Kultūros epochos ir literatūros rušys
5 (100%) 1 vote

Kultūros epochos ir literatūros rušys

Telšių „Atžalyno” vidurinė mokykla

Literatūra

Eiginta Eidintaitė

11b klasės mokinė

Kultūros epochos ir literatūros srovės

Referatas

Telšiai. 2004

Turinys

Įvadas

1. Kultūros epochos ir literatūros rūšys

Antika (apie VIII – VII pr. Kr. – V m. e. a.)

Viduramžiai (V – XV a.)

Renesansas (Italijoje XIV – XVI a., kitur XVI a.)

Barokas (XVI a. pab. – XVIII a. vid.)

Klasicizmas (XVII – XIX a. pr.)

Švietimo epocha. Racionalusis laikotarpis (XVIII a. – XIX a. pr.)

Švietimo epocha. Sentimentalizmas (XVIII a. vid. – XIX a. pr.)

Romantizmas (XVIII a. pab. – XIX a. pr.)

Realizmas (XIX a. vid. – XX a.)

Natūralizmas (paskutinis XIX a. ketvirtis)

Impresionizmas (XIX a. II p. – XX a. pr.)

Simbolizmas (XIX a. II p. – XX a. pr.)

Neoromantizmas (XIX a. pab. – XX a. pr.)

Ekspresionizmas (srovė; XX a. pirmieji dešimtmečiai)

Futurizmas (srovė; XX a. pirmieji dešimtmečiai)

Avangardizmas

Siurrealizmas (XX a. 3-5 dešimtmečiai)

Egzistencializmas (XX a. vidurys)

Modernizmas

Postmodernizmas

Literatūros epochų ir literatūros krypčių filosofinis pagrindas

Antika

(apie VIII – VII a. pr. Kr. – V m. e. a.)

Dramatizmas. Išorinis konfliktas. Konflikto pagrindas – skirtingos moralinės nuostatos.

Santykis su laiku.Mitologinis laikas. Amžinas judėjimas ratu, amžinas grįžimas ir kartojimasis.

Istorija kaip stebuklas, kaip dievų valios raiška.

Santykis su aplinka. Aplinka neturi reikšmės, žmogus yra visiškai priklausomas nuo dievų valios ir lemties.

Kiti estetikos principai. Glaudus ryšys su gyva tautosakine tradicija, kultūrinėmis apeigomis (graikų literatūra), su literatūros tradicija (romėnų literatūra). Visatos jėgų sužmoginimas – antropomorfizmas. Tematikos pagrindas – mitai. Gyvenimas vaizduojamas kaip maksimaliai gražus, kilnus ir gerai sutvarkytas pagal įsivaizduojamą grožio, tobulumo ir harmonijos idealą. Dėmesys kūniškam, žemiškam, materialiam grožiui. Kaliokagatijos postulatas. Žmogaus poelgiai turi tiek prasmės, kiek kartoja dievų įvestas nuostatas, anksčiau gyvenusių žmonių poelgius. Peržengęs saiką, žmogus yra griežtai baudžiamas. Visuomenės interesai vertinami labiau už asmeninius. Charakteriai taurūs, natūralūs, statiški, ryškinamas pastovus būdo bruožas. Priežasties ir pasekmės ryšys. Trijų vienumų (laiko, erdvės, veiksmo) taisyklė dramos kūriniuose. Deus ex machina. Romėnai kartoja ir papildo pasaulio harmonijos ir troškimo žmoguje sukurti darną ir grožį idėją, saiko principus.

Stiliaus bruožai. Detalus komponavimas ir platesnių, ir pavienių vaizdų apgalvotas išdėstymas. Epinis objektyvumas ir daiktiškumas. Monumentalumas. Patetika ir harmoninga ramybė.

Žanrai. Susiformavo pagrindimai epo, lyrikos, dramos žanrai. Grynieji žanrai.

Atstovai.Homeras, Hesiodas, Aischilas, Sofoklis, Euripidas, Vergilijus, Ovidijus, Horacijus, Ezopas, Fedras.

Viduramžiai

(V – XV a.)

Dramatizmas. Išorinis konfliktas, kurio pagrindas – skirtingos moralinės nuostatos ir idėjos. Konfliktas sprendžiamas Dievo ir dieviškumo naudai. Dvasinio tobulėjimo idėja.

