Laikas gobelenas
5 (100%) 1 vote

Laikas gobelenas

TURINYS

ĮVADAS 4

AUDIMO BŪDAI 7

1.1. AUDIMO TRADICIJOS 7

1.2. GOBELENO ISRORIJA 9

1.3. DAILININKAI TEKSTILININKAI ĮTAKOJĘ KŪRYBINĮ PROCESĄ 14

2. AUDIMO STAKLĖMIS TECHNOLOGIJOS 17

2.1. SIŪLŲ APMETIMAS ANT MESTUVŲ 20

2.2.METIMO SURIETIMAS ANT STAKLIŲ 23

2.3. PYNIMO RAŠTŲ TEORIJA 24

2.4. AUDINIO UŽTAISYMO BRĖŽINYS 28

2.5.VĖRIMAS Į NYTIS 29

2.6. SKIETAS IR JO FUNKCIJOS 31

3. DIPLOMINIO DARBO ĮGYVENDINIMO ETAPAI 33

3.1. ESKIZAI , PROJEKTAS , NUOTRAUKOS 33

3.2. TECHNINIO PIEŠINIO DARYMAS 34

43.3. STAKLIŲ UŽTAISYMAS 35

4. DIPLOMINIO DARBO SĄSAJOS SU TEKSTILĖS TECHNOLOGIJŲ PAMOKO -MIS 39

5. GOBELENAS INTERJERE 40

IŠVADOS 43

NAUDOTA LITERATŪRA……………………………………………………………………………………..46

PRIEDAI

DARBO TIKSLAS:

 Suprojektuoti ir išausti gobeleną „Laikas“

DARBO UŽDAVINIAI:

 Studijuoti literatūrą susijusią su audimų būdais ir technologijomis.

 Analizuoti “LAIKO” SĄVOKĄ .

 Susipažinti su senaisiais ir šiuolaikiniais gobeleno meistrais.

 Aptarti kai kurių tekstilininkų kūrybą, savitumą.

 Atskleisti gobeleno struktūros, kolorito, technikos, kompozicijos ypatumus.

 Nagrinėti gobeleno technologijos ir kompozicijos kaitą laiko atžvilgiu.

 Supažindinti su audimo staklių pagrindiniais veikimo principais.

 Atskleisti staklėmis austų audimo raštų technologijas

 Ieškoti savitų audimo technologijų mėginiuose.

 Lankyti tekstilės parodas, domėtis šiuolaikiniu tekstilės gyvenimu.

 Darbo eskizuose ieškoti įvairių kompozicinių struktūrų bei tekstilės raiškos galimybių.

DARBO SUDĖTIS:

 Teorinė dalis, eskizai, projektai, technologiniai mėginiai, gobelenas 86 × 200. Priedai.

LAIKAS TAI RIBA- ŽYMĖK JĮ

LAIKAS TAI ŽENKLAS- SEK JUO

LAIKAS TAI IŠMONĖ,KURIAI NĖRA RIBŲ.

LAIKAS TAI MŪSŲ DIENOS NELEISKIM JŲ TUŠČIAI,

LAIKAS- TAI MŪSŲ METAI

NORIM TO AR NENORIM,

BET PRIVALOM JUOS SKAIČIUOTI

LAIKAS- TAI TIK GYVENIMAS MŪSŲ VISŲ…

E.Liepienė

ĮVADAS

Diplominiam darbui rinkausi gobeleno audimą staklėse „ Laikas „ plokštumoje, nes man rūpėjo reikšti savo mintis erdvėje. Laikas yra be pradžios ir pabaigos. Mano paieškos laike atsispindės kūrybiniame darbe. Audimui reikia daug laiko, gal dviejų gyvenimų. Aš manau, kad tik laikas pakeitė mūsų požiūrį į tradicinį gobeleną. Laikas yra neapčiuopiamas, jis tėra mintis, kurią aš išreikšiu erdvėje. Laikas – tai riba – žymėk jį. Laikas – tai ženklas –sek juo. Laikas –tai išmonė, kuriai nėra ribų. Laikas – tai mūsų dienos, kurių dėka norisi sukurti amžiną grožį.

