Kultūros įtaka bendradarbiavimo sėkmei
5 (100%) 1 vote

Kultūros įtaka bendradarbiavimo sėkmei

TURINYS

ĮVADAS 3

1. KULTŪROS IR BENDRAVIMO SAMPRATA 4

2. KULTŪRŲ KOMUNIKAVIMAS IR KLASIFIKAVIMAS 7

2.1 Kultūrinis kontekstas. Vienaplanės ir daugiaplanės kultūros 7

2.2 Santūrios kultūros 12

3. ORGANIZACIJOS KULTŪRA 15

3.1 Organizacinės kultūros samprata 15

3.2 Etikos klimatas organizacijoje 20

IŠVADOS 26

LITERATŪROS SĄRAŠAS 27

ĮVADAS

Kultūra žmonių yra suvokiama daugeliu aspektų: tai žmogaus, grupės, organizacijos, tautos kultūra. Iš kito požiūrio taško kultūra yra suprantama kaip visa tai kas sukurta žmogaus. Viena aišku – kad kiekvienas žmogus yra asmenybė, savaip mąstanti, savaip viską suprantanti ir interpretuojanti, turinti savo kultūrą. Ir kiekvienas žmogus negali gyventi vienas – jam būtinai reikia priklausyti (didesnei ar mažesnei) grupei žmonių, ar bent jau turėti su ja kokių nors ryšių. Kasdien mes bendraujame su kitais žmonėmis: šeimos nariais, draugais, kolegomis, bendradarbiais, prekiautojais ir pan. Kasdien mums tenka bendrauti, taigi kasdien mes keičiamės su kitais kokia nors informacija. Bendraudami (komunikuodami) mes parodome kitiems savo kultūrą ir pastebime kitų žmonių kultūrą. Vieni elgiasi, kalba ir bendrauja panašiai kaip mes, kiti – visiškai priešingai. Todėl su kai kuriais žmonėmis bendraudami mes norime pratęsti komunikacijos procesą, turėti tolesnių ryšių, o su kitais – dėl atsiradusių kultūrinių bendravimo barjerų norime kuo greičiau baigti bendravimą. Tačiau kartais nėra kitos išeities ir mes privalome bendrauti su kitų kultūrų žmonėmis: palaikyti darbo santykius, pakeisti gyvenamąją vietą, nuvažiuoti į kaimą aplankyti senelių, išvykti į užsienį ar pasitikti užsieniečius savo šalyje. Todėl labai svarbu yra suprasti ir pažinti ne tik savo, bet ir kitas kultūras, tam kad sumažėtų ar išnyktų bendravimo barjerai ir galėtume sėkmingai bendrauti.

Darbo tikslas – išnagrinėti kultūros įtaką bendravimo sėkmei skirtingose kultūrose ir organizacijoje.

Darbo uždaviniai:

1. Išanalizuoti kultūros ir bendravimo sampratas.

2. Išanalizuoti kultūrų komunikavimą ir klasifikaciją.

3. Išanalizuoti organizacijos kultūros įtaką sėkmingam bendravimui.

Darbo metodai – mokslinės – teorinės literatūros analizė.

1. KULTŪROS IR BENDRAVIMO SAMPRATA

Kultūra ir kultūros komponentai

Kultūra – tai susibūrusių į bendruomene žmonių gyvenimo būdas.

