Kriterijus visiems mano darbams– sąžinė
Sąžinė… manau, tai pats svarbiausias kriterijus vertinant save. Sąžinė neleidžia žmogui nuklysti iš doros kelio. Todėl, kai žmogus kažką padaro vyrauja posakis: „Tai jo sąžinės reikalas“.
Atliekant nemalonius darbus,kurie gali įskaudinti kaitus ar kitaip jiems pakenkti, aš pirmiausia pagalvoju, ar paskui manęs negrauš sąžinė. Jeigu taip atsitinka, tų darbų nedarau. Man sąžinės balsas labai padeda apsispręsti.
J. Biliūnas pagal sąžinę taip pat vertindavo žmones. Jam sąžinė ir savo kaltės pripažinimas– svarbi dorėjimo sąlyga. Kūrinyje „Vagis“ pagrindinis veikėjas netyčia užmuša žmogų. Nors tai buvo netyčinė žmogžudystė, sąžinė neleido jam ramiai gyventi toliau. Iš pradžių jis pasipasakojo kunigui, o vėliau ir žmonai. Pasipasakojimas jam padėjo apraminti sąžinę ir taip nebeslėgė tokia didelė atsakomybė iš vidaus. Kitame kūrinyje „Ubagas“ studentas, sugrįžęs į tėviškę, išeinančiam senam ubagui galėjo įduoti tik duonos. Vėliau jį taip pat jaudino sąžinė, nes galėjo seneliui duoti daugiau. J. Biliūno kūryboje žmogus pradėdavo darbus matuodamas sąžinės matu. Tai padėdavo jiem eiti dorėjimo keliu.
Manau, pasaulyje nėra tokio žmogaus, kuris neturėtų sąžinės. Aš neįsivaizduoju, kaip gali gyventi žmonės, kurie yra įvykdę žmogžudystę, vagystę ar kitą nusikaltimą. Kaip jie gali gyventi toliau, kai visada lyg koks kirminas graužia širdį. Mane toks jausmas dažniausiai apima, kai įskaudinu kitą žmogų arba kai nepadarau darbo, kurį buvau prižadėjus padaryti. Tada stengiuosi kuo greičiau atsiprašyti ar kitaip ištaisyti savo klaidą. Tada sąžinės balsas nurimsta ir lys akmuo nusirita nuo širdies.