Kuo skiriasi baimė ir fobija
5 (100%) 1 vote

Kuo skiriasi baimė ir fobija

1121314151

Kuo skiriasi baimė ir fobija?

Paprastą baimę moteris paprastai gali nugalėti. Kartais lengvai, kartais didelėmis valios pastangomis, bet savarankiškai. Tarkim, jūs baiminatės važinėtis elektriniais traukiniais, bet važinėjate, kai labai reikia.

Su fobija susidoroti kur kas sunkiau. Jos rūšių esama daug: tai žmogų persekiojantys prisiminimai, potraukiai, lūkesčiai, abejonės, lydimi begalinių patikrinimų: ar išjungtos namie dujos, užgesinta šviesa, uždaryti langai, užrakintos durys… Šie reiškiniai gali būti paplitę ir tarp sveikų žmonių, todėl, įtarus turint ką nors panašaus, nereikėtų iškart imtis diagnozės.

Tad fobijos skiriasi nuo visų kitų baimių ypatingo stiprumo jėga ir žmonių negalėjimu įveikti jas savo pačių jėgomis. Tiesa, fobijos apimtas žmogus puikiai suvokia asmeninės padėties kvailumą ir pats kritiškai į šią padėtį žvelgia. Todėl fobijas bandoma nuslėpti.

Fobijos klasifikuojamos. Pavyzdžiui, esama nozofobijų – įkyrių baimių susirgti sunkiomis ligomis: vėžiu, infarktu, pasiutlige, AIDS ir pan. Štai garsusis rusų tribūnas Vladimiras Majakovskis visą gyvenimą kišenėje nešiodavosi gabalą muilo. Jo tėvas, dirbdamas su popieriais, įsidūrė pirštą ir numirė nuo kraujo užkrėtimo. Tai itin paveikė sūnų, ir jis plaudavosi rankas bet kuria pasitaikiusia proga.

Vienas profesorius, sugrįžęs iš darbo, nedelsiant numeta skalbti visus drabužius. Mat kasdien susiduria su ligas platinančiais studentais. Kitas vyriškis per apsilankymą pas psichiatrą parodė itin raudonas, nusilaupiusia oda rankas. Iš pradžių gydytojas pagalvojo, kad tai kažkos odos susirgimas, bet paaiškėjo, kad, bandydamas save apsaugoti nuo bet kokio užkrato, jis nuolat plauna rankas su chlorkalkėmis.

Kita plačiai paplitusi fobijų rūšis – erdvinės fobijos. Tai klaustrofobija – uždarų patalpų baimė, agorafobija – atvirų patalpų baimė, kenofobija – tuščių patalpų baimė, hefirofobija – baimė vaikščioti per tiltą, amaksofobija – ratinio transporto baimė…

Populiarios yra sociofobijos, kurioms priklauso lalofobija – baimė viešai pasisakyti; antropofobija – baimė bendrauti su žmonėmis; ginekofobija – baimė bendrauti su moterimis; ereitofobija – baimė parausti; sitofobija – baimė užspringti; miksefobija – baimė pasirodyti nepajėgiu lytinio artumo metu…

Kitoms fobijų grupėms priklauso arachnofobija (vorų baimė), ailorofobija (kačių baimė), tachofobija (baimė būti negyvai palaidotam). Dažnai būtent tokios, neįprastinės fobijos, ypač jeigu dėl jų kenčia garsi asmenybė, tampa plačiai žinomos visai visuomenei. Pavyzdžiui, Maiklui Džeksonui būdinga miofobija – t.y. negali pakęsti sliekų, aktorius Antonijus Banderas siaubingai kenčia nuo baimės gyvatėms, Naomi Kempbel liguistai neperneša purvo ir dulkių. Daugelį pasaulio galingųjų persekioja baimė būti nunuodytiems… Šonas Koneris, vaidindamas agentą 007, paprašė dublerio kadrui, kai po jo veidą turėjo prašliaužti kažkoks bjaurus, nors ir nenuodingas šliužas… Jis buvo pasirengęs bet kokiems triukams, išskyrus šitą.

Jokie visuomeninės padėties skirtumai, joks išsilavinimo dydis neturi įtakos fobijoms. Nuo jų gali kentėti tiek itin intelektualūs asmenys, tiek ir mažai raštingi, garsūs veikėjai ir paprasti žmogeliai… Išsilavinusiems netgi sunkiau, kadangi jie aštriau jaučia, kokios nesąmoningos jų baimės ir stipriau išgyvena savo negalavimą… Tam tikro vyriškumo reikalauja ir apsilankymas pas psichiatrą.

