Kuršių moterų drabužiai ir papuošalai
5 (100%) 1 vote

Kuršių moterų drabužiai ir papuošalai

I. ĮVADAS

VIII-IX amžiai – tai ne tik viduriniojo geležies amžiaus pabaiga, bet ir vėlyvojo geležies amžiaus pradžia. 450/80-720 m. Europoje šis laikotarpis vadinamas merovingo arba vendelio (550-800 m.) bei vikingų laikais (800-1050 m.). Tyrinėtojai VIII-IX a. laikotarpį išskiria kaip susiformavusios ir besivystančios kultūros laikmetį (Ozere U. A. 1987. C. 19-20). VIII-IX a. atsirado visai naujų drabužių detalių, anksčiau nematytų formų papuošalų galvos apdangalui susegti, kabučių, įvairių segių ir antkaklių. Smeigtukai trikampėmis ir kryžminėmis galvutėmis pasiekė renesansą.

Kuršių vardas kildinamas iš lydymų arba žemų nuskurdusių medelių šalies (Būga K. 1965. T. 3. P. 251). Šis kraštas buvo gana tankiai apgyvendintas. Tinkamos žemdirbystei žemės buvo nedaug, bet sprendžiant iš juvelyrikos lygio, klestėjo amatai.

VIII-IX a. kuršiai gyveno šiaurės vakarinėje Lietuvos dalyje, pietvakarinėje Kuršo dalyje. Jie buvo paplitę į šiaurę iki Tebros upės. Latvijoje VIII-IX/X a. paminklai konservuojami Papės ežero ir Gruobinios apylinkėse. IX a. šiaurinė kuršių gyvenama riba siekė Ventos žiotis ir dešinįjį jos intaką – Abavą (Tautavičius A. 1996. P. 85). VIII-IX a. kuršių laidojimo paminklai apima Pilsoto, Kėklio, Mėguvos, Piemarės, Duvzorės ir dalį Ventos žemės bei Kuršių Neriją (Žulkus V. 1992. P. 4). Manoma, kad V-VIII a. Klaipėdos apylinkių žemės buvo kuršių kultūros formavimosi centras (Ozepe U. A. 1987. C. 18). Rytuose kuršių kapai žinomi iki Ventos ir Narduvos. Pietuose kuršių gyventa Minijos aukštupyje iki Smeltalės (Tautavičius A. 1977.P. 16-17; Ozepe U. A. 1987.C. 19-20). Lietuvoje ir Latvijoje dabar žinomi 49 VIII-IX a. laidojimo paminklai.

Rašytiniuose šaltiniuose galime rasti tik bendro pobūdžio užuomenų apie to meto kuršių aprangą. Valstiečių drabužiai gali būti rekonstruojami remiantis archeologiniais šaltiniais, gautais iš kapinynų kasinėjimų. Patikimiausi šaltiniai yra iš nedegintų, dažniausiai vadinamų griautinių kapų, kuriuose galima matyti papuošalų išdėstymą kape ir iš to galima spręsti apie drabužio paskirtį, iš dalies – net formą. VIII-IX a žalvario papuošalai buvo gausiai kuršių nešiojami. Jie buvo prisegami, susegami, prilaikomi, o taip pat ir jais puošiami visi drabužiai. Yra žinoma, kad žalvaris, turi konservuojančių savybių, dėl to kartais prie papuošalų išlieka drabužių audinių fragmentų.

Darbo tikslai. Pagrindiniai šio darbo tikslai yra:

1. Apibūdinti kuršių moterų drabužių ir papuošalų pagrindines grupes, jų formas bei ornamentiką,

2. Atskleisti kuršių moterų drabužių ir papuošalų išskirtinumą, t.y. akcentuoti tas drabužių ir papuošalų grupes bei formas, kurios buvo ypač mėgiamos ir daugiau būdingos kuršiams.

