Kuršių nerijos nacionalinis parkas
5 (100%) 1 vote

Kuršių nerijos nacionalinis parkas

JUODKRANTĖS KRAŠTOVAIZDŽIO DRAUSTINIS

Juodkrantės kraštovaizdžio draustinio plotas – 260 ha.

Jis įsiterpęs tarp Juodkrantės rekreacinės zonos ir Naglių gamtos rezervato. Kraštovaizdžio draustinio teritorijoje yra: gamtos paminklo parabolinių kopų komplekso pietinė dalis, paprastųjų pušų senieji medynai (sengirės fragmentai), kuriems jau daugiau kaip 230 metų, Garnių kalnas. Šalia jo – didžiausia Lietuvoje pilkųjų garnių ir didžiųjų kormoranų kolonija.

Turistų žingeidumui patenkinti, ant Garnių kalno įrengta apžvalgos aikštelė. Nuo jos matyti Avikalnio rago palvės kompleksas bei viena gražiausių nerijos panoramų – Pilkosios (Mirusios) kopos.

Juodkrantės kraštovaizdžio draustinyje sutinkami šie Lietuvos Raudonosios knygos atstovai:

augalai – gebenlapė veronika (Veronica hederfolia L.); paukščiai – sketsakalis (Falco subbuteo), uldukas (Columba oenas L.); žinduoliai – ūdra (Lutra lutra L.), šermuonėlis (Mustella erminea).

KARVAIČIŲ KRAŠTOVAIZDŽIO DRAUSTINIS

Karvaičių kraštovaizdžio draustinio plotas – 3043 ha. Tai didžiausias ir įvairiausias Kuršių nerijos gamtos kompleksas.

Jam priklauso kalnine pušimi apaugusios Giedružės, Preilos, Karvaičių, Skirpsto kopos, kurių aukštis apie 60 m, ir aukščiausia visoje nerijoje (67,2m) Vecekrugo (Senosios smuklės) kopa. Jos pavadinimas kilęs nuo kuršiško „vece“ – „senas“ ir „kruogs“ – „smuklė“, primenantis kopos papėdėje buvusią smuklę. Visa kopa apaugusi kalninės pušies masyvais. Nuo viršūnės galima pamatyti taip pat šiam draustiniui priklausančius, į Kuršių marias nusitęsusius Didįjį ir Mažąjį Preilos, Ožkos, Pervalkos, Žirgų, Garbės ir Bulvikio ragus. Pastarasis – tai plačiausia Kuršių nerijos pusiasalio vieta, siekianti 3,8 km. Manoma, kad rago ir šalimais esančios įlankos pavadinimas kilo nuo kuršiškos pavardės Bulvikis. Tačiau egzistuoja ir dar vienas šio vardo kilmės aiškinimas: švedų kalboje žodis „bolja“ reiškia „banga“, o „vik“ – „įlanka“, tad gali būti, kad Bulvikio pavadinimas yra švediškos kilmės.

Prieš apželdinant didžiąsias kopas, Bulvikio ragas labai greitai augo: 1837-1910 m. kasmet pailgėdavo vidutiniškai 7 m. Šiuo metu vyksta atvirkštinis procesas – ragas plaunamas marių srovių, jis nepaliaujamai mažėja.

Nuo Bulvikio rago ir įlankos atsiveria puiki Kuršių marių pakrančių panorama, matosi Ventės ragas. Esant geram matomumui kita Kuršių marių pakrantė atrodo ranka pasiekiama, tačiau šis įspūdis apgaulingas: marių plotis tarp Bulvikio ir Ventės ragų siekia daugiau nei 8 km, o gylis apie 3m.

