Padavimas
Seniai, labai seniai, kur dabar Kurtuvėnų miestelis, dunksojo neįžengiami miškai. Žaliavo, šlamėjo ir ošė medžiai amžiną savo dainą, žydėjo žibuoklės ir plukės, kvepėjo viržiai, dūzgė juose kamanės ir bitės, nešdamos saldų medų į senas ąžuolų dreves.
Tarp girių žaliųjų, tarp miškų tankiųjų, tarp pušų lieknųjų ir ąžuolų plačiašakių ant aukšto kalno stovėjo didinga pilis, o toje pilyje, apsuptas savo tarnų ir tarnaičių gyveno jaunas Karaliūnas, visų karaliūnų jauniausias ir garsiausias.
Kartą, bemedžiodamas girioje, bešuoliuodamas ant savo eiklaus žirgo ir begainiodamas briedžius ilgaragius, nuklydo jis ten, kur srauni upelė, linksmai šnekučiuodama su palinkusiais ties ja gluosniais ir juodalksniais, nešė savo vandenis į artimiausius ežerus ir, susiliejusi su jais, žvilgančiu veidrodžiu žvelgė į dangaus žydrynę. Sustabdęs žirgą prie upės, jaunikaitis išvydo priešais save nematytą paveikslą: baltut baltutė lyg gulbė, įbridusi į vandenį, stovėjo nežemiško grožio mergelė ir žiūrėjo į besiskleidžiančias vandens lelijas. Jos grakštų liemenį supo ilgi aukso spalvos plaukai, o dailią galvelę puošė kuklus ramunių vainikas.
Netikėtai užklupta, ji virptelėjo lyg pabaidytas žvėrelis ir pakėlė žibuoklių melsvumo akis. Jaunikaitis, paveiktas nepaprasto nepažįstamosios grožio, priklaupė prieš ją ir iš nuostabos sušuko:
– Kas tu? Miškų deivė ar žemiškoji mergelė? Atsakyk! Maldauju ….
Išgirdus tuos žodžius, mergelė vienu akimirksniu pasislėpė girios tankmėje. Tik sniego baltumo drabužis švystelėjo prieš Karaliūno akis. Atsipeikėjęs jis ėmė vytis nepažįstamąją šaukdamas:
– Kur tu viena? Kur tu viena?
Ir po šiai dienai žmonės nežino, ar deivė tai buvo, ar žemiškoji mergelė. Tiktai nuo tada upė, kur karalaitis sutiko nepažįstamąją imta vadinti Kurtuva, o miestelį, įsikūrusį toje vietoje – Kurtuvėnais. (Vanda Kinderytė-Budrienė)
Kurtuvėnų dvaro sodyba
Rašytiniuose šaltiniuose Kurtuvėnai minimi nuo XIII a. Žinoma, kad čia 1495 m. buvo pastatyta medinė bažnyčia. 1498 m. Kurtuvėnų savininkas Mikalojus Jaugelavičius (Jawgielowicz) dovanojo Kurtuvėnų bažnyčiai kaimą su 6 gyventojais. Visiškai galimas dalykas, kad jis Kurtuvėnuose turėjo dvarą. Dvarai Lietuvoje susiformavo kaip tik XV a. II pusėje. Turtingesnių bajorų sodybos atsiskyrė nuo baudžiauninkų sodybų, o XVI a. joms prigijo slaviškas dvaro terminas.
Taigi Kurtuvėnų dvarą galima priskirti prie seniausiųjų dvarų Lietuvoje. XVI a. I pusėje dvaro savininkas buvo Stanislovas Kęsgaila, paskutinis senos LDK didikų giminės atstovas. 1545 m. jis pardavė Kurtuvėnų dvarą Stanislovui Skačevskiui ir jo žmonai. Po jo mirties dvarą paveldėjo sūnus Jonas Skačevskis ir duktė Kotryna Skačevskytė Karpienė, Mikalojaus Karpio, Volkovysko pakamarės, žmona. Skačevskiai valdė Kurtuvėnus apie 47 metus. Po Karpių mirties dvarą paveldėjo trys jų sūnūs ir trys dukterys.
