Labdaros ir paramos fondai viešosios įstaigos
5 (100%) 1 vote

Labdaros ir paramos fondai viešosios įstaigos

11213141

Įvadas



Demokratinėje visuomenėje yra išskiriami trys sektoriai: viešasis, privatusis ir visuomeninis. Viešasis sektorius tenkina valdymo interesus, privatusis, arba kitaip verslo, privačiuosius, o visuomeninis- visuomeninius. Dar kitaip pastarasis vadinamas nevyriausybiniu sektoriumi ir yra siejamas su ne pelno siekiančiomis organizacijomis. Būtent tokių organizacijų steigimas ir veikla bus aptarinėjama šiame rašto darbe.

Nors ši sritis yra ir dar turbūt ilgai bus tobulinama, ją reglamentuojantys teisės aktai dar ilgai bus tikslinami, aš pabandysiu atsakyti į mano temą liečiančius klausimus remdamasi dabar egzistuojančiomis teisės normomis. Taigi, mano rašto darbo tikslas yra atskleisti nevyriausybinių organizacijų veiklos pagrindus, teisinius principus.

Šiame rašto darbe aptariami tokie svarbiausi klausimai:

• Nevyriausybinių organizacijų vieta šiuolaikinėje visuomenėje;

• Jų atliekamos funkcijos ir įtaka viešosios politikos kūrimui;

• Nevyriausybinėms organizacijoms būdingi požymiai;

• Pagrindiniai konstituciniai principai, kuriais remiasi NVO;

• NVO reglamentuojantys teisės aktai;

• Jų veiklos principai bendrai ir atskirai paėmus;

• Aktuali NVO problematika;

• Dabartiniai NVO įstatymų projektai.

Kadangi, kaip jau minėjau, su nevyriausybinėmis organizacijomis susiduriame kiekviename žingsnyje, tai rašydama darbą naudosiuos teisės aktais, savo žiniomis, taip pat laikraščių straipsniais, įtakingų žmonių nuomonėmis.

Dėstymas

Modernizuodamasi Lietuva išgyvena gilių socialinių ir kultūrinių permainų laikotarpį. Kad gyvenimas virstų visaverčiu nepakanka įstoti į NATO ar Europos Sąjungą. Dar reikia įvykdyti esmines reformas šalies teisinėje, administracinėje, ūkinėje ir kitose srityse. Vienas iš svarbiausių atviros visuomenės bruožų- nevyriausybinių organizacijų gausa. Tai savanoriškos organizacijos, įsteigtos pačių piliečių iniciatyva( būtent pavadinimas ir pabrėžia, kad tai ne valdžios iniciatyvos rezultatas), kurios stengiasi gerinti gyvenimo sąlygas, skleidžia savo idėjas ir interesus. Tai pilietinė visuomenė, kuri apima šeimas, bažnyčias, įvairius savanoriškus sambūrius, visuomeninius judėjimus. Jai įvardyti dažnai vartojama trečiojo sektoriaus sąvoka, kuri kasdienėje kalboje gali reikšti ir savanoriškas draugijas, socialinius judėjimus, ir žiniasklaidą.

Šiuolaikinė visuomenė vaizduojama, kaip trikampis, kurio kampai būtų vienas su kitu susiję sektoriai, kurie bendradarbiaudami atlieka savąsias užduotis. Taigi, pelno nesiekiančios organizacijos- tai privačios įregistruotos grupės, nesiekiančios pelno ir nepavaldžios valstybės struktūroms,- yra trečiasis visuomenę vaizduojančio trikampio kampas.

Valstybės sektorius


Verslo sektorius Trečiasis sektorius( NVO)

1pav. Trečiojo sektoriaus vieta valstybinio ir verslo sektorių atžvilgiu.

Kaip matome, iš pradžių atrodęs ne itin svarbus sektorius, iš tikrųjų yra vienas iš trijų visuomenę sudarančių elementų. Nevyriausybinės organizacijos atlieka tokias funkcijas:

1. telkia piliečius į asociacijas, skatina juos prisiimti asmeninę ir bendruomeninę atsakomybę už savo, savo artimiausios aplinkos, bei visuomenės reikalus;

2. efektyviai, kokybiškai ir su mažesnėmis nei valdžios institucijų sąnaudomis sprendžia problemas bei teikia kvalifikuotas paslaugas.

