Kultūros istorija
5 (100%) 1 vote

Kultūros istorija

ĮVADAS

Taip susiklostė aplinkybės, kad lietuvių profesionalusis teatras palyginti gana vėlai įsiterpė į tautos meninės kultūros panoramą.

Ikitarybiniu laikotarpiu apie teatrą rašė daugiausia literatai, žurnalistai, patys teatro veikėjai.

Didelę reikšmę teatrologų profesionalėjimui turėjo B. Sruogos teatrinė kritinė veikla, 1926 metais Kauno universitete jo įsteigtas teatro seminaras. Pasirodė ir didesnių scenos meno tyrinėjimų: B. Sruogos studijos apie V. Krėvės „Šarūno“ ir Č. Dikenso „Varpų“ pastatymus (1930) bei knyga „Lietuvių teatras Peterburge“ (1930), V. Maknio „Gabrielis Landsbergis-Žemkalnis“ (1936), A. Vengrio „Kastantas Glinskis“ (1937), J. Būtėno „Lietuvių teatras Vilniuje“ (1940) ir kt. 1940 m. pasirodė A. Jakševičiaus išversta knyga „Aktoriaus saviruoša“.1

Tačiau ilgą laiką nebuvo pasirodę nei vieno teatrologinio sintetinio darbo apie profesionaliojo lietuvių teatro raidą. Pastaruoju laikotarpiu vienas po kito pasirodė straipsniai, smarkiai kritikuojantys iki šių dienų pasirodžiusius lietuvių teatro istorijos leidinius. 2003 m. vasario 8 d. „Lietuvos aido“ numeryje atspausdintas Aleksandro Guobio straipsnis „Lietuvių teatro šaltiniai ir jų leidyba“. Ypatingos kritikos susilaukė vieninteliai MA Istorijos instituto išleisti istorijos tomai – „Lietuvių tarybinis teatras (1940-1956)“ bei „Lietuvių teatro istorija, Pirmoji knyga 1929-1935 m.“. A. Guobys daugelį, rašančių apie lietuvių teatro istoriją, vadina iki šiandien šia veikla užsiimančiųjų „nugrimzdusiais į sovietinio mąstymo gelmes“, iki šiol falsifikuojančiais teatro istoriją ir aukštyn kojomis apverčiančiais praeities vertybes ir tikrovę.2

Darbe panaudota literatūra:

1. ALEKSAITĖ, Irena. Borisas Dauguvietis : režisūros bruožai. Vilnius : Mintis, 1966. 244 p.

2. ALEKSAITĖ, Irena. Režisierius Romualdas Juknevičius. Vilnius : Baltos lankos, 1998. 363 p. ISBN 9986-813-76-X.

3. ALEKSAITĖ, Irena. Be grimo. Vilnius : Tyto alba, 2004. 287 p. ISBN 99886-16-357-9

4. DAUGUVIETIS, Borisas. Žaldokynė. Vilnius : Vaga, 1967. 478 p.

5. Lietuvių tarybinis teatras 1940-1956. Lietuvos TSR MA istorijos institutas. Vilnius : Mintis, 1979. 385 p.

6. MASIDUNSKYTĖ, Asta. J. Miltinio teatras. [interaktyvus]. [žiūrėta 2004 m. rugsėjo 20 d.]. Prieiga per internetą:

.

7. PETUCHAUSKAS, Markas. Nebevaldomų instinktų prasiveržimas. Literatūra ir menas. 2003-03-21. Nr. 2942.

8. VASINAUSKAITĖ, Rasa. Nacionalinis menotyros centras. Atsakant į nepasitenkinimą lietuvių teatro istorijos leidiniais. Septynios meno dienos. 2003-03-07. Nr. 558.

9. ZABORSKAITĖ, Vanda. Dešimtmečio reikšmė. [interaktyvus]. [žiūrėta 2004 m. rugsėjo 20 d.]. Prieiga per internetą:

.

Daugiausiai vadovautasi 1979 metais pasirodžiusia monografija „Lietuvių tarybinis teatras 1940-195”. Šioje knygoje į 1940-1956 metų lietuvių teatrą buvo stengtasi pažvelgti apibendrinamu požiūriu kaip į vieningą kūrybos procesą, o profesionaliojo teatro raidą nušvietė į tris etapus suskirstytas aptariamasis laikotarpis (1940-1941, 1941-1944, 1944-1956).

