KUBIZMAS
KUBIZMAS (PRANC. CUBISME, IŠ LOT. CUBUS – KUBAS) – VIENA SAVIČIAUSIŲ
MODERNIZMO KRYPČIŲ, KURI, SUSIFORMAVUSI XX AMŽIAUS PIRMAME DEŠIMTMETYJE,
GYVAVO IKI PIRMOJO PASAULINIO KARO, NORS JOS ĮTAKA ARCHITEKTŪROJE IR
TAIKOMOJOJE DAILĖJE BUVO GANA RYŠKI IKI SEPTINTO DEŠIMTMEČIO.
Kubizmo kelias – tai kelias nuo geometrinių plokštumų iki realių
daiktų montažo, nuo painaus, bet vis dėlto meninio vaizdo iki grynai
formalių siekių.
Ši meno kryptis, atsiradusi Prancūzijoje 1907m. ir išsilaikiusi čia ir
daug kur kitur iki 1925m., pasireiškė kaip guvi, visli, ir įtakinga kryptis
visoje naujoje meno raidoje. Ji iš karto pateikė publikos teismui gausybę
neregėtų negirdėtų tapybos kūrinių. Daugelis netgi tiki, kad kubizmas
sukėlė revoliuciją XX a. dailėje.
Kubizmas siekė ne panaikinti, o tik reformuoti vaizduojamąjį pradą
dailėje. Ši srovė atrado naujus senų tapybos mįslių sprendimus – kaip
plokštumoje pavaizduoti erdvę ir nesugriauti darnios kompozicijos. Šiai
krypčiai būdinga perspektyvos atsisakymas, deformacija, ribotas motyvų
ratas, atotrūkis nuo gyvenimo, tikrovės formos vaizduojamos geometrinių
kūnų ir plokštumų kombinacijomis, o taip pat geometrizuotos formos
susmulkinamos ir išnarstomos į smulkiausius elementus, parodant daiktą iš
karto keliais rakursais. Kubizmo principai reikalavo atsisakyti centrinės
perspektyvos, erdvės iliuzijos, dvimatiškumą derinti su keletu žiūrėjimo
taškų. Tai kryptis, kuria visų pirma domino forma.
KUBISTAI SAVO DAILĖJE NUOSEKLIAI JUNGĖ SKIRTINGU KAMPU REGIMŲ OBJEKTŲ
VAIZDUS, GRETINDAMI IR SLUOKSNIUODAMI PRIEKINES BEI ŠONINES JŲ PLOKŠTUMAS.
DAILININKUS DOMINO NE REALŪS ASPEKTAI, O TAPOMŲ DAIKTŲ ESMĖ. PATI MENINĖS
KŪRYBOS PRIGIMTIS SKATINO JUOS SIEKTI DIDESNIŲ TIKSLŲ, KURIŲ ĮGYVENDINIMUI
PRIREIKTŲ VISŲ KŪRYBINIŲ GALIŲ IR UŽSISPYRIMO.
TAPYTOJO, KURIANČIO ABSTRAKCIJAS, PADĖTIS TIKRAI NEPAVYDĖTINA. JIS
GALI KAITALIOTI FORMAS DROBĖJE, IŠBANDYTI NESUSKAIČIUOJAMĄ DAUGYBĘ
GALIMYBIŲ IR NEŽINOTI, KADA JAM YRA LAIKAS SUSTOTI.
( ( (
KUBIZMĄ GALIMA SKAIDYTI Į KELIAS FAZES: Į ANKSTYVĄJĮ LAIKOTARPĮ (DAR
VADINAMĄ PREKUBISTINIU, ARBA SEZANINIU; “AVINJONO MERGINOS”, PICASSO,
1907), ANALITINĮ KUBIZMĄ IR SINTETINĮ KUBIZMĄ.
Analitiniame kubizme (1910-1912; atstovauja Picasso ir Braque)
objektai tarsi išnarstomi į fragmentines plokštumėles, o po to vėl
sudėliojami. Kartu panaikinamos ribos tarp figūros ir fono. Atsisakant
kontūrų kuriama paveikslo struktūros vienovė. Į pirmą vietą iškilus vidinei
daiktų struktūrai, vis mažesnė reikšmė teikiama įprastiniam koloritui ir
formai. Iš paveikslo pamažu dingsta oras, šviesa gyvybės jausmas, jis
panašėja į tamsoką, drumzliną, netaisyklingą brėžinį, primena atsitiktinai
pabertas spalvoto kartono skiautes.
