Kultūros filosofija
5 (100%) 1 vote

Kultūros filosofija

1. Ekstrateoriniai kultūros nusakymo būdai ir vaizdiniai; kultūros įvardinimo problema.

Cultura (lot.) kilo iš Colio, labai daug reikšmių turinčio žodžio. Colio reiškia įdirbimą (tiek žemės, tiek ir sielos bei daugybės kitų dalykų), lavinimą, ugdymą, priežiūrą, puošimą, gerbimą. Visos šios reikšmės galimos paimti, apibrėžiant kultūrą. Tai žmonių pastangų vaisius, didžiulė vertybė.

„Kultūra, suprantama plačiąja etnografine prasme, yra ta kompleksinė visuma, kuri apima žinias, tikėjimą, meną, moralę, teisę, papročius ir visus kitus gebėjimus ir įpročius, įgytus žmogaus, kaip visuomenės nario” (E. Tylor). Teigiama, jog kultūros sąvoka atsirado XIX a., kaip priešprieša natūrai. Tačiau kultūros sąvoka formavosi nuo pat žmonijos atsiradimo. Žmogus negali egzistuoti, neoperuodamas kultūros sąvoka.

Mitologinė tradicija. Mitologemomis (mitiniais vaizdiniais) paženklinama kultūra. K. Levi – Strauss yra atkreipęs dėmesį į keletą tokių vaizdinių: 1) Kultūra sietina su tuo, kas aprengta, kaip priešprieša su tuo, kas nuoga. 2) Kultūra sietina su tuo, kas virta, kaip priešprieša su tuo, kas žalia. Aprengimas – tam tikras gyvos būtybės sužmoginimo etapas (Adomas ir Ieva, paragavę uždrausto vaisiaus ir supratę esą nuogi, susigėsta ir prisidengia. Tai pirmasis kultūros ženklas. Neracionalus apsinuoginimas (Nojaus ir Chamo legenda) – grįžimas į gamtą.

Šumerų mitologijoje taip pat randamas žmogaus apsirengimo motyvas. Žmogus, po apsiregimo, jau nebegali grįžti į gamtą, paragavęs alaus (žmogaus sukurto produkto), jis nebegali gerti paprasto vandens (gamtos duotybės).

Greimas atrado du simbolius, brėžiančius takoskyrą tarp gamtos ir kultūros: Kauką (kad „sužmogėtų” ir pagelbėtų žmogui, prašosi būti aprengtas) ir Aitvarą (prašosi būti pavalgydintas žmogaus sukurtu produktu). Taip ne visai žmogiška, beveik gyvuliška tampa žmogiška. Tai lemtinga riba, kurią peržengus, kelio atgal nėra.

Šiuolaikinis žmogus žmogus žino, jog kultūrą jis pats kuria. Senovinis žmogus taip galvoti negalėjo, jis manė, jog kultūrą perima, išmoksta. Kultūros pradininkai buvę dievai.

Vėliau atsiranda ir kitų priešpriešų: kultūra prieš kitą kutūrą. Graikai labai griežtai skyrė saviškius nuo svetimų. Svetimus vadinti laukiniais nebuvo naujiena. „Savi”, „mes” – tikrieji žmonės, „jie” – netikrieji žmonės. Taip buvo ir Afrikoje, ir Pietų Amerikoje.

Su krikščionybės atsiradimu sietina dar viena priešprieša: krikščionis vs pagonis. Nieko neverta yra žmogiškoji išmintis, Dievo išmintis pranoksta viską. Graikui krikščionybė atrodo kvaila, bet krikščionio dieviška išmintis yra pranašesnė.

Špengleris nustatė du kultūros laipsnius: 1) Organiška kultūra (bręstanti, auganti kultūra), 2)Civilizacija (sustingusi, mirštanti kultūra).

Konfucionizme kultūra tapatinama su Žen – žmoniškumu, žmogiškumu. Žen priešinama su tuo, kas nežmoniška, gyvuliška.

Indijoje kultūra tapatinama su Dharma (tai taisyklės, normos, atsiradusios apdorojant stichinę gamtą).

