Kultūrinių ir ekonominių vertybių santykis globalizacijos sąlygomis
5 (100%) 1 vote

Kultūrinių ir ekonominių vertybių santykis globalizacijos sąlygomis

112131

ĮVADAS 2

1. VERTYBĖS SAMPRATA 4

1.1 Ekonominės vertybės 5

1.2 Kultūrinės vertybės 6

2. ŠIUOLAIKINĖS GLOBALIZACIJOS BRUOŽAI 7

2.1 Ekonominės globalizacijos savybės 8

2.2 Kultūrinės globalizacijos savybės 9

3. VERTYBIŲ SĄVEIKOS YPATUMAI GLOBALIZACIJOS 9

AKIVAIZDOJE

4. IŠVADOS 12

5. LITERATŪRA 13

KULTŪRINIŲ IR EKONOMINIŲ VERTYBIŲ SANTYKIS GLOBALIZACIJOS SĄLYGOMIS

1

ĮVADAS

Ištarus sąvoką ,,vertybės“, mūsų racionalusis nuolat logikos ieškantis protas iš karto brėžia dvi reikšmės alternatyvas: neapčiuopiamos, metafizinės moralinės vertybės ir materialiosios vertybės – fizinio turto išraiška. Bendrai priimta įvardinti jas kaip kultūrines ir ekonomines, nors įdomesnis reiškinys sociologijos ir filosofijjos požiūriu yra būtent jų sąveika. Vertybės savaime nepriklauso nuo to, ar žmogus užsiima ekonomine, menine, dvasine veikla, ar apskritai, neužsiima jokia. Kultūrinių vertybių ,,stovykloje“ aptinkame brangiai fizine išraiška įvertintų dalykų – dailės, literatūros kūriniai, kino filmai, pripažinti visos žmonijos. O štai ekonominių vertybių teritorijoje atsiduria tokie metafiziniai dalykai, kaip moralė: verslininkas ieško darbščių ir sąžiningų darbuotojų, kasdienė patirtis ir sveikas protas mums sako, kad melaginga reklama ar apgavystės pagrindu sukurta pardavimų kampanija pasmerkta greitai žlugti.

XX amžiuje, o ypač po II pasaulinio karo dėl naujų iki tol negirdėtų technologinių išradimų ir jų pritaikymo kasdieniniame eilinio žmogaus gyvenime, dėl neregėtų galimybių atsivėrimo verslo vystymui ir vadybai, pasaulis pasikeitė iš esmės. Įvardinčiau tai kaip esminį civilizacinį lūžį. Įvyko šiuolaikinis globalizacijos proveržis. Pasaulis ,,susitraukė“, sumažėjo iki tiek, kad rūškaną rudens rytą įlipę į lėktuvą Vilniuje, po 4 valandų nusileidžiame karščiu alsuojančioje Hurgadoje, o televizijos dėka žinome apie keisčiausias mažų genčių kultūras ir mūsų jau niekas nebestebina, tolerancijos ribas mes priversti išplėsti. O kas gi atsitinka su vertybių sistemomis šiame pasikeitusiame pasaulyje šiuolaikinės globalizacijos sąlygomis? Ar svarbios kultūrinės, moralinės vertybės galingoms tarptautinėms verslo korporacijoms? Ar vertingi materialine prasme šiuolaikiniai neatpažįstamai nutolę nuo originalo Oskaro Koršunovo Šekspyro, ar Eimunto Nekrošiaus Čechovo pjesių pastatymai Italijos, Rusijos teatruose?

Atsakymų į šiuos klausimus, ieškota D.Held; A. McGrew ir kt veikale ,,Globaliniai pokyčiai“ 2002m, kur įvairiais aspektais nagrinėjamas šiuolaikinės globalizacijos fenomenas. Pagrindiniu informacijos šaltiniu tapo V. Pruskaus monografija ,,Vertybės rinkoje: sąveika ir pasirinkimas“ 2005m, moralės klausimai versle originaliai 2

analizuojami Guodos Auzgirudienės straipsnyje ,, Ekonominė veikla ir vertybės“ žurnale ,,Naujasis Židinys – Aidai“ 2007m.

Pradedant nagrinėti bet kurią temą tenka visų pirma aptarti sąvokas. Pastaraisiais dešimtmečiais išpopuliarėjo neoklasikinės ekonomikos pagrindas – racionalaus pasirinkimo teorija ( Ray, 1998; Rokeach, 1977). Jos esmė – socialiniai reiškiniai aiškinami racionaliu elgesiu, maksimalizuoti naudą individui, t.y.analizuojama kaip jam pasirinkti ir vykdyti tokius veiksmus, kurie duotų kuo daugiau naudos kuo mažesnėmis sąnaudomis. Pagal šią teoriją vertybė yra gėris ( ir kutūrinis, ir ekonominis), kuris turi individą visapusiškai patenkinti. Formaliai žvelgiant atrodytų, kad pagrindinis kriterijus graduojant vertybes turėtų būti rinka, tačiau pasaulis daug įvairesnis, ne toks vienpusiškas. Visuomenėje ekonominės ir kultūrinės vertybės atlieka skirtingą vaidmenį, tačiau yra glaudžiai susipynusios. Abiejų kūrėjas ir vartotojas yra žmogus, kartu jis yra ir jų įrankis. Abi vertybių rūšys daro įtaką subjektyviems žmogaus sprendimams, kai reikia pasirinkti vertybinius prioritetus įvairiose veikimo srityse. Todėl čia bus plačiau nagrinėjamos abi šios sąvokos.

