Kristologija moralinė teologija
5 (100%) 1 vote

Kristologija moralinė teologija

112131415161718191

Kristologija

KBK-422-682

I dalis.Išganytojo asmuo

I.Dvi Kristaus prigimtys ir jų susivienijimas.

1.Kristaus dieviškumas (Kristus-Dievas)

Tezė.Jėzus Kristus yra tikras Dievas ir realus Dievo sūnus (dogma).

Neigėjei

Arijonai-mokė,kad Žodis priėmė materialią žmogaus prigimtį,bet tik žmogaus kūną.Jie nepripažino,kad Kristus pagal dieviškumą yra konsubstancialus Tėvui.

XVIIIa.racionalizmas atmetęs bet kokį antgamtiškumą Kristuje matė tik žmogų-genijų. Išsireiškimą Dievo Sūnus-jie suprato tik materialine prasme.

Modernistai-skiria istorinį Kristų nuo tikėjimo Kristaus. Istorinis Kristus tai tik žmogus,o krikščionių tikėjimo Kristus,tai sudievintas žmogus.

Bažnyčia.Nuo pat pirmųjų savo gyvenimo metų Bažnyčia ryštingai reiškė savo tikįjimą,kad Jėzus Kristus tikrai yra Dievas. Šią tiesą jie laikė pagrindine sąvoka pasaulėžiūros tiesa ir ją neigiančiųjų nelaikė nelaikė savo nariais. Nikėjos visuotinis susirinkimas(325m) paskelbė :“Tikiu vieną Viešpatį Jėzų Kristų, vienatinį Dievo Sūnų prieš visus amžius gimusį iš Tėvo,Dievą iš Dievo, šviesą iš šviesos,tikrą Dievą iš tikro Dievo; gimusį,bet nesukurtą, esantį vienos prigimties su Tėvu. Per jį visą yra padaryta“.

Šv.Raštas.ST čia randame daug pasakyta apie gelbėtojo asmens savybes, jo uždavinius ir veiklą.Kai Mesijas jau yra atėjęs ST pranašystės tampa daug aiškesnės.

„Nes kūdikis mums gimė! Sūnus duotas mums!Jis bus mums valdovas,jo vardas bus Nuostabusis Patarėjas, Galingasis Dievas amžinasis Tėvas, ramybės Kunigaištis“ (Iz95;700 m. pr. Kr.).

„Todėl pats Viešpats duos jums ženklą.Štai ta mergelė laukiasi kūdikio,-ji pagimdys sūnų ir pavadins Emanuelio vardu“ (Iz 7,14;Emanuelis-su mumis yra Dievas).

NT sinoptinės evangelijos-Kristus save vadina Dievo Sūnumi,tai patvirtina dangiškasis Tėvas, Kristaus krikšto metu:“ Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi“(Mt 3,17).

Terminas“Dievo Sūnus “vienaskaitoje NT taikomas tik Kristuj. Biblinis išsireiškimas „Mylimasis Sūnus“yra lygu“Vienintelis Sūnus“.

Kristus visuomet skiria “mano Tėvas“ir“jūsų Tėvas“(plg.Mt25,24;26,29)

Apaštalai Jėzų laikė Dievu:“Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus, pareiškė Krisrui Šv. Petras apaštalas“ (Mt 16,3-19).

Jėzus tai pabrėžė teisme į vyriausiojo kunigo klausimą“Ar tu Mesijas Dievo Sūnus?“Jėzus atsakė:“Taip yra kaip sakai“…“jūs dar pamatysite žmogaus sūnų sėdintį Visagalio dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse“(Mt 26,63).

Kristus turi dangiškas savybes

1)Jėzus stebukladarys, jis darė stebuklus savo autoritetu ir galia,gi stebuklą padaryti yra panaši akcija į sukūrimą iš nieko,kuri yra nuosava tik Dievui.

2)Jėzus turi aukščiausią galią leisti įstatymus ir teisti,atleisti nuodėmes savo vardu.“Man duota visa valdžia danguje ir žemėje“(Mt28,18–kalbėjo Kristus).

3)Jėzus save laikė turinčiu tokį patį žinojimą kaip ir Tėvas: “Niekas nepažįsta Sūnaus,tik Tėvas ir Tėvo niekas nepažįsta tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti“ (Mt11,27). Žinojimas yra tiesiog proporcingas pažįstančiojo racionaliai prigimčiai, vadinasi Kristus turi tokią pat prigimtį.Taigi pagal sinoptikus Kristus save laiko tikru Dievo Sūnumi t.y. Dievu.

Šv.Jono evangelija-Jo parašytos evangelijos tikslas yra“kad tikėtumėte jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus ir tikėdami vardan jo turėtumėte gyvenimą“(Jn20,31). Centrinė evangelijos mintis yra:“Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų,mes regėjome jo šlovę-šlovę Tėvo viengimio Sūnaus,pilno malonės ir tėsos“(Jn1,14).

1)Jėzus yra Dievo Sūnus prisikėlęs iš numirusiųjų, Marijai Magdalietei Jėzus tarė: „Aš žengsiu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą,pas savo Dievą ir jūsų Dievą“ (Jn20,17).

