TURINYS
ĮVADAS ……………………………………………………………………………………………………………………………. 3
1.LAIDOTUVIŲ PAPROČIAI…………………………………………………………………………………………….. 4
1.1. Marinimas……………………………………………………………………………………………………………………. 5
1.2.Mirusiojo šarvojimas…………………………………………………………………………………………………….. 6
1.3. Budinė……………………………………………………………………………………………………………………….. 10
1.4. Raudos ir kalbėjimas……………………………………………………………………………………………………..12
1.5. Laidojimas……………………………………………………………………………………………………………………14
1.6. Pakasynos…………………………………………………………………………………………………………………….15
1.7. Mirusio minėtuvės…………………………………………………………………………………………………………16
1.8. Gedulas………………………………………………………………………………………………………………………..17
2. PARTIZANŲ IR TREMTINIŲ LAIDOTUVĖS BEI PERLAIDOJIMAS………………………… 16
LITERATŪRA…………………………………………………………………………………………………………………..
TURINYS
ĮVADAS ……………………………………………………………………………………………………………………………. 3
1.LAIDOTUVIŲ PAPROČIAI…………………………………………………………………………………………….. 4
1.1. Marinimas……………………………………………………………………………………………………………………. 5
1.2.Mirusiojo šarvojimas…………………………………………………………………………………………………….. 6
1.3. Budinė……………………………………………………………………………………………………………………….. 10
1.4. Raudos ir kalbėjimas……………………………………………………………………………………………………..12
1.5. Laidojimas……………………………………………………………………………………………………………………14
1.6. Pakasynos…………………………………………………………………………………………………………………….15
1.7. Mirusio minėtuvės…………………………………………………………………………………………………………16
1.8. Gedulas………………………………………………………………………………………………………………………..17
2. PARTIZANŲ IR TREMTINIŲ LAIDOTUVĖS BEI PERLAIDOJIMAS………………………… 16
LITERATŪRA………………………………………………………………………………………………………………….. 23
Įvadas
Šeima – tai pati mažiausia socialinė bendrija, kiekvienos visuomenės, tautos pagrindas, praeities pažinimo ir ateities prognozavimo šaltinis. Apie lietuvių šeimą yra nemažai ir įvairiais aspektais rašyta, mėginta aprėpti esmingiausius jos raidos etapus. Vis dėlto nėra nė vieno darbo, kuriame būtų visapusiškai išnagrinėtas lietuvių šeimos fenomenas nuo pačių seniausių laikų iki mūsų dienų. Juo labiau tokio darbo, kuris būtų aprėpęs įvairius visuomenės socialinius sluoksnius, apėmęs Lietuvos kaimo ir miesto šeimą, kaip etnografinių tyrinėjimų objektą, jos sandaros, organizacijos, narių turtinių bei kitų tarpusavio santykių, jų padėties įvairiais žmonių amžiaus tarpsniais savitumus.
Darbe nagrinėjamas laikotarpis nuo XIX a. vidurio iki XX a. dešimtojo dešimtmečio, tačiau, norint parodyti nagrinėjamų reiškinių ištakas, neretai pateikiama ir medžiaga apie XVIII bei ankštesnių šimtmečių lietuvių šeimą.
Šeimos gyvenime yra kuo glaudžiausiai tarpusavy susipynę ir atsispindi daugybė asmens bei tautos gyvenimo reiškinių. Tai šeimos formų istorinė kaita, demografinė sudėtis, šeimos narių tarpusavio santykiai, vedybų, gimtuvių ir laidotuvių papročiai, šeimos vaidmuo etniniuose procesuose. Nors šis darbas skirtas lietuvių šeimai, tačiau kai kuriais atvejais jame pateikiama daug lyginamųjų duomenų ir apie kitų Lietuvoje gyvenančių tautybių šeimą. Tai daroma siekiant geriau išryškinti etninius šeimos savitumus. Toks lyginimas buvo tiesiog neišvengiamas nagrinėjant lietuvių ryšius su kitataučiais bei šeimos vaidmenį tautiniuose procesuose. Kadangi net ir lietuvių sukurtų tautiškai mišrių santuokų lyginamoji dalis miestuose ir kaimuose labai įvairuoja, nagrinėjant šį klausimą, miesto ir kaimo šeimos neišskirtos.