Šiuolaikinė globalizacija- tai istorinė forma, kuri yra savaime unikalus socialinių, politinių, ekonominių ir technologinių jėgų darinys ( D. Held 2002m) Kadangi šiuolaikinis pasaulis yra esmingai pakeistas globalizacijos, 2 darbo skyriuje bus plačiau aptarta, kaip ji palietė būtent šias dvi mus šiuo atveju dominančias sritis – kultūrą ir ekonomiką.

XX – XXIa sandūroje vistik buvo
,,nuvainikuota“ racionalaus pasirinkimo teorija, nes pasaulio mokslininkai pastebėjo, kad kultūriniai impulsai turi įtakos ne tik ekonomikos raidos spartai, bet ir gali daryti jai stiprią įtaką. Atsisakyta vulgaraus požiūrio, kad kultūra yra tik išlaikytinė, o jos produktai nėra tokie jau vertingi. Artėjame prie… ,,aukso vidurio“ – pradėta domėtis ekonomikos ir kultūros sąveika. Šiai sąveikai aptarti ir skiriamas 3 šio darbo skyrius. Be kita ko tik kultūrinės vertybės sudaro kultūrinį kapitalą, be kurio neįmanoma sukurti ir gausinti ekonominių verybių. Kultūrinio kapitalo sudedamosios yra kūrybiškumas, naujos idėjos, sukuriančios individo naujus poreikius, maitinančios vidinį vartojimą, vadinasi sudarančios prielaidas ekonomikos produktyvumui. 3

1. VERTYBĖS SAMPRATA

Žmogaus realiame gyvenime vertybės visada pirmiausia siejamos su individualiu lygmeniu, t.y. asmeniniu pasirinkimu. Bendriausia prasme vertybės yra susijusios su žmogaus fizinėmis ir ūkinėmis reikmėmis, jos nulemia kam ir kaip vartojamos gėrybės, kokią vietą jos užima žmogaus gyvenime. Taigi, vertybės nusako esminius, svarbiausius vidiniu požiūriu dalykus, jų pagalba galime išreikšti savo ypatingą santykį su kitais žmonėmis, jos gali būti lyginimo matas, kriterijus, gali būti priemonė tikslui pasiekti. Individo elgesys rodo jo vertybinę orientaciją. Visi žmonės sugeba atskirti tiesą nuo melo, taurumą ir kilnumą nuo niekšybės. Taip kiekviena sįvertina savo ir kitų poelgius ir veiksmus. Žmonių visuomenėje tas, kas nemoka įvertinti savo ir kitų elgesio, tas neturi nuovokos apie dorovės normas ir vertybes. Vadinasi galima teigti, kad vertybės tarsi programuoja visą žmogaus veiklą, lemia veiksmų ir elgesio kryptį, savaip atskleidžia visuomenės, kuriai individas priklauso ideologiją ir kultūrą, o svarbiausia, jos tampa savotišku instrumentu, kurio pagalba pats žmogus vertina savo elgesį.Šis vertybių raiškos savitumas ir sudaro prielaidas įvairiems svarstymams ir interpretacijoms.

Ontologinė vertybės problema tikrinama atsižvelgiant į kilmės šaltinį: ar daiktai bei reiškininiai vertingi todėl, kad vertinami kitų, ar todėl, kad vertingi patys savaime?

Realizmo teorijos šalininkai taigia, kad vertingas reiškinių savybes galima nustatyti tik empiriniais metodais.

Nominalistinių teorijų šalininkai pripažįsta subjektyviąją vertybės būklę – tai reiškia, kad reiškiniai vertingi todėl, kad yra vertinami.

Skeptikai sako, kad vertybės – tai tik subjektyvios reakcijos. Pačios vertybės nėra objektyvios, o jų pažinimas tėra iliuzija.

Emotyvizmo srovės požiūriu vertybės – vidinių jausmų išraiškos, nes jų pagrindas emocijos, todėl vertinimui negali būti taikomi tiesos ar netiesos kriterijai… Esama dar daug vertybių teorijų, ir vistik tenka akcentuoti, kad bendriausia prasme tai idėjos įsitikinimai ir nuostatos.

