Šio imperatoriaus valdymo metais (41 – 54m. po Kristaus) kilo Romos žydų tarpe tokia didelė maišatis, kad net teko juos visus iš Romos ištremti. Jo knygoje randame tokį sakinį: “Judėjus, kurie šurmuliavo Kristui be paliovos juos skatinant išvarė iš Romos”.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4167 žodžiai iš 8316 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.