Kubizmas
5 (100%) 1 vote

Kubizmas

Referatas tema – kubizmas.

Atsiuntė: Simute

Avangardizmas

XXa. pr. daugelyje Europos šalių suklesti ypatinga moderniojo meno atmaina — avangardizmas. Avangardizmas, kaip rodo pavadinimas — kovingas, ankstesnes tradicijas laužantis menas, kultūros ir visuomenės permainų vedlys. Tai kolektyvinis menas, pagrįstas programomis, bendrais menininkų grupių veiksmais. Pirmoji europinio mąsto avangardizmo srovė buvo futurizmas. Vėliau sekė ne mažiau garsios netradicinio meno srovės: ekspresionizmas, impresionizmas, siurrealizmas, dadaizmas, kubizmas, egzistencializmas ir kitos.

Kubizmas

Kubizmas– (lot. cubus – kubas) XX a. dailės kryptis. Tikrovės formos vaizduojamos geometrinių kūnų ir plokštumų kombinacijomis. Neigiama perspektyvos, šviesos bei šešėlių reikšmė.

Kubizmo judėjimas, prasidėjęs XXa. pr. Prancūzijoje, stilistiškai buvo vientisesnis už fovizmą. Ryškus jo gyvavimo laikotarpis baigėsi prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, tačiau jo įtaka architektūrai ir taikomajai dailei buvo jaučiama beveik iki septintojo dešimtmečio. Literatūroje, architektūroje, teatre bei muzikoje kubizmas pasireiškė nežymiai arba iš viso nepasireiškė. Kubistai siekė sukurti naują erdvės koncepciją, atsisakė perspektyvos, objektus vaizdavo skaidydami juos į geometrizuotus struktūrinius elementus. Ši kryptis metė iššūkį realizmui ir oficialiojo saloninio grožio sampratai.

Kubizmas dailėje

Dailė — tai šaka, kurioje kubizmas pasireiškė labiausiai. Kubizmo ištakos — Sezano kūrybos suformuota idėja, kad visas gamtos formas galima perteikti kaip rutulį, cilindrą ir kūgį. Kubizmo dailei įtaką darė ir apibendrintų formų, stiprios meninės išraiškos Afrikos negrų skulptūra. Šiai meninei krypčiai būdingos geometrizuotos formos, kurios susmulkinamos, išnarstomos į smulkiausius elementus parodant daiktą keliais rakursais. Kubistinis paveikslas prieš mus iškyla visa suskaidytos formos įvairove: „…Skirtingus to paties daikto profilius, skirtingus rakursus reikia lyg puslapius „versti“ vieną po kito, kad tai, kas pavaizduota, galiausiai atsiskleistų drobėje visa profilių įvairove, o kartu ir nauju spalvingumu bei plastika“. Tai meno kryptis, kurią visų pirma domino forma, todėl dailininkai nepripažino spalvos reikšmės ir daugelyje darbų rėmėsi tik šviesa ir šešėliais. Dailininkų kūriniuose dominuoja įvairių tonų rudos, pilkos, žalios spalvos. Pagrindinė tematika — portretai, kuriuose ieškoma ne tiek būdingų žmogaus bruožų, kiek geometrinės struktūros; taip pat natiurmortai, kurie labiausiai tinka geometrinių plokštumų išskaidymui. Dailininkai tapė bohemos gyvenimo atstovus: poetus, rašytojus, muzikantus ir jų daiktus. Taip pasaulį išvydo natiurmortai su gitaromis, smuikais, taurėmis ir vyno buteliais, pypkėmis, kortomis ir lošimo kauliukais, laikraščių skiautėmis, žodžių, susijusių su spauda, fragmentais. Vėliau daugelis kubistų pradėjo ant drobės klijuoti laikraščių, medžiagų, afišų skiautes, jungdami jas dažų dėmėmis ir gaudami įvairias faktūras. Ši jų technika buvo pavadinta koliažu (pranc. Collage, iš coller — piklijuoti). Kubizmo pradininkais laikomi ispanas Pablas Pikasas ir prancūzas Žoržas Brakas.

Kubizmo istorijoje išskiriami trys etapai: Sezano, analitinis ir sintetinis.

Ankstyvajam arba Sezano periodui (1907-1909m.) didelę įtaką darė afrikietiškas menas (ypač skulptūra) ir Sezano (1839-1906) darbai. Formų geometriškumas pabrėžia pasaulio pastovumą, spalvomis pabrėžiamos atskiros vaizduojamų objektų briaunos.

Sekantis periodas (1910-1912m.) – analitinis. Vaizduojami objektai smulkinami į detales, turinčias aiškiai išreikštas briaunas. Spalvos įgauna antraeilį vaidmenį, jų kiekis ribotas. Paveikslo personažas vienu metu vaizduojamas skirtingais rakursais. Žaidžiama formomis, plokštumomis ir apimtimis.