Kraštovaizdžio draustinio šiaurinėje dalyje, tarp Preilos ir Pervalkos, stūksantis Karvaičių kalnas saugo vieną tragiškiausią Kuršių nerijos kaimų užpustymo istoriją. Iki 1797m. kalno vietoje buvo Karvaičių kaimas, kurio gyventojai traukdamiesi nuo smėlio pustymo, net kelis kartus kėlėsi iš vienos vietos į kitą. Tačiau ir naujoji vieta Karvaičių įlankos pakrantėje jų neišgelbėjo. Po ilgos ir nesėkmingos kovos su smėliu, po to, kai buvo užpustyta Karvaičių bažnyčia, žmonės paliko kaimą. Dalis jų persikėlė į Juodkrantės pietinį pakraštį, dalis į Nidą ir Naglius (Agilą). Užpustytas Karvaičių kaimas – tai vieno žymiausių XIXa. pradžios tautosakininko ir poeto, Karaliaučiaus universiteto profesoriaus Liudviko Gedimino Rėzos (1776-1840m.) gimtinė. Jis pirmasis 1818m. išleido K.Donelaičio „Metus“, vėliau – pasakėčias, 1825m. paskelbė pirmąjį lietuvių liaudies dainų rinkinį „Dainos“. L.G.Rėzai atminti 1979m. ant Skirpsto kopos, šalia Pervalkos gyvenvietės, pastatytas paminklas (dailininkas E.Jonušas). Draustinyje gausu Lietuvos Raudonosios knygos atstovų:

čia auga pavasarinis vikis (Vicia lathyroides), blizgantysis snaputis (Geranium lucidum), smiltyninė druskė (Salsola kali), pajūrinė zunda (Eryngium maritimum), ankstyvoji smilgenė (Aira praecox), tyrulinė erika (Erica tetralix L.) ir pajūrinė širdažolė (Centaurium littorale Gilmour); peri jūrinis kirlikas (Charadrius hiaticula) bei urvinė antis (Tadorna tadorna).

PARNIDŽIO KRAŠTOVAIZDŽIO DRAUSTINIS

Parnidžio kraštovaizdžio draustinio plotas – 230 ha.

Jį sudaro Parnidžio rago kompleksas, pajūrio ir pamario palvės, kupstynė.

Parnidžio kopos šlaitas

Šis draustinis – tai buferinė zona tarp Nidos gyvenvietės ir Grobšto gamtos rezervato.

Draustinis pasižymi estetiškai vertingu kraštovaizdžiu, kuriame išryškėja šiaurinėje dalyje kalnapušėmis apželdintas, pietinėje – pustomas smėlio kopagūbris.

Tai vienintelė vieta nacionaliniame parke, kur iki šiol išlikusi pustomų kopų grandinė. Pustomos kopos ypač jautriai reaguoja į žmonių lankymąsi. Mokslininkų paskaičiavimais, kiekvienas žmogus lipdamas arba leisdamasis stačiais kopų šlaitais, žemyn nustumia kelias tonas smėlio. Žmogaus ir vėjo dėka nuostabios nerijos kopos metai iš metų žemėja… Nacionalinio parko darbuotojai, norėdami kuo ilgiau išsaugoti smėlio kopas, išskiria atskiras teritorijas, kuriose poilsiautojams vaikščioti draudžiama – tai Parnidžio kopos šlaitai.

Ant Parnidžio kopos viršūnės įrengta apžvalgos aikštelė.

Tai viena populiariausių lankytinų vietų Nidos apylinkėse. 1995m. čia pastatytas saulės laikrodis. Šios idėjos autorius architektas R.Krištapavičius, skulptorius
K.Pūdymas, astronominius skaičiavimus atliko R.Klimka. Vieta buvo pasirinkta neatsitiktinai – Kuršių nerija yra vienintelė vieta Lietuvoje, kur saulė leidžiasi ir teka nuo vandens paviršiaus. Iki 1999m. gruodžio 4d. per Kuršių neriją praūžusio uragano, stelos (laikrodžio „rodyklės) aukštis siekė 12m (2m po žeme), jos svoris buvo 200 t. Šiuo metu jos liko tik pusė. Stela yra išmarginta kalendorinių švenčių simboliais, nukopijuotais nuo XVII a. medinių runų kalendorių. Šiaurinėje Parnidžio kopos papėdėje plyti Tylos slėnis.

Tai rami, kopų apsupta vieta.

Pietinėje draustinio dalyje, kopų vingio lomoje yra Mirties slėnis. Čia 1870-1872m. veikė karo belaisvių prancūzų stovykla. Vokiečių prižiūrimi kaliniai daugiausia dirbo kopų apželdinime. Stovykloje gyvenimo sąlygos buvo ypač blogos, daug prancūzų belaisvių mirė.