Ne visi klausimai aptarti jau vien dėl to, kad kai kuriais iš jų duomenų
nėra išlikę. Tokiais atvejais bandyta reiškinius rekonstruoti iš turimos šalutinės, tačiau su nagrinėjamu klausimu glaudžiai susijusios medžiagos.
Darbo tikslas – gebėti susirasti naujausią literatūrą, ją analizuoti, logiškai ir kūrybiškai perteikti darbe, atskleidžiant svarbiausius temos aspektus.
1. Laidotuvių papročiai
Mirtis – liūdniausias įvykis žmogaus gyvenime. Todėl jos bijodami žmonės sukūrė pomirtinio gyvenimo šalį ir daugelį animistinių tikėjimų, kurie amžiais išsilaikė kaip senojo mūsų protėvių kulto liekana.
Jau senais laikais sukurta daug burtų, tariami galinčių išpranašauti žmogaus mirtį. Apie būsimas laidotuves žmonės daugiausia burdavo iš naminių gyvulių: šunų, kačių, vištų it kitų elgsenos. Antai jeigu šuo nuolat staugia, nuleidęs galvą žemyn, kas nors namuose mirsiąs (Pasakojo J.Šiugžda. A.Petkuvienė, V.Jarušaitienė, D.Milerienė(Veliuona), J.Linkuvienė(Kalvių k.) ir M.Cvirkienė Klangių k.).Žr.VVUMB RS, f. 81, b.38.)
Žmogaus gyvenimą žemėje sudaro trys etapai: gimimas, santuoka naujai gyvybei užmegzti ir mirtis. Visi šie etapiniai įvykiai turi savų ritualų, atitinkančių žmonių pasaulio sampratą ir savo uždavinių jame suvokimą. Mūsų protėviai labai realiai žvelgė į mirtį, laikydami tai būtina sąlyga persikelti į laimingą pomirtinį pasaulį, kurį vaizdavosi esant kažkur toli už vandenų, ant aukšto kalno, kaip gražiausią sodą „su visokiomis linksmybėmis, idealia laisve bei visokiais smagumais“ . Tai esąs dangiškasis rojus, arba dausos, anot K. Būgos, šalis, kur nėra žiemos, kur visada šilta ir kur kas rudenį lekia iš mūsų krašto paukščiai. Paukščių Takas, dangaus skliaute matomas giedrą naktį, ir esąs tasai kelias į dausas. Taip suprastą amžinosios laimės šalį lietuvių protėviai skyrė tiktai dorai gyvenusiems. Nedorieji turį atlikti apsivalymo bausmę čia, žemėje, laikinai perėję į medžius, gyvūnus ar paukščius.
Žmonės tikėjo, kad „kiekvienam žmogui mirtis iš anksto paskirta ir kiek žmogus besisaugotų, būtinai mirs tokia mirtimi, kokia jam žadėta“. Tai savotiška predestinacijos idėja. Esą kiekvienas žmogus turįs jam skirtą dalią. Mirtis — tai tos dalios išeikvojimas. Užtat vėlės vaišinimas, šermenų puota yra tarsi gyvųjų pastangos atlyginti mirusiajam jo ,,dalios“ netektį. Manyta, jog skirtosios dalies neišgyvenusieji ar sau skirtąją pergyvenusieji, taigi dalį iš kitų pasisavinusieji, esą gyviesiems pavojingi, tad jų vėlių saugotasi.
Mirtis ir jos pranašai. Lietuvių tautosakoje ir liaudies tikėjimuose mirtis vaizduojamasi materialiu pavidalu. Tai aukšta, kaulėta, įdubusiais skruostais, akla moteriška būtybė su dalgiu rankose, kuri juo kertanti pirmą jos kelyje pasitaikiusį. Mirties vardas — Giltinė. Mirtis liaudies tikėjimuose vaizduojamasi užklumpanti žmogų iš pasalų. Kadangi Giltinė slankiojanti daugiausia naktį, ji priskirtina prie chtoniškųjų būtybių. Jos priešybė — šviesiosios būtybės angelai, kurie atskuba išsivesti į dausas dorai gyvenimą nugyvenusio mirštančiojo vėlės.