2. Istorinis, sociologinis, etnologinis ir filosofinis kultūros tyrimo būdas.

Filosofinis tyrimo būdas (pagal A. Kavolį). Kultūra tiriama apskritai, kaip kultūrinis žmogaus veikimas. Tiriami kultūros pagrindai, jos tolimiausios priežastys. Taikomas filosofijos mokslo metodas ir siekiama kultūros srityje filosofijos mokslo tikslų. Svarbu – plačiausiais apibendrinimais prieiti pirmutines bei visuotines kultūros priežastis. Čia nėra svarbūs atskiri kultūriniai tipai (kaip aprašomojoje geografijoje) arba kultūrinis žmonijos plėtojimasis įvairiais laikais ir įvairiose vietose (kaip istoriniame tyrimo būde).

Etnologinis kultūros tyrimo būdas. Etnologijoje (antropologijoje) dažniausiai vartojama daugiskaita, o ne vienaskaita (kultūros, o ne kultūra). Čia svarbiausia sistematiškumas, kontekstualumas, holistinis stebėjimas. Kultūra gali būti pažini, interpretuojama iš vidaus (tyrinėtojas – kaip dalyvis), tačiau galima interpretuoti ir iš išorės (tyrinėtojas – kaip stebėtojas) – gaunasi dvigubas tyrimas. Abiem atvejais galimi moksliniai, objektyvūs psichinės ir elgesio sferų aiškinimai. Pirmuoju atveju taikomos sąvokos ir skiriamieji bruožai, prasmingi ir tinkami dalyviams, antruoju atveju – sąvokos ir skiriamieji bruožai, prasmingi ir tinkami stebėtojams. Svarbu tirti kultūrų sąveikavimą tarpusavyje. Toks sąveikavimas – tai inkultūracija / akultūracija (tam tikras kultūros įsisavinimas viduje / tam tikras kultūros įsisavinimas iš išorės). Išskirtinis dėmesys skiriamas prigimtiškumui, kasdienybei, natūralumui, akcentuojami vietiniai socialiniai ir kultūriniai aspektai. Antropologijos tyrimo metodas – participant observation.

Istoriografija ir linijinio laiko atsiradimas.

Valdovų sąrašai- istoriografijos bandymai.

Reikšmingumas valstybei.

– Raštas -> registravimas, linijinis laikas (civilizacija gimsta per raštą).

– Šumerų karalių sąrašai (iki tvano ir po tvano). Valdovai suregistruoti dviem etapais. Po tvano valdovų gyvenimo trukmė priartėja prie normalių žmonių gyvenimo trukmės.

– Istorinis laikas- linijinis; įvykiai formuoja istorinę liniją.

– Įvykis turi būti valstybinės reikšmės- pirmiausia politiniai.

– Šumeras:
fiksuojamas statymas, atnaujinimas ir panašiai.

– Istorija rašoma per valdovų pasikeitimus.

– Pirmiejiistoriografai: aprašyti visą istoriją nuo pat pradžių; jie dar jaučia mitologijos įtaką.

– Laiko matavimo atsiradimas.

– Įvykiai sustatomi į eilę prioritetų tvarka.

– Fiksuota atmintis- indėlis į ateitį (Gilgamešas).

– Istoriografija prasideda nuo autorizuotos kūrybos

– Istoriografija prasideda tik nuo renesanso: fiksuoti įvykiai imami kontroliuoti.

– Tradicinėje kultūroje nesvarbu dabartis ir ateitis.

Valdovų sąrašai: istoriko bandymas sujungti mitologiją su istorija. Tačiau nėra aprėžtos ribos tarp mitinių herojų ir žmonių, net atsiradusi stereografija. Bandoma mitologinius veikėjus sujungti su realiais valdovais. Sąrašuose fiksuojami svarbiausi politinio gyvenimo įvykiai siejami su valdovų dinastija. Iš tradicijos išsaugomi mitiniai herojai. Šių tikėtinų valdovų pasakojimai susiejami su istoriškai fiksuojamų karalių faktais.

Istorija yra ten, kur yra istoriniai įvykiai, atsitikimai. Jienepriklausomi nuo kokio nors ciklo. Istorinis laikas yra linijinis- įvykiai formuoja istorinę įvykių liniją, kur jie dėstomi vienas po kito. Įvykis įvyksta kaip individualus faktas. Tai atsitikimas, kuris pasitaiko ir kuris užregistruojamas, fiksuojamas. Ne bet koks atsitikimas yra įvykis. Tai turi būti svarbus, lemtingas įvykis.

Reikšmingumo kriterijus- valstybinis įvykis turi būti reikšmingas valstybei.