2)Jėzus kalba apie savo preegzistenciją pas Dievą: Jis yra Tėvo siųstas (plg.Jn5,23-37; 6,38-44); Jis atėjęs iš dangaus (Jn3,14);atėjęs iš aukštybių (Jn8,23); išėjęs iš Dievo arba Tėvo(Jn3,13). Vadinasi jo santykiai su Dievu kaip Sūnaus egzistuojančiu nuo amžių.

3)Jėzus lygus Tėvui-Jėzus pagydęs ligonį subatoje priekaištaujantiems fariziejams kalbėjo: “Mano Tėvas darbuojasi lig šiolei, todėl ir aš dabuojuosi“ (Jn5,17).Kristus save lygindamas su Dievu toliau kalbėjo:“Sūnus nieko negali daryti iš savęs,o vien tai ką mato darant Tėvą;ir ką bedarytų Tėvas,lygiai daro ir Sūnus“ (Jn5,19). Be to Kristus žydams pasakė:“Aš ir Tėvas esame viena“ (Jn10,30).

4)Jėzus sau priskiria dieviškas savybes ir dieviškus darbus: amžinumą(Jn8,58);galią atleisti nuodėmes (Jn8,11); teisti pasaulį (Jn5,22-23).Kristus save vadina pasaulio šviesa(Jn8,12); Jis “kelias,tiesa ir gyvenimas“ (Jn14,6). Apaštalas Tomas Kristaus dievystę išpažįsta žodžiais: “Mano Viešpats ir mano Dievas“(Jn20,28).

5)Savo žodžių tikrumą Kristus patvirtino stebuklais,kuriuos evangelistas vadina Dieviškumo ženklais: Kanos stebuklas (Jn2,11), mirusio Lozoriaus prikėlimas (Jn11,40). “Mano darbai kuriuos darau mano Tėvo vardu liudi apie mane“(Jn10,25)-pabrėžė Kristus.

Šv.Pauliaus laiškai-šv.Paulius Jėzų Kristų vadina tiesiog Dievu: “Kristus-visiems viešpataujantis Dievas“ (Rom9,50).

Kristus yra Viešpats pas žydus titulas “Kyrios“-Viešpats, reiškia tikrąjį Dievą. “Mes
turime vieną Viešpatį Jėzų Kristų,per kurį yra visą ir mes esame per jį“(1Kor8,6).

Kristui šv.Paulius priskiria dieviškas savybes:jis yra Visagalis(Kol,15-16); jis visą žino(Kol2,1-3); jis amžinas(Kol2,15);jis nesikeičiantis(Žyd13,8);jis garbintinas (Žyd 1,6);jis yra Dievo Sūnus(Rom8,3).

2.Kristaus žmogiškumas(Kristus –žmogus)

Kristus priėmė ne tariamą, bet tikąjį kūną.

Bažnyčia.Seniausi tikėjimo simboliai mini Jėzaus Kristaus žemiškojo gyvenimo faktus: prasidėjimą Marijoje, gimimą,kančią,mirtį ir prisikėlimą iš numirusiųjų. Chalcedono visuotinis susirink. (451m) Kristų vadina „tikruoju Dievu ir tikruoju žmogumi“.

Šv.Raštas mini daug Kristaus žemiškojo gyvenimo faktų kurie yra visiškai natūraliai žmogiški,kurie rodo jį tikrai žmogumi buvus: gimimą(Lk2,7)vaikystę(Lk2,40);jo nuovargį, liūdesį ir džiaugsmą, maitinimąsi, keliones, kančią ir mirtį.

Tezė.Kristus priėmė ne tik žemiškąjį kūną,bet ir protingą sielą (dogma).

Neigėjei.Arijus(miręs+336)mokė,kad Žodis priėmė kūną be sielos, o Kristaus Dvasinio gyvenimo šaltinis yra Žodis.

Bažnyčia.Arijaus klaidą pasmerkė Nikėjos visuot. susirink.(321m).Bažnyčia moko,kad Kristus pagal žmogiškumą yra tikras žmogus,turintis protingą sielą ir kūną.

Šv.Raštas.Pats Kristus kalba apie savo žmogiškąją sielą:“mano siela mirtinai nuliūdusi “(Mt26,38). “Tėve į tavo rankas atiduodu savo dvasią“ (Lk23,46).

Tezė.Kristus tikrai prasidėjo ir gimė iš Švenčiausios Mergelės Marijos,Adomo dukters (dogma).

BažnyčiaTikėjimo simboliai moko,pvz.: apaštalų simbolis,kad Jėzus Kristus gimė iš Marijos.

Šv.Raštas.Išsamiai pabrėžia tikrą Marijos motinystę:“Juozapas- vyras Marijos,iš kurios gimė Jėzus,vadinamas Kristumi-Mesiju“ (Mt1,16).

Šv.Paulius primena: „Dievas atsiuntė savo sūnų gimusį iš moters“(Gal 4,4).

3.Kristausbdviejų prigimčių susivienijimas viename asmenyje

Tezė.Kristuje dieviškoji ir žmogiškoji prigimtys yra susivienijiusios hipostatiškai t.y. viename asmenyje (dogma).

Bažnyčia.Šios dogmos turinys:Kristuje yra vienas dieviškas Asmuo,bet dvi prigimtys-Žmogiškoji prigimtis yra taip dieviškame asmenyje, kad dieviškas asmuo yra žmogiškoje prigimtyje ir per žmogaus prigimtį veikia kaip per savo organą.