3. nuolat atstovauja savo narių ir visuomenės grupių interesams, daro įtaką valdžios sprendimams.

Taigi, pilietinė visuomenė apibrėžiama kaip nevyriausybinių ( visuomeninių ) organizacijų ir nepolitinių santykių visuma, padedanti piliečiams tenkinti savo interesus, dalyvauti visuomenės valdyme ir kontroliuoti valstybę. Svarbu žinoti, kad tarp trečiojo ir verslo sektorių egzistuoja tiesioginis ryšys. Privati nuosavybė yra svarbus elementas trečiojo sektoriaus egzistavimui. Be to viešasis ir nevyriausybinis sektoriai taip pat yra susiję. Pastarąjį galima laikyti sudedamąja viešojo sektoriaus dalimi. Visas NVO ir valstybines institucijas sieja bendradarbiavimo santykis. Būtent pagrindinė problema – sąsajos tarp šių sektorių – nėra reglamentuota jokiomis teisės normomis.

Nevyriausybinių organizacijų veiklos principai ir juos reglamentuojantys teisės aktai

Dabar Lietuvoje veikiančios nevyriausybinės organizacijos yra keturių statusų: visuomeninės organizacijos, viešosios įstaigos, asociacijos, labdaros ir paramos fondai. Joms visoms būdingi požymiai yra tokie:

• juridinis asmuo;

• prigimtinė nepriklausomybė nuo valdžios ir valdymo institucijų;

• nepelno paskirstymo principas (gautas pelnas nėra paskirstomas tarp steigėjų, darbuotojų ar narių, o investuojamas į pagrindinę įstatuose numatytą veiklą);

• savivalda;

• savanoriškumas (laisvas narių įstojimas ir išėjimas);

• tarnavimas visuomenės labui.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje, kuriai 1992 metų spalio mėnesį vieningai pritarė piliečių referendumas, kviečiama kurti „atvirą, teisinę, pilietinę visuomenę“. Taip pat, kad piliečių dalyvavimas
visuomenės gyvenime būtų veiksmingas, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje jiems garantuojamos tokios teisės:

• teisė steigti draugijas, politines partijas ar asociacijas,

• teisę įstoti į jas ir dalyvauti jų veikloje,

• teisė, nebūti bendrijų, politinių partijų ar asociacijų nariu bei išstoti iš šių susivienijimų,

• teisė į informaciją,

• žodžio laisvė,

• peticijos teisė,

• teisė kreiptis į teismą.

Tad, piliečių teisė vienytis į visuomenines organizacijas siejama ne tik su laisvu jos įsteigimu, bet ir su šių organizacijų veikimo laisve. Valstybės institucijos negali varžyti ne tik visuomeninių organizacijų steigimo, bet ir jų veikimo, išskyrus atvejus, kai jų veikla ar siekiai prieštarauja konstituciniams valstybės sutvarkymo pagrindams. Lietuvos Respublikos Konstitucija numato dar keletą veiklos apribojimų: 1) 44str. 2d. skelbia, kad visuomeninėms organizacijoms draudžiama monopolizuoti masinės informacijos priemones, 2) 114str. 1d. draudžia visuomeninių organizacijų kišimąsi į teisėjų ar teismo veiklą ir nustato, kad tai užtraukia įstatymo numatytą atsakomybę.

Demokratinėje visuomenėje valstybė kontroliuoja pilietinę visuomenę tik mokesčių politikos, įstatymų leidybos ir teismų pagrindu. Pilietinė visuomenė yra demokratinių procedūrų prielaida, nes be piliečių negali būti demokratijos, o piliečiais tampama esant institucionalizuotoms demokratijos sąlygomis ( žodžio ir sąžinės laisvei, susirinkimų ir bendruomenės iniciatyvų laisvei, privačios nuosavybės teisei ir kt. teisėms ). Pvz., vienas pagrindinių akademinių autoritetų, rašančių pilietinės visuomenės tema, lordas Ralfas Dahrendorfas teigia, kad į pilietinę visuomenę įeina politinės partijos ir profsąjungos, privataus verslo įmonės, socialiniai judėjimai, liberaliųjų profesijų atstovai ir autonomiški universitetai, nepriklausomos bažnyčios ir fondai. Jeigu tokių institucijų nėra arba jeigu jas kontroliuoja valstybė, tai nėra ir pilietinės visuomenės.