Istoriją kuria valstybė, t.y., valstybės įvykių fiksavimas ir daro istoriją.

Svarbiausia yra valdžios pasikeitimai. Valdžia- valstybės reprezentacija, atstovas- centras. Nuo valdžios priklauso, kokie yra įstatymai.

Kad fiksuoti istorinius įvykius, jų reikšmingumas nustatomas pagal politinę vertę, paskirtį.

Istorija rašoma per valdovų pasikeitimus, jų darbus, nuopelnus. Valdovų dinastijomis matuojamas istorinis laikas. Dalis valdovų sąrašų gali būti istoriškai patikrinti.

Kur yra ciklinis laikas, nėra istorijos, o tik ciklų atsikartojimas. Kiekvieno istoriografo pareiga- parodyti, kad jis visą laiką yra aprėpęs nuo pat pasaulio pradžios.

Istoriografai dar įtakojami mitologinio mąstymo, kur svarbiausia yra tai, kas pradžioje. Taigi tai archaiškas galvojimas, paveiktas ciklinio laiko sampratos. Kartu vyksta lūžis- yra linijinis įvykių išdėstymas, išskaičiuotas įvykių sąrašas.

Istoriografas ima laiką matuoti.

Galima klausti, kaip galimas linijinio laiko formavimasis. Ta prielaida- raštas. Dėl to galime kalbėti apie raštą kaip apie civilizacijos palydovą ir vieną iš šaltinių. Civilizacijagimsta per raštą.

Kad būtų fiksuojami įvykiai, turi būti fiksuota kalba. Reikia minties fiksavimo. Užrašyta mintis yra linija.

Taip pat raštas kloja pamatą mokslui.

Senosiose civilizacijose vyksta parengiamasis mokslo etapas, kas įgalina tikslų minties fiksavimą, jos išsaugojimą. Užrašyta mintis – tikslesnė už fiksuotą atmintyje, nes ji gali būti išbandyta.

2. Istorinis ( istoriografinis ), sociologinis, etnologinis ir filosofinis kultūros tyrimo būdas. (Indres)

Istorinis – kultūros gyvenimo pagrindą sudaro istorinis ryšys, tam tikra įvykių seka. Įvykiai viens po kito rikiuojasi į seką ( nevienodais intervalais ). Kultūros istorijai didelę reikšmę teikia ne vien lemtingiems istoriniams įvykiems ( karai, kultūriniai – ekonominiai santykiai ir pan. ), bet ir smulkmenoms kaip – koką aprangą žmonės dėvėjo tam tikrame laikmetyje – pvz. tai politinei istorijai gali atrodyti visiškai nereikšminga, bet kultūros istorijai tokios smulkmenos labai naudingos. Iš viso to – kultūros istorikas atkuria ir išaiškina praeities kultūros santykius. Istorinis įvykis, įvykis kaip istorijos faktas – tai svarbus, reikšmingas, lemtingas, o ne bet koks atsitikimas. Tai ką užrašo istorikas – atsitikimas, kurį reikia atsiminti. Galima pasakyti, kad fiksuota atmintis yra tam tikras indelis į ateitį. Pirmieji istorikai – faktų užrašinėtojai, metraštininkai, kronikų rašytojai. Būtent su raštu ir atsiranda istoriografija. Ji prasideda nuo autorizuotos kūrybos. Pirmųjų istoriografų tikslas – aprašyti visą istoriją (atsiranda civilizacijos nuovoka).Renesanso epochoje atsiranda kiek kitoks poreikis – įvykiai imami fiksuoti, kontroliuoti.

Sociologinis – kultūros sociologijai artimesnė „ semantinė „ kultūros samprata. Kultūra – visa tai, kas žmonėms reikšminga. Reikšmės atsiranda ir išnyksta individų patirtyje. Jos tampa kultūra, kai vieno išsiųsta reikšmė yra kito atpažįstama – kai reikšmės išreiškiamos kokia nors žmonių suprantama kalba.

Į kultūros, kaip reikšmių visumos, erdvę pakliūva ne tik žmonių susikurtos, „ iš piršto išlaužtos“ reikšmės. Kultūroje taip pat vietą suranda ir kam nors kokią nors komunikuojamą reikšmę įgijusios gamtinės aplinkos ( ar žmogaus prigimtinės ) savybės. Gamta srūva i kultūrą kaip į reikšmių pasaulį. Ir atvirkščiai: nustoję savo reikšmės – ar tik pabandę būti reikšmingi – žmonių susikurti daiktai iš kultūros pasitraukia. Tad galima sakyti, kad kultūra kaip nuolatinis įreikšminimo ir nureikšminimo vyksmas.

