KLAIPĖDOS KOLEGIJA
PEDAGOGIKOS FAKULTETAS
KULTŪROS ISTORIJA
DVARU KULTŪROS PAVELDAS EUROPOJE IR LIETUVOJE, JO IŠLIEKAMOJI VERTE
Referatas
Darbą atliko:
2 kurso neak. skyriaus studentė
Reda MejerienėDarbo vadovas:
Dėst. Z. Lapinskienė
Klaipėda, 2006
TURINYS
ĮVADAS 3
1. ŠIUOLAIKINĖ PAVELDO SAMPRATA 4
2. DVARŲ KULTŪROS PAVELDAS EUROPOJE IR LIETUVOJE 5
2.1. Lietuvos dvarų palikimas 5
3. LIETUVOS KULTŪROS PAVELDO APSAUGA 11
IŠVADOS 12
LITERATŪRA 13
PRIEDAI 14
ĮVADAS
Kiekvieno miesto ar miestelio istorija turi unikalių, tik jai vienai
būdingų, bruožų. Deja, įvairių suiručių, nuosmukių metu juos dažnai
padengia užmaršties kalėjimo voratinkliai. Laikui bėgant visa tai įgauna
kitokią vertę – istorinę vertę. Todėl tiems, kas ryžtasi tuos bruožus
atgaivinti, idant jie taptų plačiai visuomenei suvokiama, saugoma, vienaip
ar kitaip pasauliui eksponuojama vertybė, į šį triūsą tenka įdėti daug
kantrybės, meilės ir jėgų.
Kaip apibrėžia Lietuvos Respublikos nekilnojamų kultūros vertybių
apsaugos įstatymas, kultūros paveldas – karta iš kartos paveldimos,
perimamos, sukurtos ir perduodamos kultūros vertybės, svarbios etniniu,
istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriu.
Kultūros paveldo objektai – pavieniai ar į kompleksą įeinantys
objektai, registruoti kaip nekilnojamosios kultūros vertybės, t. y. žemės
sklypuose, sklypų dalyse, vandens, miško plotuose ar jų dalyse esantys
statiniai ar kiti nekilnojamieji daiktai, kurie turi vertingųjų savybių ir
kartu su jiems priskirta teritorija yra atskiri daiktinės teisės objektai
ar gali jais būti.
Kultūros paveldas apibrėžiamas kaip tai, kas yra ar gali būti
paveldima, tai, ką praeities kartos išsaugojo ir perdavė dabarčiai ir ką
reikšminga gyventojų dalis nori perduoti ateičiai. Tai lemia kultūrinis
pasirinkimas ir veda prie tradicinės konservacinės (apsauginės) paveldo
sampratos (dabarties žmonės – tik pasyvūs tarpininkai tarp kartų). Ši
samprata ribojo naudojimosi paveldu galimybes. Pastaruoju metu “paveldo”
sąvoka naudojama bet kam, ką vienaip ar kitaip, teisingai ar klaidingai
galima sieti su praeitimi.
Kaip vienas iš kultūros paveldo objektų yra dvarai. Todėl šiame darbe
bus aptariama dvarų kultūros paveldo išliekamoji vertė.
Darbo tikslas: Išanalizuoti dvarų kultūros paveldo Europoje ir
Lietuvoje išliekamąją vertę.
Darbo uždaviniai:
1. Apžvelgti mokslinę literatūrą.
2. Išanalizuoti šiuolaikinę paveldo sampratą.
3. Atskleisti dvarų kultūros paveldo Europoje ir Lietuvoje
išliekamąją vertę.
4. Išanalizuoti Lietuvos kultūros paveldo apsaugą.
1. ŠIUOLAIKINĖ PAVELDO SAMPRATA
XX a. pabaigoje žymėjo naujus pokyčius. Stiprėjančios abejonės dėl
progreso pastovumo, nerimas dėl socialinio ir politinio nestabilumo,
augantis žinojimas, kad praeitis yra nepanaši į dabartį – visa tai kėlė
stiprų nerimą dėl vykstančių pokyčių krypties ir greičio. Tai sukėlė
praeities nostalgiją, kaimo gyvenimo idealizaciją, apsaugos antplūdį ir
visos šalys ėmė leisti įstatymus.