Kasdienėje kalboje kultūra suprantama paprastai – viskas, kas susiję su menu, yra kultūra. Taigi paprastam žmogui kultūra – tai tokios sritys kaip literatūra, muzika, kitos meno rūšys. Tiesa, televizijos laidose dar išgirstame apie kalbos kultūrą, o „pasipjovę“ troleibuse su užlipusiu ant kojos piliečiu primename jam bendravimo kultūrą (V. Liubinienė, 2002, p. 5) Taigi, kasdienėje kalboje kultūra yra visa tai, su kuo susiduriame po darbo, kai džiaugiamės laisvalaikiu. Tai gali būti ir valgio kultūra, ir būsto kultūra. Sociologijoje kultūra suprantama daug plačiau, ne tik kaip menas ar laisvalaikis. Kultūra gali būti apibūdinta kaip nuomonės, vertybės, elgesys ir kaip materialus objektai, paskirstyti tarp atskiru žmonių. Viskas, kas sukurta žmogaus, yra kultūros produktas. Kultūros atžvilgiu skirtingos visuomenės gerokai skiriasi. Sakykim, tiek lietuviškoji, tiek japoniškoji kultūros yra sukurtos sunkiu darbu, tačiau lietuviškoji pasižymi individualizmu, tuo tarpu japoniškoji – bendradarbiavimu ir vyresniųjų autoritetu. Trumpai tariant, kultūra liečia kiekvieną mūsų gyvenimo aspektą, pradedant nuo veido išraiškos, baigiant mūsų šeimos gyvenimu. Kultūra apima visus visuomenės gyvenimo modelius. Kiekvienas žmogus pasaulyje gali siekti ypatingo savo gyvenimo būdo (R. D. Lewis, 2002, p. 14). Taigi kultūrą sudaro visa tai, kas sukurta žmogaus ir kas yra žmogaus gyvenimo būdo dalis. Visos kultūros, nepaisant jų įvairovės, turi penkis bendrus komponentus: simbolius, kalbą, vertybes, normas ir materialine kultūrą.

Simboliai yra visa tai, kas tari ypatingą reikšmę, kuri kultūros procesų dalyvių yra pripažinta. Simbolių reikšmės yra kiekvienos kultūros pagrindas. Jėgos, įvaizdžiai, objektai, žmonių veiksmai ir t.t. – visa tai gali būti simboliai. Žodžiai knygoje yra ne tik spaudos ženklai, bet taip pat ir simboliai, reiškiantys daugiau negu paprasti ženklai (A. V. Matulionis, 2002, p. 32). Karaliaus karūna yra valdžios simbolis. Dar ir dabar miesto meras puošiasi ant kaklo pakabinama emblema (dažniausiai su miesto herbu). Teisėjui specialus drabužis – mantija yra teisėtvarkos simbolis. Simboliais remiamasi bet kurioje socialinėje situacijoje.

Kalba yra tarp mūsų ir pasaulio, ji apibrėžia tai. kas mums yra realybė. Kiekviena kalba turi savo emocinį lauką, kurio negalima visiškai tiksliai išversti į kitą kalbą. Kalba iš esmės yra mūsų kultūrinio palikimo užkoduota forma. Kultūros palikimo perdavimas iš kartos į kartą – viena svarbiausių kalbos funkcijų. Kalbos padedami mes įsisaviname amžiais kauptas žinias. Kalba yra asmeninio bendravimo būdas. Kalba taip pat yra žmonijos įvaizdžio pagrindas. Per kalbą vyksta pasaulio suvokimas (V. Liubinienė, 2002, p. 6).

Vertybės yra standartai, pagal kuriuos kultūros proceso dalyviai skiria geidžiamą nuo
negeidžiamo, gerą nuo blogo, puikų nuo bjauraus ir t.t. Jos nereiškia liepiamosios nuostatos, bet yra kultūros principai, atspindintys kiekvieną gyvenimo aspektą. Šeima, mokykla, religija ir kiti institutai formuoja žmogaus vertybes. Jų pagrindu formuojasi žmogaus vertybinės orientacijos. Orientacijų pagrindu formuojami asmeniniai tikslai, apibūdindama, kiek reikšmingi yra žmogui tie ar kiti dalykai. Savo ruožtu vertybės priklauso nuo visuomenės (A. V. Matulionis, 2002, p. 33)

Normos – tai taisyklės ir laukimai, kuriais visuomenė vadovaujasi savo santykiuose su visuomenės nariais. Kai kurios normos yra draudžiamosios, rodančios, ko neturime daryti. Kitos yra nurodančios, ką privalome daryti, nusakančios, ko iš žmogaus laukiama viešoje vietoje. Ne visos kultūros normos yra vienodai svarbios. Normų funkcionavimas rodo mums, kad kultūra nėra paprastas žmonių elgesio modelis, bet kartu ir „arbitras“, nurodantis, kas yra gerai, kas blogai. Normos – tai priemonės, galinčios užtikrinti žmonių santykių saugumą ir teisingumą (A. V. Matulionis, 2002, p. 34). Taigi normos yra tam tikras simbolinis kelias kultūros žemėlapyje, vedantis mus per sudėtingas socialines situacijas.

