Kristaus istoriskumas
5 (100%) 1 vote

Kristaus istoriskumas

Planas

I. Įvadas

1. Jėzus Kristus ir šiandiena

2. Jo santykis su istorija

II. Jėzaus Kristaus pažinimo šaltiniai:

1. Pagonių pasisakymai

2. Žydų liudijimai:

a) Juozapas Flavijus

b) rabinų literatūra

c) Negyvosios jūros ritiniai

III. Daiktiniai Kristų gyvenus įrodymai:

1. Turino drobulė:

a) jos istorija

b) ką apie tai sako mokslas

IV. Išvados

Santrumpos

SD – Suvažiavimo darbai

KKŽ – Katalikų kalendorius žinynas

ĮVADAS

“Ar galima abejoti Kristaus buvimu, apvertusio pasaulį faktą, kurį pripažįsta ne tik krikščionys, bet ir Kristui nepalankūs? Ar gyveno Kristus, kuris užhipnotizavo pasaulį, Kristus, kurio vardan senasis pasaulis absoliutiškai atsisako visko, tarsi netekęs įgimto stabmeldiško proto?” – rašė prof. kun. Pr. Dovydaitis savo knygoje “Kristaus problema”. Šis veikalas, rašytas šio šimtmečio pradžioje, nagrinėja Kristau ir Krikščionybės problemą būtent to meto aspektu. Tada, kaip ir šiandien, būta įvairių nuomonių, svarstymų, ieškojimų, neigimų, abejojimų, diskusijų būtent šiuo klausimu. O dabar, pradėdami trečiąjį tūkstantmetį, turėdami daugybę įvairiausių veikalų ir hipotezių apie bene iškiliausią visų laikų asmenybę, lyg ir nebeturėtume abejoti Kristaus, kaip istorinės asmenybės realumu. Krikščionybė egzistuoja jau 2000 metų. Apie jos gyvavimą liudija įvairūs šaltiniai: tiek pačių krikščionių, tiek ir pagonių. Visais laikais buvo daug kalbama apie šios religijos įkūrėją – Kristų. Todėl kyla klausimas: kodėl yra neigiančių Kristų kaip istorinį asmenį ir mūsų dienomis? Ar tikrai toks asmuo gyveno? O gal tai tik atskiros žmonių grupės vaizduotės vaisius? Bandysime panagrinėti šią problemą ir rasti atsakymą į iškeltą klausimą. Remsimės įvairiais šaltiniais ir autoriais. atsakymą bandysime rasti ne krikščionių, bet būtent pagonių raštuose ir liudijimuose. Stengsimės panaudoti kuo daugiau objektyvesnės medžiagos, remiantis iki šių dienų išlikusiais šaltiniais bei autoriais. Naudosime tam tikrų faktų pateikimu ir jų analize. Taigi panaudosime analizės metodą. Taigi visu šiuo darbu bus stengiamasi atsakyti į pradžioje iškeltą klausimą: ar gyveno Kristus? Tiesa, iki mūsų dienų yra išlikę ir daiktinių Kristų gyvenus įrodymų. remsimės ir šiuo faktu, pasitelkę mokslininkų bei įvairių kompetetingų asmenų išvadomis bei hipotezėmis.

