Kristaus istoriskumo klausimas
5 (100%) 1 vote

Kristaus istoriskumo klausimas

Įžanga

Švietimo Epochoje prasidėjęs mokslo ir racionalizmo amžius atmetė antgamtinius reiškinius, kaip prieštaraujančius gamtos dėsniams. Vienas po kito švietimo ir mokslo vardan buvo griaunami mitai, išjuokiami prietarai, o stebuklai buvo išaiškinami mokslo pagalba. Nenuostabu, kad po šia “mokslo kalve” pateko ir Jėzaus Kristaus asmuo. Buvo iškelti klausimai:

Ar Jėzus tikrai buvo? Ar jis nėra vien tikėjimo kūrinys bei “dirbtinė konstrukcija”?

“Krikščionybei nepalankus istorijos tyrinėtojai ilgą laiką neigė Kristaus asmens istoriškumą tuo pagrindu, kad kone visos žinios apie jį randamos tik jo sekėjų raštuose ir todėl esančios šališkos, nepatikimos, o nekrikščionys tų laiku autoriai beveik nieko nėra pasaką apie Jėzų iš Nazareto.”1

A.Voldemaras savo straipsnyje “Istorinis Kristus” įrodinėja, kad Naujasis Testamentas yra pakankamai rimtas ir autentiškas šaltinis, tačiau irgi sutinka, kad šis šaltinis kritikų gali būti atmestas kaip šališkas.

“Taigi Naujasis Įstatymas labai rimtas šaltinis Jėzaus gyvenimui. Tik daug kam pasirodys šis liudijimas mažai įtikinantis, nes tai Šventasis Raštas. Ar turime įrodymų be Šventojo Rašto?”2

Jeigu pripažįstame Šventąjį raštą, kaip istorijos šaltinį, tuomet ir pačio klausimo apie Kristaus autentiškumą nebekyla. Todėl šiame darbe bandysiu pažvelgti ar yra kitų šaltinių be Šventojo Rašto, kurie galėtų patvirtinti Jėzų Kristų buvus istorine asmenybe, o ne “dirbtine konstrukcija”.

Kristaus istoriškumo kritika

Egzistuoja nuomonė, kad tikro Jėzaus Kristaus pasaulyje niekados nebuvo, o tik aplink jo mitologišką vardą susibūrė krikščioniškos sektos, iš kurių paskui išsivystė krikščionybė. Keletą tokių nuomonių pateikia A.Voldemaras savo straipsnyje “Istorinis Kristus.

“Jau po karo išėjo vieno iš didžiausiųjų senovės žinovų, kuris moka ir egiptietiškai, ir hebrajiškai, ir gero klasiko, profesoriaus Eduardo Mejerio trijų tomų knyga apie krikščionybės pradžią (Ursprung des Christentums). Šiame veikale mėginama aiškinti krikščionybės atsiradimas be Kristaus. (…)

Brunonas Baueris irgi neigė Kristų buvus. Tik visų tokių neigimų pagrindas toks pat kaip Reimaruso: apreikštas tikėjimas negalimas, nes negalimas joks stebuklas. (…)

Jensenas Jėzuje mato tik Babilono epopėją, gretimą žinomiems epams apie Gilgamešą, su kuriuo susijęs pasakojimas apie tvanų. … Be to, Jensenas sieja Jėzų su kitais Babilono mitais: jis esąs saulė, o dvylika Zodiako ženklų, tai esą dvylika apaštalų. (…)

… apie Jėzų galima pasakyti, kad jo nebuvo, nes neliko nė vieno jo rašyto žodžio,…(…)

Robertsonas … palieka Jėzų žydu ir Palestinoj. Anot jo, tai senas dievaičio vardas, kuris nuo žiliausios senovės turėjo sau garbintojų, gal nedideli būrelį. Jo garbinimas panašus buvęs į Ozyrio ar Dioniso, Adonio arba Heraklio misterijas. Tas dievaitis buvęs paaukotas savo tėvo, tad atminimui jo garbintojai aukodavę iš pradžios gyvą žmogų, kurį vėliau pakeitė šventinta duona ir vynu. Pavargėliai (ebionitai), kuriems artimi nazariečiai, perkėlę jo garbinimą pas graikus. Propagandos reikalams buvusios surašytos evangelijos, kurios surinkusios senas mitologiškąsias pasakas.”3

Tai tik keletas pavyzdžių kaip bandoma logiškai, remiantis mokslo pasiekimais paaiškinti Jėzaus Kristaus “mitą”. Iš tiesų, istorijoje yra buvęs ne vienas atvejis kai kokio nors judėjimo ištakos rėmėsi mitologine asmenybe ar legenda. Ar taip buvo ir Jėzaus Kristaus atveju gali padėti atsakyti nuoseklus istorijos šaltinių analizavimas. Tačiau viduramžiais šaltinių perrašinėtojai ( vienuoliai ) ne visuomet laikėsi griežtos mokslinės tradicijos ir nevengdavo įterpti vieną kitą žodį į senovės raštų nuorašus. Kartais šie perrašinėtojai tiesiog suklastodavo senovinį dokumentą visiškai iškreipdami jo prasmę. Dėl šių priežasčių istorijos moksle atsirado pagalbinis istorijos mokslas vadinamas paleografija, kurios uždavinys skaityti visus senuosius rankraščius, surasti visus to paties veikalo rankraščius, lyginti juos tarp savęs, susekti, kuris kuriuo laiku parašytas, nuo kokio kito senesniojo rankraščio jis nurašytas, tai milžiniškas ir labai kruopštus darbas. Bet jis pagrindas visai filologijai.