Paskutinysis periodas – sintetinis. Paveikslai – spalvingi, plokšti. Formos – dekoratyvinės. Paveikslų kompozicija primena koliažą. Šio periodo pradininku laikomas

Chuanas Grisas.

Žymiausi dailininkai – kubistai:

• Pablas Pikaso (Picasso, Pablo) (1881–1973), ispanų kilmės prancūzų dailininkas;

• Žoržas Brakas (Braque, Georges) (1882–1963), prancūzų dailininkas, grafikas, skulptorius ir dekoratorius;

• Chuanas Grisas (Gris, Juan) (1887-1927), ispanų tapytojas, skulptorius, grafikas ir dekoratorius.

• Roberas Delonė (Robert Delaunay) (1885-1941).

• Fernano Ležė (Fernand Leger) (1881-1955).

Pablo Pikaso: Pilnas vardas – Pablo Diego Chose Francisko de Paule Chuan Nepamuseno Kristin Kristiano de la Santisima Trinidad. Pilna pavardė – Ruiso Blasko i Pikaso. Gimė 1881 metų spalio 25 d., mirė 1973 metų balandžio 8 d. Būdamas dvidešimties metų (1901), menininkas pasiėmė savo motinos pavardę – Pikaso.

Menininko talentas pasireiškė labai anksti, kaip jis pats sakė, „daug anksčiau, negu išmokau kalbėti, bet niekada nepiešiau kaip berniukas“. Jau būdamas dešimties metų, padėjo savo tėvui tapyti paveikslus pardavimui. Keturiolikos metų Pikaso pradėjo lankyti dailiųjų menų mokyklą Barselonoje. 1897 metais jaunasis dailininkas nuvyko į Madridą mokytis San–Fernando aukštojoje meno mokykloje. Čia buvo priešiškai nusiteikę įvairioms naujovėms, todėl naujų
raiškos būdų Pikaso tegalėjo ieškoti laisvalaikiu. 1901 metais jis pirmą kartą atvyksta į Paryžių, kuriame pastoviai gyvens nuo 1904 metų. Tik atvykus, jam puikiai sekėsi, ir „po kelių mėnesių Bolaro galerijoje jis surengė pirmąją savo parodą. Kritikai pastebėjo jaunojo ispano talentą, bet taipogi pažymėjo, jog jaučiama didelė Domje, El Greko, Van Gogo, Tulūz–Lotreko kūrybos įtaka”.

Pikaso kūryba skirstoma į periodus.

1901 – 1904. Šie keli metai vadinami „mėlynuoju laikotarpiu“. Šio laikmečio kūrybai būdinga socialinė tematika, ištęstos figūros. „Mėlynojo laikotarpio“ paveiksluose personažus supantis fonas – šaltai mėlynas, sukeliantis vienišumo, liūdesio nuotaiką.

Šio laikotarpio darbuose („Senis su berniuku“, „Senasis gitaristas“) vaizduojamas vienišumas, vargas, skurdas, o mėlynas fonas šį įspūdį dar labiau pabrėžia.

Nuo 1905 iki 1906 tęsiasi vadinamasis „rausvasis laikotarpis“. Šio periodo nuotaikos skaidresnės. Darbuose vaizduojami klounai, artistai, jų buitis: „Arlekino šeima“, „Akrobato šeima su beždžione“, „Motina ir sūnus. Keliaujantys akrobatai“. Būdingi rausvi, pilki atspalviai.

„Rausvojo laikotarpio“ darbai darėsi vis labiau kampuotesni, kol galų gale 1907 metais pasaulį išvydo Pikaso „Avinjono merginos“. Šis darbas pradėjo Pikaso kūrybos „negriškąjį laikotarpį“, kuris greitai peraugo į kubizmą. Kas yra „negriško“ „Avinjono merginose“? – Tai veidai, supantys merginas. Pikaso nori parodyti, į kokias beformes būtybes su afrikietiškų kaukių veidais pavirs šios merginos. Tai lyg ateities vizija – paveiksle pavaizduota tai, P. Pikaso — „Avinjono mergaitės“ ko dar nėra, bet grėsmingai artėja ir tikrai bus. Taigi, rodyti, atskleisti, net pranašauti ateitį yra Pikaso kūrybos bruožas.Iš pradžių kubizmas nebuvo pripažįstamas – dailininko kūrinys „Avinjono merginos“ buvo pavadintas „degutu su parafinu“. Tačiau po metų nemažai dailininkų jau dirbo šituo stiliumi…

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 1022 žodžiai iš 1948 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.