Kukurūzų aprašymas
5 (100%) 1 vote

Kukurūzų aprašymas

1121

Įvadas 3

1. Analitinė dalis 5

1.1. Bendros žinios apie augalą ir jo agrochemiją. 5

Botaninės savybės 5

Dirvos parinkimas 7

Dirvos ruošimas ir tręšimas 7

Veislės 8

Sėklos paruošimas sėjai 9

Sėja 9

Kukurūzų tankumas 10

Pasėlių priežiūra 10

Piktžolių ir kenkėjų kontrolė 10

Derliaus nuėmimas 10

Kukurūzų reikšmė 11

2. PROJEKTINĖ DALIS 12

2.1. Sėjos technologinė kortelė 17

2.2. Kukurūzų sėkloms auginimo ir derliaus nuėmimo technologinė kortelė. 18

Literatūra 20

Išvados 21

Santrauka

Įvado dalyje aš apibūdinau kukurūzų kilmę, paplitimo laiką, kokia temperatūra tinkamiausia auginant kukurūzus.

Analitinėje dalyje, aprašiau augalo botanines savybes, kokias dirvas parinkti auginant kukurūzus, kaip dirvas paruošti ir patręšti, aprašiau veisles, kaip paruošti sėklą prieš sėją, sėją, pasėlių priežiūrą, derliaus nuėmimą ir kukurūzų reikšmę.

Projektinėje dalyje sudariau sėjos technologinę kortelę ir kukurūzų sėkloms auginimo ir derliaus nuėmimo kortelę. Įvadas

Kukurūzai yra grūdinis augalas, kilęs iš Centrinės Amerikos. Kolumbui atradus Ameriką kukurūzai buvo įvežti į Europą ir pradėti auginti prie Viduržemio jūros esančiose šalyse. Vėlesniais amžiais šie augalai buvo pradėti auginti ir toliau į šiaure nutolusiose šalyse, pavyzdžiui, Prancūzijoje.

Pradžioje kukurūzai daugiausia buvo auginami grūdams. Devynioliktojo amžiaus viduryje Prancūzijoje iš jų pradėta gaminti silosą. Dvidešimtajame amžiuje kukurūzus naudoti siloso gamybai pradėta Vokietijoje. Jungtinėje Karalystėje ir Olandijoje. Tačiau minėtose šalyse auginamos veislės nepasiekdavo norimos brandos.

Kukurūzai yra tropinis augalas, daug geriau augantis aukštesnėje temperatūroje. Optimali temperatūra kukurūzams augti – 25-30 °C. Atliekant veislininkystės ir selekcijos bandymus, buvo išvestos veislės. Šaltesnio klimato sąlygomis augančios geriau negu anksčiau įvežtos į Vakarų Europą. Šiuolaikinės veislės yra daug atsparesnės vėsesniam orui, nedidelėms šalnoms ir daug anksčiau bręsta, dėl to jas galima anksti sėti. Ankstyvo brendimo veislių augimo laikotarpis daug trumpesnis negu vėlai bręstančių. Maždaug prieš 30 metų silosui auginami kukurūzai Danijoje nepasiekdavo reikiamos brandos. Šiandien daugelis Danijos ūkininkų gamina puikios kokybės kukurūzų silosą.

Mūsų respublikoje kukurūzais pradėta domėtis dar prieš pirmąjį pasaulinį karą. Plačiau žemės ūkio gamyboje kukurūzai pradėti auginti tik pastaraisiais metais.1. Analitinė dalis

1.1. Bendros žinios apie augalą ir jo agrochemiją.

Botaninės savybės

Kukurūzai priklauso varpinių augalų šeimai, kaip ir rugiai, kviečiai, miežiai, avižos ir kt. Tačiau jie skiriasi nuo pastarųjų savo ūgiu ir stiebų, lapų, grūdų bei šaknų masės didumu.