Tačiau reikia paminėti, kad tarybiniais metais metais išleistos knygos yra itin tendencingai parašytos ir tik pro tankų sovietinės demagogijos šydą gali įžiūrėti tikrovę.

Šiame darbe trumpai nušviesti 1940-1944 lietuvių teatro metai. Laikomasi principo išskirti ir nagrinėti kiekvienos trupės kūrybą, spektaklius tiek, kiek jie turėjo reikšmės vieno arba kito teatro svarbesnių bruožų, specifinių ypatumų formavimuisi ir drauge – visam lietuvių scenos menui. Siekiama iškelti tai, kas būdinga kiekvienam teatrui, ir kartu įvertinti trupę kaip nacionalinio teatro padalinį, išryškinti jos indėlį į viso lietuvių scenos meno plėtotę. Trumpai galima paminėti, kad respublikoje veikė tik du muzikiniai teatrai, o pagrindiniai muzikinio teatro žanrai buvo opera, operetė ir baletas. Tačiau darbe apsiribota tik dramos teatrais ir juose vykusiais procesais. Taigi dėmesys skiriamas dramaturgijai, kuri yra kiekvienos tautos teatro repertuaro ir sceninės kūrybos pagrindas.

DRAMOS TEATRAS LIETUVOJE 1940-1941 METAIS

Dėl istorinės raidos ypatumų lietuvių profesionalusis teatras ėmė formuotis vėliau, negu kitos nacionalinio meno šakos (literatūra, dailė, muzika). Platus mėgėjų teatro sąjūdis, prasidėjęs po 1905 metų revoliucijos, paruošė dirvą profesionaliajam lietuvių teatrui. Režisieriaus Juozo Vaičkaus 1916 metais suorganizuota Peterburge privati teatro studija – pirmoji lietuvių profesionalių aktorių mokykla, – kūrybiškai sutvirtėjusi ir pasivadinusi Skrajojamuoju teatru, 1918 metų vasarą atvyko į Vilnių. 1918 m. rugpjūčio 3 d. lenkų teatro „Liutnia“ patalpose įvykusi pirmoji šio teatro premjera – B. Vargšo-Laucevičiaus pjesės „Žmonės“ pastatymas – tapo reikšmingu įvykiu Vilniaus kultūriniame gyvenime.3

Praslinkus dviems dešimtmečiams, 1940 metais lietuvių profesionalusis teatras jau buvo nuėjęs reikšmingą meninės raidos kelią, sukaupęs meninę patirtį, pasiekęs kūrybinių laimėjimų. Teatrinis gyvenimas 1940-1941 metais – trumpas, bet pilnas įvykių scenos meno
laikotarpis.

Tarpukario laikotarpiu Lietuvoje nevalstybiniai teatrai dažniausiai negalėdavo išsilaikyti ilgesnį laiką ir todėl arba nustodavo egzistavę, arba veikė kaip mėgėjiškos ir pusiau mėgėjiškos trupės. Be tokių trumpesnį laiką gyvavusių dramos kolektyvų, veikė vienas valstybės išlaikomas ir todėl stabilus lietuvių profesionalusis teatras – Valstybės teatras Kaune. Tik 1931 metais pavyko įsteigti jo Šiaulių filialą, kuris vėliau tapo savarankišku dramos teatru (nuo 1935 m. jis veikė Klaipėdoje, o 1939 m. hitlerinei Vokietijai užgrobus Klaipėdos kraštą, grįžo į Šiaulius).4

1940-1941 metais Tarybų Sąjungos statytinių Lietuvoje vyriausybės iniciatyva buvo įkurti nauji valstybiniai dramos teatrai, taip pat stabilūs operetės ir vaikų teatrai: S. Romanovo pjesės „Žolelės nuotykiai“ premjera Kaune buvo atidarytas Vaikų teatras (vėliau Jaunojo žiūrovo teatras), o B. Aleksandrovo operetės „Vestuvės Malinovkoje“ premjera (1941-05-01) Kaune pradėjo darbą pirmasis profesionalusis lietuvių Muzikinės komedijos teatras. Baigiantis 1940-1941 metų sezonui, atidarytas Marijampolės dramos teatras, kuris paruošė savo pirmąją premjerą – K. Binkio „Atžalyną“ (1941-04-20).