II. TYRIMŲ APŽVALGA

Kuršių drabužių ir papuošalų tyrinėjimas jau turi savo istoriją, nors specialių apibendrinančių darbų šiuo klausimu aiškiai trūksta.

Metai po metų, plečiantis kapinynų tyrinėjimams, kaupėsi šaltiniai rūpimu klausimu. Susiklostė galimybės plačiai panagrinėti kuršių našystą ir jos papuošalus.

Visų pirma reikėtų paminėti Reginos Volkaitės – Kulikauskienės darbus. Ji kartu su R. Rimantiene parašė dvi knygas – “Senovės lietuvių papuošalai”, kuriose konkrečios archeologinės medžiagos pagrindus pabandyta rekonstruoti chronologiškai. Minėtos knygos turėjo nemažai reikšmės dabartinio liaudies meno raidai, kuriant kostiumų eskizus įvairiems liaudies ansambliams, kopijuojant metalinius papuošalus.

Tai pat reikėtų paminėti R. Volkaitės – Kulikauskienės IX-XIII a. senovės lietuvių drabužių tyrinėjimus, paskelbtus jos knygoje “Lietuviai IX-XII a”. Jos atskirame skyriuje “Drabužiai ir papuošalai” apibūdinama IX-XII a. moterų ir vyrų dėvėtų kostiumų ansamblio dalys ir gausūs jų papuošalai. Ta pati autorė savo straipsniuose ir monografijoje aptarė atskirus papuošalus ir jų grupes, rekonstravo kuršių moterų kostiumus (Volkaitė – Kulikauskienė R. 1943.P. 1-16; 1959. P. 30-53; 1964. P. 41-52; 1970. P. 121-131; 1987. P. 189).

Regina Kulikauskienė ir Rimutė Rimantienė 1958 m. parengė albumą apie senovės lietuvių papuošalus. 601 juodai – baltoje iliustracijoje pateikti patys gražiausi papuošalai nuo neolito laikų iki pat XV – XVI a. Įžanginiame straipsnyje bendrais bruožais aptarta ir ornamentika (LLM.1958).

R. Volkaitė – Kulikauskienė 1984-1986, 1990 metais tyrinėjo Pryšmančių I kapinyną. Pryšmančių kapinyno medžiagos mikrocheminiai ir spektriniai tyrimai įtikinamai parodė tiksliųjų mokslų naudą archeologinių dirbinių analizei. Pasirodė, kad ne visos papuošalus dengusios plokštelės, kaip buvo manyta iki tol, yra sidabrinės (Kulikauskienė R., Matulionis E. 1987. P. 29-30).

G. Zemitis, aptardamas apskritus skydo formos kabučius, būdingus X-XII a. lyviams (keli šio tipo kabučiai rasti ir kuršių gyventose žemėse Latvijoje), jų kilmę sieja su skandinavų įtaka. G. Zemitis pabrėžia, kad lyviai kabučius pritaikė savo skoniui ir kultūrinėms tradicijoms (Zemitis G. 1994. P. 144-148).

Jonas Puzinas studijoje, skirtoje naujausiųjų proistorinių tyrinėjimų duomenims, rašė apie atskirų
laikotarpių papuošalus ir lygino senojo bei naujojo geležies amžių ornamentinius motyvus (Puzinas J. 1938. Lent. XLIII: 1-36; XLIV: 1-16. Piešinių autorė Rimutė Jablonskytė).

Baltų ornamento pažinimui svarbūs M. Gimbutienės 1947-1948 m. Miunchene (Vokietija) išspauzdinti straipsniai, nagrinėjantys liaudies meną (Alseikaitė – Gimbutienė M. 1947, P. 8-13: 1948 P. 2-7).

1961 m. buvo išleista Prano Kulikausko, Reginos Kulikauskienės, Adolfo Tautavičiaus studija, apibendrinanti Lietuvos archeologijos medžiagą (LAB 1961). Autoriai nagrinėjo papuošalų kilmę, paplitimą ir chronologiją.