Materialiniai ir nematerialiniai kultūros elementai glaudžiai susiję. Bet kurios kultūros sistemos nagrinėjimas rodo, kad materialinė kultūra yra vertybių išraiška. Materialinė kultūra atspindi ne tik kultūros vertybes, bet ir technologiją, kuri yra kultūros realizavimo materialinėje aplinkoje būdas. Technologija yra lyg tiltas tarp gamtos pasaulio ir kultūros pasaulio (A. V. Matulionis, 2002, p. 35)

Bendravimas ir tarpasmeninio bendravimo aspektai

Bendravimas apima dviejų ar daugiau žmonių tarpusavio suvokimą, keitimąsi informacija, sąveiką ir santykius. Bendravimas yra daugialypis reiškinys. Bendravimu vadiname ir daugelį metų trunkančią draugystę, ir susirašinėjimą elektroniniu paštu, ir aktoriaus pasirodymą publikai. Todėl skiriamos įvairios bendravimo rūšys, sudėtinės dalys ir aspektai.

Visų pirma galima skirti bendravimą su savimi (jis dar vadinamas intrapersonaliniu) ir bendravimą su kitais (tarpusavio, tarpasmeninis, intrapersonalinis). Tarpasmeninis bendravimas – toks, į kurį įsitraukia ne mažiau kaip du žmonės (J. Almonaitienė, 2003, p. 9).

Svarbiausi tarpasmeninio bendravimo aspektai – tai tarpusavio suvokimas (socialinė percepcija), keitimasis informacija (komunikacija), tarpusavio sąveika (socialinė interakcija) ir santykiai (C. Giupeppe, 2003, p. 356)

Dar tik ketindami susitikti su nepažįstamu žmogumi, mes imame svarstyti, koks jis galėtų būti, kokių poelgių galime iš jo tikėtis. Susitikę stengiamės šį vaizdinį patikslinti, papildyti, remdamiesi viskuo, ką matome ir girdime: naujojo pažįstamo išvaizda, elgesiu, kalbos tonu, turiniu ir t. t. Mūsų bendravimo partneris taip pat stengiasi susidaryti nuomonę apie mus, o mes savo ruožtu – padaryti tam tikrą įspūdį. Abi pusės mėgina įvertinti besiformuojančius santykius, savo jausmus viena kitos atžvilgiu. Tai – tarpusavio suvokimo (socialinės percepcijos) procesai. Jie leidžia bendraujant numatyti kito elgesį ir planuoti savąjį, padeda siekti norimų tikslų.

Vos tik atsiranda koks nors ryšys tarp dviejų ar daugiau, žmonių, prasideda komunikacijos procesai. Komunikacija – tai keitimasis informacija, naudojant kokią nors ženklų sistemą. Bendraudami žmonės dalijasi žiniomis, nuomonėmis, praneša vieni kitiems apie savo jausmus (J. Almonaitienė, 2003, p. 10). Šiai informacijai perduoti naudojami įvairūs būdai: kalba (žodinis bendravimas), mimika, gestai, kai kada netgi aprangos detalės ar aksesuarai (nežodinis bendravimas). Ar keitimasis informacija vyksta sėkmingai, priklauso nuo to, kaip informacijos siuntėjas ir gavėjas supranta tų pačių ženklų – žodžių, gestų ir kt. – prasmę.