1644 m. Kurtuvėnų dvaras parduotas Erazmui Skaudvilai, o jo sūnus Petras dapirko Šemetiškes, Širvučius ir praplėtė žemės valdas. Bet turėdami finansinių sunkumų, Skaudvilos pardavė dvarą Bresto stalininkui Povilui Zarankai, pastarieji po 10-ties metų – Kniazevičiams. XVIII a. pradžioje (karai su švedais, gaisras) dvaras labai nukentėjo ir, negalėdami, atstatyti savininkai pardavė jį Pranciškui ir Joanai Nagurskiams. Ši turtinga ir garsi bajorų giminė valdė Kurtuvėnus visą XVIII a.
Dvaro valdos nuolat augo, buvo pastatyti nauji pastatai. Pranciškaus sūnaus Jokūbo Nagurskio iniciatyva pastatyta dabartinė Kurtuvėnų bažnyčia ( Paveikslas Nr. 1 ) . Kajetonas Nagurskis buvo paskutinis giminės atstovas, valdęs Kurtuvėnus. Jis nepaliko paveldėtojų, todėl turtas atiteko žmonai italei . Prasidėjo ginčai tarp daugybės pretendentų į paveldėjimą kol 1862 metais Kurtuvėnų dvarą nupirko grafas Henrikas Pliateris – Zyberg, paskyręs tą dvarą sūnui Liudvikui. Pliateriai įrengė čia žuvininkystės ūkį, toliau tvarkė sodą, pastatė naują rūmų pastatą. Kurtuvėnų dvaras, kaip ir daugelis Lietuvos dvarų, Pliateriams valdant buvo kultūros centras. 1902-1903 m. čia gyveno Povilas Višinskis, mokęs Pliaterio vaikus. Pas jį atvykdavo J. Biliūnas, Žemaitė, Marija Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana. Seniausias ir vertingiausias – medinis svirnas, manoma statytas XVIII a. pabaigoje valdant Nagurskiams, kuris nukentėjo nuo gaisro ir šiuo metu jau aišku, kad jis bus atkuriamas toks pat, koks jis ir buvo. Jau anksčiau buvo atstatytas dvaro pastatas, kuriame įsikūrė dabartinių šeimininkų Kurtuvėnų regioninio parko, administracija.
Paveikslas Nr. 1, Kurtuvėnų bažnyčia 1862 metais.
Paveikslas Nr. 2, Kurtuvėnų teritorija.
Kurtuvėnų regioninis parkas
Kurtuvėnų regioninis parkas įsteigtas siekiant išsaugoti Kurtuvėnų ežeringo miškingo kalvyno kraštovaizdį ( Paveikslas Nr. 2 ). Parkas plyti Rytų žemaičių aukštumos pakraštyje, Ventos ir Dubysos upių takoskyroje. Šiaurės – pietų kryptimi driekiasi trys mišku apaugę kalvagūbriai, atskirti kloniais ir ežerų duburiais. Reljefo išraiškingumą paįvairina termokarstinės duobės (.velniaduobės.), ozai – „Milžinų keliai“, žemyninės kopos, stačiašlaitės kalvos, raguvynai, kanjoniniai
kloniai. Kurtuvėnų regioninis parkas – trečias pagal miškingumą regioninis parkas Lietuvoje.
Vertingiausiems gamtiniams kompleksams išsaugoti regioniniame parke skirta 17 draustinių.
Svarbiausios gamtos vertybės.
Šaukėnų – Kurtuvėnų miškų masyvas, Pageluvio ežerynas (10 ežerų), vaizdingas Dubysos slėnis, Ilgos pelkynai.Vakarinėje parko dalyje trykšta didžiausi Lietuvoje Svilės šaltiniai – čia 1,8 ha plote „verda“ daugiau kaip šimtas įvairaus dydžio „akių“. Įdomūs gamtos paveldo objektai: Targių, Barsukyno ozai, Dirvonų klonis, Juodlės žemyninės kopos, Pustlaukio termokarstinės duobės, įspūdingų matmenų ir išvaizdos medžiai (Zuikiškės ąžuolas, Albino, Pociškės, Gailiškės pušys, Bubių tuopos, Paraudžių sengirė, Dirvonų kaštonas, Kurtuvėnų liepa), Arvydiškių, Linartų rieduliai, pilkųjų garnių, barsukų kolonijos, plėšriųjų paukščių lizdai. Vakarinėje parko dalyje gyvena vilkai. Kurtuvėnų miestelį supantys tvenkiniai privilioja migruojančių paukščių būrius.