Apaštalų ir kiti simboliai išpažįsta juk Kristus yra vienintelis Dievo Sūnus, gimęs kentėjęs kaip žmogus, vadinasi Kristuje dieviškoji ir žmogiškoji prigimtys nepakitusios susijungia ne prigintyje, o dieviškame asmenį. Bažnyčia moko,kad dieviškos ir žemiškos savybės priklauso vienam Kristui, įsikūnijusiam Žodžiui.

Šv.Raštas.“Tas žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“(Jn1,14). Taigi pats Žodis tapo žmogumi. Veiksmai priskiriami asmeniui: ne mano žmogiškumas vaikšto,bet aš.Šv.Rašte dieviški ir žmogiški veiksmai priskiriami tam pačiam Kristui, taigi Jėzus Kristus yra tik vienas dieviškas Asmuo.Veikimo pobūdis pareina nuo prigimties. Jėzus Kristus veikė ir dieviškai,ir žmogiškai, vadinasi Kristuje šios dvi prigimtys nesusiliejusios,o susivienijusios pvz.: Kristaus krikštas (Mt3,13); Kristus-Žmogus alkanas, bet jam kaip Dievui tarnauja angelai (Mt 4,2).

Tezė.Abi Kristaus prigimtys po susivienijimo nėra pasikeitusios ar susimaišiusios,o egzistuoja su savo ypatumais(dogma).

Bažnyčia.Chalcedono visuot.susirink.:“Mes mokome ir pripažįstame, kad vienas ir tas pats Kristus Viešpats viengimis Sūnus turi dvi prigimtis nesusimaišiusias,nepadalytas,neatskirtas,kad dėl prigimčių skirtingumo nebuvo liovesis susivienijimas, bet abi prigimtys pasiliko savitos“.

Šv.Raštas liudija,kad Kristus yra tikras Dievas ir tikras žmogus,vadinasi jis turėjo nepakitusias dieviškąją ir žmogiškąją prigimtis (plg.Jn;fil)

Tezė.Abi Kristaus prigimtys t.y.kiekviena jų turi savo fizinę valią ir savo fizinio veikimo būdą. Nors čia yra dviejų fizinių valių dvilypumas,bet yra moralinė vienybė, kadangi žmogiška Kristaus valia laisvai ir tobulai subordinuota dieviškajai valiai.

Šv.Raštas.Kristus alyvų sode meldėsi:“Mano Tėve, jei įmanoma teaplenkia mane ši taurė,tačiau ne kaip aš noriu,bet kaip tu“ (Mt 26,39). „Aš nužengiau iš dangaus vykdyti ne savo valios, bet valios to, kuris mane siuntė“ (Jn6,38).

Be to,Kristus iš vienos pusės praktikavo žmogaus prigimtį atitinkančias dorybes pvz.:nuolankumą ir pagarbą Tėvui,o iš kitos pusės,savo veiksmus prilygino Tėvo veiksmams: “Kaip Tėvas prikelia numirusius ir atgaivina, taip ir Sūnus atgaivina ką nori“(Jn5,21).

Išvada.Kadangi Kristus turi žmogiškąją valią, vadinasi ji yra laisva. Kristus galėjo pasirinkti tarp veikti ir neveikti, bet negalėjo pasirinkti tarp gėrio ir blogio,nes dieviškasis negali būti nuodėmės subjekto.

Tezė.Hipostatinis susivienijimas Kristaus žmogiškos prigimties su dievišku Žodžiu, įvyko prasidėjimo akimirką (dogma).

Bažnyčia.Apaštalų simbolisskelbia:“Tikiu.. .Jėzų Kristų,vienatinį jos sūnų mūsų Viešpatį, kuris prasidėjo iš Šv.Dvasios“.

Šv.Raštas.“Bet atėjus laiko pilnatvei Dievas atsiuntė savo Sūnų gimusį iš moters“ (Gal.).

Tezė.Hipostatinė vienybė nebuvo pertraukta (tikr.nuom.).

Bažnyčia.Apaštalų simbolis išreiškia tikėjimą, kad Dievo Sūnus buvo nukryžiuotas,mirė ir palaidotas(pagal kūną), nužengė į pragarus (pagal sielą),Kristaus
atskyrė kūną nuo sielos. Kristus miręs per tris dienas,nebuvo „žmogus“ t. y.sudėtas iš kūno ir sielos, bet nebuvo nutraukta vienybė tarp jo dieviškumo ir žmogiškumo.Kristaus kūnas ir siela, po jų atsiskyrimo liko hipostatiškai sujungti su dieviškuoju Žodžiu.

Šv.Raštas.Hipostatinės vienybės nepertraukiamumą įrodo ir Kristaus kančia:“Jos(Dievo išminties)nepažino jokie šio pasaulio valdovai,nes jei būtų pažinę,nebūtų garbingiausio Viešpaties nukryžiavę“ (1Kor 2,8).

Tezė.Hipostatinė vienybė niekada nesibaigs(dogma).

Bažnyčia.II Konstantinopolio visuot. susirink.(381m)priėmė tikėjimo simbolį kuriame sakoma,kad Viešpats Jėzus Kristus yra“Viešpats per amžius“.

Šv.Raštas.Apreiškimo metu angelas Marijai tarė, “jis viešpataus Jokūbo namams per amžius ir jo viešpatavimui nebus galo“ (Lk 1,33).