Parnidžio kraštovaizdžio draustinyje yra vieta, kur 1933m. buvo įkurta Aeroklubo sklandymo mokykla.

Ji egzistavo iki 1939m., kuomet Klaipėdos kraštas buvo okupuotas Vokietijos. 1939 – 1943m. šioje vietoje sklandė busimieji vokiečių karo lakūnai. Dabar iš mokyklos pastato beliko tik pamatai, o šalia buvęs aerodromas apaugo medžiais. Apie čia buvusią sklandytojų mokyklą primena 1979m.pastatyta simbolinė angaro arka ir paminklinis akmuo.

Parnidžio kraštovaizdžio draustinyje galima sutikti šiuos Lietuvos Raudonosios knygos atstovus:

pajūrinė širdažolę (Centaurium littorale), pajūrinę zundą (Eryngium maritimum), tamsialiapį skiautalūpį (Epipactis atrorubens Bessertas); čia peri dirvoninis kalviukas (Anthus campestris).

LAPNUGARIO KRAŠTOVAIZDŽIO DRAUSTINIS

Lapnugario kraštovaizdžio draustinio plotas – 2120 ha. Jis žymus kalnapušėmis apsodintu didžiuoju kopagūbriu ir nerijoje aukščiausiu pajūrio apsauginiu kopagūbriu (10-12m).

Draustinyje yra: Meilės slėnis, Meškadaubė, Eumo, Lybio, Lapnugario, Meškos galvos ir Hageno kalvos, originalūs pusketvirto hektaro juodųjų pušų želdiniai.

Važiuojant pagrindiniu keliu per draustinį, akį patraukia vešlūs nendrių sąžalynai Kuršių marių pakrantėje. Didžioji jų dalis pasodinta Kuršių nerijos nacionalinio parko miškininkų. Tai pigiausias ir efektyviausias būdas užkirsti kelią krantų erozijai. Kiekvieną pavasarį nendrėmis apsodinamas vis naujas priekrantės ruožas.

Kraštovaizdžio draustinyje sutinkami šie Lietuvos Raudonosios knygos atstovai:

augalai – blizgantysis snaputis (Geranium lucidum L.), lininė žarotūnė (Radiola linoides Roth), pajūrinė zunda (Eryngium maritimum L.), tamsialapis skiautalūpis (Epipactis atrorubens (Hoffn.) Besser), pavasarinis vikis (Vicia lathyroides L.), pajūrinė širdažolė (Centaurium littorale, Gilmour); paukščiai – sketsakalis (Falco subbuteo).

NAGLIŲ GAMTOS REZERVATAS

Naglių gamtos rezervato plotas – 1680 ha. Jis tęsiasi tarp Juodkrantės ir Pervalkos devynis kilometrus.

Vertingiausi rezervato elementai:

Pilkosios (Mirusios) kopos, užpustytos buvusių gyvenviečių vietos, savaiminės kilmės miško augalija bei po smėliu palaidoti šimtamečiai miškų dirvožemiai. Dėl stiprių vėjų šiose kopose susidaro įspūdingos daubos ir išgraužos. Kai kur iš po smėlio išlenda senųjų dirvožemių fragmentai.

Naglių gamtos rezervate galime sutikti šiuos Lietuvos Raudonosios knygos atstovus: augalus – pajūrinę širdažolę (Centaurium littorale, Gilmour), pajūrinę zundą (Eryngium maritimum L.), širdinę dviguonę (Listera cordata L.), blizgantyjį snaputį (Geranium lucidum L.); grybus – tikrąją raudonpintę (Pycnoporus cinnabarinus (Jacq.: Fr.) P.Karst) ir smiltyninį ausūnį (Peziza ammophila Dur. et Mont.); vabzdžius – smėlinę auslindą (Labidura riparia Pall), margąjį grambuolį (Polyphylla fullo) ir pajūrinį šoklį (Cicindela maritima Dej.); moliuskus – didįjį šliužą (Limax maximus L.). Rezervato teritorijoje peri dirvoninis kalviukas (Anthus campestris L.), jūrinis kirlikas (Charadrius hiaticula) ir urvinė antis (Tadorna tadorna L.), dažnai lankosi jūrinis erelis (Haliaëtus, albicilla L.).