Šaknų sistema. Iš dygstančio kukurūzų grūdo gemalo apatinės dalies pirmiausia prasikala viena šaknelė, o kiek vėliau, maždaug po 8—12 valandų, viršutiniame gemalo gale pasirodo stiebelis. Kai kada kartu su stiebeliu jo sąlyčio su šaknele vietoje atsiranda dvi-trys šoninės šaknelės. Šios, kaip ir pagrindinė šaknelė, yra laikinos. Jos gyvena ir maitina jauną augalą tol, kol išsivysto pastovių šaknų sistema.

Kukurūzų, kaip ir kitų varpinių augalų, pastovių šaknų sistema neturi pagrindinės stiebinės šaknies. Pagrindinės kukurūzų šaknys, kurių būna nuo 20 iki 30, išauga iš požeminio stiebo pirmojo bamblio ir skverbdamosios gilyn j žemę vienodai pasiskleidžia aplink jį į visas puses. Iš pagrindinių šaknų išauga šoninės šaknys, o iš pastarųjų —- daugybė šalutinių šaknų, kurios esti nuo 25 iki 50 centimetrų ilgumo. Jaunosios visų šaknų dalys išleidžia begalę smulkių šaknelių — plaukelių, kurie vėliau, šaknims besivystant, miršta, o jų vietoje ant jaunų šaknies dalių išauga nauji plaukeliai.

Kukurūzų šaknų sistema sudaro savotišką pasiskleidusį kuokštą. Bendras šaknų svoris siekia iki 15 procentų viso augalo svorio.

Kukurūzų šaknų sistema gana giliai (iki 1—1,5 metro) įsiskverbia j dirvožemį bei podirvį. Bet didesnė šaknų dalis pasiskleidžia viršutiniame dirvožemio sluoksnyje 40—60 centimetrų spinduliu aplink stiebą. Kukurūzų šaknų ir plaukelių gausumas viršutiniame ir gilesniame sluoksniuose yra viena iš svarbiausių jų savybių, įgalinančių išauginti stambius augalus ir sukaupti juose daug organinės medžiagos.

Kukurūzų pastovios pagrindinės šaknys, kaip minėta, išauga iš pirmojo požeminio bamblio ir visuomet vienodame nuo žemės paviršiaus (3—5 centimetrų) gilume. Po 2—3 savaičių jos nusileidžia iki 8—12 centimetrų gilumo ir ten pradeda skleisti šonines šaknis. Dėl to sėklos įterpimo gilumas neturi didesnės įtakos šaknų pasiskleidimo dirvožemyje gilumui. Kukurūzų šaknų sistema gausiai išsivysto puriuose, gerai vėdinamuose dirvožemiuose. Kukurūzų sėklos giliau įterpiamos negu kitų varpinių augalų sėklos todėl, kad joms sudygti ir daigui vystytis, kol išauga ir išsikeroja nuolatinės šaknys, reikia daugiau drėgmės, negu kitų varpinių augalų sėklai. Aukštastiebiai kukurūzai iš apatinio antžeminio stiebo bamblio išleidžia antžemines šaknis, kurios, atsiremdamos į žemę, sudaro stiebui savotišką atramą ir padeda jam
atsispirti stipriems vėjams, apsaugo kukurūzų stiebus nuo išgulimo. Be to, įsiskverbdamos Į žemę, šaknys padeda augalui paimti iš dirvožemio daugiau maisto medžiagų. Todėl kartais gali būti naudinga, ypač lietingą vasarą, kukurūzus apkaupti paskutinio tarpueilių purenimo metu.

Stiebas. Aukštaūgių kukurūzų veislių stiebas išauga iki 3—4 metrų aukštumo ir iki 4—5 centimetrų storumo (apatinėje dalyje).