Tarpusavio sąveika – tai bendraujančiųjų poveikis vienas kitam. Bendraudami žmonės daro vieni kitiems tam tikrą įtaką: keičia jausmus, požiūrius ir elgesį. Supaprastintai galima sakyti, kad vieno žmogaus elgesys kaip stimulas veikia kito žmogaus elgesį (C. Giupeppe, 2003, p. 356).

2. KULTŪRŲ KOMUNIKAVIMAS IR KLASIFIKAVIMAS

2.1. Kultūrinis kontekstas. Vienaplanės ir daugiaplanės kultūros

Net ir pačiomis geriausiomis sąlygomis sunku efektyviai komunikuoti. Skirtingų kultūrų veiksniai akivaizdžiai kelia didesnių komunikavimo sunkumų tikimybę. Pranešimų kodavimo į simbolius ir dekodavimo procesas grindžiamas žmogaus kultūriniu fonu, todėl jis nėra vienodas visiems žmonėms. Juo didesnis siuntėjo ir gavėjo kultūrinio fono skirtumas, juo bus didesnis skirtumas tarp konkretiems žodžiams ar poelgiams suteiktos prasmės. Kilę iš skirtingų kultūrų žmonės skirtingai mato, interpretuoja ir vertina dalykus, todėl į juos skirtingai ir reaguoja (S. Juknevičius, 1993, p. 213).

Geriau suprasti kultūrinius barjerus ir jų pasekmes skirtingų kultūrų komunikavimui galima, išnagrinėjus kontekstui didelę reikšmę ir mažą reikšmę teikiančių kultūrų koncepcijas.

Kultūros skiriasi pagal konteksto daromą įtaką prasmei, kurią žmonės įžvelgia tame, kas buvo pasakyta ar parašyta, priklausomai nuo ištartų ar parašytų žodžių autoriaus. Tokios šalys kaip Kinija, Vietnamas ir Saudo Arabija yra didelę reikšmę kontekstui teikiančios
kultūros. Čia komunikuojant su kitais žmonėmis labai didelis dėmesys skiriamas nežodiniams arba subtiliems su situacija susijusiems signalams. Tai, kas nepasakyta, gali būti svarbiau už tai, kas pasakyta. Šiose kultūrose komunikuojant didelę reikšmę turi žmogaus oficialus statusas, jo visuomeninė padėtis ir reputacija (S. P. Robbins, 2003, p. 160). Ir priešingai, Europos ir Šiaurės Amerikos žmonės yra mažą reikšmę kontekstui teikiančių kultūrų atstovai. Jiems pirmiausia žodžiai perteikia prasmę. Kūno judesiai ar oficialūs titulai yra antraeiliai, palyginti su ištartais ar parašytais žodžiais (R. D. Lewis, 2002, p. 15).

Kultūros, kurios kontekstui teikia didelę reikšmę, komunikuodamos kur kas daugiau pasitiki viena kita (S. P. Robbins, 2003, p 160). Tai, kas pašaliniam žmogui gali atrodyti atsitiktinis ir nereikšmingas pokalbis, iš tiesų yra svarbu, nes šis pokalbis atspindi troškimą užmegzti ryšius ir sukurti pasitikėjimą. Didelę reikšmę kontekstui teikiančios kultūros žodinius susitarimus laiko rimtais įsipareigojimais. O tai, kas jūs esate – jūsų amžius, stažas, rangas organizacijoje, – labai vertinama ir itin veikia pasitokėjimą jumis. Tačiau mažą reikšmę kontekstui teikiančios kultūros kontraktus, kuriuos privalu vykdyti, dažniausiai sudaro raštu, – žodžiai juose rūpestingai parinkti, čia būna daug teisinių įmantrybių. Kultūros, kurios kontekstui teikia nedidelę reikšmę, vertina tiesumą. Čia iš vadovų tikimasi, kad jie aiškiai ir tiksliai išsakys savo mintį. Visai kitaip elgiasi didelę reikšmę kontekstui teikiančioms kultūroms atstovaujantys vadovai, kurie labiau linkę „patarti“, o ne įsakinėti (R. D. Lewis, 2002, p. 16).