Tezė.Kristaus kūno kraujas kaip integrali žmogiškosios prigimties dalis betarpiškai sujungtas su dieviškuoju žodžio asmeniu (tikr.nuom.).

Bažnyčia.Popiežius Klemensas VI 1343m jubiliejaus bulėje “Vienatinis Dievo Sūnus skelbė,kad Kristaus kraujo vertė dėl jo vienybės su Žodžiu yra taip didelė,kad būtų užtekę vieno lašelio išgelbėti visai žmonijai“.

Šv.Raštas.“Esate atpirkti …brangiuoju krauju Kristaus“ (1Pt1,19).

Išvada.Bažnyčia moko, kad Kristaus kraujas kryžiaus aukoje pralietas atsiskyręs nuo kūno lieka hipostatiniai suvienytas su Žodžiu.

4.Teologiniai spekuliatyvus hipostatinės vienybės svarstymas

4.1.Antgamtinis ir paslaptingas hipostatinės vienybės charakteris

Hipostatinė vienybė yra malonė.Sutvertos prigimties priėmimas į vienybę su dieviškuoju asmeniu yra malonė tikra to žodžio prasme, t.y. neužtarnauta ir neužtarnaujama antgamtinė Dievo dovana.

Hipostatinė vienybė yra tikra tikėjimo paslaptis-t.y.tokia,kurios fakto prigimtis protas negali pažinti prieš apreiškimą ir kurios vidinės galimybės pozityviai negali įrodyti ir po apreiškimo.Ji yra vienintelis be analogų kūrinio susijungimas su Dievu.Šv.Paulius įsikūnijimą ir Kristaus išganomąjį darbą vadina paslaptimi “nuo amžių uždengta Dieve“ (ef.3,9).

4.2.Hipostatinė vienybė įvykdė ir švenčiausioji trejybė

Tezė.Hipostatinę vienybę įvykdė kartu visi trys šv.Trejybės asmenys (dogma).

Bažnyčia.Leterano visuot. susirink.1215m aiškino “viengymis Dievo Sūnus Jėzus Kristus įsikūnijo visos Šv.Trejybės dėka“.

Šv.Raštre Kristaus įsikūnijimas aprašomas kaip veikimas visų trijų Sv.Trejybės asmenų: Tėvo (Žyd.10,5),Sūnaus(fil.2,7),ir Šv.Dvasios (Mt 1,18-20).

Tezė.Tik antrasis šv. Trejybės asmuo tapo žmogumi(dogma).

Bažnyčia.Tai skelbia visi tikėjimo simboliai.

Šv.Raštas.“Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1,14). Jėzus Nikodemui kalbėjo: “Dievas taip pamilo pasaulį,jog atidavė savo vienatinį Sūnų“(Jn 3,16).

5.Hipostatinės asmenybės pasekmės

Tezė.Jėzus Kristus taip pat kaip žmogus yra natūralus Dievo Sūnus (dogma).

Bažnyčia.“Tikime,kad Dievo Sūnus yra tikras ir tobulas,turintis abi prigimtis,bet neįsūnytas“ (Liugdūno II visuot susirink.).

Šv.Raštas.“Dievas taip pamilo pasaulį jog atidavė savo vienatinį sūnų“(Jn 3,16),-kalbėjo Jėzus Kristus Nikodemui.

Pastaba.Turint omenį žmogiškąją Kristaus prigimtį kuri tapo pavaldi dieviškajai galiai,Kristus gali būt vadinamas tikrąja to žodžio prasme“Dievo tarnu“(plg.Iz 42,1;Mt 12,17;fil 2,7).

Tezė.Dievas-Žmogus Jėzus Kristus yra garbintinas absoliučiu latrijos kultu priklausančiu vienam Dievui(dogma).

Bažnyčia.Efezo susirinkimas pasmerkė Nestorijaus klaidą ir nurodė,kad Jėzus Kristus yra garbintinas vienu Latrijos kultu.

Šv.Raštas.Kristus skiria sau tą pačią garbę kurią turi Tėvas:“Ir nieko Tėvas neteisia,bet visą teismą pavedė Sūnui,kad visi gerbtų Sūnų kaip gerbia Tėvą“kalbėjo Jėzus žydams.

Proto argumentas. Garbinimo objektas yra asmuo todėl Kristui kaip dieviškam asmeniui tinka latrijos kultas, kadangi tas pats dieviškas asmuo subsistuoja su žmogiškąja prigimtimi, tai garbinant šį dieviškąjį asmenį jame garbinama ir Kristaus žmogiškoji prigimtis.

Tezė.Kaip visa Kristaus žmogiškoji prigimtis garbinama latrijos kultu, taip ir kiekviena jos dalis. Todėl teisingas yra kultas kuriuo bažnyčia garbinama švenčiausiąją Jėzaus širdį (tikr.nuom.).

Bažnyčia.Dogminis šio garbinimo pagrindas yra hipostatinis vienybės dogma. Pop.Pijus VI pabrėžė, kad Jėzaus širdies garbintina ne atskirta nuo dieviškumo,bet „širdis asmens Žodžio su kuriuo ji yra neatskiriamai sujungta“ .Pagrindas kodėl Jėzaus širdis,o ne ranka garbinama yra tas,kad širdis yra simbolis Kristaus meilės žmonėms.

