TURINYS
1. Taisiklingas kėpavimas………………………………………………………………………3
2. Pratimai taisiklingam kvėpavimui ugdyti……………………………………………..5
3. Kvėpavimo pratimai vaikščiojant………………………………………………………..7
4. Kvėpavimo pratimai su vamzdeliu………………………………………………………9
5. Kvėpavimo pratimai bėgant………………………………………………………………10
Literatūros sąrašas…………………………………………………………………………………12
TAISIKLINGAS KVĖPAVIMAS
Žmogaus gyvenimas prasideda pirmu oro įkvėpimu ir baigiasi paskutiniu atodusiu – iškvėpimu. Galima sakyti, kad kvėpuoti reiškia gyventi.
Oro pasikeitimas plaučiuose ir audiniuose, taip pat kvėpavimas per odos paviršių žmogaus organizme vyksta dieną ir naktį. Kvėpavimą tvarko tam tikri nervų sistemos centrai. Kitaip- sakant, kvėpavimas vyksta automatiškai, be žmogaus pastangų, ir gali atrodyti, kad jo begalima pakeisti.
Nežiūront to, nustatyta, kad dauguma žmonių kvėpuoja netaisiklingai: dažnas kvėpuoja ne nosimi, o burna, kai kurie kvėpuoja negyliai, paviršutiniškai; vieni kvėpuoja daugiau diafragma, kiti įkvėpdami ne natūraliai kelia ją į viršų, be to, visai nevėdina plaučių viršūnių. Taisiklingą kvėpavimą galima atstatyti specialiais kvėpavimo pratimais. Atliekant kvėpavimo mankštą išmokstama darniai naudotis visu kvėpavimo mechanizmu:įpramtama derinti kvėpavimo ritmą prie atliekamo fizinio darbo, labiau kvėpuoti tomis plaučių dalimis, kurios yra nusilposios ir turi būti sustiprintos. Be to, kvėpavimo mankšta ištaiso tuos kūno laikysenos trūkumus, kurie kliudo taisiklingai kvėpuoti.
Dažnai vietoje darnaus, natūralaus kvėpavimo įsigali dalinis: diafragminis, viršūninis, šoninis. Kvėpuojant kuriuo nors vienu būdu labiausiai dirba vieni ar kiti kvėpavimo raumenys; priklausomai nuo to kinta kvėpavimo ritmas, dažnumas ir gilumas.
Dalinai kvėpuojama todėl, kad ne visų žmonių stuburas yra vienodai išlinkęs, o kvėpavimo raumenys dvejopi – vieni veikia savaime, kitus į kvėpavimą galima įjungti sąmoningai. Atliekant kvėpavimo mankštą galima krūtinės ląstą plėsti dalimis ir plačiai būdami pasyvus, seka krūtinės ląstos judėjimą. Kvėpavimo raumenys lavinami stiprėja, geriau vėdinami plaučiau darosi pajėgesni ir atsparesni ligoms. Pavyzdžiui, tuberkuliozė iš pradžių įsigali plaučių viršūnėse, kurios mankai dalyvauja kvėpavimo procese ir todėl silpnėja. Kai plaučiai mažai vėdinami, greičiau susergama katarais. Išlavinti plaučiai geriau veikia , kai sergant sveikos plaučių dalys turi pavaduoti ligos apimtas dalis. Atliekant kvėpavimo gimnastiką ir fizinius pratimus, plačiai ne tik sustiprėja, bet ir padidėja jų tūris ( kartais net trečdaliu) .
Tinkamai kvėpuoti ypač turi mokėti širdininkai, kurie dažniausiai būna nutukę. Taisiklingai kvėpuojant mažėja riebalų kiekis organizme. Kraujas, eidamas per gerai vadinamus plaučius netenka apie 10 proc. jame esančių riebalų. Todėl norint suliesėti reikia aktyviai kvėpuoti judantant.
Kvėpavimo mankšta yra naudinga sergantiems bet kuria liga. Pats kvėpavimo procesas gali būti panaudotas kaip veiksnys, lengvinantis širdies darbą ir gerinantis plaučių veikimą. Įvairiai derinant kvėpavimo fazes (iškvėpimą, pauzę ir įkvėpima), galima paveikti galvos smegenų dirginimo ir slopinimo nervinius procesus. Darant pauzę po iškvėpimo ar įkvėpimo, atsižvelgiant į siekiamą tikslą, gerinamas audinių kvėpavimas, įkvėpimo ir iškvėpimo raumenų darbo pusiausvyra.
Kadangi žmogus gali kvėpuoti be valios pastangų, tai kyla klausimas, kodėl atliekant fiziniuųs pratimus reikia sąmoningai sekti kvėpavimą ir jį reguliuoti, pritaikant prie pratimo pobūdžio. Greičiau einant ar dirbant sunkesnį darbą, savaime kyla noras, kvėpuoti giliau. Padažnėja kvėpavimas. Įkvėpti darosi lengviau negu iškvėpti. Dar ilgiau ir sunkiau padirbėjus iškvėpimas darosi trumpesnis, reikalauja pastangų, kol dėl oro trūkumo pradedama kvėpuoti pro burną. Kodėl taip atsitinka?