Santykis su laiku. Mistinis laikas, duotas Dievo, todėl amžinas. Dievas sukūrė pasaulį ir laiką iš nieko. Laikas – tai linija, turinti pradžią ir pabaigą.Visuomeninis, buitinis laikas (liaudinė, riterinė, miestelėnų literatūra).

Santykis su aplinka. Žmogaus ir sudievintos aplinkos sąveika. Ne materiali realybė, o idealybė. Žmogaus likimą lemia Dievo valia. Pasaulį ne keisti, tobulinti, o jį vertinti, pažinti.

Kiti estetikos principai. Išaukštinti žmogaus asketizmą ir kentėjimą. Kurti meną, kuriame išryškėtų ne daiktiškoji, o dvasinė – aukščiausioji idėja, amžina, nekintama tvarka ir pastovumas. Individas – luomo atstovas, jo veikla griežtai reglamentuojama.

Liaudinė kryptis. Feodalinės ir krikščioniškosios ideologijos atspindžiai. Ryški kolektyvinė savimonė. Idealizuoti herojai. Pastangos psichologiškai pagrįsti veikėjus ir kovos epizodus. Tarnavimas ir ištikimybė tėvynei, karaliui, religijai.

Bažnytinė literatūra. Sudvejinto pasaulio modelis, scholastiniai ginčai. Dievo baimė, asketizmas (kūniškojo gyvenimo niekinimas). Piligrimų gyvenimo aprašymai, šventųjų regėjimai. Charakteriai – idėjų ruporai. Riterinė literatūra. Didžiausia vertybė – garbė, tarnyba siuzerenui ir ištikimybė. Garbingas žodžio laikymasis, drąsa, riteriškumas. Kurtuazinės meilės etika, avantiūros (nuotykio) motyvas, fantastikos elementai. Pagarba moteriai kaip asmenybei. Lemties ir atsitiktinumo problema. Riterio idealas.

Miestelėnų literatūra. Žmogaus laisvė – cecho (korporacijos) ribose, smerkiamas perėjimas iš vieno visuomenės sluoksnio į kitą, laikomasi griežtos hierarchijos. Žmogaus dorovė – ne jo originalumas, o atvirkščiai – maksimalus įsiliejimas į korporaciją, dieviškąją tvarką. Satyrinė didaktinė dvasia.

Stiliaus bruožai. Alegorinis vaizdų pobūdis, fantastiškumas. Didingumas. Hiperbolizacija. Vaizdingumo primityvumas. Satyriškumas, komiškumas, didaktiškumas. Dėmesys lyrinio bei satyrinio žanro formai.

Žanrai. Herojinis epas, riterinis romanas, lyrikos žanrai, drama (mirakliai, misterija, moralitė, soti, farsas).

Atstovai. Kretjenas de Trua, Tomas
Akvinietis, Dantė, F. Vijonas.

Architektūros paminklai: gotikinės Šiaurės Prancūzijos katedros (Paryžiaus katedra), Perkūno namai Kaune, Šv. Onos bažnyčia Vilniuje.

Renesansas

(Italijoje XIV – XVI a., kitur XVI a.)

Dramatizmas. Pradžioje harmonija, vėliau – stiprėjantis vidinis dramatizmas. Herojaus susidūrimas su išorine aplinka – jo jausmų, prigimties ir visuomenės nuomonės, tam tikro elgesio normų konfliktas sprendžiamas arba kolektyvo, arba individo naudai.

Santykis su laiku. Laikas yra kintantis žemiškas procesas. Įtvirtinamas gamtinis, ciklinis laikas. Žmogus – gamtos laike. Ciklinis istorijos raidos aiškinimas. Grįžimo į praeitį idėja.

Santykis su aplinka. Gyvenimą tvarko ne dievai, o pats žmogus, jo prigimtis. Žmogaus elgesį modifikuoja aplinkybės, jo charakteris nepriklauso nuo aplinkos. Agresyvus santykis su daiktiškąja realybe, kurioje norima išsikovoti patogią vietą. Tikrovės kontūrai neryškūs, susiliejantys su tuo, kas fantastiška.