Panašios tendencijos išlieka ir mūsų laikais. Stiprėjantys tautiniai
ir etniniai judėjimai reikalauja simbolinių jungčių su praeitimi užmezgimo.
Besivystanti psichologija ir psichoanalizė tyria suaugusiųjų elgesio šaknis
vaikystėje, stiprindamos poreikį pervertinti asmeninę praeitį. Nusivylimas
dabartimi ir pesimistinis požiūris į ateitį kursto praeities nostalgiją. Be
to, destruktyvūs ir ryšius traukantys pokyčiai dar pagreitėjo. Techninės
inovacijos, greitas daiktų (moralinis) senėjimas, gyvenamosios aplinkos
radikali modernizacija, masinė migracija ir augantis ilgaamžiškumas palieka
mus svetimoje ir nesaugioje aplinkoje, atplėšia nuo nesenos mūsų pačių
praeities
Kaip pastebi tyrinėtojai, XX a. 7 dešimtmetyje postmoderno įtakoje
įvyksta “gnoseologinis posūkis“. Pradėtos saugoti ne tik pavienės
visuotinai reikšmingos kultūros vertybės (pats dvaras), bet ir jų aplinka,
kultūrinis kraštovaizdis, kvartalas ar visas istorinis miestas.
Galima konstatuoti, kad paminklosaugos transformavimosi į paveldosaugą
procesas tebevyksta. Paveldo samprata vis labiau plečiasi, įjungdama ne tik
materialinės kultūros objektus, bet ištisą su praeities reflektavimu
susijusių žinių, įgūdžių ir vaizdinių kompleksą. Tokiu būdu kinta ir
tradiciškai susiklostę istorikų bei paveldo specialistų santykiai.
Prisimenant garsiąją M. Foucault frazę: “tradicinė istorija,
i” praeities monumentus, juos paversti dokumentais, ir
reikalauja prabilti šias liekanas, kurios savaime nebūtinai yra verbalinės;
dabartinė istorija transformuoja dokumentus į monumentus ”. Istorija nebėra
pagalbinis paveldotyros mokslas, o veikiau imama kalbėti apie istorinės
kultūros, apimančios įvairias su praeities palikimo sfera susijusias idėjas
ir elgesio modelius, tyrimo poreikį.
Tai, kad šiuolaikinėje dvarų paveldo industrijoje kultūros vertybės
suvokiamos kaip kultūros ištekliai, atskleidžia trejopas paveldo
naudojimas. Pirma, jis naudojamas kaip kultūriniai ištekliai, vertingi
patys savaime ir sudarantys muziejinių rinkinių ir ekspozicijų pagrindą;
antra, jis naudojamas kaip politiniai ištekliai, skirti valstybės kūrimui
ar palaikymui, jų vyriausybių ir vyraujančių ideologijų legitimacijai
užtikrinti ir trečia, jis naudojamas kaip ekonominiai ištekliai, naudojami
rinkoje produktų ir paslaugų pavidalu tiesiogiai kaip industrija ar
netiesiogiai, kaip kitų ekonominės veiklos rūšių papildas.
2. DVARŲ KULTŪROS PAVELDAS EUROPOJE IR LIETUVOJE
Kultūros objektai, turintys mokslinę ar meninę vertę. Be istorijos
atminties, be kultūrinio palikimo išsaugojimo nepadėsime tvirtų pamatų
ateičiai. Dar senovėje išminčiai sakė, kad žuvusi toji tauta, kuri nežino,
negerbia ir nebrangina savo praeities.