Šv.Raštas.Jėzus kalbėjo :“Mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies“ (Mt 11,29).

Pastaba.Šv.Jėzaus širdies garbinimo tikslas yra sužadinti mumyse meilę Kristui.

Tezė.Kristuje yra tikra savybių komunikacija (dogma).

Asmens vienybės pagrindu dieviškos savybės priskiriamos Kristui-žmogui,o žmogiškos Kristaus prigimties savybės priskiriamos Kristui-Dievui.Todėl galima sakyti:Kristus-Dievas yra žmogus,Kristus Žmogus yra Dievas; Kristus yra Dievažmogis; Dievas yra gimęs,kentėjęs ir miręs t.y.Dieviškas asmuo pagal savo žmogišką prigimtį yra gimęs,kentėjęs ir miręs; Kristus-Žmogus yra amžinas,nemarus, visagalis,visur esąs
pagal dieviškąją prigimtį.

Bažnyčia.Apaštalų simbolis išpažįsta Jėzų Kristų vienatinį Tėvo sūnų, kuris gimė,kentėjo ,buvo prikaltas prie kryžiaus,mirė ir palaidotas,kėlėsi iš numirusiųjų.

Šv.Raštas.Jėzus tarė žydams:“Pirmiau negu gimė Abraomas Aš Esu“ (Jn 8,58).

Šv.Paulius rašo:“Jis (Dievas)negailėjo nė savo Sūnaus,bet atidavė jį už mus visus“(Rom 8,32).

Tezė.Abi Kristaus prigimtys egzistuoja viena kitoje (perishorezis) (bendr.nuom.).

Graikų kalbos-perichorezis -buvojimas vieno kitame. Tai realiai skirtingu abipusis egzistavimas substancialios vienybės atžvilgiu.Kad būtų perichorezis:1) realus daugelio skirtingumas;

2)vienybė kokioje nors substancijoje.

Ši terminą kristologijoje pavartojo Gregorijus Nazienzietis .Abiejų Kristaus prigimčių vienybė yra Dieviškosios prigimties galios dėka.Čia perichorezis yra neabipusis,o vienpusis, bet jo rezultatas yra abiejų prigimčių buvimas vienos kitoje. Kristaus dieviškumas prasiskverbia į žmogiškumą jo nepakeisdamas,bet sudievindamas.

II.Kristaus žmogiškosios prigimties savybės

1.Kristaus žinojimas

Tezė.Savo buvimo pradžios akimirkoje Kristaus siela gavo betarpišką Dievo regėjimą (bendr.nuom.)

Bažnyčia.Pop.Pijus XII enciklikoje“Mystici Corporis“(1943m), paaiškino,kad Kristus turėjo žinojimą,kurį vadiname,betarpišku Dievo regėjimu, viršijantį šventųjų Dievo regėjimą danguje.Šį regėjimą jis turi nuo prasidėjimo momento.

Šv.Raštas.“Tik jūs Jo (Tėvo)nepažįstate,o aš jį pažįstu ir laikausi jo žodžio“(Jn 8,55).Kaip Kristus žmogų galima laikyti Tėvo Žodžiu taip jis turėjo aiškų Tėvo žinojimą, vadinasi visos Švenčiausios Trejybės žinojimą,ne vien tiek kiek jis yra Dievas,bet kaip ir žmogus.“Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus-Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis mums jį apreiškė“(Jn 1,18).

Teologinis argumentas. Kristaus siela nuo pat prasidėjimo momento turėjo malonės pilnatvę, o iš malonės pilnatvės nuosekliai eina palaimintas regėjimas. Tačiau Kristaus sielos įžvalgumas į dievybę nėra lygus paties Dievo savęs pažinimui,nes Kristaus siela yra ribota ir jos pažinimas yra proporcingas jos ribotumui.

Kristaus siela daug daugiau Dieve matė ir mati negu angelas ar palaiminta siela. Jis Dieve matė ir mato visa kas buvo yra bus,nes visa tai liečia Kristų ir kaip žmogų.Juk jis yra visų teisėjas ir visatos Viešpats Karalių karalius ir viešpataujančiųjų Viešpats.

Tezė.Žmogiškasis Kristaus žinojimas buvo laisvas nuo pozityvaus nežinojimo ir klaidų(tikr.nuom.).

Šv.Raštas.Kristus save vadina pasaulio šviesa (Jn 8,12),atėjusia į šį pasaulį, kad pasaulis neliktų patamsyje(Jn 12,46). Jis save vadina tiesa(Jn 14,6), jis į pasaulį atėjęs liudyti tiesą(Jn 18,37).Kristus yra pilnas malonės ir tiesos (Jn1,14),ir išminties(Lk 2,40).Anot šv.Pauliaus Kristuje“ slypi visi išminties ir pažinimo lobiai“ (kol 2,3).Kristus žinojo žmonių širdies paslaptis (Jn 1,47; 2,24; 6,71).

Todėl yra neįmanoma, kad Kristaus žmogiškasis žinojimas ko nors stokotų ar būtų klaidingas pvz.: dvylikametis Jėzus šventykloje tarp žinovų.

Tezė.Kristaus siela nuo savo pradžios gavo įdiegtą žinojimą(bendr. nuom.).