Kiti estetikos principai. Menas imituoja tikrovę; siekdamas perteikti jos grožį, menininkas pirmiausia turi orientuotis ne į pavienius tikrovės reiškinius, o į jos tvarką, harmoniją, atrinkdamas tai, kas ją išreiškia. Atsisakoma tiesioginės bei metafizinės būties suvokimo. Žmogus pasaulio centre. Teikiama žemiški žmogaus interesai, sveikų, natūralių instinktų pasireiškimas, džiaugsmas, pasitikėjimas ir optimizmas. Pasaulio meninio atkūrimo principas – vaizduoti tai, kas tikroviška, ir tai, ką įmanoma įsivaizduoti. Poetizuojama laisvė. Vaizduojama fantastiškos žmogaus galimybės, pabrėžiamas sumanumas, šmaikštumas, išradingumas, vikrumas. Universalus žmogus, nuolatinis žinių troškimas.Žmogus – neatskiriama gamtos dalis. Jis nepraradęs natūralumo. Meilė įgyja žemiškos pilnatvės, aistros, kūno grožio. Papročių ir elgesio laisvumas. Pastoralinė tematika Renesanso pabaigoje. Dėmesys nuotykiams, stebuklams, fantastikai. Materialistinis ir laisvamaniškas gyvenimo traktavimas. Idealų ir tikrovės prieštaravimas. Charakterių prieštaringumas, individualumas, dinamiškumas. Imitacija (mėgdžiojama labiau didžiųjų menininkų kūryba negu gamta).

Stiliaus bruožai. Derinami buitiniai ir fantastiniai pradai, panaudojama mitologiniai ir bibliniai siužetai, folkloro tradicijos, siekiama meninės harmonijos.Nėra aiškios ribos tarp komiškumo ir tragiškumo.Filosofiniai ir psichologiniai elementai. Humoras, satyra ir groteskas. Natūralistiškumas, kritiškumas. Lyrinis jausmingumas. Fantastinė hiperbolė.Įvairių stilių samplaika. Liaudies kalbos jungimas su humanistine erudicija.

Žanrai. Žanrinė įvairovė: novelė, romanas, pastoralė, sonetas, odė, poema, drama (tragikomedija, komedija, tragedija).

Atstovai. F. Petrarka, Dž. Bokačas, F. Rablė, E. Spenseris, V. Šekspyras, M. de Servantesas, L. de Vega. Lietuvoje: M. Husovianas, M. Mažvydas, M. Daukša. Architektūros paminklai:Šv.Petro bazilika Romoje, Luvras, Biržų ir Panemunės pilys, Vilniaus universiteto rūmai (Didysis kiemas).

Barokas

(XVI a. pab. – XVIII a. vid.)

Dramatizmas. Vidinis konfliktas, kurio esmė – egoistinė žmogaus prigimtis ir Dievo valia, hedonizmas ir asketizmas. Konfliktas susijęs su jausmais, aistromis, kurias sunku suvaldyti. Svarbiau intriga, o ne charakteris.

Santykis su laiku. Dvilypis požiūris: realybės laikas, paženklintas žemiško gyvenimo ir grožio netvarumu, bei amžinasis Dievo laikas. Trumpalaikė gyvenimo realybė sugretinama su amžinybės mastais. Svarbu išnaudoti žmogui skirtą laiką.

Santykis su aplinka. Prieštaringas santykis: gyvenimas – iliuzija, sapnas ir kartu tiesa, džiaugsmas. Žmogaus gyvenimas nulemtas Aukščiausiojo valios – jo nenuspėjamos Malonės.

Kiti estetikos principai. Sugrįžta krikščioniški idealai. Nuostatos, eliminuojančios antiką. Religinis sukauptumas, antgamtiniai siužetai šalia tikrovės vaizdų. Bandoma jungti priešybes: realybę ir tikimybę.Suvokiamas būties laikinumas ir tuštumas.Mokomasi džiaugtis žemės malonumais, bet kartu prisimenama mirties neišvengiamumas. Dominuoja mirties tema. Iš čia išplaukia ironiškas požiūris į žemiškąsias vertybes.Garbės ir teisės pasirinkimo problema.Lemiamą vaidmenį turi nustebinimo būtinumas, vaizdų efektingumas. Monumentalumas.Menas turi atitikti subtilų, rafinuotą skonį (estetizmas).Kūrybinės žmogaus galios – aukščiau gamtos kuriamo grožio.Didaktinė, moralizuojanti tendencija.

