Kultūra ir menas
5 (100%) 1 vote

Kultūra ir menas

Referatas

Kultūra ir menas

Referatą parengė

Mokykla

Metai

Turinys:

Įvadas………………………………………………………………………..….3psl

Lietuvių liaudies menas…………………………………………………………4psl

Lietuvių liaudies gyvenviečių tipai ir architektūra………………………………8psl

Lietuvių liaudies kostiumas……………………………………………………11psl

Audinei lietuvių liaudies paročiuose…………………………………………..14psl

Buitinei ir dekoratyvinai audiniai…………………………………………..….17psl

Išvados…………………………………………………………………………20psl

Įvadas:

Šendieninė mūsų kultūra pradėjo formuotis jau labai senei.Kaimo žmonės dirbo įvairius darbus . Dirbo žeme,audė,verpė, pasigamindavo įvairius buities reikmenis.Užsiiminejo taip pat ir namų puošyda.Dirbdami dainavo dainas,vakarais sekė pasakas,sakmes,kūrė įvairias istorijas. Vėliau jos buvo užrašomos.Laikui bėgant viskas tobulęjo taip pamažu susiformavo šendieniė mūsų kultūra bei menas.

Lietuvių liaudies menas.

Liaudies menas – tai valstiečių ir jiems artimų socialinių grupių: kaimo dailidžių, kalvių, stalių, puodžių ir audėjų meninė kūryba. Ji pagrįsta tradicijomis ir prigimtiniu originaliu kūrėjų grožio pajautimu (šiuo terminu ne tik apibrėžiami plastiniai menai, bet ir įvardijama liaudies muzika bei šokis). Liaudies meno kūrėjas yra savamokslis, neturintis meninio išsilavinimo, tačiau pasižymintis savita individualia pasaulėjauta ir mąstysena. Lietuvių liaudies menas vystėsi kartu su tauta. Jo savitumams susiformuoti įtakos turėjo tam tikros istorinės, geografinės, klimato sąlygos ir ryšiai su kaimyninėmis tautomis. Be to, liaudies mene, ypač atskirose pastatų, drabužių ir baldų formose, ornamentų sistemoje ir spalviniuose deriniuose, išryškėjo atskiriems Lietuvos etnografiniams regionams būdingi ypatumai.

Lietuvių liaudies mene išsiskiria dvi kryptys – taikomoji ir vaizduojamoji. Pirmąją kryptį ryškiausiai atstovauja meniški medžio bei geležies dirbiniai, audiniai ir keramika; antrąją – medžio skulptūra, tapyba ir grafika.

Vyraujantys daiktų puošimo elementai – forma, ornamentai, spalva. Ornamentas yra seniausias elementas, kuriuo žmogus išreiškia savo grožio pajautimą. Pagal plastines savybes jis būna reljefinis (drožtas, kaltas, lietas) arba plokštuminis (pieštas, raižytas, tapytas, austas, inkrustuotas). Pagal motyvus – geometrinis, augalinis ir gyvūninis. Liaudies mene vyrauja stilizuoti geometriniai (ankstyviausi) ir augaliniai motyvai – eglutė, grandinėlė, kryputė, lelija, roželė, žvaigždutė, dantukai, trikampėliai, brūkšneliai. Nuo seno ornamentai atlieka estetinę konstrukcinę funkciją (puošia dirbinį, optiškai pabrėžia jo struktūrą), kartais simbolizuoja daikto paskirtį, turi maginės reikšmės.

Liaudies meno vertybes formuoti ir iš kartos į kartą perduoti padeda keletas būdingų sąlygų. Tai žaliavos, iš kurios daromi dirbiniai, pastovumas, atlikimo pobūdis, dirbinio praktiškumas ir meniškumas. Vietinė žaliava: medis, molis, geležis, linai, vilna, šiaudai ir kt. yra svarbi liaudies meno savitumą lemianti sąlyga. Iš šių žaliavų XVII a. – XX a. pr. Lietuvos kaime gaminti reikalingiausi ūkyje daiktai. Nors ankstyviausi liaudies meno objektai datuojami XVII a. (Lietuvos nacionaliniame muziejuje saugomi klauptai), iki mūsų dienų, deja, daugiausiai išlikę tik iš XIX a. – XX a. pr., nes jų gamybai naudotos natūralios medžiagos, kurios per ilgą laiką suyra arba susidėvi.