Lietuvos tūkstantmečio programos Kultūros paveldo ir architektūros
projektų skyriuje yra numatyta:
• Plungės Oginskių dvaro ansamblio – Žemaitijos regioninio kultūros
centro pastatų rekonstravimas;
• Rokiškio dvaro rūmų ansamblio – Aukštaitijos regioninio kultūros centro
pastatų rekonstravimas;
• Paežerių dvaro rūmų – Sūduvos regioninio kultūros centro pastatų
rekonstravimas;
• Šilutės Šojaus dvaro – Mažosios Lietuvos regioninio kultūros centro
pastatų rekonstravimas.
Valstybės parodytas dėmesys šiai svarbiai kultūros paveldo ir
apskritai kultūros sričiai, įpareigoja paveldosaugos bei muziejų
darbuotojus ir toliau bendromis pastangomis rūpintis kultūros paveldo
objektų išsaugojimu, atgaivinimu bei populiarinimu.
Šiaurės Lietuvos krašto istorijos ir kultūros paveldas – Lietuvos
europinio (baltiškojo) kultūrinio tapatumo iliustracija, liudijanti regiono
civilizacijos raidą. Tai – molio, dolomito ir gipso žemė su unikaliu
lygumų kraštovaizdžiu, išraižytu Ventos bei Mūšos intakų ir apjuostu
Linkuvos kalvagūbrio, besidriekiančio į kaimyninę Latviją. Savitos
statybinės medžiagos ir statybos tradicijos, pastatų apdaila suteikė šiam
regionui etninį išskirtinumą ir unikalaus grožio kraštovaizdį.
Sovietmečio technokratiniai pertvarkymai pakeitė istoriškai
susiklosčiusį kraštovaizdį, sunaikino vienkiemius. Baigia griūti vėjo
malūnai, nyksta dvarų sodybos. Atkūrus nepriklausomybę visa tai atiteko
šiam kraštui kaip palikimas. Tautiškomis istorijos tradicijomis ir visos
žmonijos vertybėmis paremta kultūra yra mūsų atgimimo pagrindas. Tačiau
kultūros vertybės netenka prasmės, jei jos netampa gyvenimo savastimi.
Svarbu ne tik puoselėti elitinius istorijos ir kultūros paveldo
objektus, bet ir ugdyti pagarbą visam kultūros paveldui. Gyvybiškai svarbu
nuolat aiškinti šio darbo svarbą. Tai ne tik valstybės institucijų, bet ir
kiekvieno piliečio pareiga.
2.1. Lietuvos dvarų palikimas
Tiškevičių dvarai: Trakų Vokė, Trakai, Užutrakis, Lentvaris.
Vokės dešiniajame krante, apie 10 km į pietvakarius nuo Vilnius, iš
senų laikų yra įsikūręs Baltosios Vokės dvaras (žr. 1 priedas,1 pav. ) .
Pro čia eina senasis Vilniaus – Gardino vieškelis. Trakų Dvaro
išskirtinumas yra tas, kad juos statė žymus italų kilmės lenkų architektas
L. Markonis sekdamas Varšuvos Lazenkų rūmais. Tai vertingiausias meniniu
požiūriu neoklasicistinių rūmų pavyzdys Lietuvoje. Dvaro arklidė yra
įspūdingo planinio tūrinio sprendimo, unikali savo architektūrinėmis
formomis- neobarokas. Dvaro pietų vartai – vieni iš meniniu požiūriu
vertingiausių neogotikinių vartų Lietuvoje. Trakų Vokės dvaro sodyba –
viena raiškiausių ir vertingiausių istoricizmo laikotarpio Europinio
lygmens grafų Tiškevičių rezidencijų Lietuvoje.
Renovuotame grafo ūkiniame pastate įkurta keletas įstaigų. Ten įsikūrė
Panerių seniūnas ir Vokės komunalininkas, Vokės ambulatorija, vaistinė,
kultūros namai. Vidurinę mokyklą lanko apie 400 mokinių, o dar 100 vaikų