Kubizmas1
5 (100%) 1 vote

Kubizmas1

KUBIZMAS

KUBIZMAS (PRANC. CUBISME, IŠ LOT. CUBUS – KUBAS) – VIENA SAVIČIAUSIŲ

MODERNIZMO KRYPČIŲ, KURI, SUSIFORMAVUSI XX AMŽIAUS PIRMAME DEŠIMTMETYJE,

GYVAVO IKI PIRMOJO PASAULINIO KARO, NORS JOS ĮTAKA ARCHITEKTŪROJE IR

TAIKOMOJOJE DAILĖJE BUVO GANA RYŠKI IKI SEPTINTO DEŠIMTMEČIO.

Kubizmo kelias – tai kelias nuo geometrinių plokštumų iki realių

daiktų montažo, nuo painaus, bet vis dėlto meninio vaizdo iki grynai

formalių siekių.

Ši meno kryptis, atsiradusi Prancūzijoje 1907m. ir išsilaikiusi čia ir

daug kur kitur iki 1925m., pasireiškė kaip guvi, visli, ir įtakinga kryptis

visoje naujoje meno raidoje. Ji iš karto pateikė publikos teismui gausybę

neregėtų negirdėtų tapybos kūrinių. Daugelis netgi tiki, kad kubizmas

sukėlė revoliuciją XX a. dailėje.

Kubizmas siekė ne panaikinti, o tik reformuoti vaizduojamąjį pradą

dailėje. Ši srovė atrado naujus senų tapybos mįslių sprendimus – kaip

plokštumoje pavaizduoti erdvę ir nesugriauti darnios kompozicijos. Šiai

krypčiai būdinga perspektyvos atsisakymas, deformacija, ribotas motyvų

ratas, atotrūkis nuo gyvenimo, tikrovės formos vaizduojamos geometrinių

kūnų ir plokštumų kombinacijomis, o taip pat geometrizuotos formos

susmulkinamos ir išnarstomos į smulkiausius elementus, parodant daiktą iš

karto keliais rakursais. Kubizmo principai reikalavo atsisakyti centrinės

perspektyvos, erdvės iliuzijos, dvimatiškumą derinti su keletu žiūrėjimo

taškų. Tai kryptis, kuria visų pirma domino forma.

KUBISTAI SAVO DAILĖJE NUOSEKLIAI JUNGĖ SKIRTINGU KAMPU REGIMŲ OBJEKTŲ

VAIZDUS, GRETINDAMI IR SLUOKSNIUODAMI PRIEKINES BEI ŠONINES JŲ PLOKŠTUMAS.

DAILININKUS DOMINO NE REALŪS ASPEKTAI, O TAPOMŲ DAIKTŲ ESMĖ. PATI MENINĖS

KŪRYBOS PRIGIMTIS SKATINO JUOS SIEKTI DIDESNIŲ TIKSLŲ, KURIŲ ĮGYVENDINIMUI

PRIREIKTŲ VISŲ KŪRYBINIŲ GALIŲ IR UŽSISPYRIMO.

TAPYTOJO, KURIANČIO ABSTRAKCIJAS, PADĖTIS TIKRAI NEPAVYDĖTINA. JIS

GALI KAITALIOTI FORMAS DROBĖJE, IŠBANDYTI NESUSKAIČIUOJAMĄ DAUGYBĘ

GALIMYBIŲ IR NEŽINOTI, KADA JAM YRA LAIKAS SUSTOTI.

( ( (

KUBIZMĄ GALIMA SKAIDYTI Į KELIAS FAZES: Į ANKSTYVĄJĮ LAIKOTARPĮ (DAR

VADINAMĄ PREKUBISTINIU, ARBA SEZANINIU; “AVINJONO MERGINOS”, PICASSO,

1907), ANALITINĮ KUBIZMĄ IR SINTETINĮ KUBIZMĄ.