Žmonės nežino, kad fobijų buvimas anaiptol ne visada byloja apie tai, kad žmogus serga. Tiesa, kartais tai gali būti rimto susirgimo simptomu, taigi specialisto konsultacija vis dėlto būtina.

Ar galima pasakyti, kad į fobija yra linkę tik atitinkami asmenybės tipai?

Išties, yra įtarių, drovių, lengvai pažeidžiamų žmonių, kurie nuo vaikystės jaučia įvairiausių baimių. Jeigu baimės netrukdo žmogui adaptuotis prie įvairių gyvenimo sąlygų, o tik pasireiškia tam tikrais charakterio keistumais, galime kalbėti tik apie ypatingesnę jo asmenybės struktūrą. Dažniausiai tokie žmonės griežtai reglamentuoja savo gyvenimą ir prisitaiko prie savo keistumų taip, kad jų niekas net nepastebi.

Jei kalbama apie tai, jog žmogus negali prisitaikyti prie gyvenimo arba palaipsniui, atsiduodamas fobijoms, iš gyvenimo iškrenta, mes jau galime kalbėti apie psichopatiją. Esama juk psichopatų, kurie stengiasi pasislėpti nuo supančio pasaulio, lįsdami į savo kiautą (vienas iš ryškesnių atstovų – literatūrinis personažas, plačiai žinomas Oblomovas).

Yra žmonių, kurie nuolat baiminasi dėl smulkmenų. Štai jiems dažniausiai ir išsivysto stipriausios fobijos.

Gydytojai taiko pačias įvairiausias fobijų gydymo formas: psichoterapiją, grupinius ir individualius užsiėmimus, hipnozę. Kartais psichologinė treniruotė derinama su medikamentine terapija.

Kai liga tik prasidėjo, žmogui padėti lengviau. Jeigu laikas praleistas, baimės pradeda plėstis, “apauga” simboliniais apsauginiais ritualais, atsiranda visko vengiantis elgesys. Pavyzdžiui, kardiofobija (širdies ligų baimė) sergantis žmogus bijos važinėti transportu. Baimei stiprėjant, jis gali netgi nustoti vaikščioti į darbą iš baimės numirti. Ir padėti jam kur kas sunkiau.

Jeigu save gerai pažįstate, galite palaipsniui treniruotis
patys. Štai vienai moteriai, jautusiai transporto fobiją, pasirodė pakanka su savimi turėti raminančią tabletę. Ji ją spausdavo delne: jautė, kad, užėjus panikos priepuoliui, jos pagalba pavyks išvengti baimės… Tabletės ji nepanaudojo – baimė pamažu pasitraukė pati. Daugeliui padeda pačių susikurti ritualai, tarpais keliantys juoką aplinkiniams, bet sumažinančiais baimę. Vieni drąsinasi: jeigu prieš išeidamas iš namų triskart pašokinėsiu ant vienos kojos, baimės nebus. Kiti pažvelgia į laikrodį atitinkamą kartų skaičių, treti ploja delnais. Nederėtų tiktai kurti pernelyg sudėtingų ritualų, nes atlikinėsite juos visą mielą dienelę…

http://www.psichoterapija.ot.lt/Paklausk/Nerimas/Nerimaas_specifines.htm

SPECIFINĖS FOBIJOS

Šios fobijos būdingoms konkrečioms situacijoms, pavyzdžiui, tam tikrų gyvūnų (ypač – gyvačių, šunų, paukščių), vabzdžių (ypač- vorų), aukščio, liftų, griaustinio, tamsos, skridimo, uždaros erdvės, tam tikro maisto valgymo, kraujo arba žaizdos vaizdo baimė (TLK- 10). Pasirodžius baimės objektui, realiai arba vien tik jo atvaizdui ir pan., kyla intensyvus nerimas arba gali prasidėti panikos ataka. Suaugusieji dažnai supranta, jog ši baimė yra iracionali. Nežiūrint to, jie visada vengia fobinių stimulų.

Maždaug 8% JAV gyventojų kenčia nuo specifinių fobijų. Šios fobijos paprastai prasideda vaikystėje arba paauglystėje, ankstyvoje jaunystėje ir negydomos gali tęstis dešimtmečiais. Labai retai fobijos praeina be gydymo, savaime.