NVO veikla reglamentuojama 1995- 1996 metais Seimo priimtų įstatymų, kurie dabar yra naujai redaguoti, Vyriausybės nutarimų. Taip pat daugelio nevyriausybinių organizacijų veikla netiesiogiai reguliuojama ir atitinkamų veiklos sričių įstatymais, pavyzdžiui, Švietimo įstatymu, Sveikatos sistemos įstatymu, Meno kūrėjų organizacijų įstatymu ir kt. Be to, NVO savo veiklą grindžia įregistruotais įstatais.

Vienos iš svarbiausių teisių, kuriomis visuomeninis sektorius grindžia savo veiklą, yra teisė į informaciją ir teisė burtis į draugijas. Visuomenės informavimo, Vietos savivaldos, Aplinkos apsaugos ir Viešojo administravimo ir kt. įstatymai reglamentuoja galimybę gauti informaciją ir įpareigoja valdžios institucijas tą informaciją teikti. Kiekvienas asmuo, gyvenantis Lietuvos Respublikos teritorijoje, turi teisę susipažinti su oficialiai valstybės ar savivaldybės institucijų dokumentais, išskyrus tuos dokumentus, kurie susiję su valstybės paslaptimi. Be to, įstatymas įpareigoja visas valstybės ir savivaldybių institucijas teikti informaciją apie savo veiklą visiems šalių gyventojams.

Na, o Visuomeninių organizacijų, Asociacijų, Labdaros ir paramos fondų, Viešųjų įstaigų įstatymai, taip pat Fondų įstatymas, Politinių partijų ir politinių organizacijų, Religinių bendruomenių ir bendrijų bei Profesinių sąjungų įstatymas reglamentuoja visuomenines organizacijas ir jų veiklos pagrindus.

Kol kas Lietuvos visuomeninių organizacijų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose yra šiek tiek neapibrėžtumo. Pirmiausia iki šiol dar nėra aiškiai apibrėžta, kokios organizacijos priskiriamos prie visuomeninių. Pavyzdžiui, Visuomeninių organizacijų įstatyme, pateikus bendriausią visuomeninės organizacijos sampratą, greta nurodoma, kad tas įstatymas “netaikomas politinėms partijoms, kitoms politinėms organizacijoms, profesinėms sąjungoms, religinėms bendruomenėms, bendrijoms ir centrams, taip pat tradicinių religinių bendruomenių, bendrijų ir centrų pagal jų kanonus, statutus ar kitas normas įsteigtiems juridiniams asmenims, toms bendrijoms, organizacijoms ar asociacijoms, labdaros organizacijoms, labdaros ir paramos fondams, kurių steigimo ir veiklos tvarką nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai”. Dėl to kartais kyla abejonių, ar šioje pastraipoje nurodytos organizacijos priskirtinos prie visuomeninių.

Taigi pabandykime išskirti ne tik jų bruožus, bet kartu ir kiekvienos atskirai savybes ir veiklą.

Teisinis visuomeninės organizacijos statusas ir steigimas

Visuomeninė organizacija- tai Lietuvos Respublikos piliečių ir (ar) užsieniečių, nuolat gyvenančių Lietuvos Respublikoje, savanoriškas susivienijimas, sudarytas bendriems narių poreikiams ir tikslams, kurie nėra priešingi Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams, tenkinti bei įgyvendinti.

Visuomeninės organizacijos, kaip ir politinės partijos, steigiamos pareikštine- registracine tvarka. Jos savo veiklą grindžia įregistruotais visuomeninės organizacijos įstatais, kuriuose savarankiškai nustato vidinę organizacinę struktūrą, valdymo organus ir veiklos kryptis. Bendras reikalavimas- jie negali prieštarauti
Respublikos Konstitucijai ir Visuomeninių organizacijų įstatymo nustatytiems apribojimams .

