Kuprelis
5 (100%) 1 vote

Kuprelis

Ignas Šeinius

Kuprelis

Ignas Šeinius (tikroji pavardė Jurkūnas, 1889-1959), aktyvus ,,Vaivorykštės”, ,,Pirmojo baro” bendradarbis, meną laikė paslaptingu įkvėpimo vaisiumi, individo sielos išraiška, iškilusią virš laiko ir erdvės. Ši pažiūra sutapo su ano meto estetizmo programa ir individo kultu, o jos šaknų būtų galima ieškoti F. Ničės filosofijoje, kuri veikė Šeinių.

Šeiniaus pasaulėžiūra formavosi ant pozityvistinio racionalizmo griuvėsių, kada, jo paties žodžiais tariant, susivokta, kad ,,Einšteinas ne tik fizinėje visatos sandaroje atrado reliatyvumą”. Reliatyvumo sūkuryje rašytojas matė vienintelę pastovią vertybę – žmogaus intuiciją ir išgyvenimus. Jis jau pačioje pradžioje nusigręžė nuo buitinio ir etnografinio aprašinėjimo ir kūrė meninius vaizdus, pasiremdamas prieštaringais, nuolat kintančiais ir sunkiai užfiksuojamais įspūdžiais, pagavomis, nuotaikomis. Pasakodamas Šeinius mėgdavo susilieti su herojaus jausena ir būsena (dažnai pasakodavo pirmuoju asmeniu), nedaryti iš šalies jokių sprendimų, todėl jo pasakojimas sukelia betarpiškai stebimo vyksmo iliuziją. Betarpiškumo iliuzijai sukurti ypač daug padeda savitas rašytojo stilius.

Šeinius – pirmas ryškus prozinės kalbos stilizuotojas ir eksperimentuotojas, siekęs pasakojimo grakštumo, lankstumo, poetiškumo, muzikalumo. Skaitytoją jis veikia pačiu kalbos būdu – inversijomis, užuominomis, nutylėjimais, sutrūkusiomis frazėmis, nervingai vibruojančia vaizdų tėkme, laukimo ir nežinios atmosfera, subtiliai pajaustais spalvų, garsų ir judesių niuansais, personifikuotais lyriniais peizažais.

Kaip ir kiekvieno impresionisto, Šeiniaus kūrinių pasaulis suskilęs daugybę gabalų ir gabalėlių, apgaubtų kažkokio rūko. Kiekvienas toks gabaliukas rašytojui žadina naujas emocijas ir asociacijas, todėl vaizduojamas stambiu planu, lyg per didinamąjį stiklą: matomi smulkiausi bruoželiai, girdimi tyliausi šnabždesiai. Eidamas šiuo keliu, Šeinius neretai praranda saiką ir kūrinio visumos pajutimą, nukrypsta į nereikalingus ekskursus, nereikšmingas, pasikartojančias smulkmenas.

Meilės, gamtos, gėrio, gyvenimo prasmės, grožio, dvasios harmonijos temas Šeinius traktavo romantiškai, pabrėždamas tragiškąjį momentą, bet į daug ką jau žiūrėjo modernisto akimis, teikdamas nemažą reikšmę nevalingiems pasąmonės impulsams. Jo herojai neretai savęs klausia – kodėl, bet autorius nei jiems, nei skaitytojui nesistengia aiškiai atsakyti: jis nesijaučia turįs raktą į visas moralines bei psichologines problemas. Logines išvadas Šeinius keičia emocinėmis: jis pasitenkina, sukėlęs skaitytojui eleginę nuotaiką, privertęs jį žiūrėti į pasaulį susirūpinusiu žvilgsniu. Vaizduodamas herojų santykius, rašytojas užgriebė ir aktualių socialinių, tautinių, visuomeninių, filosofinių klausimų, kūrė įdomius inteligentų, dvarininkų, miestiečių portretus, bet svarbiausias jo kūrybos tikslas – pademonstruoti žmogaus nuotaikų keitimosi kreivę ir trapiu impresionistiniu stiliumi sukurti poetišką atmosferą.

Šiuo metu Jūs matote 54% šio straipsnio.
Matomi 447 žodžiai iš 824 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.