Terminų paaiškinimas. Gyvendami žemėje įgyjame natūralų pažinimą susidarydami daiktų idėjas atotraukos ir apibendrinimo keliu, taip pat pasivadindami kitų žmonių susidarytas idėjas bei sukauptą patirtį.Tai natūralus eksperimentinis arba įgytas žinojimas. Teologai scholastikai aiškina,kad nuo kūno atsiskyrusi siela gauna vadinamąjį įdiegtą žinojimą.Dievas į tokios sielos intelektą tiesiog įdiegia įvairių būtybių idėjas.O siela tas būtybes pažįsta tobuliau negu žinojimu. Šiuo įdiegtu pažinimu gali būt pažįstami tiek prigimtinis, tiek antgamtinės srities dalykai.Skirtumas nuo palaiminto regėjimo yra tas,kad čia viskas pažįstama Dieve,o įdiegtu žinojimu pažįstama Dievo duotose idėjuose.

Teologinis argumentas. Kristaus siela yra nemažiau tobula už pirmųjų tėvų sielas,o juk jie būdami rojuje turėjo įdiegtą žinojimą. Tad juo labiau antrąjam Adomui-Kristui atitaisytojui to ką pirmasis Adomas sugadino derėjo nuo pat pradžių turėti įdiegtą žinojimą.

Tezė.Kristaus siela turėjo įdiegtą žinojimą (bendr. nuom.).

Šv.Raštas.“O Jėzus augo išmintimi,metais ir malone Dievo ir žmonių akyse“ (Lk2,52).

Be to Šv.Raštas mini, kad Jėzus teiraudavosi (Mk6,38;9,20;11,13). Kartais ką netikėto patyręs nustebdavo (Mk6,6; 8,10). Vadinasi nors jis visą žinojo palaiminto regėjimo ir įdiegto pažinimo dėka Jis galėjo ir norėjo daugelį dalykų sužinoti natūraliu pažinimu.

1.Kristaus žmogiškosios valios savybės arba Kristaus šventumas

Tezė.Kristus buvo laisvas nuo gimtosios ir aktualiosios nuodėmės (dogma).

Šv.Raštas liudija,kad Kristus buvo pradėtas Šv.Dvasios veikimu, taigi buvo be gimtosios nuodėmės(plg.M1,18…Lk1,26).Jėzus kalbėjo žydams: “Kas iš jūsų gali įrodyti mane nusidėjus?“(Jn8,46). Vadinasi jis buvo laisvas ir nuo asmeninių nuodėmių. Anot šv.Petro Jėzus Kristus yra Avinėlis be kliaudos ir dėmės(plg. 1Pt1,19).

Teologinis argumentas. Asmeninių nuodėmių šaknis yra gimtoji nuodėmė.Kristus buvo laisvas nuo gimtosios nuodėmės vadinasi buvo laisvas nuo bet kokios asmeninės nuodėmės,nuo netvarkingų geismų
nuo piktosios dvasios vidinių gundymų. Piktoji dvasia jį gundė tik įkalbėdama iš šalies (plg.Lk4,1-13).

Tezė.Kristus-Galva spinduliuoja pašvenčiamąja malone mistinio kūno nariams (bendr.nuom.).

Bažnyčia.Pop.Pijus XII enciklikoje“Mystici Corporis“aiškina:“Iš jo (Kristaus)spinduliuoja į bažnyčios kūną šviesa kurios dėka tikintieji gauna antgamtinį apšvietimą ir visokeriopą malonę per kurią tampa šventais ir jis yra šventas <…> Kristus yra šventumo pagrindėjas ir autorius <…>Malonė ir garbė trykšta iš jo nesutvertos pilnatvės“.

Šv.Raštas rašo apie įsikūnijusį Žodį-pilną malonės ir tiesos: “Tikrai iš jo pilnatvės visi mes esame gavę malonę po malonės“(Jn 1,16). Šv. Paulius apaštalas moko, kad Kristus kaip žmogus yra Galva bažnyčios kuri yra jo mistinis kūnas:“Ir visa jam (Kristui)palenkė po kojų,o jį patį pastatė viršum visko,kad būtų Galva bažnyčios,kuri yra jo kūnas pilnatvę to, kuris visą visame pripildo“(Efez 1,22).

3.Kristaus žmogiškosios galios savybės

Tezė.Kristaus žmogiškumas kaip Žodžio įrankis turi galią veikti antgamtiškai(tikr. nuom.).

Kaip Žodžio įrankis Kristaus žmogiškumas be nuosavos prigimtinės galios turėjo priemonės galią daryti antgamtinius darbus fizinėje srityje (stebuklus)ir moralinėje srityje(nuodėmių atleidimą)kuria turėjo tikslą pasitarnauti žmonių išganymui.Šių veiksmų pagrindinė priežastis yra dieviškumas,o priemonės priežastis yra Kristaus žmogiškumas,bet nepakartojamu būdu kadangi šis žmogiškumas yra įrankis Žodžio su kuriuo žmogiškumas yra sujungtas hipostatiškai.

Šv.Raštas nurodo tarpišką Kristaus žmogiškumo veikimą darant stebuklus pvz.: palietus Kristų iš jo ėjo visą gydanti galia: “Mane kažkas palietė nes žinau,kad iš manęs išėjo galia“(Lk 8,46),-kalbėjo Kristus po to kai jį palietė serganti moteris,kuri tuojau pagijo.Kristus priskiria sau kaip Žmogaus Sūnui t.y. pagal savo žmogiškumą galią atleisti nuodėmes: “Kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint galią žemėje atleisti nuodėmes…“(Mt 9,6).