I. ŽVILGSNIS Į KRISTŲ

1. Kristus ir šiandiena

Šiuo metu pasaulyje gausiausiai narių bei pasekėjų turi Krikščionybė. Ši religija turi gausiausi savo pasekėjų skaičių. Naujausia statistika teigia, kad pasaulyje Kristaus pasekėjų yra gausiausias būrys: apie 2 milijardus. Krikščionys Yra įsikūrę visame Pasaulyje: Europoje, Azijoje, Amerikoje, Afrikoje. Visas modernusis pasaulis laiką skaičiuoja nuo Kristaus gimimo. Šis asmuo suskaldė laiką į eras. Visi, netgi netikintys Kristumi, turi susitaikyti su šiuo faktu. Tiek istorikai, tiek ir kiekvienas iš mūsų žinome tokį laiko skaičiavimą: prieš Kristų ir po Kristaus. Daugybė žmonių skelbia Kristų, kaip esantį tarp mūsų – gyvą, veikiantį. Apie jį rašomos knygos, kuriami filmai, daug kalbama ir diskutuojama. Jo mums paliktas mokslas aktualus ir šiandien, o ne tik Viduramžiais. Kuriami įvairūs teologijos universitetai, jų fakultetai įvairiose pasaulio šalyse. Ir centrinis asmuo, apie kurį viskas sukasi – Kristus. Būtent ši asmenybė, šis žydų tautybės asmuo apvertė aukštyn kojom visą pasaulį. 2000 – ųjų metų jubiliejaus šūkis skelbia: “Kristus vakar, Kristus šiandien, Kristus visada.” Jeigu Kristus toks svarbus ir aktualus tai kyla klausimas: kuo mes šiandien laikome Kristų? Kodėl mes XXI – ojo amžiaus žmonės vis dar domimės Juo? Nesiimsime nagrinėti Kristaus, kaip Dievo, veiklos ir mokslo analizės. Tai jau kita tema ir tam reikėtų skirti atskirą darbą. Šiandien krikščionybė paplitusi po visą pasaulį, veikia įvairiausi judėjimai, sektos. ir visa tai grindžiama Jėzaus Kristaus asmeniu. Atrodytų negali kilti net klausimas apie šio asmens realumą. Juk nekeliame klausimo ar egzistavo Sokratas, Platonas, Aristotelis ir daugelis kitų. Homeras neužrašė savo ranka nei “ Iliados “, nei “Odisėjos” ir, nežiūrint to, šių dienų žmogus studijuoja šiuos veikalus, nagrinėja, gilinasi ir nekelia dilemos: gyveno tokie asmenys šioje žemėje ar ne? Šie žymūs žmonės taip pat turi pasekėjų, bet toli gražu ne tiek daug, kiek jų šiuo metu turi Kristus. Vis dėlto šių dienų žmogus dažnai abejoja viskuo, taip pat ir Kristaus realumu.

O gal tai tik mūsų amžiaus problema? Gal būt anksčiau žmogus nebuvo toks kritiškas ir visa, kas jam atrodė svarbu turėjo tvirtą pagrindą? Bent trumpam pažvelkime į istoriją ir matysime ką ji kalba mums šiuo klausimu.

2. Kristus ir istorija

Beveik iki XVIII a. pabaigos niekas nemėgino rimtai ginčytis dėl Kristau istoriškumo. Pirmieji krikščionybę be Kristaus bandė pagrįsti prancūzai: Fr. Volney ir Ch. Fr. Dupuis. Jie iš esmės nesprendė klausimo ar Kristus gyveno ar ne. Jie daugiau aiškino iš kur kilusi krikščionybė kaip religija. Anot jų, ši religija kilusi iš pagonių saulės garbinimo. Jie savo veikaluose krikščionybę apibūdina kaip saliarinio mito religiją. Nusprendę
krikščionybėje apsieiti be Kristaus, tuo pačiu jau bando įnešti bent negatyvę abejonę, ar iš viso toks Kristus gyveno. Štai kaip jie kelia tą klausimą ir jį svarsto: “ Jeigu klausiama ar egzistavo žmogus šarlatanas, ar filosofas, vadinęsis Kristumi ir įsteigęs šio vardo senovės Mitros, Adonio ir kt. misterijas, mūsų tyrinėjimui turi mažą reikšmę” 1. Pagal Volney ir Dupuis iš Kristaus telieka tik saulės simbolis:” Jeigu šiuo klausimu norima žinoti ar Kristus reali būtybė ar ideali, aišku, jog reali, nes mes įrodėme, kad jis yra saulė” 2. Kaip matome, šie soliarinės religijos kūrėjai visai nesigilino į istorinius argumentus už Kristaus istoriškumą, tik iš savos filosofijos išbraukia patį istoriškumo faktą. Jie tiesiog kelia klausimą : ar Jis gyveno, ar ne? Ir patys atsako:”… mes tikime, kad ne”. Peršasi išvada, kad Kristaus istoriškumo neigimas kilo ne iš istorinių įrodymo silpnumo, bet iš savų filosofijos srovių ir laikmečio tam tikros dvasios poveikio.