Radiacinė liga, veneriniai susirgimai ir ypač pastaruoju metu AIDS yra dažniausios ligos, kurios tampa fobijų objektu.

Specifinės fobijos nėra patirto trauminio įvykio rezultatas (pvz, po užpuolimo, šuns įkandimo) (Marks, 1969). Dažniau fobijos perimamos iš šeimos narių ir socialinės aplinkos (Cook & Mineka, 1989). Nors specifinių fobijų sutrikime svarbūs yra spontaniški panikos priepuoliai, tačiau esminis bruožas – vengiantis elgesys. Šio sutrikimo metu, skirtingai nuo agorafobijų ir socialinių fobijų, dažniausiai nebūna kitų psichikos sutrikimų.

SOCIALINĖS FOBIJOS

Socialinės fobijos, dar vadinamos socialiniu nerimo sutrikimu, pasireiškia žmonėms, kurie socialinėse situcijose jaučia didelį nerimą (taip pat apima scenos baimę, kalbėjimą auditorijai) (Ballenger et al., 1998). Kritinis šios fobijos momentas – baimė sutrikti. Suaugusieji supranta, kad jų baimė nepagrįsta ir be priežasties, bet vistiek stengiasi vengti tokių situacijų arba pakelia jas labai sunkiai, jausdami diskomfortą. Dauguma žmonių su sociofobija bijosi, kad aplinkiniai pamatys jų nerimą (paraudimą, rankų drebėjimą, prakaitavimą, staigų poreikį šlapintis ir kt.), arba pastebės jų kalbėjimą- pernelyg greitą arba lėtą, arba pavadins juos „silpnais“, „kvailais“, „bepročiais“. Taip pat jaučiama nualpimo, kontrolės praradimo baimė. Individas pradeda nerimauti kelios dienos arba savaitės iki jam reikšmingo įvykio. Dažnai pasireiškia ryškus vengiantis elgesys, o kraštutiniais atvejais jis gali pasireikšti beveik visiška socialine izoliacija. Kai kuriose kultūrose ypač stresogeniškas yra žvilgsnių susitikimas.

JAV nuo socialinės fobijos kenčia 2-7% gyventojų. Tai labiau būdinga moterims, bet, priešingai nuo kitų, socialinės fobijos dažnos ir tarp vyrų. Socialinės fobijos prasideda vaikystėje arba paauglystėje ir daug kam asociuojasi su gėda (Kagan et al., 1988). Viešas pažeminimas arba stresuojantis patyrimas gali išprovokuoti daugiau sunkumų (Barlow, 1988). Kai sutrikimas prasideda, pasveikimas be gydymo yra neįmanomas (Rush et al., 1998).

http://medicine.vdu.lt/medicina/Psichikos_ligos/005602B2-70E903AC

SOCIALINĖ FOBIJA

Daugybė žmonių yra labai drovūs ir nuolat save slopina. Dėl šios priežasties problemas, kylančias dėl socialinės fobijos, dažniausiai mėginama sumenkinti, kadangi tokiais bruožais (pvz., drovumu), pasižymi daugelis žmonių. Taip pat manoma, kad ši būsena nereikalauja konkretaus gydymo – tiek vaistais, tiek psichologiniais metodais. Tačiau tai visiškai klaidingas įsitikinimas.

Įvairūs tyrimai rodo, kad nuo 11 iki 37 proc. studentų nerimauja bendraudami su priešingos lyties atstovais, beveik 20 proc. labai bijo kalbėti prieš auditoriją ir net 24 proc. artistų bei muzikantų, nesvarbu kokiame elitiniame kolektyve jie koncertuoja, teigia, kad kaustanti scenos baimė jiems kelia problemų.

Be abejo, gali būti nelengva atskirti, kada kaltas tik charakteris, o kada jau socialinė fobija. Nereikia užmiršti, kad dalis žmonių yra nusišalinę, jų elgesys intravertiškas, bet jie nejaučia jokio nerimo (tai gali būti paprasčiausiai ramus būdas ar vienumos poreikis, o visai ne baimingas tarpasmeninių situacijų vengimas). Žinoma, kai kurie žmonės gali jausti stiprų nerimą, tačiau tuo pačiu sugebėti jį gana sėkmingai slėpti, kaip ir savo nenorą būti tarp žmonių ar kitoje situacijoje, kurios bijosi.