Teksto kritika

Yra žinių apie Kristų Romos istorikų Tacito, Svetonijaus, Plinijaus Jaunesniojo ir žydų istoriko Juozapo Flavijaus raštuose, bet tas žinias nemaža XIXa. antrosios ir XXa. pirmosios pusės tyrinėtojų buvo palaikę interpoliacijomis – vėlesniais intarpais.

Dėl šių abejonių manau yra būtina apžvelgti kai kuriuos teksto kritikos aspektus.

XIXa. išugdytais, XXa. ištobulintais teksto kritikos metodais, lyginant to paties veikalo kelis išlikusius variantus, atskirų jo dalių stiliaus bei kalbos ypatybes, paties autoriaus pozicijas ir kt., iš tiesų buvo surasta nemaža trumpų ar ilgesnių intarpų, kuriuos vėlesni perrašinėtojai per klaidą ar sąmoningai yra įrašę į senovės įstatymų kodeksų, medicinos veikalų, poezijos ir kt. tekstus.

Natūralu, kad iškyla klausimas ar galima tikėti šiais visais raštais, kurie rodo Jėzų gyvenus imperatoriaus Augusto ir Tiberijaus metu?

Norėdami surasti atsakymą, istorikai – paleografai turėjo pirmų pirmiausia
išsiaiškinti visų šių raštų senumą, juos lyginant su kitais raštais, kurių tikrumu niekas neabejoja. Čia vertėtų priminti, kad didelė dalis senovės raštų išliko nuorašuose. Todėl dėl visų senovės raštų nėra ir negali būti kalbos apie autoriaus rankraščius, o tik kartais apie tolimus nuorašus, kurie mums liko. Tokių nuorašų būdavo daroma nemaža, ar pardavinėjimui, ar kitiems reikalams. Nuorašus nuo originalo kartais skiria keli šimtmečiai.

Patys seniausieji rankraščiai būna patys geriausieji, nes kiekvienas perrašinėjimas padaro klaidų, kurios gali likti nepastebėtos. Juo rečiau veikalas perrašinėtas,

juo daugiau vilties, kad jis artimesnis originalui.

“Atidūs tyrinėtojai ir nauji archeologiniai atradimai vis dėlto parodė, jog nereikia per toli eiti su išankstiniu neigiamu nusistatymu bei perdėtu kritiškumu. Kaip rašo tarybinis krikščionybės istorijos specialistas, istorijos mokslų kandidatas M. Kublanovas, naujuose stambiuose užsienio ir tėvyninių autorių veikaluose, pavyzdžiui, pokariniuose Tacito, Plinijaus Jaunesniojo, Svetonijaus veikalų tarybiniuose leidimuose, visiškai nebekeliama abejonės autentiškumu tų vietų, kuriose šie autoriai mini Kristų ir krikščionis.”4

I amžiaus šaltiniai

Pats anksčiausias šaltinis minintis Kristų yra pasiekęs mus dar iš pirmojo mūsų eros amžiaus. Tai žydų istorikas Juozapas Flavijus ( 37-100m. po Kristaus ). Jis buvo pirmosios krikščionių kartos amžininkas.

Pirmojo žydų sukilimo prieš Romą metu ( 67-70m. po Kristaus ) jis buvo vienas iš vadovaujančių asmenų Galilėjoje. Po pralaimėto mūšio pasidavė romėnams ir tapo jų šalininku. Savo veikale “Žydų senovė” apie Jėzų užsimena du kartus: pirma, žydų išsišokėlių sąraše ir, antra, aprašydamas Jokūbo, Jėzaus giminaičio ir Jeruzalės vyskupo, nukankinimą. Juozapas Flavijus rašo:

“Maždaug šiuo metu ( t.y., Pontijui Pilotui valdant Judėją. 26-36m. po Kristaus ) gyveno Jėzus, išmintingas vyras, jeigu ir galima jį iš viso vadinti žmogumi. Jis pasižymėjo nuostabiais darbais ir buvo tiesą mylinčiųjų mokytoju. Savo mokslui laimėjo daug žydų ir pagonių. Jis buvo Mesijas ( t.y. Kristus – Pateptasis Dievo užmojui ir veiklai asmuo ). Pilotui, pagal mūsiškių šulų ( t.y. žydų valdžios ) kaltinimus, pasmerkus jį mirčiai ant kryžiaus, tie, kurie jį buvo pamilę, nesiliovė jį ir toliau mylėję. Trečiąją dieną jis pasirodė jiems prikeltu, nes Dievo pranašai buvo pranašavę šiuos ir kitus nuostabius dalykus apie jį. O krikščionių giminė, pavadinta jo vardu, yra gyva iki šiai dienai.”5

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1262 žodžiai iš 4010 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.