Nuo XV a. prasidėjo bandymas filosofiją visai atplėšti nuo teologijos ir netgi šiuos abu mokslus supriešinti. maždaug nuo XVI a. iki XVIII a., susikuria filosofija jau visai priešinga scholastikai. Pagaliau Renesansas ir Apšvieta deda visas pastangas atiplėšti visai nuo to, kas yra antgamtiška ir savo žvilgsnį nukreipia tik į gamtą, į šį pasaulį”. Anglijoje atsiranda deizmo srovė. Iš pradžių čia Eduardas Herbertas Cherbury (1581 – 1648) įkūrė religinį natūralizmą, iš kurio vėliau atsirado laisvamanybė. Taigi, pamažu čia susiformavo religija ne tik be Bažnyčios, bet ir be apreiškimo. Šį laisvamaniškos srovės deizmą Hume (1711 – 1776) privedė prie visiško ateizmo. Anot jo, religija yra gamtos garbinimo ir žmogaus baimės produktas. Taigi ir krikščionybė yra žmogaus fantazijos kūryba. Kristus kaip realus asmuo čia iš viso net nepaminimas. Baruchas Spinoza (1632 – 1677) priėjo prie visiško panteizmo. Jo skelbiamas dvasinis Kristus – tai visuose daiktuose, o ypač žmogaus dvasioje aukščiausiu laipsniu pasireiškusi Dievo amžinoji išmintis. O ar toks Kristus, kaip konkretus žmogus gyveno ar ne, anot Spinozos, krikščionybei ir Kristologijai esą visai nesvarbu. Kristologijos srityje panašiai galvojo ir vokietis Hermanas Samuelis Reimaras – jis atskyrė istorišką Kristų nuo dvasinio – dogmatinio Kristaus ir į Kristologiją įvedė simbolizmą. Istorijos bėgyje Kristaus istoriškumo neigėjų atsirado vis daugiau – tai ir filosofai: Volteras, Ž. Ž. Ruso, Lesingas ir kt. Jie savo raštais išplatino kitų klaidingas teorijas krikščionybės ir Kristaus atžvilgiu, bet ir patys kuo aršiausiai puolė Bažnyčios istorinius pagrindus. Racionalistai: Kantas, Hegelis, Schelingas ir kt. Savo idealistine filosofija krikščionybę ir Kristų nustūmė už istoriškumo ribų į subjektyvizmo ir absoliutaus idealizmo ūkanas. Kristus kaip konkretus asmuo visai nebeturi vietos, Jis pranyksta simbolikos miglynuose. Šitų srovių įtakoti, kai kurie mokslo žmonės ėmė neigti: Evangeliją, Apaštalų darbų bei Kristaus istoriškumo bei autentiškumo ir tikrumo pagrindus. Tokie buvo: Tiubingeno universiteto profesorius Ferd. Ch. Baueris (1792 – 1860) ir jo mokinys Ferd. Štrausas. Anot jų krikščionybę įkūrė ne Kristus, bet Seneka. Kristaus charakteringi bruožai esą paimti iš atskirų Romos imperatorių. Šią kantišką – hegelišką – bauerišką – Kristaus atžvilgiu pakraipą su įvairiomis variacijomis plėtojo toliau A. Halthofas, P. Jansenas ir kt. Prie to prisidėjo ir Hartmano mokinys A. Drews. Jis laikėsi mitologinio Kristaus aiškinimo. Ir nemažai įnešė sumaišties šituo klausimu. Žinoma, negalime užmiršti XIX – XX a. ateistų.Šis judėjimas atnešė daug sumaišties ir netekčių visai Bažnyčiai. Paminėsime tik keletą pagrindinių Ateizmo – Komunizmo šulų tai būtent: Marksas, Engelsas bei jų mokiniai: Leninas, Stalinas ir kt. Jie laikė sau uždaviniu bet kokiais būdais sugriauti bei suniekinti Bažnyčią visiškai. Jų ideologijos pasekėjai nė girdėti nenorėjo apie kokį nors Kristų kaip asmenį. Jų teigimu Kristus neįmanoma asmenybė ir tai tik kai kurių asmenų vaizduotės vaisius.

