Laidotuvių papročiai
5 (100%) 1 vote

Laidotuvių papročiai

TURINYS

Laidotuvių papročiai…………………………………………………………….2-8

Dingusio žmogaus laidojimas…………………………………………………..….8

Pakaruoklio laidotuves……………………………………………………………8-9

Naudota literatura…………………………………………………………………10

Laidotuvių papročiai

Lietuvių laidotuvių papročiai atskleidžiami remiantis archeologiniais, rašytiniais, lingvistiniais, ir etnografiniais duomenimis.Išskyrus etnografinius – pačius patikimiausius duomenis – kiti šaltiniai nėra gausūs ir išsamūs.Rašytiniai šaltiniai fragmentiški, aprašymai neišsamūs.Lietuvių liaudis laidotuvių papročiuose išlaikė per ilgus amžius sukurtus nekrokulto elementus, tikėjimus, meninę, žodinę kūrybą.Visa tai padeda nušviesti laidotuvių papročius nuo akmens amžiaus iki šių laikų.

Pažymėtina, kad per daugelį epochų susiklostė ir tarpusavyje susipynę laidotuvių papročiai išliko iki sovietinio laikotarpio, per kurį jie buvo nuosekliai ir griežtai naikinami.

Senovės kapinynus archeologai skirsto į plokštinius, buvusius su mažu žemės kauburėliu, ir piliakalnius, turinčius maždaug 6-20 m skersmens ir 1-3 m aukščio sampilus. Be to, kapai buvo nedegintiniai (griautiniai) ir degintiniai. Sudegintus ir nedegintus žmones laidojo ir plokštiniuose kapinynuose, ir pilkapiuose. Buvo kapų ir apkrautų akmenimis, vadinamų krūsiniais.

Naujajame akmens amžiuje Lietuvoje mirusieji buvo laidojami duobėse nedeginti, pritrauktomis kojomis, ant dešiniojo šono, dešinė ranka po galva.

Žalvario amžiuje Lietuvoje buvo paplitę pilkapiai. Apie 1000 metus pr. Kr. Šiaurės ir Vidurio Europoje, taip pat ir Lietuvoje, paplito mirusiųjų kūnų deginimas. Žalvario ir ankstyvajame geležies amžiuje buvo paprotys laidoti mirusiuosius ir nedegintus.

Geležies amžiuje Rytų Lietuvoje buvo paplitę pilkapiai, Vakarų Lietuvoje – plokštiniai kapai, o Vidurio – abu minėti būdai. Mirusieji buvo laidojami skobtiniuose ąžuoliniuose karstuose su papuošalais, kai kuriais darbo įrankiais; guldomi aukštielninki, dažniausiai galva į šiaurės vakarus, kartais į pietvakarius, į vakarus ar šiaurę. Į kapą buvo dedami įvairūs daiktai. Naujojo geležies amžiaus pabaigoje šalia nedegintinių žmonių kapų labai gausiai aptinkama nedegintinų žirgų kapų.

Sudegintų kūnų pelenus Mažosios Lietuvos lietuviai supildavo į urnas, kurias laidodavo mažose iš akmenų sudėliotose kamarėlėse: iš viršaus jas uždengdavo akmeninėmis plokštėmis ir supildavo mažus kapus. Kunigaikščius laidodavo aukštai supiltuose kapuose, pilkapiuose.Prie urnų su pelenais buvo statomos ir tuščios urnos, kurios, matyt, būta maisto ar gėrimo.

Mirusiųjų deginimas buvo žinomas daugeliui Europos tautų. Pavyzdžiui, skitai (I tūkstantm.pr. kr.viduryje), iškasę kapo duobę ir įdėję į ją mirusįjį su visu laidotuvių inventoriumi, virš kapo pastatydavo iš karčių ir šakų palapinę, kurią uždegdavo. Su ja sudegdavo ir lavonas bei sudėti daiktai. Laidojimo vietoje supildavo pilkapį.

Mirusiųjų deginimo paprotys į Lietuvą atėjo iš Rytų Vokietijos apie 1100-1000 m.pr. Kr.ir išsilaikė daugiau kaip 1000 metų. Vėliau vienos gentys mirusiuosius degino, kitos -laidojo žemėje. Sudegintųjų pelenai dažniausiai būdavo supilami į molinius puodus ir užkasami.