Mirti gali kiekvienas, o ,,su senu žmogumi mirtis drauge vaikščioja“(Čilvinaitė M.Laidotuvių papročiai // GK.1940. Nr 29250.p.165), nes jis jau yra išeikvojęs savo gyvenimo dalią. Giltinę matą suneš, katės, arkliai, kai kurie paukščiai. Tada imą nenatūraliai elgtis. Likimo ženklai, įspėjantys artinantis mirtį, yra ir neįprasti žmogaus gyvenamosios aplinkos reiškiniai: imančios braškėti lubos ar sienos, durys pačios atsidaro, statinės lankai nutrūksta, nukrinta nuo sienos veidrodis, persiskiria duonos kepalas krosnyje, bitininkas randa avilyje kryžiaus ar karsto formos korių, žmonės susapnuoją seniai mirusius savo giminaičius ar traukiamą dantį.
Mirimo samprata. „Skausmas ir mirtis yra įausti į žmogaus gyvenimo audinį. Ji primena žmogaus ir visos gamtos mirtingumą, o mirtis reikalinga gyvenimui iš naujo“,— rašo M. Gimbutienė. Šią mintį paryškina J. Bachofenas, sakydamas: „Mirtis yra pirminė gyvenimo sąlyga. Gyvenimas pakartotinai ištirpsta mirtyje tam, kad, amžinai kaitaliojantis dviem poliams, pati (gimstančiųjų ir mirštančiųjų) karta išsaugotų savo nepraeinamumą“.
Mirimas, anot liaudies tikėjimų,—tai dvasios, sielos, žmonių vadinamos gyvastimi, gyvata, atsidalijimas nuo Mino. Šiuolaikinė fizika įrodė, kad mirties momentu miršta tik fizinis kūnas, o dvasia — aukščiausios kategorijos kūnas — niekuomet neišnyksta, ji gyvuoja mums nesuvokiamoje kito matavimo erdvėje. Dvasios nemirtingumas už mūsų suvokimo ribų slypinčiame aname pasaulyje ir yra amžinosios gyvybės šaltinis. V. Toporovo nuomone, „mirimas yra patamsėjimas, parūkavimas, dingimas iš akių, laipsniškas gyvybės elementų atitrūkimas“. Mūsų kaimo žmonės tikėjo, kad siela atsiskiria kaip rūkas, šešėlis „per du atodūsius: pirmu iš krūtinės, antru — iš gerklės“.
1.1 Marinimas
Ir XVII, ir XIX a., žmogui mirštant, būdavo atidaroma langai, trobos aukštinis, kad mirusiojo vėlė ir ją lankančios artimųjų vėlės galėtų laisvai skraidyti. Sunkiai mirštančiajam ištraukdavo pagalve, jis būdavo guldomas ant asloje pataršytų šiaudų, skambinama „laimingos mirties varpeliu“, kad jo garsas išvaikytų piktąsias dvasias ir „rodytų vėlei kelią
pasaulyje“ mirštantysis būdavo šlakstomas švęstu vandeniu, jam uždegama graudulinė žvakė, Žemaitijoje mušama į toliau nuo trobos specialiai įtaisytą lentą, duodant žinią kaimynams, kad skubėtų ligonio marinti . Namiškiai ir atskubėję kaimynai kalbėdavo prie mirštančiojo maldas. Tikėta, jog tuo metu niekas namuose neturįs miegoti, o miegančiuosius būtina pažadinti, „kad nenugrimztų į giliausią miegą“. Prie mirštančiojo suklupdydavo vaikus melstis — jų maldos labiausiai nuvaikančios piktąsias dvasias. Prancūzų etnologas Pilypas Arijė tokią mirtį, kai jai ruošiamasi, kai ligonis su visais atsisveikina, jų atsiprašo, o savieji ir bičiuliai, susirinkę paskutinę valandą prie mirštančiojo, tarsi padeda jam iškeliauti iš šio pasaulio, vadina prijaukinta mirtimi.(Philippe Aries. Mirties supratimas Vakarų kultūros istorijoje: Esė rinkinys. V.,1993.P.20.).
