Lietuvos kūno kultūros akademija
Taikomosios fiziologijos ir sveikatos ugdymo katedra
Referatas
Kvėpavimo sistemos ir odos pokyčiai senstant
Darbą atliko: Laura Danylaitė SU – III
Darbą priėmė: dėstytojas G. MamkusKaunas
2004
Turinys
1.
Įvadas…………………………………………………………
…….3
2. Kvėpavimo sistema…………………………………………….4
3. Plaučių susidėvėjimas…………………………………………5
4. Apie
odą…………………………………………………………..
.7
5. Senatviniai odos požymiai…………………………………..7
6. Odos
ligos…………………………………………………………
8
7.
Apibendrinimas………………………………………………….
9
8.
Literatūra……………………………………………………..
……10
Įvadas
Sveikas gyvenimas – giedra senatvė. Senėjimas – natūralus procesas.
Mūsų dienomis didesnioji visos žmonijos dalis yra sulaukusi garbingo
amžiaus, bet nepasakysi, kad tie žmonės kankintųsi ar būtų niekam tikę, –
tokie jie atrodo tik jaunimui, kuris pagyvenusius žmones lygina su savo
amžininkais, su savo gyvensena ir mąstysena.
Galų gale individo kreivė pasiekia savo viršūnę. Labai dažnai
ropščiamasi bergždžiai, nes ląstelės jau pradėjusios senėti, ir jų irimą
sunku sulaikyti.
Senėjimas prasideda, kai ląstelėse atsiranda pakitimų. Koloidai,
garantuojantys gyvybės nenutrūkstamumą, praranda savo formą, jie pavirsta
didesniais ir grubesniais grūdeliais, kurie lengviau suyra. Jautriausi
audiniai žūva, o jungiamasis audinys suveša, ir užima jų vietą tarsi
piktžolė. Raumenys praranda elastingumą, atrofuojasi. Širdis negali atlikti
savo darbo nepavargdama kaip jaunystėje, ji nuolat įspėja, kad jos reikia
pasigailėti, – juk ji sustojusi negali ir plaka. Kol žmogus gyvas. Oda irgi
pasidaro ne tokia elastinga, kaip ankstesniais metais, ji suglemba, ją
išvagoja raukšlės. Ant jos išauga karpų, atsiranda spalvotų dėmių. Kaulai
darosi trapūs, akies lęšiukas ir ragena pasidaro ne tokie
skaidrūs.(Lęšiukas jau anksčiau prarado elastingumą, bet dabar jau keičiasi
ir židinio nuotolis, tad reikia nešioti akinius.)
Atrofuojasi vidaus sekrecijos liaukos, senka organų atsargos, jie jau
sunkiai pakelia krūvį. Niokojimas neaplenkia nė tauriausio organo –
smegenų. Sutrinka aprūpinimas krauju, kraujagyslių sienelės susiaurėja,
praranda elastingumą, ant jų nusėda kalkių, tad smegenys negauna to kraujo
kiekio, kuris joms yra reikalingas. Ganglijų ląstelės sumažėja, suprastėja
žmogaus nuovoka. Randasi mąstymo sutrikimų, būna sunkiau surasti sukauptus
duomenis ir jais naudotis.
Smegenys – nuostabus organas: jos viską pastebi, įsidėmi, sukaupia.
Jos dirba kaip elektroninės skaičiavimo mašinos, tik yra gerokai tobulesnės
už mašinas.
Senatvėje žmogus nepaprastai ryškai prisimena tai, kas yra vykę
senais laikais, jis pamiršta tik tai, kas buvo neseniai. Sunku prisiminti
tai, kas būta, pasimirštami vardai, skaičiai. Kai kurias sąvokas bei
dalykus atmintis vėl netiesiogiai atgamina po itin sudėtingų svarstymų ir
samprotavimų. Ir dauguma žilagalvių turi šviesią galvą, blaivų protą.
Senėjant mažėja raumenų kūno masė, santykiškai daugėja riebalinio
audinio. Šie pokyčiai svarbūs medikamentų metabolizmui organizme. Daugėja
skaidulinio audinio, todėl raumenys netenka elastingumo ir lankstumo.
Didėjant amžiui, svoris mažėja. Dėl sumažėjusio fizinio aktyvumo ir kūno
sudėties pasikeitimų mažėja kalorijų poreikis; vyresnio amžiaus žmonėms
kalorijų reikia beveik trečdaliu mažiau negu jaunesniems.
Kvėpavimo sistema
Senstant kvėpavimo sistemoje atsiranda žymių morfologinių ir funkcinių
pakitimų.
Bendrieji senėjimo procesai pakeičia kaulinį krūtinės ląstos skeletą,
kvėpavimo raumenis, kvėpavimo takus ir kvėpavimą reguliuojančių nervų
sistemą.
Krūtinės ląstos kaulų bei raumenų karkasas, šonkaulių kremzlės netenka
elastiškumo dėl sukalkėjimo ir cheminio substrato pasikeitimų.
Involiuciniai degeneraciniai sinovinės kapsulės, tarpslankstelinių diskų ir
slankstelių pakitimai sumažina stuburo – šonkaulių jungčių paslankumą.
Kartu esant ir nugaros ilgųjų raumenų atonijai bei atrofijai, vystosi
senatvinė kifozė. Dėl morfologinių stuburo ir šonkaulių pakitimų seno
žmogaus krūtinės ląsta deformuojasi ir tampa panaši į statinę, kurios
apatinis skersmuo platesnis. Tokia krūtinės
ląstos deformacija didina
intrapleurinį spaudimą ir pertempia alveoles, blogindama ir alveolinę
ventiliaciją. Senstant žymiai pasikeičia kvėpavime dalyvaujantys
tarpšonkauliniai raumenys, diafragma. Raumenų skaidulos trumpėja, jose
atsiranda vakuolės, keičiasi miofribilių struktūriškumas, didėja
dehidratacija, veši jungiamasis audinys. Progresuojant išvardytiems kaulų
ir raumenų kitimams, mažėja bendras krūtinės ląstos elastiškumas ,
paslankumas, ypač apatinių jos dalių ir diafragmos.
Senatvėje trachėja pasislenka žemyn iki penkto krūtinės stuburo
slankstelio. Jos spindis platėja, didėja sienelės kalcifikacija. Žymiai
pasikeičia ir bronchai – jų sienelė infiltruojasi limfoidiniais ir
plazminiais elementais, cilindrinis epitelis perauga plokščiuoju ir
greičiau lupasi. Nyksta virpamasis epitelis, bronchų spindyje kaupiasi
gleivės, blogėja mukociliarinis klirensas. Atrofuojasi bronchų raumeninės
skaidulos, apie bronchus gausėja jungiamojo audinio, deformuojasi bronchų
spindis ir kryptis. Nusilpsta bronchų peristaltika, kosulio refleksas,
sutrinka bronchų drenavimo funkcija.
Dėl involiucinio proceso plaučių jungiamasis audinys dehidratuoja,
pasikeičia jo sudėtis, kolageninių ir elastinių skaidulų santykis. Alveolių
sienelės išsitempia, suplonėja ir plyšta, sumažėja jų paviršiaus plotas.