Tekstilė, geležies dirbiniai, medžio drožiniai, keramika, architektūra ar memorialiniai paminklai paprastai buvo kuriami žmonių praktinėms ir estetinėms reikmėms tenkinti. Praktinį dirbinį (kultuvę, skrynią, šaukštą ar lovatiesę) liaudies meno objektu paverčia kūrėjo sugebėjimas meistriškai atlikti darbą, kūrybiškai parinkti dirbinio formą, proporciją ir ornamentą. Liaudies meistrų kuriama ir paprotinė dailė, margučiai, šiaudiniai „sodai“, žvaigždutės ir kiti papuošimai, Vilniaus verbos.

XVIII a. – XX a. pr. lietuvių liaudies buityje vyravo mediniai dirbiniai. Nežiūrint praktinės paskirties, jie būna padaryti išradingai ir sumaniai, pagražinti įvairių technikų raštais, rečiau – spalvomis. Pvz., pačiai buitiškiausiai piestai (stambus indas, skirtas kruopoms ir sėmenims sugrūsti), kuri teturėjo būti tvirta, stipri ir pastovios formos, liaudies meistras surado tokį jos atskirų dalių santykį, kad ji taptų lengva ir neprarastų savo privalumų; o papuošta kukliais geometriniais raštais, ji virto ir liaudies meno objektu. Ypatingai buvo puošiami su verpimu, audimu, skalbimu, audinių tvarkymu bei kitais moterų darbais susiję įrankiai. Verpsčių, prieverpsčių, kultuvių, šaudyklių puošyboje naudoti vingeliai, taškeliai, apskritimai, segmentinės žvaigždės, kryželiai – tai įvairūs laimę nešantys ir nuo pikto saugantys ženklai, kurie mūsų laikus pasiekė jau nebetekę savo magiškosios reikšmės. Minėtais ornamentais puošti ir vyrų
naudoti daiktai – tabokinės, dėžutės, pustyklės, pypkės, lazdos.

Tobulėjant darbo įrankiams ir atsirandant naujoms medžiagoms, keitėsi ir tobulėjo ornamentinis dekoras. Ypač tada, kai žmonės išmoko iš natūralių gamtinių medžiagų (suodžių, augalų lapų, šaknų, žievių) gaminti dažus. Puošiamo objekto plokštumas pradėta spalvinti. Atsirado nauja ornamentavimo technika – daugiaspalvė baldų (skrynių, spintų, rečiau – lovų ir stalų) tapyba, Lietuvoje plačiau naudota nuo XVIII a. II pusės. Puošniausiai buvo dekoruojamos kraitinės skrynios, nes jos buvo vertingas ir ilgiems metams įsigyjamas baldas (užėmęs ypatingai svarbią vietą tradicinėse lietuvių vestuvėse), kuriame merginos laikė savo kraitį – audinius ir drabužius. Kraitinių skrynių puošybai būdavo pritaikomi gamtoje matomi spalvų deriniai: ant sodresne spalva – mėlyna, žalia, vyšnine ar ruda – nudažyto fono šviesesniais arba ryškesniais dažais ištapomi augalo žiedai, pumpurai ir paukščiai.

Liaudies menininkų kūrybos šaltinis – etninė tautos kultūra ir religija. Krikščionybė liaudies meną praturtino naujais simboliais, tačiau ir senieji liko neužmiršti. Kaip pavyzdys gali būti lietuvių mediniai stogastulpiai ir kryžiai, labai turtingi ikikrikščioniškųjų bei krikščioniškųjų simbolių, paskendusių tarp banguojančių ir tiesių spindulių, saulių, pusmėnulių ir žvaigždučių.

Mažosios architektūros paminkluose statyta liaudiškoji skulptūra – tai įvairūs šventieji, labai panašūs į to laikotarpio drabužiais aprengtus lietuvių kaimiečius, kuriems šventumo žymių suteikdavo ant galvų uždėtos aureolės ir karūnos. Labiausiai paplitę Jėzaus Kristaus ir Švč. Mergelės Marijos siužetai. Populiarūs buvo šventieji globėjai, kuriems priskiriamos tam tikros galios ir pareigos: saugoti nuo ligų, gaisro ir kitų nelaimių (šv. Jonas Nepomukas, šv. Jurgis, šv. Rokas, šv. Barbora, šv. Agota, šv. Izidorius).