Per visą 1940-1941 metų sezoną intensyviai formavosi nauji teatrų kolektyvai. Kai kurios naujos trupės buvo sudaromos ne vien iš profesionalų (jų nebeužteko), bet ir iš mėgėjų. Tai būdingas „tarybinio“ teatro pradinio formavimosi bruožas.

Išryškėjo du pagrindiniai naujų teatrų formavimosi atvejai: vienur trupę sudarydavo persikėlę kitų teatrų aktoriai, kitur ji buvo formuojama iš neprofesionalų. Antruoju atveju teatro kūrybos pradžia sutapo su studijiniu laikotarpiu. Tipiškas pirmojo atvejo pavyzdys – Lietuvos TSR Valstybinis akademinis dramos teatras, antrojo – Panevėžio dramos teatras.

1940 m. spalio 6 d. atidaryto Vilniaus Valstybinio teatro branduolį sudarė Kauno Valstybės teatro trupės dalis. Teatro direktoriumi ir meno vadovu buvo paskirtas R. Juknevičius.

Kitaip formavosi Panevėžio dramos teatro trupė. Panevėžyje teatras buvo atidarytas tik 1940 metais. Jo branduolį sudarė J. Miltinio dramos studijos auklėtiniai, žengiantys pirmuosius nedrąsius žingsnius profesionaliojoje scenoje (J. Alekna, B. Babkauskas, V. Blėsis, K. Vitkus ir kt.).5

1940-1941 metų repertuare išryškėjo dvi pagrindinės kryptys: anksčiau statytų kai kurių autorių veikalų atnaujinimai ir „tarybinių“ dramaturgų pjesių pastatymai. Iš pastarųjų minėtini sezono pabaigos spektakliai – V. Ivanovo „Šarvuotis 14-69“ ir B. Lavreniovo „Lūžis“.

Tuo laikotarpiu teatrai koregavo kai kurių pjesių tekstus, neatitikusius naujosios ideologijos, kaip rašoma „tarybinėje“ spaudoje, – „paliestus buržuazinės cenzūros žirklių“. Taigi, kad ir kaip buvo tada „atnaujinami“ spektakliai, „tarybinis teatras“ Lietuvoje susiformavo ne tuščioje vietoje, o ant praeities lietuvių scenos meno pamatų.6

Kauno Valstybės teatro dramos trupės padalijimas į dvi – Vilniaus ir Kauno – turėjo didelę įtaką atnaujinimams. Pirma, tokiuose Vilniaus ir Kauno spektakliuose vaidindavo nauji aktoriai, neretai netgi pagrindinius vaidmenis. Antra, spektaklius dažnai atnaujindavo kiti režisieriai. Taigi, nors ir sunku atsirinkti, kiek „tarybinėje“ spaudoje yra tiesos, tačiau ir toks pasakymas, kad „atnaujinimams idėjinę kryptį davė istoriniai įvykiai ir besiformuojančios naujos scenos menininkų pažiūros“, atspindi tuometinę situaciją.

Iš ankstesnių Kauno Valstybės teatro lietuviškų pjesių, kurios buvo „atgaivintos“ Vilniaus teatre, pažymėtinos K. Binkio „Atžalynas“ (B. Dauguviečio režisuotas 1938 m., K. Jurašūno atnaujintas 1940 m.) ir J. Petrulio „Strazdelis“ („Prieš srovę“, B. Dauguviečio režisuotas 1936 m., J. Monkevičiaus atnaujintas 1941 m.).

Nuo Vilniaus teatro atidarymo jo direktorius ir meno vadovas buvo R. Juknevičius. Iš R. Juknevičiaus Kauno teatre režisuotų ir vėliau Vilniaus teatre „atgaivintų“ spektaklių minėtini M. Panjolio „Topazas“ ir G. Hauptmano „Prieš saulėlydį“. Buvęs Jaunųjų teatro aktorius, režisierius B. Lukošius atnaujino H. Bičer Stou „Dėdės Tomo Lūšnelę“.7

Vilniaus Valstybinis teatras buvo atidarytas H. Hejermanso „Viltimi“. Šį spektaklį režisavo R. Juknevičius. „Viltyje“ vėjo išpūstos H. Hejermanso žvejų laivo burės, subaltavusios ant uždangos, tapo naujojo teatro emblema.