Gamtos rezervato teritorijoje draudžiama bet kokia veikla, tame tarpe ir rekreacinė. Čia gamta palikta mokslo tikslams bei stebėjimams.

Norėdami supažindinti žmones su Pilkųjų kopų kraštovaizdžiu, Kuršių nerijos nacionalinio parko darbuotojai šiame rezervate, specialiai lankytojams, nutiesė pėsčiųjų taką per Pilkąsias kopas marių link. Jis įrengtas nuo automobilių stovėjimo aikštelės, 31 kelio Smiltynė-Nida kilometre.

Naglių gamtos rezervatas

Atpustyti senieji dirvožemiai

Pėsčiųjų takas

GROBŠTO GAMTOS REZERVATAS

Grobšto gamtos rezervato plotas – 170 ha.

Jis yra tarp Parnidžio kraštovaizdžio draustinio ir valstybinės sienos su Rusijos federacija. Rezervatas pasižymi estetiškai vertingu peizažu.

Teritorijoje yra: didysis pustomų kopų kopagūbris, pajūrio palvės kompleksas, užpustytos Nidos gyvenvietės vieta. Čia yra kažkada buvusi aukščiausia (70m.) Sklandytojų kopa. Dabartinis aukštis tesiekia 50 m.

Grobšto gamtos rezervate yra šių Lietuvos raudonosios knygos atstovų augimvietės: pajūrinės zundos (Eryngium maritimum L.), pelkinės šindros (Peplis portula L.), pajūrinės širdažolės (Centaurium littorale, Gilmour) ir tamsialapio skiautalūpio (Epipactis atrorubens (Hoffm.) Besser).
Rezervato teritorijoje peri jūrinis erelis (Haliaëtus albicilla L.) ir urvinė antis (Tadorna tadorna L.), sutinkama nendrinė rupūžė (Bufo calamita).

Grobšto gamtos rezervato panorama

Vaizdas nuo Sklandytojų kopos

Grobšto gamtos rezervate

KURŠIŲ NERIJOS NACIONALINIO PARKO AUGALAI

Kuršių nerijos nacionaliniame parke auga apie 900 augalų rūšių.

Iš kurių 31 – įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą.

70 proc. nacionalinio parko sausumos teritorijos padengta mišku (6852 ha).

Daugiau kaip pusė medynų – sodinti žmogaus Kuršių nerijos nacionaliniame parke vyrauja spygliuočių miškai (80 proc.): parastoji pušis (Pinus silvestris) sudaro 53 proc., kalninė pušis (Pinus montana) – 27 proc. Pastaroji pajūrio smėlynuose pradėta veisti apie 1850m. Jos tėvynė – Vidurio ir Pietų Europos kalnai. Palankesnėmis sąlygomis kalninė pušis išauga iki 10 m, o kopų viršūnėse – vos 1 m aukščio. Užpustyta smėlio ji dar kelis metus sugeba žaliuoti.

Nacionalinio parko teritorijoje taip pat auga bankso (Pinus banksiana Lamb.), juodoji (Pinus nigra), veimutinė (Pinus strobus L.) murėjos (Pinus murrayana) bei kryminė (Pinus palasiana) pušys. Jos paplitusios mažomis grupėmis ir didesnių plotų neužima.

Eglynai nacionaliniame parke auga tik 68 hektaruose.

Tai paprastoji (Picea abies), baltoji (Picea glauca) bei dygioji (Picea pungens) eglės.

Kiti spygliuočiai: paprastasis kadagys (Juniperus communis), europinis (Abies alba) ir pilkasis (Abies concolor) kėniai, europinis maumedis (Larix decidua), pilkoji pocūgė (Pseudotsuga caesia).

Lapuočių miškams tenka tik apie 20 proc. bendro sausumos ploto. Daugiausia tai natūraliai nerijos palvės juostoje išaugę beržynai (Betuleta) (1028 ha) su pušų priemaiša. Juodalksnynai (Alneta) užima dar mažesnį plotą – tik 206 ha. Kuršių nerijoje yra ir keli hektarai ąžuolynų (Querceta) bei uosynų (Fraxineta).

