Kuršių nerijos nacionalinio parko žinduoliai
5 (100%) 1 vote

Kuršių nerijos nacionalinio parko žinduoliai

KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS

GAMTOS IR MATEMATIKOS MAKSLŲ FAKULTETAS

BIOLOGIJOS KATEDRA

KURŠIŲ NERIJOS NACIONALINO PARKO ŽINDUOLIAI

KURSINIS DARBAS

Klaipėda, 2006

TURINYS

ĮVADAS 3

2. LITERATŪROS APŽVALGA 4

2.1 Kuršių Nerijos nacionaliniame parke gyvenančių žinduolių bendri bruožai 4

2.1.1 Būrys Vabzdžiaėdžiai (Insectivora) 4

2.1.2 Būrys Šikšnosparniai (Chiroptera) 5

2.1.3 Būrys Graužikai (Rodentia) 6

2.1.4 Būrys Kiškiažvėriai (Lagomorpha) 8

2.1.5 Būrys Plėšrieji (Carnivora) 9

2.1.6 Būrys Irklakojai, arba ruoniai (Pinnipedia) 10

2.1.7 Būrys Porakanopiai (Artiodactyla) 11

2.2 Žinduolių tyrimai Kuršių Nerijoje 12

3. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA 14

3.1 Tyrimo metodika 14

3.2 Tyrimo vietos charakteristika 15

4. TYRIMO REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS 17

4.1 2005 m – 2006 m. tyrimų rezultatai ir jų aptarimas 17

IŠVADOS 19

LITERATŪROS SĄRAŠAS 20

SANTRAUKA 22

SUMMARY 23

PRIEDAI 24

ĮVADAS

Kuršių Nerija – pusiasalis, kurį nuo Lietuvos skiria Kuršių marios, o iš kitos puses krantus skalauja Baltijos jūra. Kuršių Nerija yra 97 km ilgio, Lietuvai priklauso apie 52 km šio pusiasalio. 1991 metais Lietuvai priklausančioje pusiasalio dalyje buvo įsteigtas Kuršių Nerijos nacionalinis parkas (Mukienė, 1998). Niekur kitur Lietuvoje nepamatysime tokios unikalios gamtos: smėlio kopos, kopagūbriai, pušynai, mišrieji miškai, pievos, pelkės, daubos. Taip pat gausu žinduolių.

Žinduoliai tai aukščiausios sandaros gyvūnai su pastovia kūno temperatūra. Beveik visas kūnas apaugęs įvairios sandaros ir funkcijų plaukais. Odoje gausu liaukų. Dažniausiai turi 4 kojas (Gecevičiūtė, 1974).

Iš apie 70 Lietuvoje gyvenančių žinduolių rūšių apie 41 rūšių sutinkama Kuršių Nerijos Nacionaliniame parke (Mickevičius, 1999). Be plačiai Lietuvoje išplitusių gyvūnų – briedžio, šerno, stirnos, pilkojo kiškio, lapės, kiaunės, kanadinės audinės, bebro, Kuršių Nerijos Nacionaliniame parke gyvena ir keletas saugomų žinduolių rūšių, tai ūdra (Lutra lutra) ir, kartais Kuršių nerijos pakrantėse aptinkamas, ilgasnukis ruonis (Halichoerus gryspus) (Barauskas ir kt., 2004). Iš viso Kuršių nerijoje gyvena net 9 rūšys įrašytos į Raudonąją knygą (Valstybiniuose…, 2003).

Didėja susidomėjimas Lietuvos žinduoliais, atliekama vis daugiau mokslinių tyrimų.

Kuršių Nerijoje taip pat buvo atlikti įvairūs žinduolių tyrimai. Dauguma žinių apie Kuršių Nerijos teriofauną – tai subjektyvūs autorių pastebėjimai, nes iki 1996 metų specialūs moksliniai tyrimai buvo vykdyti tik du kartus (Mickevičius, 1999). Vėliau dar keletą kartų buvo apibendrintos ir atnaujintos žinios apie Kuršių Nerijoje gyvenančius žinduolius.

Kuršių Nerijos unikalumas, mažas žinduolių ištirtumas ir paskatino tirti jų rūšinę įvairovę.

Darbo tikslas: Supažindinti su Kuršių Nerijos Nacionalinio parko žinduolių rūšine įvairove.

Darbo uždaviniai:

1. Ištirti Kuršių Nerijos Nacionalinio parko žinduolių rūšinę įvairovę, remiantis ankščiau atliktų tyrimų rezultatais bei savo stebėjimais.