Dirbant sunkų fizinį darbą, kraujyje daugėja anglies dvideginio ir mažėja deguonies. Žmogus dūsta, kai kvėpavimas padažnėja iki 40-50 kartų per minutę (ypač ligos metu), pakinta kvėpavimo gilumas (sumažėja įkvepiamo ir iškvepiamo oro kiekis), sutrinka kvėpavimo ritmas (nelygiai kaitaliojasi įkvėpimas ir iškvėpimas). Be to, dūsimją gali sukelti neigiami išgyvenimai (išgąstis, nemalonumai, susirūpinimas).
Sutrikusį kvėpavimą dėl ligos ar fizinio darbo metu galima sąmoningai reguliuoti.
Žmogus sugema jį valingai pailginti arba sutrumpinti, įstengia kūrį laiką ir visai nekvėpuoti. Ydingą netaisiklingą kvėpavimą, atsiradusį dėl ligos, ar per mažo fizinio paslankumo galima pataisyti, išmokti kvėpuoti rečiau, giliau, ritmingai, pailginti ir sutrumpinti iškvėpimą.
Atliekant fizinius pratimus visada prieš įkvėpiant būtina stipriai iškvėpti ne tik suglaudžiant šonkaulius, bet ir mažiau ar daugiau įtraukiant pilvą. Pradžioje reikia sąmongai sekti tų rasumenų darbą. Įpratus aktyviai iškvėpti, kontrolė nebebus
reikalinga.
Gerai įkvėpti mankštinantis galima tik tada, kai tuo pačiu metu susitraukia kelios raumenų grupės, iš kurių svarbiausi yra išoriniai tarpšonkauliniai raumenys ir diafragma. Jeigu minėti raumenys įkvepiant dirba gerai, krūtinės ląsta plečiasi ir šiek tiek įsipučia pilvas.
Ligoniai dažniausisi įkvepia įtraukdami pilvą ir todėl diafragma juda netaisiklingai: ji neslenka žemyn, o kyla į viršų, spaudžia širdį ir trukdo pilnai įkvėpti. Disfragma įkvepiant turi slinkti žemyn ir pakelti priekinę pilovo sienelę. Taip ji skatina kraujotaką ir virškinimo maisto judėjimą žarnyne. Gydimasis fiziniais pratimais grūdinimosi, masažu ir kitomis priemonėmis bus tik tada sėkmingas, jei jų metu : stiprės iškvėpimas ir gylės įkvėpimas, kvėpavimas taps lygesnis, retesnis, didės plaučių oro tūris, gerės deguonies įsisavinimas audiniuose ( jį galima patikrinti sulaikant kvėpavimą – kuo ilgiau ymanoma nekvėpuoti, tuo audinių kvėpavimas geresnis), didės minutinės širdies tūris, t.y. širdis pajėgs daugiau išspausti kraujo per minutę, daugės eritrocitų ir hemoglobino kraujije.
Ramus, gilus, ritmingas kvėpavimas padeda žmogui išlaikyti nervinę pusiausvyra. Kvėpuoti reikia tik pro nosį. Kvėpuojant pro burną šaltas oras pakliūva tiesiog į plaučius, diafragma mažiau dalyvauja kvėpavime. Jei laisvai kvėpuoti pro nosį sunku, pirmiausiai reikia pasigyditi ir tik tada pradėti kvėpavimo mankštos kursą. Nedera mankštintis dulkėtame ore, ar menkai išvėdintoje patalpoje. Miegoti patariama visus metus prie atviro lango, ar langelio. Tik nereikia, kad oro srovė pūstų į gulintį. Mankštintis reikia arti lango, jaučiant gaivią oro srovę, dar geriau lauke ( pušyne, sode), tačiau vengti vėjo.
Žmogus kvėpuoja ir odos paviršiumi. Todėl iš ryto ar vakare naudinga ištrinti visą kūną ranka, šiurkščiu rankšluosčiu arba minkštu šepečiu. Tuomet oda pasidaro švaresnė, elastingesnė, geriau kvėpuoja, pagyvėja kraujotaka kapiliaruose, organizmas užsigrūdina.
Nėra prasmės giliai kvėpuoti, kai organizmui pakanka deguonies. Plaučių hiperventiliacija(nereikalinga plaučių perpildymas oru)tėra leidžama dviem atvejais: kai reikia išmokti taisiklingai kvėpuoti ir kai ligoniui trūksta deguonies. Mokantis kvėpuoti galima sukelti deguonies poreikį, darant pauzes po iškvėpimo.
PRATIMAI TAISIKLINGAM KVĖPAVIMUI UGDYTI
Krūtines ląstą galima plėsti į visas puses. Krūtinės ląstos apačia platėja žemyn, į priekį ir atgal tada, kai daifragma susitraukai, stumdama vidurius žemyn. Krūtinės ląstos apačia platėja ir į šalis, nes pakyla diafragmos kraštai ir appatiniai šonkaulius (nedalivaujant kitiems kvėpavimo raumenims). Taip kvėpuojant dirba plaučių apatinė dalis, išsiplečia krūtinės ląstos apačia, o kitos jos dalys sumažėja.
1. Diafragminis kvėpavimas gulint. Gulint ant nuganoros ar dešiniojo šono, kojos sulenktos. Iškvepiant įtraukti pilvą kuo daugiau (kol pajuntamas nedidelis skausmas). Įkvėpti reikia trumpai pro nosį taip, kad pasikiltų tik pilvas (diafragma slinkdama žemyn, spaudžia vidurius – pilvo priekinė sienelė pakyla). Taip kvėpuoti 3-4 minutes.