Pagal visuomeninių organizacijų įstatymo 3 str. įtvirtintas nuostatas draudžiama steigtis ir veikti visuomeninėms organizacijoms, kurių tikslas arba veikimo būdai- prievarta nuversti ar pakeisti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką arba pažeisti Lietuvos Respublikos teritorijos vientisumą, propaguoti karą ir smurtą, autoritarinį ir totalitarinį valdymą, kurstyti rasinę, religinę, socialinę nesantaiką, varžyti žmogaus teises ir laisves bei atlikti veiksmus, prieštaraujančius Lietuvos Respublikos įstatymams ir visuotinai pripažintoms teisės normoms, veikti dėl kitų valstybių interesų, jeigu jie yra priešingi Lietuvos valstybės interesams. Neleidžiama steigti visuomeninių organizacijų, kurių nariai vienijasi organizacijų, veikusių prieš Lietuvos Respublikos nepriklausomybę ir teritorijos vientisumą, pagrindu. Visuomeninės organizacijos organai ir buveinė turi būti Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Visuomeninės organizacijos steigėjai gali būti veiksnūs fiziniai asmenys ir/ arba juridiniai asmenys,turintys 18 metų ir sudarę visuomeninės organizacijos steigimo sutartį. Svarbu, kad organizacijos tikslai ir veikimo būdai neprieštarautų Lietuvos valstybės interesams, Lietuvos Respublikos įstatymams ir visuotinai pripažintoms teisės normoms. Minimalus visuomeninės organizacijos steigėjų skaičius yra trys. Steigimas šios institucijos prasideda kai iniciatoriai sušaukia steigiamąjį suvažiavimą, konferenciją ar susirinkimą, kurio metu yra priimami įstatai ir išrenkami valdymo organai.

Visuomeninių organizacijų nariais gali būti tik Lietuvos Respublikos piliečiai ir užsieniečiai, nuolat gyvenantys Lietuvoje, kuriems yra sukakę 18 metų. Įstatyme yra pažymėta, kad visuomeninės organizacijos, kurios veikla yra susijusi su vaikų ir jaunimo poreikiais, nariais gali būti ir jaunesni nei 18 metų asmenys. Įstatyme nenustatytas organizacijos narių skaičius, tačiau pabrėžta, kad turi būti fiksuota narystė. Visi jie turi lygias teises, nesvarbu kokio dydžio jie moka įstatuose nustatytą stojamąjį ir nario mokestį ar teikia paramą.

Lietuvos Respublikos teritorijoje gali būti steigiami tarptautinių visuomeninių organizacijų padaliniai. Be to galimybė įsteigti padalinį suteikiama ir Lietuvos Respublikos teritorijoje įregistruotoms visuomeninėms organizacijoms. Jos gali pasinaudoti savo teise jungtis į sąjungas arba įstoti į tarptautines visuomenines organizacijas.

Steigiant visuomeninę organizaciją, būtina sušaukti steigiamąjį suvažiavimą. Nauja šių organizacijų įstatymo redakcija nenumato steigėjų, privalančių dalyvauti steigiamajame suvažiavime, skaičiaus. Pirmoje visuomeninių organizacijų redakcijoje buvo nuostata, kad norint įsteigti tokią organizaciją, būtina kad steigiamajame suvažiavime dalyvautų ne mažiau kaip 15 steigėjų.

Suvažiavime turi būti priimti įstatai ir išrinkti valdymo organai. Visuomeninių organizacijų įstatyme yra nurodyta, kad įstatuose turi būti nustatyta:

1) pavadinimas, simbolika ir buveinės adresas;

2) veiklos teisiniai pagrindai, tikslai, uždaviniai, veiklos teritorija;

3) priėmimo į visuomeninės organizacijos narius ir išstojimo, pašalinimo iš jos sąlygos bei tvarka;

4) narių teisės ir pareigos;

5) padalinių steigimo, reorganizavimo bei veiklos nutraukimo tvarka, padalinių santykiai su visuomeninės organizacijos valdymo organais ir padalinių teisės;

6) aukščiausiojo valdymo organo (suvažiavimo, konferencijos, susirinkimo) sušaukimo tvarka ir periodiškumas, jo kompetencija;

7) kitų valdymo organų ir jų vadovų rinkimo tvarka, jų kompetencija;

8) valdymo organų ir jų vadovų atskaitomybės visuomeninės organizacijos aukščiausiajam valdymo organui ir jų veiklos kontrolės tvarka;

9) lėšų ir pajamų šaltiniai, lėšų ir pajamų naudojimo kontrolės tvarka;

10) įstatų pakeitimo ir papildymo tvarka;

11) veiklos pasibaigimo ir turto sunaudojimo tvarka.