Laikas –viena pagrindinių materijos egzistavimo formų, pasireiškianti materialių objektų egzistavimo trukme, jų būsenų kaitos nuoseklumu. Egzistuoja objektyviai ir yra neatsiejamas nuo judančios materijos. Laiko ir erdvės abipusę priklausomybę, vienovę lemia materijos judėjimas. Visi reiškiniai būna susiję su laiku ir erdvės santykiais. Laiko santykiai sudėtingi ir nuolat kinta. Absoliutus laikas ir erdvė yra ypatingi būties pradai, egzistuojantys nepriklausomai nuo materijos ir vienas nuo kito. Laikas universalus, vienmatis, nenutrūkstamas, visur vienodas su reiškiniais ir procesais, bet nuo jų nepriklausomas, galintis egzistuoti, jei nebūtų jokių reiškinių. Reliatyvus laikas – matuojamas laikrodžiu, jo suvokimo nėra, kaip savarankiško, nuo materijos nepriklausomo būties prado. Laikas nenutrūkstamas neatsiejamas nuo besikeičiančių reiškinių, būsenų, jis atspindi reiškinių priežasties ir pasekmės ryšį. Absoliutaus laiko negalima pažinti patyrimu.

Mano diplominį darbą sąlygojo laikas. Įkvėpė dienos ritmas, pasikartojantys garsai. Atsikeli rytą ir matai mėlyną dangų. Didžiulę erdvę. Ir jauti kaip pakyli naujai dienai, kaip paukštis. Ir tik laikas gali į tave pažvelgti iš taip aukštai. Mano tikslas sukurti gobeleną, kuris atspindėtų laiką. Kad galėčiau atskleisti savo sumanymą, reikėjo pasirinkti spalvas, technikas, jas tarpusavy suderinti. Sukurti vientisą kompoziciją per kurią pajustume laiko suvokimą. Mano įsivaizduojamas laikas – tai gobeleno erdvė per kurią jaučiu jo skubėjimą. Laiko egzistavimas man labiau artimas geometrinėms formoms, uždariems laukams kur įsiveržia griežtos formos sparnai – leidžiantys giliau susimąstyti apie laiką.

Savo kūrybiniam – praktiniam darbui norėjau suteikti lengvumo. Laikas turi būti lengvas ir neslėgti mūsų minčių. Jis tarsi nematoma gija persipina ir išnyksta. Todėl neatsitiktinai rinkausi tam tikru spalvų derinį: šiltų ir šaltų ( rudos ir mėlynos) atspalvių, kurie atspindi abi laiko puses (juodą ir baltą). Laike sutelpa žmogaus kelias, jo pastangos kažką pasiekti, tobulėti. Laikas- tai erdvė, kuri palaipsniui mums atsiskleidžia.

Audinys – ant staklių audžiamas laikas. Jis auga iš apačios į viršų – tai lėtas, nuoseklus darbas. Kūrinio sukūrimą lemia laikas. Tik laike kyla noras pasiekti, sukurti amžiną grožį. Tai laikas – kai žinojimas ir mokėjimas eina kartu, tada kūryba ima viršų. Išaustas pasaulis – tai dažniausiai mane supantis pasaulis, kurį susikuriu pati. Mane
visada persekioja: šviesa, tamsa, rasa, erdvė… Visada randu laiko pasigėrėti gamta, iš kurios semiuosi idėjų. Dairausi laiko erdvėje – danguje. Stebiuosi kiek daug spalvų turi žemė, medžiai, miškai. Ypač – ankstyvą pavasarį, iki žydėjimo. Gamta- įdomiausias kūrėjas. Niekada nepakartosiu mane supančio pasaulio grožio ir paslapties. Mano paieškos laike tėra iliuzijos. Siekiu išgauti erdvę, nė nesuvokdama ar ji yra, supa mane… Audžiu šviesą, orą, drėgmę, bet negaliu išausti laiko – jis nėra apčiuopiamas. Jis tėra išsakyta mintis.

Tekstilei reikia daug laiko, mokėjimo, patyrimo, kantrybės. Menininkai ieško kūrybinių impulsų ne vien meno pasaulyje. Mokslo, technikos raida vienaip ar kitaip veikia menininką, padeda jam progresuoti. Kadaise V. Kandinskis yra pasakęs, kad atomo suskaidymas jam reiškia viso pasaulio formų suskaidymą… Ir meninė forma suskilo į kvadratus, kubus, taškus, linijas, spalvines dėmes. Naujų – judėjimo erdvėje ir laike – sąvokų susiformavimas mene neapsiejo be fizikos mokslo teorijų bei atradimų. Naujas gyvenimo ritmas išplėtė tradicines vertinimo sąvokas. Aš manau, tik laikas pakeitė mūsų požiūrį į tradicinį gobeleną. Aš tik dabar matau, kaip liejasi spalva, kaip upė, neturinti nei pradžios, nei pabaigos. Toks yra laikas. Baltas, visai baltas stačiakampis staiga tampa spalvotas nuo begalės niuansų, o raudonas, ištryškęs tarsi kraujas, primena – ak, koks įvairus pasaulis! Žaismingas menas – yra tik laisvė, talentas ir laikas. Spalvos, linijos, geometrinės formos laike tampa tarsi užšifruoti ženklai, simboliai.