Iš tiesų nuo socialinės fobijos, kaip psichikos sutrikimo, kenčia maždaug 2 proc. žmonių populiacijos. Jiems iš pažiūros elementarus bendravimo su kitais žmonėmis procesas ar tarpasmeninių santykių užmezgimas kelia paralyžiuojantį siaubą. Visiškai būdinga situacija, kad jie dirba labai prastą darbą, nors turi gerą išsilavinimą, pvz., žmogus, baigęs aukštesniąją
mokyklą, dirba durininku ar panašiai. Maždaug pusė žmonių, kuriems yra socialinė fobija, būdami 30 metų, dar yra nevedę (tai būdinga 36 proc. individų, sergančių panikos sutrikimu su agorafobija, bei 18 proc. patiriančių generalizuotą nerimo sutrikimą).

Skirtingai nei dauguma kitų nerimo sutrikimų, socialinė fobija vienodai dažnai pasitaiko ir vyrams, ir moterims. Vidutinis amžius, kai prasideda liga, dažniausiai yra 12 metų, ir 91 proc. pacientų tokia baimė pasireiškia iki 25-erių metų.

Kada jau galima diagnozuoti socialinę fobiją?

Socialinė fobija apibrėžiama kaip baimė būti įdėmiai stebimam kitų žmonių. Dažniausiai tai įvairių socialinių situacijų ir veiksmų baimė, kai asmuo jaučia nerimą, kad bus pažemintas ar sutriks, jeigu pasielgs neadekvačiai arba jeigu kiti žmonės pamatys aiškius jo nerimo simptomus. Situacijos, kurių bijomasi, varijuoja plačiai: nuo baimės užsikirsti ir nebežinoti, ką pasakyti kalbant prieš auditoriją iki baimės kalbėti akis į akį. Žmonės, kuriems yra ši fobija, gali jausti nerimą tokiomis aplinkybėmis, kai užsiima sudėtinga motorine veikla, kuri gali būti sutrukdyta smulkaus drebėjimo ar susikaupimo stokos matant kitiems žmonėms (pvz., bijomasi valgant ar geriant užspringti, nebegalėti nuryti kąsnio ir kad tai pamatys kiti žmonės; spausdinti ar rašyti, nes kitų žmonių akivaizdoje gali sudrebėti ranka). Kiti bijo naudotis viešaisiais tualetais; bijo, kad negalės juose šlapintis (vadinama “drovi šlapimo pūslė”). Dar kiti bijo pasirodyti kvaili, pasakę ką nors ne taip pokalbio metu ar nepajėgę atsakyti į jiems užduodamus klausimus.

Diagnozuojant socialinę fobiją svarbu, kad tai nebūtų susiję su kitais psichikos sutrikimais, pavyzdžiui, kad tai nebūtų baimė, jog asmuo patirs panikos priepuolį ar pradės mikčioti ir t.t. Kitas svarbus simptomas, kuris rodo, kad yra šis sutrikimas, yra tai, kad susidūrimas su fobiniu stimulu (ar stimulais) beveik visada išprovokuoja betarpišką nerimą. Baimę keliančių situacijų asmuo vengia arba jaučia didelį nerimą, jeigu tokiose situacijose tenka būti. Toks vengiantis elgesys griauna šių žmonių karjerą, akademinę, socialinę veiklą ir santykius su kitais žmonėmis, t.y. labai pablogina gyvenimo kokybę. Nuo socialinės fobijos kenčiantis žmogus suvokia, kad jo baimė yra perdėta ar be priežasties.

Socialinis nerimas yra susijęs su baimingomis mintimis ir yra lydimas somatinių simptomų, tokių kaip delnų prakaitavimas ar padažnėjęs širdies plakimas. Labai skausmingas ir atkaklus simptomas gali būti eritrofobija (baimė parausti). Savo nerimo tokie pacientai nelabai gali paaiškinti, tačiau jie labai bijo atsidurti dėmesio centre. Svarbus jų nerimo komponentas yra gėda, ir jie dažnai labai stipriai apriboja savo socialinius kontaktus.