Šiam kubizmo periodui nėra būdingi vieno tipo darbai: jam priklauso
paveikslai, kuriuose dominuoja natūros vaizdavimas (P.Picasso “Ambruazo
Volaro portretas”), ir yra paveikslų kuriuose vyrauja formalistinės
tendencijos (Ž.Brako “Žmogus su gitara”, 1911m., Niujorkas, Moderniojo meno
muziejus). Šio laikotarpio menininkai mėgo blankias spalvas: pilką, rudą,
žalią ir gelsvą (ochros).
Sintetinis kubizmas (nuo 1912m.; žym. atstovai Picasso, Leger ir
Grisas) atsiribojo nuo pirmesnio laikotarpio. Tapytojai ėjo priešingu keliu
– išeities tašku laikė abstrakčias formas ir iš jų konstravo objektą
drobėje. Analitinio kubizmo susiskaidymą pakeitė aiškiai suprogramuota
formos sandara.
Lygiagrečiai su sintetiniu kubizmu atsirado kubizmo atmaina,
atstovaujama tokiu dailininkų kaip Ž.Metsenže, A.Glezas, M.Diušanas,
F.Pikabja ir kt. Menotyrinėje literatūroje šią grupę priimta vadinti “De
Piuto” vardu (žym. darbai: A.Glezo “Besimaudančios”(1912m, Paryžius, Pti
Pale), Ž.Metsenže “Pusryčiai” (1911m, Paryžius, privati kolekcija),
R.Delone “Eifelio bokštas” (1910m, Bazelis, Meno muziejus) ir kt.) Šie
kūriniai iš pažiūros sudaro įvairių kubizmo atmainų mišinio įspūdį, tačiau
jų autoriai jau nesitenkina tik kubais ar stačiakampėmis plokštumomis. Jie
nuosekliai atsisako daiktų vaizdavimo ir siekia vaizduoti vidinę gamtos
struktūrą, jos dvasinę hierarchiją. Įprasminti šiai “hierarchijai” kubai
jau nebetiko todėl, kad būtų galima išsivaduoti iš realybę primenančių
formų, teko griebtis spalvotos geometrijos – tiesių linijų, stačių kampų,
apskritimų ir trijų pagrindinių spalvų – raudonos, geltonos ir mėlynos. “De
Piuto” laikotarpyje kubistai nesistengė išreikšti esamo pasaulio, kaip ligi
tol darė kiti kubistai, bet ieškojo jų pačių išgalvoto, sukonstruoto
pasaulio ir daiktų esmės. Jų paveikslai paprastai yra vadinami tik
kompozicijomis.
( ( (
Iš pradžių kubistai tapė portretus ir natiurmortus su muzikiniais
instrumentais, pastatus ir medžius prigesusiais rusvais,
pilkšvais tonais.
Vėliau menininkai pradėjo klijuoti ant drobės afišų gabalus, banknotus,
laikraščių ir medžiagų skiautes, jungdami dažų dėmėmis ir išgaudami
įvairias faktūras. Kartu su nutapytais daiktais jie sudarė savotiškus gyvus
portretus, fiziškai apčiuopiamą metaforą. Ši technika vadinama koliažu
(pranc. collage – uždėti), kuri atsirado analitinio ir sintetinio kubizmo
sankirtoje.
Koliažas – tai daiktai, “užmušti” savo geradarių.
Kai kurie meno teoretikai mano, kad koliažui atsirasti padėjo
dailininkų pastangos, stiprėjant abstrakcionizmo bangai, nenutraukti ryšių
su realiu pasauliu; tuo jie esą praturtino tapybą nauja faktūra.
Galima teigti, kad koliažas atsirado kaip P.Picasso paprasčiausio
valiūkavimo rezultatas arba kaip Ž.Brako noras sušvelninti kubizmo