Stiliaus bruožai. Specifinis menų pagrindas – metafora.Pompastiškumas, įmantrumas, vingrumas, retorinės puošmenos, daug išorinių efektų.Šnekamojo ir poetinio stilių derinimas tame pačiame kūrinyje, burleska kaip prakilnumo gretinimas su tuo, kas žema.Visi meninio kūrinio elementai siejami su leitmotyvu.Emblemiškumas, alegoriškumas, fantastiškumas, elegiškumas, groteskas, bufonada, hiperbolizavimas.

Žanrai. Lyrika, drama, burleskinis romanas.

Atstovai. Dž. Marinas, P. Kalderonas, L. de Gongora. Lietuvoje: K. Sirvydas, M. Olševskis, M. K. Sarbievijus. Architektūroje: Šv. Petro ir Povilo bažnyčia Vilniuje. Rembranto tapyba. J. S. Bacho muzika.

Švietimo epocha

Racionalusis laikotarpis

(XVIII a. – XIX a. pr.)

Dramatizmas. Dominuoja išorinis konfliktas (vidinio konflikto elementai). Konfliktas tarp individo ir visuomenės rutuliojamas

su luominėmis tradicijomis, prietarais, religiniu fanatizmu, sugedusiais papročiais.

Santykis su laiku. Laiko samprata panaši kaip XVII a. Ji praplečiama, apima šeimos ir bendruomenės gyvenimą.

Santykis su aplinka. Žmogaus ir aplinkos santykiai kinta keičiantis ne žmogui, o kintant visuomeninėms ir buitinėms sąlygoms. Žmogus suprantamas kaip gamtos dalis, sumodeliuotas pagal mechanikos dėsnius.

Kiti estetikos principai. Meno paskirtis – utilitari: meninė kūryba turi skatinti pažangą ir kultūrą, moksliškai aiškinti pasaulį, šviesti ir mokyti liaudį; vaizduoti nesuvaržytą žmogų, sujungti dorovę su grožiu. Tuo būdu iškyla auklėjamoji meno funkcija.Darbo tema. Vaizduojami žmogaus ir aplinkos santykiai. Didaktizmas. Tikslas – ugdyti sąmoningumą bei patriotizmą. Pažintinė patirtis veda į reiškinių (papročių ir t.t.) santykinumo sampratą.Proto primatas. Dorybių teorija (perimta iš antikos): teisingumas, išmintis, nuosaikumas, drąsa. Dorybės suprantamos kaip prigimties dovana. Svarbi jų gradacija. Literatūrinė tradicija pripažįstama. Kuriama pagal taisykles, ankstesnių taisyklių laikomasi tik sąlyginai, tačiau išlieka svarbesni klasicizmo principai: visuotinumo ieškojimas, prigimties pabrėžimas, meninio kūrinio logiškumas ir aiškumas.

Stiliaus bruožai. Tęsiamos klasicizmo stilistinės tendencijos, tik daugiau akcentuojamas išgyvenimų natūralumas. Pamokantys siužetai, didaktika ir moralizavimas. Ryški autoriaus pozicija. Charakterių statiškumas. Stiprėja sentimentalumo apraiškos.Nevengiama ironijos, satyros, grotesko. Dialogiškumas – kaip antikinio palikimo kartojimas.

Žanrai. Proza. Romanas (kelionių, nuotykių, satyrinis, fantastinis, alegorinis), filosofinės apysakos, drama (tragedija, komedija), didaktinė ir aprašomoji poezija.

Atstovai. Volteras, D. Didro, D. Defo, Dž. Sviftas, J. V. Gėtė, F. Šileris.Atskiri bruožai K. Donelaičio, D. Poškos, A. Strazdo, S. Daukanto, S. Stanevičiaus, M. Valančiaus kūryboje.



Švietimo epocha

Sentimentalizmas

(XVIII a. vid. – XIX a. pr.)