Tikėta, kad mirti laimingos esančios „valgomos dienos“ — tai ketvirtadienis, šeštadienis, .sekmadienis. Šykštuoliai esą miršta „nevalgomoj pasninko dienoj“. Iš tikrųjų bendruomenės gyvenime šykštumas laikytas itin neigiama žmogaus savybe, nes šykštuolis yra nejautrus kitiems, savimyla, gobšas.
Apie šeimininko mirtį būdavo tuojau pat pranešama gyvuliams, pabeldžiama į bičių avilį, kai kur ant kiekvieno avilio dar uždėdavo po elgetoms atiduoti skirtą drobės stuomenį. Tokiu pranešimu stengtasi užbėgti už akių mirusiojo vėlei, kad ji „neišsivestų“ gyvulių su savimi“. Kuo skubiausiai būdavo pranešama bažnyčios špitolninkui, kad paskambintų už mirusįjį varpais. Dar XX a. pirmaisiais dešimtmečiais Rytų Aukštaitijoje, Dzūkijoje buvo tikima, kad, „kol siela neužskambinta, tol negali iš tų namų išeiti. Tada ana stovi pirkioje ties slenksčiu“ ar gale grabo. Skambinimas varpais esąs pranešimas šv. Petrui, kad jis dangaus vartus atidarytų.
Ir ligonį marinant, ir jam mirus, namuose laikomasi tylos iš pagarbos dar kurį laiką tebesančiai dvasinei mirusiojo substancijai — vėlei.
1.2 Mirusiojo šarvojimas
Praeityje lietuviai mirties nebijojo, suvokė ją kaip neišvengiamybę, kaip būdą pereiti į laimingą gyvenimą dausose, tačiau būti vėlės artumoje džiaugsmo nejautė bijodami jos nenuspėjamo elgesio gyvųjų atžvilgiu. Numirėliui pirmiausia užspausdavo akių vokus, kad iš šeimos jis „daugiau paskui save neišsivestų“. Paskui lavonas mazgojamas, aprengiamas, ir šarvojamas ant lentos. Apie tai kalba visi istoriniai šaltiniai. Dar XX a. pradžioje velionį prausdavo pasiguldę asloje ant šiaudų kūlio ar pasodinę ant suolo, ties juo padėję geldą ar kubilą ir pildami ant mirusiojo šiltą vandenį, trindami pamuiluota drobine skarele. Vyrą paprastai prausdavo vyrai, moterį — moterys. Drauge nukarpydavo mirusiajam .nagus, vyrams nuskusdavo barzdą ir tai sudėdavo į karstą. Senovėje lavonus prausdavę pirtyje. Už paslaugą buvo įprasta duoti prausėjams velionio palaikų — jo nešiotų drabužių.
Su mirusiuoju susilietę dalykai — vanduo, šiaudai ir kt.,—pasak liaudies tikėjimų, įgyja antgamtinių savybių ir nebegali būti gyvųjų vartojami. Todėl vienur plovimo vandenį išlaistydavo ant trobos sienų, kad joje nesiveistų svirpliai, tarakonai, blakės, kad mirusysis nesivaidentų, kitur išliedavo paskui vežamą į kapus karstą, kad vėlė į namus negrįžtų vaidentis. Mat, tyrinėtojų nuomone, daugelio tautų papročiai liudija tikėjimą, jog mirusiojo vėlė negalinti peržengti vandenis. O mirusiojo nuprausimas daugelio tautų sąmonėje laikyta paslauga velioniui, išlaisvinančia jo vėlę iš mirties demonų..