Apie retus radinius, Lazdininkų kapinyno ankstyvąsias lankines zoomorfines seges, rašė Kristina Rickevičiūtė (Rickevičiūtė K. 1984. P. 45-48).

Lazdininkų kapinyno apskritus kabučius ir kuršių apskritus kabučius aprašė Stasys Patkauskas (Patkauskas S. 1980. P. 64-70).

III. KURŠIŲ SRITIES MOTERŲ DRABUŽIAI IR PAPUOŠALAI

3.1.Drabužiai ir papuošalai. Jų išskirtinumas



Bandymas rekonstruoti moterų drabužius nėra nei paprastas, nei lengvas, tačiau sukaupus ir sugretinus visų rūšių šaltinius galimas. Be abejo, pasak R. Volkaitės – Kulikauskienės jis negali būti visiškai tikslus, bet konkreti archeologinė medžiaga leidžia išryškinti ir chronologinius, ir net sritinius skirtumus(Volkaitė – Kulikauskienė R. 1997 P. 19). Dėl mūsų klimato sąlygų pagrindinai drabužių ansamblio elementai laikui bėgant mažai kito. Detaliau gali būti rekonstruotos tik tos atskiros drabužių dalys., kurių liekanos kapuose geriau išsilaikiusios ir gausiai puoštos metalu.

Archeologiniai šaltiniai leidžia rekonstruoti tik viršutinius drabužius su kuriais mirusysis būdavo laidojamas. Šią galimybę suteikia gausūs žalvariniai papuošalai, randami prie griaučių. Pagal jų išsidėstymą ir bandoma atkurti atskiras drabužių dalis, jų paskirtį, ar net kai kurias detales – užsegimą, ilgį, iškirptę prie kaklo. Drabužius galime skirstyti:

• lengvuosius kambario drabužius,

• šiltesnius viršutinius drabužius,

• apavą.

Lengvesni kambario drabužiai.

Marškiniai. Marškiniai savo forma labai mažai kito, išskyrus kai kurias detales. Matyt, ilgus šimtmečius savo forma jie labai artimi XVIII-XIX a. lietuvių moterų nešiotiems marškiniams, kurie gerai pažįstami iš etnografinių duomenų (Volkaitė – Kulikauskienė R. 1997. P. 44). Tai buvo vadinami tunikinio kirpimo marškiniai.

Marškiniai siūti iš dvinyčio lininio audinio. Jie turėję būti gana uždari, velkami per galvą, su maža prakarpėle ir aukšta apykakle. Apie marškinių uždarumą galima spręsti iš to, kad prie būdingų moterų kaklo papuošalų – antkaklių apatinės dalies kartais aptinkama prilipusių ar atsispaudusių audinių likučių. Iš to galime spręsti, kad antkaklė nešiota virš marškinių. Marškinių būta ilgomis rankovėmis, virš kurių mūvėtos kartais aukštos ir gana masyvios apyrankės.

Manoma, kad marškinių būta ir iš storesnio, ir iš plonesnio, galbūt jau balinto audinio. Atsižvelgiant į mūsų krašto klimato sąlygas vėsesniu oru ar net iškilmingesnėmis progomis pastarieji dėvėti virš paprastesnių marškinių (Volkaitė – Kulikauskienė R. 1997 m. P. 44).

Sijonai. Kiek daugiau duomenų turime apie to meto moterų dėvėtą sijoną. Rastas turtingiausias moters kapas, kuriame blauzdų srityje surasta gana stambių vilnonio audinio gabalų, į kuriuos buvo įsegta apie 200 žalvarinių rombo formos skardelių, puoštų metalooplastiniu būdu. Jų dydis 3.3x 4.3 cm. Prie audinio jos prikabintos labai tankiai, dengia viena kitos kraštus tarsi žuvų žvynai (Volkaitė – Kulikauskienė R. 1997. P. 44-45; 36 pav.). Tačiau apie moterų dėvėtus sijonus turime ir netiesioginių duomenų. Kai kuriuose kapuose išliko aiškūs dėvėtų prijuosčių pėdsakai. Prijuostė ir sijonas yra glaudžiai tarpusavyje susiję: viena drabužio dalis labai papildo kitą. Seniausia ir pirmoji prijuostės paskirtis yra buvusi ta, kad ja buvo pridengiama nesusiūta priekinė sijono dalis. Sijonai buvo iš lininės ir vilnonės medžiagos, dažniausiai iš nesusiūtų keturkampių vienas ant kito užeinančių gabalų.