Be vietinių rūšių nerijoje auga ir nemažai introdukuotų (atvežtinių) augalų: trakinis (Acer campestre), platanlapis (Acer pseudoplatanus), totorinis (Acer tataricum) bei uosialapis (Acer negundo) klevai, paprastasis bukas (Fagus sylvatica L.), pensilvaninis uosis (Fraxinus pensylvanica), paptastasis ligustras (Ligustrum vulgare) ir kt.

Kuršių nerijos kalnapušynai

Kuršių Nerijos pušynai

Ąžuolynai-reti Kuršių nerijoje

ŽOLINĖ AUGALIJA

Kuršių nerijos nacionaliniame parke auga apie 900 augalų rūšių. Iš kurių 31 – įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą.

Bemiškiai plotai nacionaliniame parke užima 2922ha. Tai daugiausia smėlynai, kurie sudaro apie 25 proc. bendros parko sausumos teritorijos.

Kuršių nerijos ir Baltijos pakrantės lyguma – atskiras geografinis rajonas su savitomis geomorfologinėmis klimatinėmis sąlygomis. Stiprūs vėjai, pustymas, sausi, greit įkaistantys, nederlingi dirvožemiai, druskingas vanduo, staigios ir dažnos oro permainos nulemia Kuršių nerijos floros išskirtinumą. Šie veiksniai sudaro panašias augimo sąlygas kaip pietryčių Europos stepėse.

Einant per Kuršių neriją vakarų-rytų kryptimi ir stebint augaliją, galima išskirti kelis natūralius augmenijos ruožus: paplūdimio, apsauginio kopagūbrio, palvės, kupstynės, didžiųjų kopų, pamario.

Ties Juodkrante ir Nida ryški senųjų parabolinių kopų juosta.



1. Pavieniai baltijinės stoklės augalai

2. Sultingosios jūrasmiltės pirminės kopos

3. Rytų baltijinis rugiaveidinis smiltendrynas

4. Šlamantis austėjinas

5. Pelkinio gluosnio ir juodosios varnauogės stadija

6. Kerpinis pušynas

7. Kalninės pušies želdiniai ( vietomis – baltijinis stoklynas,

rytų baltijinis rugiaveidinis smiltlendrynas, smiltinis

šepetukynas )

8. Beržynas

Paplūdimio juosta jūros pakrantėje, kur bangos nuolatos išmeta vis naujas smėlio mases, augalija įsitvirtinti nepajėgia. Bet jau šiek tiek toliau pradeda atsirasti druskingų dirvožemių augalai (halofitai): sultingoji jūrasmiltė (Honckenya peploides), pajūrinė druskė (Salsola kali), baltijinė stoklė (Cakile baltica). Tai vienmetės ir daugiametės žolės su storais mėsingais lapais. Šie augalai pirmoji užtvara vėjo genamam smėliui.

Apsauginio kopagūbrio juostoje įveisti smiltyninės smiltlendrės (Ammophila arenarius) ir smiltyninės rugiaveidės (Elymus arenaria) sąžalynai. Šių augalų ilgos šaknys puikiai sutvirtina dideles smėlio mases. Jų kaimynystėje įsikuria pajūrinis pelėžirnis (Lathyrus maritimus), baltijinis pūtelis (Trogopogon heterospermus), skėtinė vanagė (Hieracium umbellatum), pajūrinė našlaitė (Viola littoralis), baltijinė linažolė (Linaria loeselii). Daugelis jų turi šiurkščius, plaukuotus ar vaško sluoksniu padengtus lapelius. Tai juos apsaugo nuo staigių temperatūros pasikeitimų. Jie išgarina mažiau vandens.

Apsauginio kopagūbrio rytiniame šlaite keroja muilinė guboja (Gypsophila paniculata). Čia sutinkama ir Lietuvos Raudonosios knygos atstovė pajūrinė zunda (Eryngium maritimum). Šie augalai turi ilgas šaknis, kuriomis pasiekia giliau esantį vandenį ir gerai įsitvirtina judriame smėlyje.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 2300 žodžiai iš 7122 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.