Koplytstulpių, stogastulpių, taip pat įvairių paminklų viršūnes puošė kalvių menininkų nukalti geležiniai kryžiai.

Reikšminga vieta liaudies mene priklauso ir medžio raižiniams. Savo turiniu, menine forma jie artimi liaudies skulptūrai ir tapybai. Vaizduojama Kristaus kančia, Aušros vartų Marija, įvairūs šventieji. Raižiniuose dažnos ir socialinės bei moralinės temos, pvz., „Paskutinis teismas“, „Blaivybės įvedimui paminėti 1858 m.“.

Meniškus dirbinius – ąsočius, žvakides, dubenis – liaudies meistrai pagamindavo iš molio. Puošnumu išsiskyrė geometriniais ir augaliniais ornamentais bei įvairiaspalve glazūra papuošti ąsočiai alui.

Dalis su liaudiškais papročiais susijusių liaudies meno objektų – kaukės, margučiai – gyvybingi ir šiandien. Liaudiškosios skulptūros atmaina kaukė, be kurios neapsieita per vestuves, pabaigtuves ar Užgavėnes, šiandien jau nebeturi savo pirmykštės prasmės, bet išsivystė iki meninės liaudiškosios kultūros šakos. Bene plačiausiai iki mūsų dienų išlaikyta tradicija marginti margučius (velykaičius) – kaip gamtos pabudimo ir derlingumo simbolius, nuo seno būtinus pavasario šventėms – Velykoms, Atvelykiui ir Jurginėms. Dažomi natūraliais dažais tradicinėmis spalvomis – raudona, juoda, ruda, išrašomi vašku arba išskutinėjami aštriu smailiu įrankiu geometriniais ir stilizuotos augalijos raštais, nuo seno turėjusiais magiškos prasmės.

Daugelis daiktų buvo dovanojami vieni kitiems (verpstės, kultuvės, juostos ir pan.), gaunami kraičio (kraitinės skrynios, spintos, interjero audiniai, drabužiai) ar paveldimi, – todėl buvo ypatingai saugomi ir perduodami iš kartos į kartą. Tokiu būdu jie pasiekė mūsų dienas ir įtikinamai rodo, kad lietuvių tautai nuo seno būdingas noras suteikti grožio savo buičiai ir sugebėjimas gyvenamuosiuose būstuose, namų apyvokos daiktuose ar darbo įrankiuose suderinti praktiškumą ir grožį.

Antkapinio kryžiaus viršūnės..

Dirbiniai is medžio.

Lietuviu liaudies gyvenviečių tipas ir medinė architekiura.

Seniausios lietuvių gyvenviečių formos – padriki kupetiniai kaimai, kuriems būdinga 10–15 be plano išsidėsčiusių sodybų. XVI a., Valakų reformos pasekoje susiformavo gatviniai rėžiniai kaimai. Valakų reformos nuostatuose reikalauta kaimuose trobesius statyti taisyklingai abiejose gatvės pusėse. Vienoje pusėje gyvenamuosius namus ir klėtis, kitoje – ūkinius pastatus. Šeimos nariams dalinantis žemę, ant atidalyto sodybinio rėžio buvo statomi nauji trobesiai, dažnai vienoje gatvės pusėje, nebesilaikant Valakų reformos reikalavimų, todėl atsirado naujų formų. Gatviniai rėžiniai kaimai XVI a. – XIX a. pab. buvo pagrindinė lietuvių gyvenviečių forma.

Stiprėjanti valstiečių socialinė diferenciacija sąlygojo gatvinių dvilypių kaimų susiformavimą. Tokių kaimų pradžioje įsikurdavo stambesni ūkiai, o gale – mažažemiai valstiečiai. Paprastai tokie kaimai būdavo vadinami tuo pačiu vardu, tik mažažemių kaimo dalį rodė mažybinė kaimo pavadinimo forma (Vadaktai ir Vadaktėliai).

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 1495 žodžiai iš 4586 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.