Lietuviai visais laikais savo mirusiuosius aprengdavo jų pačių geriausiais drabužiais ar specialiai mirčiai pasiūtomis įkapėmis arba panaudodavo jų turimus vestuvinius drabužius. Paprotį savo numirėlius išlydėti į pomirtinį gyvenimą kaip j šventę, aprengtus puošniais drabužiais, su gausybe papuošalų bei kitų įkapių, liudija įvairių istorijos laikotarpių Lietuvos archeologiniai laidojimo paminklai. Tuo tarpu krikščioniškoje Vakarų Europoje jau viduramžiais mirusysis, matyt, tebuvo pridengiamas drobule, todėl suprantamas svetimšalių autorių, rašiusių apie lietuvius, stebėjimasis tokiu „stabmeldišku“ lietuvių papročiu. Štai 1638 m. Įsruties apskrities bažnyčių vizitacijos ataskaitoje piktinamasi, kad „visiškai stabmeldiškai ir prietaringai elgiasi tie lietuviai, kurie savo mirusiuosius aprengia geriausiais drabužiais ir dar į kapą meta pinigus, lyg jiems ten antrame ir amžiname gyvenime reikėtų drabužių ir maisto“. Nepaisydami valdžios ir protestantų dvasininkų pastangų šį paprotį išnaikinti, Mažosios Lietuvos lietuvininkai kuršininkai, ne taip kaip vokiečiai, savo mirusiuosius iki pat pastarųjų laikų laidodavo, kaip liudija R. Pyčas, padoriai aprengę „tamsesniais drabužiais, baltais marškiniais ir juodomis kojinėmis“. Tiesa, sakytojas Augustas Deivelaitis (g. 1897 m.) iš Šilutės rajono Syškrantės kaimo 1956 m. teigė: „Seniau Rusnės apylinkių lietuvininkes laidodavo su keletu vienas ant kito suvilktų kėdelių: pusplikę laidoti buvo negražu. Dabar laidoja baltai — su marškiniais. Ant viršaus užtiesia drobule. Baltai laidoja visus, tiek vyrus, tiek moteris, o marškinius pasiuva ilgus kaip chalatą. Šitaip ėmėm laidoti pagal vokiečių madą po
pasaulinio karo“. Apskritai įkapės visoje Lietuvoje būdavo gyvenamojo meto mados drabužiai, tiktai moterų nuometas, kaip senovinė galvos danga, kiek ilgiau išliko Rytų Lietuvoje. Vyrai senovėje laidoti su kepure, kuri XIX a. dažniau būdavo dedama į karstą ant mirusiojo pusiaujo ar šalia. Stropiai žiūrėta, kad drabužiai būtų nesuplyšę, užsegioti, o kojinės tvarkingai užrištos kojaraiščiais, „kad einant į Dievo teismą nesmukinėtų“. Tiek lietuviai, tiek kaimyninės tautos, siūdami mirusiojo įkapes, nemegzdavo mazgo, kad „vėlė išsilaisvintų iš žemės vargų“. Tverečiaus apylinkėse dar XIX a. medžiagą įkapėms vengė kirpti žirklėmis, plėšdavo tiesiog rankomis. Nuotakos drabužį siuvant, elgtasi panašiai, o vyro giminei drobės stuomenis iš rietimo marti tik peiliu rėždavo. Matyt, tolimos praeities mitinė mąstysena vestuves ir laidotuves artimai siejo.
Netekėjusias merginas rengdavo panašiai kaip nuotaką vestuvėms — su rūtų vainikėliu ir baltais kaspinais, XX a. pradžioje — su veliumu. Beje, taip buvo daroma ir kitur Europoje, Pietų Žemaitijoje tikėta, kad jeigu mirusioji buvo 12 metų išnašlavusi, jai galima uždėti rūtų vainikėlį, nes per tą našlystės laiką „kaip ir atgaunama skaistybė“ . Netekėjusioms senoms merginoms ant karsto dangčio ar šone prikaldavo rūtų vainiką. Nevedusiam jaunam vaikinui švarko atlapą, kaip ir jaunikiui, papuošdavo ilgu baltu kaspinu su rūtų puokštele (ŠIDIŠKIENĖ I.Lietuvių XIX a.antrosios pusės įkapės. p.65). Nevedusiųjų ir netekėjusiųjų karstai būdavo apvainikuojami, puošiami gėlėmis. Vadinasi, nevedusiųjų mirtis tiek lietuvių, tiek kitų tautų buvo tapatinama laidotuvėse su vestuvėmis, nes ir viena, ir kita yra perėjimo į naują etapą pradžia. Rusijoje per merginos laidotuves netgi būdavo dainuojamos vestuvinės dainos. Dzūkės tikėjo, kad mergina, įsismeigusi į drabužių „padelkas“ adatą, kuria mirusiajam siūtos įkapės, vakaruškose bus bernų itin šokdinama. Sis tikėjimas liudija mirusiajam panaudotų daiktų sąsajas su chtoniškosiomis jėgomis. Numirėlius seniau apaudavo dažniausiai iš medžiagos pasiūtomis čiui-kėmis, čempėmis ar vien kojinėmis. Lygiai taip elgėsi ir lenkai. Šarvodami kojas surišdavo raišteliu, kurį, prieš uždengiant karstą, būtinai reikėjo atrišti, „kad mirusysis nešlubuotų eidamas į Dievo teismą“. Dzūkės tokį. raištelį laikydavo vaistu „nuo rankos užpjovimo“ per rugiapjūtę: juo apsirišdavo sąnarį.