II. JĖZAUS KRISTAUS PAŽINIMO ŠALTINIAI

Trumpai apžvelgę istorijos ir Kristaus santykį galėtume padaryti išvadą, kad žmogus visada abejojo ieškojo, ir visą laiką turėjo ir tebeturi troškimą žinoti, ieškoti klausti. Pažvelgus į istorijos vingius atrodo, kad krikščionys savo tikėjimą grindė kažkokiu mitu, jų mirtys ir kančios buvo tik kvailo idealizmo išraiška. “Niekas negynė, visi Jėzų smerkė”- sako vienos “ Kalnų “ giesmės žodžiai. Negi iš tikrųjų mes neturim nieko, kas galėtų pagrįsti Kristaus istoriškumą. Tas žmogus, apvertęs visą pasaulį aukštyn kojom nepaliko apie save jokių žinių. O to laikmečio istorikai negi nieko nepaminėjo. Vis dėlto turim išlikusių šaltinių, liudijančių gyvenus Kristų. Pirmiausia mūsų akys krypsta į žydų rašytinius šaltinius bei užuominas apie Kristų. Jis buvo žydas gyveno, kalbėjo jų kalba, laikėsi jų papročių. Čia Kristus skelbė savo mokslą, čia darė stebuklus, Izraelio sostinėje – Jeruzalėje buvo nukankintas. Taigi aiškiai matome, kad Kristus buvo labai tampriai susijęs su savo – žydų tauta. Peršasi išvada, kad žydai vis tik turėjo
palikti kokį nors liudijimą ar bent užuominą. Ir, žinoma, pirmiausiai mūsų akys krypsta vieno žymiausių žydų istorikų – Juozapo Flavijaus istorinius veikalus, parašytus I a. po Kristaus.

Juozapas Flavijus gimė 37 – 38m. po Kristaus kilmingoje kunigo šeimoje Jeruzalėje. Iš prigimties talentingas jaunuolis greit iškyla ir pagarsėja savo tautiečių tarpe. Jo paties žodžiais tariant, jau keturiolikos metų būdamas buvo pagarsėjęs kaip talentingas literatas. Kunigų ir sostinės vyresniųjų buvo gerai išmokytas pažinti Šv. raštą ir laikomas įstatymų žinovu. Būdamas šešiolikos įstojo į fariziejų mokyklą. Daug dirba, studijuoja, netgi gyvena dykumoje ir kurį laiką gyvena asketiškai. Vėliau įstoja į fariziejų sektą. Iškyla kaip puikus diplomatas. Būdamas 26 metų nuvyksta į Romą ir ten, panaudodamas savo diplomatiniu sugebėjimus, išlaisvina belaisvėn paimtus žydų kunigus. Vėliau, kilus 66 metų žydų sukilimui, tampa jų vadu. Tačiau yra manoma, kad išdavęs sukilėlius, pereina į romėnų pusę. Sunku pasakyti ar taip iš tikrųjų buvo, tačiau viena aišku, kad jis tapo romėnų šalininku. Yra pasakojama, kad Juozapas išpranašauja romėnų karo vadui Vespasijanui ir jo sūnui Titui imperatorių sostą. O taip ir atsitikus tampa imperatoriaus Vespasijano globotiniu. Taip Juozapas Flavijus iki mirties gyveno Romoje ir jam buvo mokama imperatoriaus paskirta pensija. Apie 100 – 105 metus J. Flavijus miršta.