2. LITERATŪROS APŽVALGA

2.1 Kuršių Nerijos nacionaliniame parke gyvenančių žinduolių bendri bruožai

Žinduoliai – progresyviausia stuburinių klasė. Svarbiausi progresyvumo bruožai- gerai išsivysčiusi centrinė nervų sistema, gyvagimdystė, termoreguliacija. Žinduoliams būdinga tobula psichika, gebėjimas kaupti bei dalytis patyrimu. Jie veda išsivysčiusius jauniklius ir maitina motinos pienu, todėl gali veistis nepalankiomis sąlygomis ir geriau išsaugoti palikuonis (Prūsaitė, 1988). Beveik visų kūnas apaugęs įvairios sandaros ir funkcijų plaukais; kartais oda yra su žvyneliais ar šarvu. Paplitę visur (Gecevičiūtė, 1974). Kuršių nerijos nacionaliniame parke gyvena apie 41 rūšis žinduolių (Mickevičius, 1999). Iš jų 9 rūšys įtrauktos į Lietuvos raudonąją knygą (Valstybiniuose…, 2003).

Visi Kuršių Nerijoje gyvenantys žinduoliai turi specifinių problemų, iškylančių dėl gana sunkių mitybos sąlygų smėlio dirvožemiuose bei gėlo vandens trūkumo. Pastaroji problema ypač opi žiemą, užšalus Kuršių marioms (Mickevičius, 1999).

Visos Kuršių Nerijoje gyvenančios žinduolių rūšys priklauso 7 žinduolių klasės būriams.

2.1.1 Būrys Vabzdžiaėdžiai (Insectivora)

Vabzdžiaėdžiai laikomi seniausia ir primityviausia placentinių žinduolių grupė (Prūsaitė, 1988). Dauguma vabzdžiaėdžių maži, išore panašūs į peles žvėreliai. Snukis nusmailėjęs, su judriu šnipeliu. Išorinės ausys išsivysčiusios arba rudimentinės. Akys mažytės, kai kurių beveik redukuotos. Uodega ilga (kirstukų, kurmėnų) arba trumpa ir beveik nepastebima. Daugumos rūšių galūnės penkiapirštės, pirštai su aštriais nagais. Vaikščioja visa pėda. Kūnas apžėlęs trumpais plaukais arba plaukais ir spygliais. Kailiukas rudas, rusvai juodas, pilkas ar rusvai gelsvas (Prūsaitė, 1988). Minta įvairiais gyvūnais – vabzdžiais, sliekais, smulkiais stuburiniais (Mačionis, 1989).

Paplitę beveik visame pasaulyje. Iš viso būryje yra 7 šeimos, Lietuvoje yra tik 3 šeimos (Prūsaitė, 1988). Kuršių Nerijoje yra tik 2 šeimos.

Šeima: Ežiniai
boki vabzdžiaėdžiai. Dauguma dygliuoti, geba susisukti į kamuolį. Snukuti šnipelio formos, akys ir ausys nemažos. Kaukolė būna siaura ir ištįsusi arba trumpa ir plati. Skruostų lankai stambūs. Paplitę Afrikoje ir Eurazijoje. Iš viso 15 rūšių. Lietuvoje aptinkama tik 1 rūšis – baltakrūtis ežys (Erinaceus concolor, Martin, 1838) (Prūsaitė, 1988). Miškininkų duomenimis Nerijos gyvenvietėse yra sutinkami ežiai (Mickevičius, 1999).

Šeima: Kirstukiniai (Soricidae)

Tai smulkūs, panašūs į peles žinduoliai. Snukutis ilgas ir laibas. Akys mažos, bet normaliai išsivysčiusios. Ausys įvairaus didumo. Galūnės penkiapirštės. Kai kurių pirštai sujungti plaukiojamąja plėvele. Kailiukas tankus ir švelnus, plaukai trumpi (Prūsaitė, 1988).

Paplitę beveik visuose žemynuose. Šeimoje apie 270 rūšių. Lietuvoje gyvena 3 rūšys (Prūsaitė, 1988). Kuršių nerijoje aptiktos visos trys kirstukų rūšys: Paprastasis kirstukas (Sorex araneus,Linnaeus, 1758), kirstukas nykštukas (Sorex minutus, Linnaeus, 1766) bei vandeninis kirstukas (Neomys fodiens, Pennant, 1771) (Mickevičius, 1999).