Nesudeginti mirusieji buvo laidojami karstuose, tačiau sunku pasakyti, kada lietuviai pradėjo taip laidoti. Lietuvių tautosakoje karstas vaizduojamas su langeliais ir durelėmis. Seniausias toks karstas su žmogaus palaikais rastas durpyne Danijoje. Lietuvoje ąžuoliniai ar pušiniai skobtiniai karstai kol kas žinomi nuo pirmųjų amžių po. Kr. Juose laidodavo sudegintus ir nesudegintus mirusiuosius. Lentiniai karstai nuo seno buvo dėžės pavidalo, uždengiami lenta arba antvožu. Lentos būdavo skeltos iš ąžuolo, pušies ar eglės, karstai dažnai nedažyti arba dažyti margai, raudonai, geltonai, žaliai, baltai, juodai. Ant jų buvo išpiešiami simboliniai raštai.

Pagal seną tradiciją kapines lietuviai įrengdavo dažniausiai ant kalnelių. Tautosakoje, susietoje su mirtimi, aukštasis kalnelis yra kapinių ar dausų sinonimas. Pasitaiko kapinių ir lygiose vietose. Ant mirusiojo kapo buvo statomi koplytstulpiai, koplytėlės, stogastulpiai, vėliau – ir mediniai kryžiai.

Paprastai kapinės būdavo aptveriamos akmenimis (seniausios) arba medinėmis tvoromis. Vartų puošyboje ryškiai sumišę krikščioniškieji puošybos elementai su pagoniškaisiais.

Mirusiųjų kapai aptveriami tvorelėmis su varteliais, dažnai su slenksčiu. Tvorelės tveriamos aplink kapą, matyt, iš senų senovės.

Laidodavo paprastai rytą, rečiau vakare. Pagonybės laikais laidodavo saulei tekant arba leidžiantis. Atėjus metui laidoti, išpuoštą gražiausiais drabužiais ir papuošalais velionį guldydavo į karstą. Įdėdavo reikalingų įrankių, į rankas įduodavo nosinę prakaitui ir ašaroms nusišluostyti ir gabalėlį žvakės keliui pasišviesti. Šeimininkui prie galvos dėdavo duonos kepalą, kad namų dvasios neišneštų, taip pat maisto ir gėrimų.

Mirtį senovės žmogus suprato materialiai. Tikėjo, kad mirusįjį galima
atgaivinti. Susirinkusi giminė, bendruomenė jį šildydavo prie židinio, girdydavo, maitindavo. Akmens amžiuje mirusieji buvo laidojami prie židinio. Mirusįjį stengdavosi pažadinti – apipildavo šaltu vandeniu, garsiai šaukdavo. Vėliau žmonių požiūris keitėsi. Imta tikėti, kad žmogus turi vėlę, kuri jam mirus atsiskiria nuo kūno, kad mirusysis yra pavojingas gyviesiems, imta jo bijoti. Židinys turėjęs sušildyti ir atgaivinti mirusįjį , pasidarė gyvųjų apsauga nuo jo keršto. Ugnis tapo apeigine, ji buvo siejama su daugeliu papročių, magiškų veiksmų kurie turėjo numalšinti mirusiojo pyktį ir garantuoti, kad jis neatsikels ir nevaikščios.

Visos labai įvairios laidotuvių apeigos bei formos buvo glaudžiai susijusios su įsivaizdavimu, jog vėlės persikelia gyventi į dausas ar po žeme, jų rūstybės baime. Tačiau žemdirbyste besiverčiančios lietuvių gentys apeigomis, aukomis, maldomis siekė panaudoti vėlias gyvųjų gerovei. Tikėjo, kad jos gali išsiųsti iš žemės derlių arba jį sulaikyti.

„Lietuviai iš žilos senovės tikėjo vėlės nemirtingumu. Tikėta, kad mirus žmogui jo vėlė ilgai būnanti namuose, žiūrinti, kaip jai ruošiamos įkapės, kasama duobė; lydint į kapus ji sėdinti ant karsto, užkasant – žiūrinti duobėn. Per laidotuves būnančios pilnos kapinės vėlių, kurios atsisveikinančios su mirusiuoju. Palaidojus vėlė grįžtanti su visais, dalyvaujanti šermenyse. Po to ji išeinanti į kapines“1 (J.Basanavičius „Iš gyvenimo vėlių bei velnių“, p XIX)

Buvo tikima, kad „ gerų dvasių pavidalai esą balti, blogų -juodi. Vėlės pasirodančios šešėlio, garso, šviesos ir kitais pavidalais“2(J.Basanavičius „Iš gyvenimo vėlių bei velnių“, p XX)

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1042 žodžiai iš 3452 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.