Įstatuose gali būti nurodytos ir kitos visuomeninės organizacijos veiklos nuostatos, jeigu jos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Visuomeninių organizacijų ir kitiems įstatymas.

Visuomeninių organizacijų turtas ir lėšos turi būti naudojamos jų įstatuose numatytiems tikslams ir uždaviniams įgyvendinti ir jokia forma negali būti skirstomos tos visuomeninės organizacijos ar valdymo organų nariams ir visuomeninėje organizacijoje darbo sutarties pagrindu dirbantiems asmenims, išskyrus atvejus, kai yra mokamas darbo užmokestis bei autorinės sutarties pagrindu išmokamas autorinis atlyginimas. Visuomeninės organizacijos pagal darbo ir autorinę sutartis mokamas atlyginimas neturi būti siejamas su organizacijos gaunamų pajamų dydžiu. Nuosavybės teise visuomeninei organizacijai gali priklausyti pastatai, transporto priemonės ar kiti objektai. Taip pat jų lėšas sudaro narių mokesčiai, paaukotos ar paveldėtos lėšos. Tačiau turbūt didžiausią dalį, mano manymu, sudaro valstybės parama. Valstybė ir savivaldybė teikia paramą NVO tiek pinigais, tiek patalpomis. Suprantama, kad NVO yra dažnai nepatenkintos, jog paramos esti per mažai, tuo tarpu valdžios institucijos
dažnai teigia, jog parama naudojama neefektyviai. Galima teigti tai, kad paramos nevyriausybinėm organizacijom neįmanoma apibrėžti, nes dažnai ji teikiama ne centralizuotai, o per įvairias kultūros, socialines ar kitas institucijas.

Kitas NVO pajamų šaltinis yra viešieji paslaugų pirkimai. Šiuo atveju valstybė suformuluoja tam tikrus uždavinius už ,kurių įgyvendinimą NVO gaus nustatytą sumą lėšų. Taip tarsi paneigiamas faktas, kad parama NVO suteikiama tik veiklai.

Svarbi NVO veiklos sritis yra įmonių kūrimas. “Kiek galima, o kiek negalima ne pelno organizacijų ekonominė (komercinė, ūkinė) veikla yra diskusijų objektas ne tik Lietuvoje, bet ir visose kitose šalyse. Kadangi, kaip jau buvo kalbėta, ne pelno statusas nereiškia, kad negalima gauti pelno, draudimas arba nedraudimas užsiimti ekonomine veikla neišplaukia iš ne pelno organizacijų esmės. Jokiai ne pelno organizacijai nėra uždrausta vykdyti komercinės veiklos „per įmones“, t.y. steigti savo įmonių, o jų pelną naudoti organizacijos reikmėms.”

Visuomeninės organizacijos yra gana neapibrėžtoje padėtyje ekonominės veiklos atžvilgiu. “Visuomeninių organizacijų įstatymas” nenustato veiklos ribų, tačiau jų ir neriboja. Deja, dažniausiai praktikoje tai yra interpretuojama kaip draudimas.

Politine prasme Lietuvoje yra visiška NVO kūrimo ir veiklos laisvė. Diskutuojama daugiau tik apie tai, kaip efektyviau įtraukti NVO į valstybės ir savivaldybių valdymą. Kaip minėta, nors yra bendradarbiavimas, tačiau jis nėra labai nusistovėjęs ir kartais tenka susidurti su NVO nepasitenkinimu, kad jos nepakankamai išklausomos ir į jų pasiūlymus nepakankamai atsižvelgiama. Tačiau, valstybės institucijoms ir pareigūnams griežtai draudžiama kištis į visuomeninės organizacijos veiklą ir jų vidaus reikalus, jei ji nepažeidžia LR Konstitucijos. Tuo pačiu visuomeninėms organizacijoms neleidžiama atlikti valstybės ar jos institucijų, pareigūnų funkcijų, taip pat vykdyti profsąjungos funkcijų ar gauti lėšų iš kitų valstybių nenumatytiems projektams įgyvendinti.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2387 žodžiai iš 4637 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.