Paprastasis kirstukas (Sorex araneus), kirstukas nykštukas (Sorex minutus) ir vandeninis kirstukas (Neomys fodiens) įrašytį į Berno konvenciją (III kategorija) (Balčiauskas ir kt., 1997).

2001 m. atliktų tyrimų metu Kuršių Nerijoje užregistruotos visos 3 rūšys: paprastasis kirstukas (Sorex araneus), kirstukas nykštukas (Sorex minutus) ir vandeninis kirstukas (Neomys fodiens) (Ulevičius, 2001).

2.1.2 Būrys Šikšnosparniai (Chiroptera)

Vieninteliai žinduoliai, prisitaikę gerai ir toli skraidyti. Jų sparnus sudaro plona odos plėvė. Priekinių galūnių laisvas tik I pirštas, kuris yra trumpas ir turi aštrų nagą. Užpakalinių galūnių laisvi visi pirštai, kurie taip pat su aštriais riestais nagais. Šikšnosparnių letenos tartum išsuktos, nes kulnai ir padai yra pilvinėje pusėje (Prūsaitė, 1988).

Šikšnosparniai yra vaikus gimdantys žinduoliai. Šikšnosparnių būrys (Chiroptera) – tai itin gausi rūšių žvėrelių sistematinė grupė, kuriai priklauso per 1000 rūšių, paplitusių beveik visame pasaulyje (Pauža ir kt., 2004).

Šikšnosparnių būrį sudaro du pobūriai: vaisėdžių, arba didžiųjų šikšnosparnių (Megachiroptera) ir vabzdžiaėdžių, arba mažųjų, šikšnosparnių (Microchiroptera). Lietuvoje aptinkami tik vabzdžiaėdžiai šikšnosparniai (Pauža ir kt., 2004). Mažųjų šikšnosparnių pobūryje 16 šeimų. Lietuvoje iki šiol aptinkama 1 šeima (Prūsaitė, 1988).

Šeima: Lygianosiniai šikšnosparniai (Vespertilionidae)

Gausiausia šikšnosparnių šeima. Jai priklauso visi Lietuvoje iki šiol aptikti šikšnosparniai. Jų nosies paviršius lygus, be odos raukšlių ir išaugų. Ausų kramslys gerai išsivystęs (Prūsaitė, 1988).

Lietuvoje šikšnosparniai kol kas mažai tyrinėti. Trūksta duomenų apie jų paplitimą, gausumą, biologiją. Nepakankamai ištirta ir rūšinė įvairovė. (Prūsaitė, 1988). Iki šiol rasta 15 lygianosinių šeimos rūšių (Pauža ir kt., 2004). Kuršių Nerijoje rastos 9 šikšnosparnių rūšys: vandeninis pelėausis (Myotis daubentonii, Kuhl, 1819), rudasis ausylis (Plecotus auritus, Linnaeus, 1758), rudasis nakviša (Nyctalus noctula, Schreber, 1775), Nautuzijaus šikšniukas (Pipistrellus nathusii, Keyserling et Balsius, 1839), šikšniukas nykštukas (Pipistrellus pipistrelus, Schreber, 1774), dvispalvis plikšnys ( Vespertilio murinus, Linnaeus, 1758), šiaurinis šikšnys (Eptesicus nilssonii, Keyserling et Balsius, 1839) ir vėlyvasis šikšnys (Eptesicus serotinus, Schreber, 1774) (Pauža ir kt., 2004). Šikšniukas mažylis (Pipistrellus pygmaeus, Leach, 2003) dar vadinamas Sopraniniu šikšniuku – tai neseniai išskirta rūšis, bet žinoma, kad gyvena Kuršių Nerijoje (Pauža, 2004). Ši rūšys tik 2003 m. Tarptautinės zoologijos nomenklatūros komisijos išskirta kaip savarankiška šikšnosparnių rūšis (Aplinkosaugos…, 2005).

Vandeninis pelėausis (Myotis daubentonii) ir Nautuzijaus šikšniukas (Pipistrellus nathusii) įtraukti į Berno konvencijos griežtai saugomos faunos rūšių sąrašą (Pauža ir kt., 2004). Rudasis ausylis (Plecotus auritus), rudasis nakviša (Nyctalus noctula), vėlyvasis šikšnys (Eptesicus serotinus) ir dvispalvis plikšnys (Vespertilio murinus) įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą (IV kategorija) bei į Berno konvencijos griežtai saugomų gyvūnų rūšių sąrašą (D.Pauža ir kt., 2004). Šikšniukas nykštukas (Pipistrellus pipistrelus) Lietuvos raudonosios knygos (III kategorijos) ir Berno konvencijos specialaus priedo rūšis (Pauža ir kt., 2004). Šiaurinis šikšnys (Eptesicus nilssonii) Lietuvos raudonosios knygos (III kategorija) ir Berno konvencijos (II sąrašas) rūšis (Pauža ir kt., 2004).

