PPRIEŠAUŠRIO VIEŠKELIAI
„Priešaušrio vieškeliai“- romanas, išleistas palyginti mažu tiražu, mažai kieno iš anksto lauktas, nedaugelio dėmesį atkreipęs. Tačiau meniniu žodžiu, giliu dvasingumu, subtilia asmenybės vidinio pasaulio analize, tiksliu socialinės tikrovės perteikimu romanas gali lygiuotis į geriausias prozos knygas.
Šis veikalas autentiškiausiai atskleidęs sovietmečio žmogaus egzistencinę situaciją, reiškiantis naujus literatūros psichologinius ieškojimus, filosofiškai suvokiantis žmogaus būties problemą.
JUOZAS DAUKINTIS- KRIZĖS ASMENYBĖ
Romano pasakotojas ir jo pagrindinis herojus yra vienas žmogus- Juozas Daukintis. Šis veikėjas tai ne idealas, ne pavyzdys, moralinis etalonas, o žmogus- jautrus, atviras, tikras, bet kartu moralistas, savimyla, nepakantus. Reiklus kitiems, bet nesigaili ir savęs. Jo paveikslas formuojamas nuosekliai, iš lėto, iš smulkių detalių.
Kūrinyje vaizduojama krizės asmenybė (Juozas Daukintis ir keletas kitų veikėjų) ir atskleidžiama postmodernistinei prozai būdingi Juozo individualybės pokyčiai. Pagrindinis herojus veikale reiškiasi gilumine savidestrukcija: personažui būdinga silpna vidinė pasaulėjauta, jis nuolat svyruoja tarp baimės ir džiaugsmo, tarp žiaurumo ir švelnumo, griežto asketizmo ir beprotiško prisirišimo prie šio pasaulio malonumų, tarp neapykantos ir atlaidumo. Jį lydi nuolatinis nesėkmės pojūtis. Krizės dalykai pasiekia giluminius asmenybės sluoksnius. Stipriai jaučiami vidiniai sąmonės netolygumai, individas save suvokia kaip nenuspėjamą. Krizės savivoka, vyraujanti pesimistinė atmosfera, nihilistinė pasaulėjauta priartina kūrinį prie postmoderniosios literatūros tradicijos. Pasak S. Žulio, „Priešaušrio vieškeliuose“ , kaip ir Jono Biliūno kūryboje, persekiojantis mirties šešėlis verčia būti nuolatos įsitempus, pasiruošus; taip gyvenant suvokiama, kad kiekvienas žingsnis gali tapti lemtingu, svarbiausiuoju; susitaikymas, savimeilė, sąžinės kompromisai čia sulaukia rūstaus pasmerkimo. „Tai bene pirmą kartą toks preciziškas mūsų aplinkos žmogaus dvasinio gyvenimo paveikslas su iliuzijų šviesomis, su instinktų tamsa, su gėrio skauduliais ir blogio žiedais, su balsu žmogaus, kuris nori būti išklausytas, suprastas ir išlikti doras?.. Šis romanas laikytinas kalbėjimo apie žmogų kulminacija mūsų literatūroje“ (Žukas S. Žmogaus vaizdavimas lietuvių literatūroje.- V., 1995. P. 245).
Nuolatos gniaužiantys balsą praradimai, atminimų skausmas yra kartu ir pati negailestingiausia, atviriausia savianalizė, bandymas susivokti, pajutus (tiesiog fiziškai) giminės šaknis, siekimas suprasti šiandienos būsenas, dabartinių savo poelgių akstinus. Tas egzistencinis nerimas- „tarsi nesibaigiantis ir neišvengiamas tragiškiausių, nuo pat vaikystės širdin įsismelkusių nuojautų pildymasis“,- rašė V. Papievis apie pagrindinio romano „Priešaušrio vieškeliai“ veikėjo asmenybės krizės netolygumus (Papievis V. Ir gyvenimas kaip tas vieškelis/ Pergalė. 1990. Nr. 12. P. 77).