Iki pat XX a. 5-ojo dešimtmečio visoje Lietuvoje, ypač kaime, mirusiuosius budynei (šermenims) šarvodavo ne karste, o ant baltomis drobulėmis užtiestų lentų seklyčios viduryje, kojomis j duris: „Pašarvotas ant lentų guli vidury pirkios“. Aplinkui velionį buvo galima apeiti ritualinio šokio judesiais, drauge raudant žodžiais. Tokius senovinius šermenų šokius mini Erazmas Stela 1518 m., vadindamas juos žaidimais prie numirėlio. Patį judėjimą ratu tyrinėtojai laiko siekimu ką nors apsaugoti, padėti kovoti su blogiu. Matyt, panaši reikšmė ir kupiškėnų XIX a. papročio, prieš mirusįjį išnešant iš pirkios, apeiti aplinkui karstą su dubeniu valgių, kuriais paskui buvo vaišinami laidotuvių dalyviai( Buračas B. Mirusiųjų garbinimo papročiai aukštaitijoje // Ūkininko patarėjas.1937. Nr.44 p.13). Paprotys mirusįjį šarvoti patalpos viduryje ilgiausiai išsilaikė Rytų Aukštaitijoje ir Dzūkijoje. Tuo galima paaiškinti Aukštaičiuose šermenis vadinus apsėdais. Suvalkijoje, Žemaitijoje, kitur Lietuvoje XIX a. pabaigoje—XX a. velionis buvo šarvojamas prie galinės sienos, galvūgalyje pakabinus kryžių ir šventųjų paveikslų. Žvakės seniau degdavo prie mirusiojo galvos, vėlesniais laikais — iš abiejų pusių poromis prie galvos ir kojų.
Klaipėdos krašto lietuvininkai, žiemą mirusiuosius laidoję tiktai 8 ar 9, o vasarą — 6—7 dieną, lavoną laikydavo rūsyje ar kitoje šaltoje patalpoje, tačiau nakčiai prie jo būtinai uždegdavo žiburį, o numirėlį aprengdavo tiktai dėdami į karstą paskutinį vakarą prieš laidotuves — budynei. Visas ankstesnis laikas vadintas tyliu gedėjimu.
Šiaurės Lietuvoje, naminio alaus krašte, žiemą mirusįjį namuose irgi išlaikydavo iki savaitės: „ greičiau nesuspėja, nes laidotuvėms daro alų“. Ir čia prie numirėlio pirmąsias dienas būna vien savieji: giminės suvažiuoja, kaimas susirenka į apsėdus melstis ir giedoti tik paskutinį vakarą.
Mirusiajam į rankas, sudėtas ar sunertas ant krūtinės, įduodamas rožančius, šventojo globėjo paveiksliukas, kartais balta nosinė, dar galelis grabnyčios, kad „prisikėlęs teismo dieną turėtų kuo veidą nusišluostyti ir kelią pasišviesti“. Prie pašarvoto numirėlio ant stalo seniau laikydavo duonos kepalą. Beje, Dzūkijoje taip pat daroma dar XX a. 6-7-ajame dešimtmetyje. Tai tam, kad mirusysis, ypač namų šeimininkas, derliaus su savimi neišsineštų.
Kad lavonas ilgiau negestų ir neskleistų blogo kvapo, viekšniškiai žemaičiai po lenta laikydavo maišą smėlio ir kibirą šalto vandens, mirusiojo krūtinę ištrindavo kamparu, jo įberdavo ir į ausis bei nosį, ant įdubos po krūtinkauliu dėdavo duonos plutą, o trobą smilkė kadagiais — šventinta verba — ar degintu cukrumi . Panašiai elgtasi ir kitur Lietuvoje.