4

Rokeach, atsižvelgdamas į vertybių normatyvinę prigimtį skirsto jas į dvi šakas:

1. sociocentrines bei egocentrines ( visuotines, atspindinčias visos žmonijos istorinę patirtį, arba, jei teiks pirmumą individualioms – egocentrines)

2. moralines bei kompetencines ( paženklintos univrsalumu ir padeda nustatyti moralinių principų pažeidimus, ir kas teikia daugiausiai asmeninio gėrio – kompetencines )

Galima dar kalbėti apie vertybių realumą ir potencialumą ( Kraujutaitytė 1998), pirminės ir antrinės socializacijos įtakas ( Lucmanas 1999 ), proto programavimo mąstą ( Hofstedas 2001) ir t.t.

Taigi darytina išvada, kad vertybė visada yra daugiaplanė, daugiaaspektė ir skirtingame kultūros kontekste turi nevienodą reikšmę ir svarbą. Skirtingose visuomeninio gyvenimo srityse vertybės turi skirtingą normatyvinį pobūdį ir savitas raiškos formas, todėl jos atlieka nevienodą vaidmenį.

1.1 EKONOMINĖS VERTYBĖS

Dar XVIII a Smithas veikale ,,Tautų turtas“ pirmasis nusakė kas tai yra ekonominė vertybė. Jis ir kiti politinės ekonomikos šalininkai plėtojo požiūrį, kad daikto vertybę nulemia išlaidos, reikalingos jam pagaminti. Atsirado ,,darbo teorija“, kuri vertę apibūdino kaip darbo jėgos sukurtų gėrybių sumą. Ir šiandien turime pripažinti, kad kai kurios prekių kainos nusistovi tik po ilgo svyravimo rinkoje, kai aukštesnės kainos jau nereikalaujama.

XIX a pabaigoje produkcijos vertė imta sieti su individo, siekiančio naudos ekonominiu elgesiu. Neoklasikiniai ekonomistai ( Jevonsas, Mengeris) pastebėjo, kad individai ir jų atskirų prekių poreikis rinkoje gali turėti lemiamą įtaką ne tik ekonomikos procesams, bet ir vartotojų elgesiui rinkoje. Šiuolaikinės naudos teorijos grindžiamos vartotojo elgsena. Tokiu atveju iškyla esminis klausimas: kas mus verčia rinktis vienas ar kitas prekes? Kurie mūsų siekiai svarbiausi? Svarbiausia, kad žmogus gali rinktis ir daro tai savarankiškai. ,,Laisvoji rinka skatina moralę, prašosi moralės. Ji neveikia, jei nėra

5

moralės. Be moralės veikia tik totalitarizmas“ – teigia kunigas Kęstutis Kėvalas. Ir vistik reikia turėti galvoje, kad vertinant verslą moralės požiūriu, svarbu suvokti jog galutinį sprendimą – moralų ar ne ( sumeluoti produkto sudėtį, apgauti užsakovą) priima konkretus žmogus.

Kita vertus akivaizdu, kad vertybė gali būti ir socialiai sukonstruotas fenomenas. Tokios nuostatos laikosi socialinės vertybės teorijos šalininkai – J.R.Comons, J.B Clark. Jų teigimu įvairios institucijos daro tiesioginę įtaką formuodamos vartotojų pasirinkimus. Jos dar ir orientuoja vartotojus į tai, kas laikytina vertybe, ir taip jiems ją primeta.

Bendrai darytina išvada, jog ekonominės vertybės turi siekinius, kurių tikslas – gauti naudos, dėl kurios vertingumo, kokybės ir savybių nekyla abejonių.

1.2 KULTŪRINĖS VERTYBĖS

Kultūros vertybių vartojimas pasižymi tam tikru ypatingumu, kurį nulemia jų paskirtis ir atliekamos funkcijos, nes kultūros prekės egzistuoja kaip asmeniniai daiktai. Kultūros produktai atlieka panašiai tas pačias funkcijas kaip ir kiekviena kita prekė. Jų kainą nustato rinka. Tai padaryti nėra paprasta,nes lemia kelios aplinkybės: viena vertus lemia paklausumas, kita vertus kultūros prekę įvertinti pinigais galima tik sąlygiškai. Pasinaudojant statistika, rodančia kaip kūriniai yra įkainoti įvairiose šalyse, galima ekonomiškai įvertinti tarptautiniu lygmeniu tokius kultūros produktus kaip filmai, televizijos programos ir pan. Tačiau išlaidos ne visada nusako pagaminto kūrinio vertingumą. Juk nutapyti paveikslą realiai kainuoja tik tiek, kiek kainavo drobė, dažai ir teptukai. Dar galima pridėti valandos darbo vidutinę kainą padaugainus iš skaičiaus valandų, kurias dailininkas sugaišo kol nutapė paveikslą. O štai to paveikslo rinkos kaina gali būti pati įvairiausia – labiausiai matyt tai priklausys nuo dailininkožinomumo meno kūrinių rinkoje.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1658 žodžiai iš 3233 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.