Kukurūzų stiebas susideda iš atskirų tarpubamblių, sujungtų tarp savęs žiedo pavidalo sustorėjimais — bambliais. Bamblių skaičius priklauso nuo veislės ir nesikeičia per visą augalo išsivystymo laiką. Augalui augant, tik pailgėja tarpubambliai. Požeminėje augalo dalyje būna 4—5 bambliai, iš kurių, kaip jau minėta, išauga šaknys. Aukštaūgių veislių antžeminė dalis turi 18—20 bamblių, iš kurių išauga lapai, burbuolės ir žiedyno šluotelės. Stipriai įsišaknijusių, gerai besivysiančių, ne per tankiai augančių augalų apatiniai tarpubambliai būna trumpi, stori ir truputį išlinkę (kreivi). Jei apatiniai tarpubambliai ploni, ištįsę, tai reiškia, kad augalai silpnai įsišakniję (nepakankamai puri dirva) arba per tankiai auga ir jiems trūksta maisto medžiagų. Tokie augalai lengvai išgula.

Skirtingai nuo kviečių, rugių, miežių, avižų, kukurūzų stiebų vidus užpildytas kempinės pavidalo mase (šerdimi), kuri jauname stiebe yra sultinga ir turi iki 3 procentų cukraus. Kukurūzams peržydėjus, stiebo cukringumas žymiai sumažėja, o šerdis pasidaro puri.

Lapai. Kukurūzų lapai neturi kotelio. Jie susideda tik iš makšties ir paties lapo. Iš kiekvieno bamblio išauga tik po vieną lapą, kuris savo makštimi apgaubia stiebę. Lapai apie stiebą išsidėstę taip, kad vienas kito neužtemdytų. Vėlyvųjų aukštaūgių veislių kukurūzai turi daugiau lapų negu ankstyvųjų žemaūgių. Gerai išsivysčiusių augalų lapai išauga iki vieno metro ir daugiau ilgumo, o vieno augalo visų lapų paviršius, siekia iki vieno kvadratinio metro. Dėl didesnio lapotume ir ūgio vėlyvųjų aukštaūgių veislių kukurūzų stiebai yra tinkamesni naudoti siloso gamybai, nes jie duoda daugiau žaliosios masės ir maisto medžiagų.

Žiedai. Kukurūzai ant to paties augalo turi vyriškus ir moteriškus žiedynus. Bet jie išsidėstę atskirai. Vyriški žiedynai sudaro šluotelę (sultoną) ir yra stiebo viršūnėje. Moteriški žiedai sudaro burbuole (buožę) apatinių lapų pažastėlėse. Burbuolė susideda iš stiebelio, išilgai kurio poromis išsidėsčiusios žiedų eilutės. Burbuolė išilgai stiebelio iš viršaus apjuosta sutrumpėjusiais lapais, kurių skaičius lygus viršum jos augančių tikrųjų lapų skaičiui. Burbuolės moteriški žiedai turi plaukelius, kurie, išaugę išilgai burbuolės į išorę, viršūnėje sudaro šepetėlį. Ant vieno augalo paprastai būna 1—2, kartais ir daugiau burbuolių.

Kukurūzai apsidulkina kryžmai, tai yra burbuolėje esantieji moteriškieji žiedeliai apdulkinami kito augalo vyriško žiedyno dulkelėmis, kurios, patekusios ant šepetėlio plaukelių, įauga i juos ir pasiekusios esantį prie burbuolės stiebelio moteriškąjį gemalėli, jį apvaisina. Iš apvaisintų gemalėlių išsivysto aplink burbuolės stiebelį grūdai.

Grūdai. Kukurūzų grūdai būna įvairios formos, sudėties, spalvos ir įvairaus didumo. Priklausomai nuo grūdų formos, cheminės sudėties ir biologinių savybių, skiriamos kelios skirtingos ūkinės paskirties kukurūzų grupės. Pagrindinės yra titnaginių, arkliadančių, krakmolingųjų ir cukrinių kukurūzų grupės. Mūsų sąlygomis tinkamiausios yra arkliadančių grupės aukštaūgės veislės, duodančios didžiausius burbuolių ir žaliosios masės derlius. Titnaginių grupės kukurūzai švelnesni už arkliadančių ir gyvuliai juos noriau ėda, bet jie mažiau derlingi.

Šiuo metu Jūs matote 53% šio straipsnio.
Matomi 1460 žodžiai iš 2774 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.