KRIZĖS ASMENYBĘ SĄLYGOJANTYS VEIKSNIAI
1.LIKIMAS
Giminės tema įjungta į pagrindinę romano temą- Juozo Daukinčio dvasinio brendimo istorija. Juozukas jau vaikystėje juste juto savo išskirtinumą. Dar nesuprantamesni dalykai iškyla prieš jauną žmogų, kai jis ima suvokti save kaip sąmoningą gyvybės apraišką. Pirmas didelis troškimas- įveikti nepilnavertiškumo kompleksą. Nepasitikėjimas savimi ėjo iš ankstyvos vaikystės, iš atstumto, pamotės nemylimo, neįtinkančio našlaičio padėties. Mirusios Juozuko motinos Elžbietos vizija kaip motinystės idealas lydi herojų visą gyvenimą. Sunkią akimirką jis tarsi girdi iš tolimos praeities ataidintį mylinčios motinos balsą: „Už ką tu mano vaiką skriaudi?“. Elžbieta įkūnija namų židinio saugotojos idėją. Jos namai- tai grožio, jaukumo šventovė.
Mažasis herojus auga jaukiuose namuose, jam netrūksta duonos, bet vaiko laimei, deja, stinga paties svarbiausio- motinos dėmesio, šilumos ir meilės. Autorius pamažu supažindina su Juozuko mintimis, nuoskaudomis, rūpesčiais. Pati vaikystės aplinka ruošė berniuką pažinti žmogaus vertę. Daug skausmingų akimirkų turėjo patirti vaikas, kol jam pradėjo aiškėti, jog nedera šaipytis iš nuskriausto, kad negerai kitą žmogų vertinti taip kaip kiti. Juozukas išmoko net pamotę teisinti: „Mes jai svetimi, o tu nori, kad tavim rūpintųsi labiau nei savo vaiku“ („P. V“. 1d.P. 216).
Vaikystė- tai patys gražiausi gyvenimo epizodai, tai pačios linksmiausios valandos, patys geriausi metai. Tačiau berniukas nėra giliai patyręs žmogiškosios šilumos ir šis jausmas, galima teigti, jam menkai tepažįstamas. Tikroji motiniškoji meilė- tai tuščias žodis. Motinystės problema rašytojui svarbi dar vienu išskirtiniu požiūriu- motinos ir vaiko santykiu aspektu, motinos vaidmeniu žmogaus, būsimos asmenybės tapsmo procese. „Tiktai motinos meilė- akla, beribė, sugeba įkuždėti įsitikinimą, be kurio neįmanoma nei gyvenimo kova, nei sėkmė, giliai pasąmonėj įdiegtą įsitikinimą, kad esi vienintelis, nepranokstamas, būtinas“,- kartoja herojus.
Augantis vaikas- tai labai sudėtinga ir subtili asmenybė. Jis labai gležnas ir pažeidžiamas, dėl to privalu jį apsupti meile ir dėmesiu, priešingu
atveju, vaikas augs labai nelaimingas.
Visa Juozo Daukinčio dvasios istorija apgaubta desperatiško motinos meilės ilgesio, visa herojaus charakteryje ir likime paženklinta skaudžios našlaičio patirties, visa apšviesta tos patirties šviesa.
2. SAVOJO „AŠ“ IEŠKOJIMAS
Visas Juozo Daukinčio gyvenimas virsta žmogaus problemos svarstymu. Jau būdamas mokyklinio amžiaus, jis svarsto apie pasaulio sudėtingumą. Veikėjas suvokia, kad teorinis žinojimas dar neapsaugo nuo klaidų. Net į tėvą jis kartais pažvelgia iš aukšto. Jaunasis herojus dar nemoka vertinti, nes nepažįsta ne tik šalia esančių žmonių, bet ir paties savęs. Suvokti klaidą, praregėti padeda aplinkinių reakcija. Juozą nustebina nalauktai išsakyti tėvo žodžiai: „Mačiau, akylai tave stebėjau- žiūrėdavai tu į mane su panieka…to kartais aš būdavau vertas, bet nelengva man buvo… augindavau tave neklausdamas, kas man iš to…“ („P. V.“ 1d. P. 430).
Tėvo žodžiai buvo tarsi pamoka gyvenimui. Jis bandė viską daryti pats, apmąstyti, pasislėpęs nuo draugų ir aplinkos į kažkokį tik jam vienam tesuprantamą pasaulį. Pasirinkęs studijuoti filosofiją, jis labiau sklendėsi į save, stengėsi atitrūkti nuo kolektyvo (visi tik skuba, eina, verčiasi per vieni kitų galvas). Kažkoks vidinis balsas jam kuždėjo: „Vėliau ar anksčiau turi priimti, kas tau skirta, niekas už tave nenugyvens tavo gyvenimo“ (P. V.“ 2d. P. 245).