III.Kristaus žmogiškosios prigimties trūkumai ir pavaldumas kentėjimams

Tezė.Kristaus žmogiškoji prigimtis buvo fiziškai kenčianti (pavaldi kančioms) (dogma).

BažnyčiaTikėjimo simboliai moko,kad Kristus kentėjo ir mirė.

Šv.Raštas.Evangelijos liudija,kad Kristus jautė alkį(Mt 4,2),troškulį(Jn 19,28),nuovargį(Jn4,6),norėjo miegoti (Mt 8,24), išgyveno kančią ir mirtį.

Šv.Petras primena,kad Kristaus kančia mums yra pavyzdys:“Kristus kentėjo už jus palikdamas jums pavyzdį,kad eitumėte jo pėdomis“(1Pt 2,21).

Pastaba.Kristus kūno silpnumą priėmė laisva valia,kad atliktų atgailą už nusidėjėlius,įrodytų savo žmogiškosios prigimties realumą ir žmonėms duotų kantrybės kančiose pavyzdį.Laisvai priimti kūno trūkumai Kristui buvo natūralus,nes tai buvo žmogiškosios prigimties savybės.

Tezė.Kristaus siela buvo juslinių jausmų (afektų) veikiama (tikr.nuom.).

Šv.Raštas liudija,kad Kristus gyveno žmogiškosios sielos gyvenimu su tam tikrais jausmais,pvz.:liūdėjo “Jėzus<…>pradėjo liūdėti ir sielvartauti“ (Mt26,36), išgyveno baimę Gtsemane: “jis pradėjo nuogastauti ir sielotis“(Mk14,33); išgyveno pyktį:“tada rūsčiai juos(fariziejus) apžvelgęs…“(Mk3,5);išgyveno meilę:“Jėzus meliai pažvelgė į jį“ (Mk10,21); išgyveno džiaugsmą:“bet aš džiaugiuosi,kad ten nebuvau“(kur Lozorius numirė Jn11,15);Jėzus verkė Jeruzalės (Lk 19,41) ir prie Lozoriaus kapo (Jn11,35);jis džiūgavo Šv. Dvasios veikiamas: “Tuomet Jėzus pradžiugo Šv.Dvasia“(Lk10,21).

Pastaba.Jusliniai afektai priklauso žmogaus prigimčiai,todėl Kristuje jie buvo natūralūs.Kadangi Kristus buvo laisvas nuo nuodėmingų pageidimų, todėl minėtų afektų įtaigoje Kristus negalėjo siekti ko nors nuodėmingo,o šie afektai negalėjo veikti prieš Kristaus valią ir užvaldyti jo protą.

3. Tezė. Kristus įsteigia S substanciją bažnyčia neturi teisės šios substancijos keisti(tikr.nuom.)

Tridento susirinkimas aiškina, kad bažnyčia turi galią keisti S teikimą“nepakenkdama jų substancijai“.Čia“substancija“reiškia S materiją ir formą. Pastaba:bažnyčia turi teisę tvarkyti S apeigas bei maldas t.y.sakramentalijas.

4.Tezė.Yra 7 NT sakramentai (dogma).

Neigėjai:Liuteris pripažino 3 sakramentus:krikštą,vakarienę ir atgailą(1520),vėliau tik du pirmuosius.Šiandiena liuteronų „mažasis katekizmas“(1983) mini krikšto ir vakarienės sakramentus,o atskirai aiškina “apie dangaus raktus ir išpažintį“ bei rašo,kad „mes gauname išrišimą arba atleidimą iš kunigo kaip paties Dievo“ (NK 18).

Tridento susirinkimas nustatė, kad yra 7 S.Šv Raštas išskaičiuoja visus 7 sakramentus.Tradicija iki 12a. nekalba apie sakramentų skaičių,o tik netiesiogiai nurodo, kad yra 7 sakramentų skaičių kaip tikėjimo tiesą, vadinasi bažnyčia paskelbė apreiškimo mokymą.

Visos rytų bažnyčios net ir tos,kurios seniausiai yra atsiskyrusios nuo katalikų bažnyčios priima 7 sakramentus.Vadinasi yra apaštalinė tradicija,kad yra 7 sakramentai.

5.Tezė.Dievas gali duoti malonę ir be sakramentų(tikr.nuom.)

Visagalis Dievas yra laisvas teikti žmogui malonę grynai dvasiniu būdu.Šv.Tomas Akvinietis moko,kad Dievo galia nėra varžoma sakramentais.

6.Tezė.NT sakramentai
reikalingi žmonių šventėjimui.

Bažnyčia.Kristus įsteigė sakramentus ir per juos duoda malonę,kuri yra reikalinga priemonė būtinumu pasiekti šventumą.Todėl Tridento susirinkimas definijavo,kad NT sakramentai yra būtini žmonių išganymui.Priemonės būtinumui yra reikalingi:krikštas,sunkiai nusidėjus atgailos sakramentas ir bendruomenei kunigystės sakramentas.

Be kitų sakramentų yra sunkiai pasiekiamas šventumas.

IV.Sakramentų teikėjas ir priėmėjas

4.1.Sakramentų teikėjas.