Yra keturios taisyklės, kaip bendrauti su kitos kultūros atstovais išvengiant klaidingų aiškinimų, vertinimų ir tvirtinimų:

1. Vadovautis tuo, kad egzistuoja skirtumai, kol nebus įrodyta, jog yra panašumų. Daugelis daro prielaidą, kad kiti žmonės yra panašesni į mus, negu yra iš tiesu. Tačiau kitų šalių žmonės dažnai labai skiriasi nuo mūsų. Tad bus kur kas mažesnė tikimybė suklysti, jei daroma prielaida, kad kiti žmonės skiriasi nuo jūsų, o ne galvosite, jog jie yra panašūs tol, kol bus įrodyta, kad skiriasi.

2. Pabrėžti apibūdinimą, o ne interpretavimą ar vertinimą. To, ką kažkas pasakė ar padarė, interpretavimas ar vertinimas, priešingai nei apibūdinimas, daugiau grindžiamas stebėtojo kultūra, išsilavinimu bei patirtimi, o ne esama situacija. Todėl nevertinama tol, kol turima pakankamai laiko stebėti situaciją ir ją interpretuoti iš visų susijusių su šia situacija kultūrų perspektyvų.

3. Būti empatiškais. Prieš siunčiant pranešimą, reikia įsivaizduoti save gavėjo vietoje. Kokios yra jo vertybės, patirtis, kuo jis vadovaujasi? Kas žinoma apie jo išsilavinimą, auklėjimą ir patirtį? Reikia pasistengti įžvelgti, koks tas kitas žmogus yra iš tiesų.

4. Savo interpretaciją laikyti dabartine hipoteze. Susikūrus naujos situacijos paaiškinimą ar manydami, kad supratote užsienio kultūros atstovą, savo interpretaciją laikykite hipoteze, kurią toliau tikrinkite, o ne laikykite abejonių nekeliančiu faktu. Atidžiai įvertinkite pranešimo gavėjų komentarus, tikrindami, ar jie patvirtina jūsų hipotezę. Kai sprendimas ar pranešimas yra svarbus, galite pasitikrinti su kitais kolegomis užsienyje arba savo šalyje, ar jūsų interpretacija nenukrypsta nuo tikrovės.

(J. Mattock, 2001, p. 47)

Kelis šimtus tautinių ir regioninių pasaulio kultūrų būtų galima apytikriai suskirstyti į tris grupes: dėmesį telkiantys į tikslą, itin organizuoti planuotojai (vienaplaniai); telkiantys dėmesį į žmones, šnekūs tarpusavio ryšio ieškotojai (daugiaplaniai); ir intravertai, kurių dėmesys sutelktas į pagarbą (santūrūs) (A. Andrijauskas, 2002, p. 72).

Portugalai, laikosi daugiaplanės laiko sistemos, žodžiu, vienu metu daro daug ką, dažnai visai nenumatyta tvarka. Daugiaplanės kultūros žmonės yra labai lankstūs. Portugalijoje savaime suprantama ir priimtina pertraukti pokalbį, Švedijoje, Vokietijoje ir Britanijoje tai neleistina (R. D. Lewis, 2002, p. 42). Kryptingi žmonės, tokie kaip švedai, šveicarai, olandai ir vokiečiai, vienu metu daro viena, ties tuo susikaupia ir tai padaro per numatytą laiką. Šie žmonės mano taip galį padaryti geriau ir daugiau. Daugiaplaniai žmonės mano savaip daugiau padarą. Daugiaplaniai žmonės nelabai paiso tvarkaraščių ar punktualumo. Esą jų laikosi, ypač kai to reikalauja kryptingas partneris. Jiems tikrovė svarbesnė nei dirbtiniai susitarimai. Daugiaplaniai žmonės nemėgsta nepabaigti kalbos. Jų manymu, geriausiai laikas išnaudojamas, kai su žmogumi susitariama galutinai.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2303 žodžiai iš 7346 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.