Būdamas išsilavinęs aristokratas, gabus, lankstus politikas J. Flavijus gerai nusimanė ir karo strategijoje. Gyvendamas Romoje ir turėdamas pilną aprūpinimą jis imasi rašyti žydų istoriją. Yra išlikę 2 jo veikalai: “Žydų senovė” ir “Apie žydų karą”. Šie abu veikalai yra labai svarbūs, nes iš to laikotarpio beveik nieko daugiau nėra likę. Tai jį padarė vienu iš pačių žymiausiu žydų istoriku. Mūsų akys labiau krypsta į pirmąjį veikalą “Žydų senovė”, kadangi šiame veikale randami net 2 tekstai apie Jėzų. Šiame veikale J. Flavijus aprašo savo tautos istoriją nuo pat pradžios iki 12 – ųjų Nerono viešpatavimo metų arba iki žydų karo su romėnais. Čia jis stengiasi taip išdėstyti žydų tautos istoriją, kad laimėtų kitataučių, o ypač romėnų simpatijas. Kaip gudrus diplomatas, norėdamas kuo daugiau įsiteikti Romai ir jos valdovams, jis, matyt, išmetė kai kuriuos savo tautos gyvavimo dalykus, nes jie galėjo būti priešingi Romos valdžiai. Taigi galbūt dėl to ir nėra tokios gausios informacijos apie Kristų, kurį pasmerkė mirti Romos įgaliotinis, Jeruzalės prokuratorius Pilotas. Nežiūrint visko, randame tekstą, kuris kalba apie Kristų. Savo veikale “Žydų senovė” apie Jėzų užsimena dusyk: pirmą kartą žydų išsišokėlių sąraše ir antrąsyk, aprašydamas Jokūbo, Jėzaus giminaičio ir Jeruzalės vyskupo, kankinimą.

Pirmoji istoriko Flavijaus pastraipa vis dar buvo laikoma tekstui svetimu intarpu. Buvo manoma, kad tai padarę krikščionys, perrašinėdami Flavijaus raštus. Reikia pripažinti, kad tam turėta rimto pagrindo: pernelyg pagarbiai romėnams tarnaujantis žydas atsiliepia apie Kristų. Nuo seno žinomame graikiškame J. Flavijaus veikale “Žydų senovė” XVIII knygoje rašoma: “Tuo metu gyveno Jėzus, žmogus, išmintingas, jei iš viso jį galima vadinti žmogumi. Jis darė nuostabių dalykų ir buvo mokytojas žmonių, godžiai ieškančių tiesos. Jis prie savęs patraukė daugelį žydų ir graikų. Jis buvo Mesijas ( t. y. Kristus – M. Kublanovas ). Ir kai Pilotas pagal mūsų vyresniųjų kaltinimą pasmerkė jį nukryžiuoti, tie, kurie buvo jį pamilę nuo pat pradžios, pasiliko jam ištikimi. Trečią dieną jisai atsirado pas juos vėl gyvas, kaip apie tai ir apie daugelį kitų stebuklingų Jo darbų pranašavo Dievo įkvėpti pranašai. O krikščionių giminė, gavusi nuo jo savo vardą, gyvuoja po šiai dienai.” Istorikas M. Kublanovas ir daug kitų krikščionybės istorikų yra linkę manyti, kad pateiktoji citata nėra gryna interpoliacija, o tik sukrikščioninta pirminio J. Flavijaus teksto redakcija. Tam pagrindą davė tekstologiniai tyrinėjimai ir Origeno pasisakymas tuo klausimu. Šis krikščionių rašytojas, matyt, buvo skaitęs kitokią Flavijaus redakciją. Jis du kartus pareiškė, kad J. Flavijus nelaikė Jėzaus Mesiju.

Galutinai šį klausimą išsprendė 1902 m. Sinajaus šv. Kotrynos vienuolyno bibliotekoje rasti ir daug vėliau išspausdinti Manbidžo miesto Mezopotamijoje X amžiaus vyskupo graiko Agapijaus arabiški rankraščiai. Juose rastas toks Flavijaus teksto vertimas: “Tuo laiku gyveno išmintingas žmogus, kurį vadino Jėzumi. Visas jo gyvenimo būdas buvo be priekaištų. Buvo jis žinomas savo dorumu, ir daug žmonių iš žydų ir kitų tautų tapo jo mokiniais. Pilotas pasmerkė jį prikryžiavimui ir mirčiai. Bet tie, kurie buvo jo mokiniais, neatsisakė jo mokslo. Jie pasakojo, kad trečią dieną po nukryžiavimo jis apsireiškė jiems ir buvo gyvas. Ir mano, kad jis buvo Mesijas, apie kurį pranašai pranašavo stebuklingų dalykų”. Lyginant šią arabiško rankraščio ištrauką su anksčiau pateikta graikiškąja, aiškiai matyti, kad ta tas pats tekstas, tik kitokios, nesukrikščionintos redakcijos. Arabiškas tekstas skiriasi štai kuo:

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2513 žodžiai iš 8316 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.