1.Tezė.Pirminis sakr.teikėjas yra Dievas-Žmogus Jėzus Kristus(tikr.nuom.).

Bažnyčia.2 Vatikano susirinkimas pabrėžia,kad Kristus“yra savo galia sakramentuose tuo būdu krikštija.Kad kam nors krikštijant krikštija pats Kristus (Lit.konstitucija 7)

Šv.Raštas.Šv.Paulius primena, kad Kristus pašventina bažnyčią “apvalydamas vandens nuplovimu ir žodžiu“(ef.5,26), kad apaštalai yra Kristaus tarnai ir Dievo slėpinių dalintojai (1kor.1,4).

2.Tezė.Antrinis sakr.teikėjas yra žmogus(bendr.nuom.)

Bažnyčia.Tridento susirinkimas moko, kad kieikvienas krikščionis negali teikti visus sakramentus ir,kad sakramentų teikėjas yra Kristaus tarnas turintis ypatingus Kristaus per bažnyčią.

3.Tezė.Sakramento galiojimas ir veikimas nepriklauso nuo teikėjo malonės būklės ir jo tikėjimo(dogma).

Bažnyčia.Tridento susirinkimą definijavo,kad sakramentų teikėjas esantis be Dievo malonės viską atlikdamas ko moko bažnyčia teikia tikrą sakramentą.

Pastaba.Sakramentų teikėjas turi būti malonės būklėje,kad teikdamas nenusidėtų šventvagyste.

4.Tezė.Galiojančiam sakramentų teikimui būtina,kad teikėjas teisingai sujungtų sakramento elementus,būtent medžiagą ir formą(dogma).

5.Tezė.Sakramento teikėjas privalo turėti intenciją daryti tai, ką daro Bažnyčia(dogma).

Bažnyčia.Tridento susirinkimas pabrėžia.kad sakramento teikėjas būtinai privalo turėti intenciją daryti tai,ką daro Bažnyčia.

Pastaba.Kad įvyktų sakramentas, teikėjas turi turėti bent virtualinę intenciją būtinai vidinę,o ne vien išorinę.

4.2.Sakramentų priėmėjas

1.Tezė.Sakramentą gali galiojančiai priimti žmogus žemiškos kelionės stovyje (bendr.nuom.).

Pozityviu Dievo patvarkymu sakramentą gali priimti tik gyvas žmogus,nes tik jis tinkamas priimti malonę per sakramentinį juslinį ženklą.

2.Tezė.Galiojančiam skramento priėmimui(išskyrus atgailos sakr.)iš priėmėjo pusės nereikalingas nei tikėjimas,nei dorinė dispozicija(bendr.nuom.)

Vidinis pagrindas yra tas,kad sakramentai malonės veikimą gauna ne iš teikėjo ar priimančiojo,bet iš Dievo-malonių priežasties ir šaltinio.

3.Tezė.Galiojančiam sakramento priėmimui iš suaugusio priimančiojo pusės reikalinga intencija priimti sakramentą(bendr.nuom.)

Bažnyčia.Tridento susirinkimas moko,kad suaugęs žmogus malonę gali gauti laisva valia jos norėdamas,vadinasi reikalinga intencija priimti sakramentą.

4.Tezė.Vaisingam ir vertam sakramento priėmimui suaugusiam priėmėjui reikalinga dorinė dispozicija (dogma).

Bažnyčia.Dorinė dispozicija reiškia pašalinimą kliūčių malonei gauti.Gyvųjų sakramentą gauti reikalingas malonės stovis(čia kliūti yra sunki nuodėmė,taip moko bažnyčia).

4.3.Sakramentų atgijimas.

1.Tezė.Sutvirtinimo šventimų ir santuokos sakramentai yra tikri bei galiojantys,jei yra priimti galiojančiai nors nevertai, t.y. esant sunkios nuodėmės stovyje. Pašalinus klūtį, t.y. per išpažintį gavus nuodėmių atleidimą pradeda veikti sakramento teikiama malonė (tikr.nuom.).

Sakramentų malonės atgijimo pagrindas yra Dievo gailestingumas ir negalimybė kartoti minėtus sakramentus.

V.Sakramentai prieš Kristų ir sakramentalijos

5.1.ST sakramentai(pr.Kr.)

Prieš pirmųjų tėvų nupolimą nebuvo Dievo įsteigtų ženklų, teikiančių Dievo malonę,nes pirmieji žmonės buvo laisvi nuo nuodėmės.

Šv.Augustinas ir Tomas Akvinietis moko,kad nuo pirmųjų žmonių nupolimo iki Kristaus atėjimo buvo vadinamas “prigimties sakramentas“ t.y.tikėjimo būsimuoju išganytoju aktas tėvų sužadintas už vaikus,kuris išlaisvindavo iš gimtosios nuodėmės.Ties panašu.kad prigimties sakr.turėjo išorinį ženklą pvz.;maldą arba palaiminimą.Abraomo ir Mozės įstatymo laikotarpiu, berniuikams buvo daromas apipjaustymas,kaip priemonė apsivalymo nuo gimtosios nuodėmės.Mozės įstatymo metu be apipjaustymo – būsimojo NT krikšto figūros, -įvairios apsivalymo ir permaldavimo apeigos- atgailos sakr. figūra,-ir vyriausiojo kunigo pašventinima,- šventumo figūra.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 5090 žodžiai iš 10153 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.