Dažnai tenka socialinę fobiją atskirti nuo vengiančio tipo asmenybės sutrikimo (VTAS), nors, įvairių autorių duomenimis, 22-70 proc. atvejų šie sutrikimai būna kartu. Iš kitos pusės – tai skirtingi sutrikimai. Asmenys, kuriems diagnozuojamas VTAS, daugiau susirūpinę dėl pačių nerimo simptomų, net jei niekas jų ir nemato, jiems nerimo priepuoliai būna ir nesocialinėse situacijose, be to, jie gerai prisimena savo sutrikimo pradžią. Tuo tarpu esant socialinei fobijai asmenys labiau bijo, kad jų nerimą pamatys ir neigiamai įvertins kiti žmonės ir dažniausiai teigia, kad jie buvo socialiai nerimastingi visą gyvenimą.

Nustatyta tam tikra situacijų, kurių bijomasi, hierarchija.

1. Formalus kalbėjimas/bendravimas.

2. Neformalus kalbėjimas/bendravimas.

3. Savo nuomonės pareiškimas, apgynimas.

4. Elgesio viešumas (kai kiti gali stebėti).

Nustatyta, kad baimės yra “prasiskverbiančios”, t.y. jei žmogui baisu bendrauti neformaliai, tikėtina, kad jam bus sunku bendrauti ir formalioje aplinkoje.

Kai kuriems pacientams baimę kelia dauguma socialinių situacijų, tada diagnozuojamas generalizuotas socialinės fobijos potipis.

A. Beck ir G. Emery sukūrė socialinės fobijos kognityvinę teoriją: mes naudojamės tam tikromis pažintinėmis struktūromis – schemomis. Jos yra pagrindinis mąstymo apie aplinkos objektus ir idėjas būdas, ir tokiu būdu sukuriama harmonija tarp žmogaus minčių ir patirties. Kitaip tariant, mes turime susikonstravę tam tikras protines schemas, kurios leidžia suprasti ir išsiaiškinti mums tai, ką matome. Schemos grupuojamos į modelius, kurie sudaro visą mūsų pažintinę sistemą. Pagal A. Beck ir G.Emery, nerimą jaučiantys individai funkcionuoja “pažeidžiamumo” modelyje. Tuomet individas pasaulį mato kaip pavojingą vietą ir jis “privalo” nuolat būti budrus dėl galimos grėsmės. Kad ši sistema išsilaikytų tokia, kokią žmogus susikūrė, jis neutralius arba vidutiniškai pozityvius įvykius interpretuoja kaip neigiamus, o aiškiai pozityvius ir sėkmingus – ignoruoja ir nuvertina. Todėl tokio individo mąstymo schemose pasireiškia loginės klaidos, kurias galima pastebėti, kai jis pasakoja savo mintis, kylančias dėl nerimą sukėlusios situacijos.

Kaip žinome, nuo socialinės fobijos kenčiantys žmonės pernelyg rūpinasi, kad kiti juos gali įvertinti negatyviai. Vieni bijo būti blogai įvertinti tam tikrose situacijose, kiti – tarpasmeniniuose santykiuose, dar kitiems kelia nerimą tam tikri
vidiniai pojūčiai, kuriuos gali pastebėti kiti. Dėl susiaurėjusio dėmesio (nukreipto tik į grėsmingas socialines situacijas) žmogus gali taip padidinti kai kurių įvykių svarbą, kad vos matomą pašnekovo užsikirtimą pokalbio metu jis gali interpretuoti kaip neatidumą, o atsisakymą eiti į pasimatymą – kaip tolesnės izoliuotos ir vienišos egzistencijos ženklą.

Kitą socialinės fobijos teoriją sukūrė Schenker ir Leary. Jie sako, kad nerimas kyla, kai asmuo nori padaryti įspūdį kitiems ir abejoja, ar jis tai padarys sėkmingai. Noras padaryti įspūdį dažnai kyla dėl to, kad siekiama sulaukti kitų žmonių pritarimo. Neretai tokiam asmeniui trūksta socialinių įgūdžių, jis blogai save vertina ir galvoja, kad ir kiti jį blogai įvertins (neteisingi įsitikinimai apie socialinius santykius). Individas, kuriam pasireiškia socialinė fobija, galvoja, kad jei jis ką nors padarys klaidingai, tai kitam asmeniui nesukels trokštamo įspūdžio.