Vilniuje atnaujintas „Vilties“ spektaklis išsaugojo esminius R. Juknevičiaus 1936 metų pastatymo bruožus. Režisūrinį sumanymą atitiko V. Palaimos dekoracijos. Jauno žvejo Gerto paveikslą sukūrė, – anot I. Aleksaitės – Scenos Riteris – S. Jukna.8

„Vilties“ spektaklis ir 1941 metų Lietuvoje jaudino žiūrovus savo dramatizmu. „Vilties“ atgimimas savotiškai deklaravo naujosios Vilniaus trupės meninę programą.

Po Vilniaus grąžinimo Lietuvai jame taip pat buvo reorganizuotas nuo 1936 metų gyvavęs Vilniaus lietuvių artistų mėgėjų teatras, kuris pervadintas į Skrajojamąjį Vaidilos teatrą (direktorius J. Kanopa, nuo 1940 metų pradžios režisierius A. Jakševičius). Iki 1940 metų pabaigos, kol Vilniuje buvo steigiamas valstybinis profesionalus nacionalinis teatras, Vaidila (buvusi senamiestyje, Arklių gatvėje) atliko
didelį kultūrinį meninį darbą Lenkijos okupuotame krašte. Šio teatro nedidukė salė visada būdavo pilna.9

1940 metais Lietuvoje šalia įsteigtojo Vilniaus Valstybinio teatro aktyviai dirbo kitas, seniausias iš gyvuojančių scenos meno židinių – Valstybės teatras Kaune. Dramos trupė tarybinį teatro sezoną pradėjo M. Gorkio pjese „Miesčionys“ (rež. B. Dauguvietis). Šis spektaklis pasirodė dar prieš oficialiai Lietuvai nepriklausius Tarybų Sąjungai – 1940 metų kovo mėnesį.

Pirmaisiais tarybinės santvarkos gyvenimo mėnesiais Kauno teatro sceną išvysta tokie veikalai, kaip „Pelninga vieta“, „Vyšnių sodas“, V. Krėvės „Žentas“, J. Petrulio „Prieš srovę“, R. Blaumanio „Indranai“. Tuometinis Valstybės teatro dramos trupės meno vadovas J. Grybauskas sakė, kad „tekstai tikrinami ir taisomi, dabar kai kurios pjesės perdirbamos iš naujo…“.10

Kaip R. Juknevičius Vilniuje, taip B. Dauguvietis Kauno teatre nubrėžė dramos trupės kūrybos gaires. Baigęs Peterburgo Imperatoriškąją teatro mokyklą (1909), kur jo mokytojai buvo žymūs aktoriai V. Davydovas ir S. Jakovlevas, Borisas Dauguvietis (1885-1949) nuo 1923 metų pabaigos iki fašistinės Vokietijos užpuolimo (su nedidele pertrauka, kai dirbo Šiaulių teatre) buvo Kauno dramos teatro režisierius. Šiam žmogui priklauso žymus lietuvių dramaturgijos, scenos meno formavimo ir ugdymo vaidmuo. Režisierius iki 1940 metų buvo pastatęs absoliučią daugumą visų lietuvių dramaturgijos veikalų. Jis įvedė į lietuvių teatrą Maironį, V. Krėvę, ir P. Vaičiūną, taip pat V. Šekspyrą, A. Puškiną, A. Ostrovskį, A. Čechovą ir M. Gorkį. B. Dauguviečio spektakliuose išaugo ištisa lietuvių aktorių karta. Jis buvo vienas nacionalinės vaidybos mokyklos ugdymo iniciatorių.

Pirmaisiais tarybiniais metais daug nuveikė ir tuometinis Valstybės teatro direktorius bei dramos trupės meno vadovas Kaune, lietuvių teatro veikėjas Juozas Grybauskas (1906-1964).11

Ikitarybinio laikotarpio meno pradmenys buvo gera dirva tarybiniam teatrui tarpti, o gausus šių tradicijų puoselėtojų būrys tapo naujojo teatro kūrėjais.

Per labai trumpą laiką (nuo 1940 m. liepos mėn. iki hitlerinės Vokietijos kariuomenės įsiveržimo į Lietuvą) nespėta (išskyrus vieną kitą išimtį) sukurti naujų literatūros, dailės, muzikos stambių formų kūrinių. Tuo tarpu teatras sukūrė spektaklių revoliucine tematika.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1805 žodžiai iš 5926 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.