Dramatizmas. Dominuoja išorinis konfliktas (vidinio konflikto elementai). Individo ir visuomenės, asmenybės ir luominių tradicijų konfliktas sprendžiamas individo naudai.

Santykis su laiku. Individualus laikas. Dabarties laikas (natūralios prigimties pažeidimai) supriešinamas su praeities (gamtos) laiku. Teigiamai vertinama praeitis, negatyvus požiūris į dabartį ir ateitį.

Santykis su aplinka. Žmogaus likimas nepriklauso nuo šeimyninės ar visuomeninės padėties. Socialinė ir buitinė aplinka – žmogui svetima ir priešiška jėga, žeidžianti asmenybę, žmogus turi jai atsispirti. Žmogaus charakteris statiškas, prigimties suformuotas.

Kiti estetikos principai. Reiškiamas išgyvenimų natūralumas. Racionalų pradą stelbia sentimentalusis. Intymaus gyvenimo tematika. Dėmesys kasdienei buičiai. Moralinė problematika. Auklėjimas derinamas su gamtos reikalavimais. Kančia, skausmas stiprina dvasią. Iškeliamos krikščioniškos vertybės (gėris, kilnumas, jautrumas kito kančiai). Demokratiškas herojus, individuali, nepakartojama asmenybė. Pabrėžiama natūrali žmogaus prigimtis, prigimtinė lygybė, ryšys su gamta. Žmogaus dorovinė savivoka ir autoanalizė. Psichologijos atskleidimas. Jausmo dominavimas. Teigiamas veikėjas – trečiojo luomo atstovas. Moteris kaip grožio įsikūnijimas, ironija intelektualiai moteriai. Meninio vaizdo sąlygiškumas. Kūrybos laisvė.

Stiliaus bruožai. Jausmingumas ir sentimentalumas. Gamtos ir žmonių santykių idiliškas vaizdavimas. Peizažo vaidmuo. Psichologinės prozos užuomazgos. Subjektyvus pasakotojas (turi autoriaus asmenybės bruožų). Lyrizmas. Menka išorinės aplinkos aprašymo reikšmė. Dažnas mirties motyvas. Ironija, humoras. Folkloro imitavimas.

Žanrai. Poezija (daina, idilė, elegija), proza (memuarai, dienoraščiai, epistoliniai romanai, apysakos, apsakymai).

Atstovai. Ž. Ž. Ruso, S. Ričardsonas, L. Sternas. Atskiri bruožai D. Poškos, A. Strazdo kūryboje

Romantizmas

(XVIII a. pab. – XIX a. pr.)

Dramatizmas. Išorinis ir vidinis konfliktas. Atskleidžiamas psichologinis veikėjų dramatizmas, parodoma žmogaus prigimties sudėtingumas, prieštaringumas. Gėrio ir blogio kova pasaulyje ir žmoguje.

Santykis su laiku. Subjektyvus laikas. Svarbiausia – amžinybės matas, požiūris į žemiškąją dalią. Staigus žmogaus, jo sielos atsivėrimas. Žmogus universalus ir fatališkas. Dėmesys viduramžiams psichologiniu aspektu: ieškoma universalių dvasinių vertybių. Taip pat domimasi dramatiškomis praeities epochomis (XVII a. ir kt.).

Santykis su aplinka. Žmogus iškeliamas virš aplinkos. Aplinkybės – menkniekis, viską lemia charakteris.