1981 m vėlyvasis šikšnys (Eptesicus serotinus) buvo sugautas netoli Juodkrantės, o 1997 m liepos viduryje, detektorių ir vizualinių stebėjimų pagalba Juodkrantėje buvo aptikti Nautuzijaus šikšniukas (Pipistrellus nathusii) (Mickevičius, 1999).

2.1.3 Būrys Graužikai (Rodentia)

Gausiausias rūšimis dabartinių žinduolių būrys. Žvėreliai įvairaus didumo – nuo pelės iki bebro. Daugumos rūšių galūnės penkiapirštės, kai kurių keturpirštės ir tripirštės. Kailiukas paprastai būna minkštas. Būdingiausias graužikų požymis – dantų sistema. Graužikai
visada turi tik po 2 viršutinius ir apatinius kandžius. Tai dideli, lenkti, kalto formos dantys (Prūsaitė, 1988).

Graužikai įvairūs ne tik išvaizda, bet ir gyvenimo būdu. Jų aptinkama visose klimatinėse juostose ir geografinėse zonose. Nėra tik Antarktidoje ir kai kuriuose arktinėse bei okeaninėse salose (Prūsaitė, 1988).

Graužikai gamtoje labai svarbūs. Jais minta įvairūs ropliai, dauguma paukščių ir žinduolių. Daugelio vertingas kailis. Tačiau yra ir žemės ūkio kenkėjų, o kai kurie platina pavojingas ligas (Mačionis, 1989).

Būryje apie 35 šeimos, Lietuvoje aptinkamos 7 šeimos, 21 rūšis (Prūsaitė, 1988).

Šeima: Voveriniai (Sciuridae)

Voverių tipo žvėreliams būdingas grakštumas, ilga papurusi uodega (Prūsaitė, 1988). Daugiausia vidutinio didumo, primityvių požymių graužikai. Galūnės su aštriais nagais, užpakalinės šiek tiek ilgesnės už priekines (Mačionis, 1989). Jie paprastai gyvena miškuose, gerai laipioja medžiais. Lietuvoje 1 rūšis: Paprastoji voverė (Sciurus vulgaris, Linnaeus, 1758) (Prūsaitė, 1988). Įtraukta į Berno konvenciją (III kategorija) (Balčiauskas ir kt., 1997). Ši rūšis aptinkama ir Kuršių Nerijoje. 1996 metais atliktų tyrimų metu nustatyta, kad Kuršių Nerijoje gyvena apie 338 voverės, kuriuos paplitusios visoje parko teritorijoje (Mickevičius, 1999).

Šeima: Bebriniai (Castoridae)

Šeimoje tik 2 morfologiškai ir biologiškai artimos rūšys (Prūsaitė, 1988). Šiai šeimai priklauso stambiausi graužikai. Turi plokščią žvynuotą uodegą. Užpakalinių galūnių pirštai sujungti plėvėmis. Bebrai gyvena šeimomis prie nesraunių miško upelių. Jų krantuose rausia urvus. Anga būna po vandeniu (Mačionis, 1989). Lietuvoje paplitusi tik 1 rūšis: upinis bebras (Castor fiber, Linnaeus, 1758) (Prūsaitė, 1988). Labai gausus ir plačiai paplitęs visoje Lietuvoje (Balčiauskas ir kt., 1997). Kuršių Nerijoje bebrai aptinkami visoje Kuršių marių pakrantėje, bet negausūs. 1995 m apskaitoje nurodytos 9 bebravietės (Mickevičius, 1999).

Šeima: Peliniai (Muridae)

Gausi ir įvairi graužikų grupė. Snukutis smailus. Galūnės penkiapirštės. Užpakalinių galūnių I pirštas trumpesnis už kitus, o priekinių – beveik sunykęs. Uodega maždaug kūno ilgio. Vienų kailiukas švelnus, trumpo plauko, kitų – su ilgesniais kietais akuotplaukiais, dengiančiais trumpus vilnaplaukius (Prūsaitė, 1988). Dantų iš viso 16 (Mačionis, 1989).

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1869 žodžiai iš 6068 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.