Baimė

Baimė, esant realiai biologinei ar socialinei grėsmei, padeda žmogui prisitaikytimobilizuoti jėgas. Tačiau nuolatinė baimė ir rūpesčiai yra didžiausi subjektyvieji asmenybės priešai. Be atvangos baiminantis dėl ateities, nuogąstaujant dėl artimųjų ir savo likimo, atprantama iš gyvenimo tikėtis pasitenkinimo ir džiaugsmo, dėl to didėja monotonija ir nuobodulys, gilėja nuovargis. Diena iš dienos rūpesčių apimtas žmogus ne gyvena, o tik velka sunkią gyvenimo naštą.Turime įsisąmoninti, kad baimė neretai kyla dėl žemos mūsų pačių dvasinės disciplinos, silpno asmenybės integruotumo, siaurų interesų, dvasinės tuštumosjausmą, pasireiškiantį įvairiose veiklos bei santykių su kitais žmonėmis srityse. Tai slegiantis, kankinantis jausmas. Jis slopina jėgas, kausto veiklumą ir iniciatyvą, mažina pasitenkinimą gyvenimu. Menkaverčiu besijaučiantis žmogus nuolatos mano esąs ne toks patrauklus, įdomus, protingas, gabus kaip kiti, ypač kaip kuo nors reikšmingi asmenys. Jis paprastai valia išsiugdo sugebėjimus, nuveikia ir pasiekia mažiau, negu kuklesnių gabumu, bet pasitikintis savimi. Ilgainiui kyla nepasitenkinimas dėl praleistų galimybių ir progų, netinkamai pasirinktos profesijos, apskritai dėl nenusisekusio gyvenimo.. Neįprastose bei atsakingose bendravimo situacijose jis varžosi, vengia būti dėmesio centre, bijo pasirodyti neįdomus, nepatrauklus, o tuo pačiu darosi dar nerangesnis, neryžtingesnis, bejėgiškesnis.Menkavertiškumo jausmas yra asmenybei pavojingas tuo, kad riboja jos savarankiškumą. Norėdamas nusipelnyti ar išlaikyti palankią pastarųjų nuomonę apie save žmogus ir stengiasi būti toks, elgtis taip, kaip, jo supratimu, šis pageidautų. Nepasitikintį žmogų emocinė priklausomybė smukdo. Per daug paisydami kitų nuomonės ar patarimų daromės nesavarankiški, pasyvūs, galime greičiau suklysti ar apsigauti.Nepasitikintis savimi žmogus natūraliai siekia išsivaduoti iš šio kankinančio jausmo, įgyti daugiau pasitikėjimo. Tačiau nelengvai surandamas tinkamas tam būdas. Nedaug ką duoda gilinimasis į save, nuolatinis nesėkmių apmąstymas, pasiryžimas subjektyviai pasikeisti. Nepasitikintys, jautrūs, uždari žmonės kaip tik į tai yra linkę. Užuot stengusis atsikratyti nepageidaujamų bruožų savianalizės keliu, nepasitikinčiam žmogui derėtų daugiau atitraukti dėmesį nuo savęs, užmiršti vakarykščius nemalonumus ir daugiau domėtis kitais žmonėmis, jų interesais ir pasiekimais. daugiau rodydami kitiems dėmesio, supratimo ir palankumo, šitokių jausmų daugiau sulauksime ir patys. Palankūs mums reiškiami kitų jausmai stiprina mūsų pasitikėjimą, tuo pačiu didina ir subjektyvias laimės sąlygas.

Įvairaus pobūdžio baimę, nepasitikėjimą, nerimą mažina:

• domėjimasis pasauliu,

• kultūriniai interesai,

• suinteresuotas darbas,

• aktyvus bendravimas.

Išties, yra įtarių, drovių, lengvai pažeidžiamų žmonių, kurie nuo vaikystės jaučia įvairiausių baimių. Jeigu baimės netrukdo žmogui adaptuotis prie įvairių gyvenimo sąlygų, o tik pasireiškia tam tikrais charakterio keistumais, galime kalbėti tik apie ypatingesnę jo asmenybės struktūrą. Dažniausiai tokie žmonės griežtai reglamentuoja savo gyvenimą ir prisitaiko prie savo keistumų taip, kad jų niekas net nepastebi.

Jei kalbama apie tai, jog žmogus negali prisitaikyti prie gyvenimo arba palaipsniui, atsiduodamas fobijoms, iš gyvenimo iškrenta, mes jau galime kalbėti apie psichopatiją. Esama juk psichopatų, kurie stengiasi pasislėpti nuo supančio pasaulio, lįsdami į savo kiautą (vienas iš ryškesnių atstovų – literatūrinis personažas, plačiai žinomas Oblomovas).

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 3146 žodžiai iš 6191 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.