Kiti estetikos principai. Priešingybė klasicizmo estetikai, jos racionalumui priešpriešinamas „laukinis skonis“, gamtiškojo ir natūralaus, originalaus ir pagal antikos meno kanonus neidealizuoto grožio samprata, atnaujinama kūrybos nuostabos ir stebuklo, naivumo ir paprastumo estetinė vertė. Improvizacijai suteikiama didelė reikšmė. Tikrovės perkūrimo principas. Teigiama, kad tikrasis pasaulis yra ne tas, kurį regime, juntame ir girdime; sielos pasaulis yra tikrasis, nes jis yra amžinas ir begalinis. Kultūros, civilizacijos kritika. Paneigiamos kūrybos taisyklės, todėl aukštinama intuicija, vaizduotė. Idealo ir tikrovės
priešprieša. Veržiamasi į erdvės ir laiko tolius. Jų pažinimas siejamas su jausmų patyrimu, o ne su protu. Dabarties ir praeities opozicija iškeliant tautos idealus: didvyriškumą, darbingumą, gėrį, optimizmą. Didingas tautos senovės kultas.Charakteriui būdingas konfliktiškumas, nesutapimas su išoriniu pasauliu. Trokštama to, kas nepasiekiama, norima pakeisti egzistencijos ribas. Tai vienišas maištaujantis individualistas, linkęs aukotis, nesuprastas, todėl visuomenės atstumtas. Tai asmenybė su stipriomis aistromis, apdovanota talentu, linkusi į melancholiją, svajones, ironišką būties traktavimą. Dominuoja dvi tendencijos: (1) pabrėžianti gamtos, paprastumo, tautosakos, natūralumo pradus ir (2) transcendentinė, išaukštinanti kūrybą, atskleidžianti komplikuotą būties esmę.

Stiliaus bruožai. Kompozicijos laisvė. Fragmentiškumas, fantastika, ironija, paslapties, fatališkos meilės ir siaubo motyvai, religinė mistika, mirties poetizavimas. Emocinis kūrinio nuspalvinimas, poetiškumas ir muzikalumas, tautosakinės tradicijos panaudojimas. Subjektyvus pasakotojas.

Žanrai. Lyrika (baladė, eilėraštis, daina). Lyrinė draminė poema. Romantinė tragedija. Romantinė proza – apysaka, psichologinis ir istorinis romanas.

Atstovai. Dž. Baironas, V. Hugo, H. Heinė, V. Skotas, A. Puškinas, A. Mickevičius, M. Lermontovas, P. Šelis, Ž. Sand, E. Po. S. Daukantas, A. Baranauskas, Maironis.

Atskiri stilistiniai bruožai V. Krėvės, K. Borutos, S. Nėries, J. Degutytės kūryboje.

Realizmas

(XIX a. vid. – XX a.)

Dramatizmas. Vidinio ir išorinio konflikto ryšys. Vidinis konfliktas susiejamas su išoriniu, išryškinamas jų ryšys, vieno perėjimas į kitą.

Santykis su laiku. Subjektyvus laikas siejamas su išoriniu (pastarojo pirmenybė). Dėmesys dabarčiai ir ateičiai. Žmogaus ir visuomenės raidos variklis – objektyvūs tikrovės procesai. Aiškiai jaučiama istorijos raida.

Santykis su aplinka. Žmogus veikiamas aplinkos. Ji lemia jo likimą, išgyvenimus, poelgius, charakterį, kartu neatmetama ir žmogaus valios bei pastangų reikšmė.

Kiti estetikos principai. Atmetamas romantizmui būdingas subjektyvistinis, idealizuojantis pradas, iškeliamas meno objektyvumas, istorinis ir socialinis konkretumas. Principas – būtina prilygti kai kurių mokslų tyrinėjimams, tikroviškumo kriterijumi grįsti meninės realybės kūrimą. (Tikrovės atkūrimo principas.) Tikrovė – estetinė vertybė. Pažintinė funkcija. Vaizduotę skatina gyvenimo sudėtingumas. Aiškios laiko ir vietos ribos. Laikomasi veiksmo ir įvykių chronologijos. Priežasties ir pasekmės ryšys. Dėmesys dabarties laikui. Jaučiama ateities laiko perspektyva. Tipizavimas – kaip charakterių ir veiksmų bendrybė, priklausanti nuo aplinkybių panašumo. Tipizavimas (tipiškas žmogus tipiškomis aplinkybėmis). Psichologizmas.

Dažnai veikėjai turi realius prototipus. Charakterio ryšys su socialine, istorine, etnografine aplinka. Įvairūs konfliktai: socialiniai, psichologiniai, moraliniai, buitiniai ir kt. Dramatizmas. Dinamiški, išbaigti, pagrįsti charakteriai. Humanistinis patosas. Stengiamasi išlaikyti tipiškų ir individualių ypatybių pusiausvyrą. Nepripažįstama poetikos kanonų, dogmų. Galimos ir sąlyginės vaizdavimo priemonės: mitai, simboliai, groteskas, alegorijos.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2708 žodžiai iš 8873 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.