Analitiniame kubizme (1910-1912; atstovauja Picasso ir Braque)

objektai tarsi išnarstomi į fragmentines plokštumėles, o po to vėl

sudėliojami. Kartu panaikinamos ribos tarp figūros ir fono. Atsisakant

kontūrų kuriama paveikslo struktūros vienovė. Į pirmą vietą iškilus vidinei

daiktų struktūrai, vis mažesnė reikšmė teikiama įprastiniam koloritui ir

formai. Iš paveikslo pamažu dingsta oras, šviesa gyvybės jausmas, jis

panašėja į tamsoką, drumzliną, netaisyklingą brėžinį, primena atsitiktinai

pabertas spalvoto kartono skiautes.

Šiam kubizmo periodui nėra būdingi vieno tipo darbai: jam priklauso

paveikslai, kuriuose dominuoja natūros vaizdavimas (P.Picasso “Ambruazo

Volaro portretas”), ir yra paveikslų kuriuose vyrauja formalistinės

tendencijos (Ž.Brako “Žmogus su gitara”, 1911m., Niujorkas, Moderniojo meno

muziejus). Šio laikotarpio menininkai mėgo blankias spalvas: pilką, rudą,

žalią ir gelsvą (ochros).

Sintetinis kubizmas (nuo 1912m.; žym. atstovai Picasso, Leger ir

Grisas) atsiribojo nuo pirmesnio laikotarpio. Tapytojai ėjo priešingu keliu

– išeities tašku laikė abstrakčias formas ir iš jų konstravo objektą

drobėje. Analitinio kubizmo susiskaidymą pakeitė aiškiai suprogramuota

formos sandara.

Lygiagrečiai su sintetiniu kubizmu atsirado kubizmo atmaina,

atstovaujama tokiu dailininkų kaip Ž.Metsenže, A.Glezas, M.Diušanas,

F.Pikabja ir kt. Menotyrinėje literatūroje šią grupę priimta vadinti “De

Piuto” vardu (žym. darbai: A.Glezo “Besimaudančios”(1912m, Paryžius, Pti

Pale), Ž.Metsenže “Pusryčiai” (1911m, Paryžius, privati kolekcija),

R.Delone “Eifelio bokštas” (1910m, Bazelis, Meno muziejus) ir kt.) Šie

kūriniai iš pažiūros sudaro įvairių kubizmo atmainų mišinio įspūdį, tačiau

jų autoriai jau nesitenkina tik kubais ar stačiakampėmis plokštumomis. Jie

nuosekliai atsisako daiktų vaizdavimo ir siekia vaizduoti vidinę gamtos

struktūrą, jos dvasinę hierarchiją. Įprasminti šiai “hierarchijai” kubai

jau nebetiko todėl, kad būtų galima išsivaduoti iš realybę primenančių

formų, teko griebtis spalvotos geometrijos – tiesių linijų, stačių kampų,

apskritimų ir trijų pagrindinių spalvų – raudonos, geltonos ir mėlynos. “De

Piuto” laikotarpyje kubistai nesistengė išreikšti esamo pasaulio, kaip ligi

tol darė kiti kubistai, bet ieškojo jų pačių išgalvoto, sukonstruoto

pasaulio ir daiktų esmės. Jų paveikslai paprastai yra vadinami tik

kompozicijomis.

( ( (

Iš pradžių kubistai tapė portretus ir natiurmortus su muzikiniais

instrumentais, pastatus ir medžius prigesusiais rusvais,
pilkšvais tonais.

Vėliau menininkai pradėjo klijuoti ant drobės afišų gabalus, banknotus,

laikraščių ir medžiagų skiautes, jungdami dažų dėmėmis ir išgaudami

įvairias faktūras. Kartu su nutapytais daiktais jie sudarė savotiškus gyvus

portretus, fiziškai apčiuopiamą metaforą. Ši technika vadinama koliažu

(pranc. collage – uždėti), kuri atsirado analitinio ir sintetinio kubizmo

sankirtoje.

Koliažas – tai daiktai, “užmušti” savo geradarių.

Kai kurie meno teoretikai mano, kad koliažui atsirasti padėjo

dailininkų pastangos, stiprėjant abstrakcionizmo bangai, nenutraukti ryšių

su realiu pasauliu; tuo jie esą praturtino tapybą nauja faktūra.

Galima teigti, kad koliažas atsirado kaip P.Picasso paprasčiausio

valiūkavimo rezultatas arba kaip Ž.Brako noras sušvelninti kubizmo

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 831 žodžiai iš 2755 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.