Sociologijai rūpi visuomenėje esančių įvairių socialinių grupių santykiai, kultūros subjektai ( socialinis, istorinis, geografinis ir
Etnologinis ( etnos – tauta) – tai mokslas apie tautas, jų gyvenimo būdą ir t.t. Tikslas aprašyti ne vien tautų kultūras; jose vyraujančius reiškinius ( tautiškumas, savimonė ir pan. ) bet ir bandyti nustatyti tautų kultūrų bendrumus. Kiek vėliau pradedami fundamentalūs tyrinėjimai, renkama informacija iš pirmų lūpų, tai specializuotas etnologų tyrinėjimas, siekiama gauti tiesioginės informacijos. Visų šių dalykų aprašymas vadinamas etnografija.

Levi Strauss priklauso prie etnologų kartos, kuri etinius stebėjimus reikalauja pagrįsti lauko tyrimu. Vykstama į kultūrą ir tyriama, t.y. kultūra tyriama joje gyvenant, o ne iš kitų pasakojimų. L. Strauss‘as: 1. didelį dėmesį skirai kultūrų skirtumams; 2. įsitikinęs, kad visos kultūros racionalios.

Filosofinis – tiriamas filosofijos aspektas kultūroje. Kultūroje egzistuojantys fenomenai subordinuoja ir filosofijos sferą. Nagrinėjami aktualūs gyvenimo klausimai, kurie neatsiejami tiek nuo kultūros, tiek nuo filosofijos. Filosofinis žvilgsnis į kultūrą lengviau suvokti procesus kaip karo įvykiai ar meno subtilybės ir pan. Visa kultūrai suteikia ne vien sausą faktų visumą, bet taip pat įžiebia ir leidžia mąstyti kitu rakursu.

Kultūros filosofijos pirmtakė XVIII – XIXa. buvo istoriosofija t.y. istorijos filosofija. Galima sakyti, kad ji parengė dirvą kultūros filosofijai. Pirmuoju istoriosofu gali būti laikomas Aurelijus Augustinas.

Kultūros filosofija – ne empirinis, bet aiškinamasis mokslas. Jos tikslas išsiaiškinti kas yra kultūra? Į šį klausimą galime atsakyti taip: tai kultūros apmąstymai, kultūros duomenų sistemizavimas, jų prasmės aiškinimas. Kultūros filosofijai rupi ne atskiros kultūros, o kultūra apskritai t.y. kultūros esmė ir funkcijos. Tai yra spekuliatyvus mokslas.

3. Kultūros vertybinis pobūdis ir jos tyrimo metodologiniai principai.

Kas yra kultūrai vertybė?

Pagrindiniai kultūros požymiai. Iš aptartos analizės galima pasakyti, kas suteikia žmogui pranašumo:

1) tai, kas padaryta žmogaus, vertybinis pobūdis. Daro pranašesniu prieš žmogaus prigimtį. Iš to plaukia konfliktas tarp teorijos ir vertybinio pasaulio, nes vertybės daro teoriją šališką.

2) Pranašumas gali būti laipsniškas: kai kas yra geriau, o kai kas blogiau ( sava yra pranašiau už svetimą). Sava – labai natūralu. Pirmą kartą priešpriešą išreiškė sofistai. O čia pranašumo aspektas šiek tiek kitoks – tai, kas yra natūralizuota.

Kultūra subręsta neiškart; ji pereina įvairias stadijas; kaupiantis kultūros vertybėms, susidaro intelektualinė aplinka, kuriasi tradicijos.

Kiekviena epocha turi : savus“ kultūros vertybių matus. Individualiai šias vertybes suvokia ir kiekvienas žmogus. Religiniai, politiniai, filosofiniai įsitikinimai, pagal juos nusistovėjusi psichologinė nuostata, išprusimas veikia ir žmogaus mąstyseną. Religinės konfesijos irgi atitinkamai orientuoja žmogų. Pvz. „ Koranui uždraudus piešti žmogų ir kitas gyvas būtybes, musulmoniškuose kraštuose susidarė nepalanki dirva vaizduojamajam menui. Tad vertybių priėmimas – labai sudėtingas reiškinys, nes jos kaip tokios, egzistuoja objektyvios, suvokiamos, priimamos subjektyviai.