Prijuostės. Apie prijuostes turime daugiau ir konkretesnių duomenų. Tai daugiausia prijuosčių pakraščio, tiksliau, žemutinės jų dalies puošimo detalės. Puošti žalvarinėmis įvijomis bei jų eilėmis prijuostės žemutinę dalį labai mėgta. Tai labiausiai paplitęs puošimo būdas.Sprendžiant iš ornamentuoto audinio ploto prijuosčių būta siaurų. Taip pat prijuostės buvo puoštos kiek sudėtingiau – specialia juosta, primenančia tuo metu nešiotus apgalvius. Ji budavo sudaryta iš 5 žalvarinių įvijų eilių, perskirtų siauromis skiriamosiomis plokštelėmis. Juostos ilgis tesiekė tik 17 cm. (38 pav.). Kartais prijuosčių žemutinę dalį puošė žalvariniai kabučiai, sudaryti iš trijų

tarpusavyje sujungtų įvijėlių eilių, užbaigtų žvangučiais. Tokie kabučiai būdavo pritvirtinami prijuostės kampuose.

Juostos. Prie šių pagrindinių moterų drabužių dalių būtinai reikia priskirti ir austines (tiksliau, atliktas vijimo technika) juostas, kuriomis budavo sujuosiamos liemens srityje surauktas sijonas ir drauge surišamas
prijuoste. Be žalvarinių papuošalų, šventinio, išeiginio drabužių komponento, juosta visame tame nesudėtingame komplekte vaidino labai svarbų vaidmenį.(Volkaitė – Kulikauskienė R. 1997. P. 46).

Austinių juostų, tiek užbaigiančių moterų drabužių komplektą, tiek vartotų apskritai buityje, populiarumą rodo tas faktas, kad Lietuvos pajūrio kapinynų moterų kapuose viena dažniausių įkapių, atspindinčių jų namų veiklą gyvenime, yra miniatiūriniai juostų vijimo įrankiai.

Grįžtant prie austinių juostų vaidmens moterų drabužių komplekte, reikia paminėti dar vieną būdingą radinį VIII-IX a. moterų griautiniuose kapuose. Tai žalvariniai apskriti kabučiai, dengti sidabro plokštelėmis ir puošti 5 mėlyno stiklo akutėmis.

Šiltesni viršutiniai drabužiai.

Liemenės. Atsižvelgiant į mūsų klimatą, šaltesniais metų laikais būtinai reikėjo ir šiltesnių drabužių, ypač lauko sąlygomis. Iškyla liemenių klausimas. Liemenė apsivilkta virš marškinių, būtent paryškindavo liemenį ir figūrą. Liemenė figūruoja kaip neatskiriama sudedamoji moters kostiumo dalis.

Skepeta. Pagrindinis viršutinis šiltas drabužis yra buvusi skepeta, kuria moterys gaubdavosi nuo pačių seniausių laikų. Kapuose bene daugiausia yra rasta kaip tik šios drabu-ių dalies fragmentų. Prie smeigtukų, kuriais dažniausiai būdavo susegamos skepetos, kai kuriuose griautiniuose kapuose išlikę didokų audinių fragmentų, leidžiančių nusakyti audinių kokybę ir net įžvelgti audinio techniką (Volkaitė – Kulikauskienė R. 1997. P. 47).

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1834 žodžiai iš 6072 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.