Manoma, kad neretas žmogus stengiasi pasislėpti minioje: priimti jos skonį, nuomonę. Žodžiu, nuo žmogaus psichologijos priklauso ir kultūros vertybių priėmimas: viešoji nuomonė ( ją galime vadinti mada ), yra individams palanki arba nepalanki. Antruoju atveju vertybės iš anksto atmetamos ( „ mums to nereikia „ ) jos nepripažįstamos net į jas nesigilinus. Tam tikromis istorinėmis situacijomis religiniai, politiniai motyvai atriboja vienos tautos kultūrą nuo kitos (pvz. viduramžių katalikui viskas kas sukurta kitų –eretiška). Tie motyvai skatina ieškoti pas „savus“ tik kas gera, o pas svetimus- kas bloga.

Tada fenomenai, nesantys vertybėmis, pakeliami iki vertybių rango, o šedevrai-nutylimi.

Neretai, menkesnės kultūros žmonės stengiasi pasirodyti kitokie. Rasistai dangsto savo kėslus; esą jie aukštesnės kultūros, todėl jie turį viešpatauti, sukurti naująją kultūra ( pvz. nacionalizmas ). Iš viso to seka genocidas. Tad antivertybes galima pridengti kilniausiais politiniais tikslais ir religiniais lozungais (ir juos kompromituoti), bet nuo to jos netaps vertybėmis.

Per politinius ir religinius sąmyšius naikinamos vertybės, pristabdomas tautų kultūrinis augimas. Kultūros vertybių niokojimas byloja ne tik apie atsakomybės stoką, bet ir apie tos tautos, kurios nariai taip daro, kultūrinį atsilikimą. Nesvarbu kaip tai daroma: ar senamiesčius griaunant, ar knygas deginant.

Apibendrinant galima pasakyti, kad vertybės kyla iš vertinimų, kurie yra subjektyvūs aktai. Vertybės – kultūros faktai. Jos hierarchizuotos.

5. Kultūros kūrybinis aspektas: kurybos psichologinės ir istorinės prielaidos

Kas suteikia žmogui pranašumo: 1. tai, kas padaryta žmogaus, vertybinis pobūdis. Daro pranašesniu prieš žmogaus prigimtį. Iš to plaukia konfliktas tarp teorijos ir vertybinio pasaulio, nes vertybės daro teoriją šališką. 2. Pranašumas gali būti laipsniškas: kai kas yra geriau, o kai kas blogiau ( sava yra pranašiau už svetimą). Sava – labai natūralu. Pirmą kartą priešpriešą išreiškė sofistai. O čia pranašumo aspektas šiek tiek kitoks – tai, kas yra
natūralizuota.

20 a. atsirado požiūris, kad kultūra – tai kūryba. N. Berdiajevui kūrybą bando grįsti viena iš kūrybos formų – menu, ten kur veikia žmogaus fantazija. Meninikai yra pagrindiniai kūrėjai. Berdiajevui kūrybos prasmė išvedama iš kūrybinio veiksmo, kuris nuo antikos laikų yra šiek tiek mistifikuotas ( „Sokrato apologijoje“ labai taikliai išreikšta, kokia vieta skiriama kūrybai. Sokratas teisme teisinasi, kad orakulas apreiškė jam išmintį). Iki pat naujųjų laikų tas įkvėpimas, kaip kūrybos aiškinimas, išliko. I. Kantas daro perskyrą – menininko veiklą reikia skirti nuo kitos veiklos. Menininkas yra genijus (demonas), kuris kuria pagal gamtos veikimo principus. Sokratiška veikla yra kūryba. Taigi, kultūros susiejimas su kūryba pakelia pačios kultūros statusą. Maceinai svarbus aspektas: kūrybos paslapties reikia ieškoti ne žmogaus veikloje, o dieviškame kūrybos akte – kūrimas iš nieko. Dievo kūryba yra pasaulio sutverimas iš nieko. Dievas sutvėrė žodžius pats iš savęs. Žodis gimsta viduje, jo prote, o liežuvis tai išsako ( labiausiai išplėtojo Aurelijus Augustinas). Dievas kaip būtis negali būties tverti, tveria būtį, o kadangi tveria iš nieko tai yra ir nebūtis. Du pradai. Maceina mano, kad meno kūrinys – daugiau dvasios dalykas. Žmogus randa nepakankamai atbaigtą pasaulį. Žmogus yra Dievo pagalbininkas, tęsėjas. Ši problema Maceinai labai sunki. Kartais prasprūsta mintis, kad Dievas nevisagalis., jam reikalinga žmogaus pagalba. Nė vienam šios teorijos kūrėjų nepavyko paaiškint, įrodyt kūrybos iš nieko, Dieviškos kūrybos aktas yra istorinis reiškinys. > Nuo Renesanso laikų yra įtvirtinta mintis, kad iš prigimties žmogus yra ribora būtybė, nepakankamas, naužbaigta. Dž. Piko de la Mirandela: Dievas sukūręs pasaulį išdalino, paskyrė atitinkamą vietą gyventi ir charakterį. Žmogus iš prigimties yra defektyvus(apie tai dažnai kalbėdavo viduramžių teologai: žvėrys turi ragus, greitas kojas, plėšrius dantis, o žmonės neturi), tą patį sako ir ši mitologinė tradicija: „tave aš paleidžiu į pasaulį be vietos ir be charakterio, bet aš tau duodu protą“. Gavęs protą gauna į rankas ir savo gyvenimą, padarys jį kokį panorėjęs. Ugdydamas savo protą, žmogus tampa panašus į Dievą; tampi tuo, ką su savimi darai. Aplinkybė, kad žmogus gimsta pasaulyje neaprūpintas gamtos produktais ir daro žmogų kūrybišku, t. y. padaryti tai, kas savime gamtoje neatsiranda. Žmogus transcenduoja gamtą savo kūryba. Įveikia gamtos imanentiškumą. Dėl to ir lengva apibrėžti kūrybą pagal žmogaus padarytus daiktus. Tas, kas pasidaro, pasilieka prie žmogaus. Žmogaus veiklos vaisiai, artefaktai, daiktai greižta prasme, yra žmonių padaryti produktai, pritaikyti tam tikrai paskirčiai, žmonių tikslus realizuojantys. Daiktas yra visada kam nors skirtas. Kultūros sąvokos neužtenka paaiškinti vien kūryba. . Kūryba – individualus kūtybinis veiksmas. . Maceina ir Šalkauskis brėžia griežtą ribą, skiria 2 kultūros plotmes: individualiąją ir objektyviąją. Špengleris sugretino kultūrą ir civilizaciją, kaip skirtingus tarpsnius. Kultūra kūrybiška, organiška, paskui stabarėja, darosi neproduktyvi ir virsta civilizacija (H.Hesės „Stiklo karoliukų žaidimas“). Kultūra išsenka, darosi bedvasė. Šitas modelis tinka maceinai ir šalkauskiui. Kiekvienas kūrėjas yra tas veiksnys, kuris gamina produktus. Rytų kultūros yra kuriančios, o vakarietiška yra techniška, išorinė. Jei imame žmonių veiksmą kaip kūrybinį veiksmą, tai jis turi turėti: 1. vaizdinį 2. priemones 3. medžiagas. Visi tie dalykai kurie gimsta žmogaus veikloje, yra dvasinių priemonių sudaiktinimas ( Hegelis). Žmonių padarytas produktas atskleidžia savo pranašumą prieš gamtą, su juo dirbti geriau.

Kaip atsiranda kultūros produktai: jei žmogus yra tam tikroje kultūroje, tai jis nepradeda kultūroje. Kei pirmykštės kultūros žmonės gamino titnaginį kirvį. Tam jis turi mokėti pasidaryti. Jei imame žmonių veiksmą kaip kūrybinį veiksmą, tai jis turi turėti: 1. vaizdinį 2. priemones 3. medžiagas ( reikia žinoti kur tos medžiagos ieškoti). Kad atsirastų kirvis reikalingas kirvio darymo menas. Visi tie dalykai kurie gimsta žmogaus veikloje, yra dvasinių priemonių sudaiktinimas ( Hegelis). Žmonės turi žinoti paskirtį to įrankio, o ne tik turėti įrankio gaminimo meną. Jei nebūtų daikto naudojimo mokyklos, tai niekas ir negamintų daikto. Kirvis turi technologinį aspektą, kad juo geriau triuškinti kaulus nei bet kuo kitu.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 3089 žodžiai iš 9512 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.