Gyvendami mes nuolat ką nors veikiame. Mes mokomės, žaidžiame, ilsimės, leidžiame laiką namie ar kitoje aplinkoje. Vis kintantys tikslai, poreikiai verčia mus kaskart apsiriboti, formuoti aplinkos erdvę. Visais laikais žmogų domino artumas, tolumas, aukštis, gelmė. Jo mintį paverkdavo kasdienio gyvenimo vaizdai ir neaprėpiamos visatos erdvės. Erdvė, kurioje gyvename, skirtingai mus veikia. Vienaip jaučiamės ankštame kambaryje, kitaip erdvioje salėje, vienaip – siaurose miesto gatvėse, kitaip – miško takelyje. Kiekvienas menininkas, o ypač tekstilininkas savaip suvokia erdvę, kompozicijos ir formos originalumą. Visa tai rodo jų individualybę. XXa. tekstilininkai sukūrė daug būdingų kompozicijų, kurias lėmė jų laikotarpio visuomenės socialinės, vertybinės koncepcijos ir pasaulėjauta. Kiekviena kompozicija siejasi su tradicijomis, papročiais, religija, filosofija, medžiagomis, technikos lygiu. Kompozicija, kartu būdama ir mokslas, ir menas, remiasi visomis pažangiomis praeities meno tradicijomis. Šiandien kompozicijos teorija yra meninio mąstymo sistema, kuri nuo kitų mokslų skiraisi tuo, kad ji negali būti apribota griežtomis taisyklėmis, mes bodimės bet kokių reglamentavimų gyvenime. Kompozicija nėra savitikslė priemonė, o tik per kūrėjo individualybę padedanti atskleisti kūrinio idėją. Kompozicijos įvaldymas – tai svarbiausia profesionalumo problema. Mokėjimas naudotis meninėmis priemonėmis padeda augti kūrėjo meistriškumui, atveria kelią originaliems, kūrybiškiems atradimams. Kompozicijos įvaldymas – tai svarbiausia profesionalumo problema. Mokėjimas naudotis meninėmis priemonėmis padeda augti kūrėjo meistriškumui, atveria kelią originaliems, kūrybiškiems atradimams. Kompozicija – kūrybinis procesas, nuo sumanymo pradžios iki įgyvendinimo. Čia negali būti išankstinio nusistatymo, nes kuriant jis dažnai keičiasi. Aš manau, kad kiekvienas gali išsiugdyti grožio jausmą ir sugebėjimą išsireikšti. Mes, lietuviai, nuo seno turėjome grožio supratimą, kuris labai ryškus daiktų proporcijose, formose ir ornamentikoje. Idėjai reikšti labai svarbios pasirinktos medžiagos, priemonės. Grafikoje esmę sudaro dviejų spalvų kova, padedanti išreikšti dramatizmą, gėrį ir blogį.

1. AUDIMO BŪDAI

1.1. AUDIMO TRADICIJOS

Seniai nebesipuošiame namuose austais sijonais, o rankinio audimo stakles pamatyti galime nebent muziejuose arba profesionalių tekstilės dailininkų dirbtuvėse. Įvairių austų dirbinių galime nusipirkti, bet tai nepigus malonumas.

Audimas – senas tradicijas išlaikiusi tautodailės šaka, apimanti audinių, vilnonės, lininės aprangos, buitinės reikmės puošmenų (rankšluosčių, užuolaidų, juostų, užtiesalų, staltiesių, lovatiesių, takų ir įvairių kitokių audeklų) gamybą įvairiomis technikomis: horizontaliomis ir vertikaliomis audimo staklėmis, pynimo, rišimo, mezgimo būdais. Šios tautodailės šakos užuomazgos siekia senovės Lietuvos kunigaikščių laikus, kai audimas buvo vienas pagrindinių lietuvių mergaičių amatų, sukrovusių jaunamartėms kraičio skrynias. Savadarbiai audiniai – kiekvienos lietuvės pasididžiavimas.

Gilias lietuvių liaudies tradicijas mena archeologiniai radiniai. II-III amžiuje kapinynuose randama vilnonių, lininių audinių. IV-ame amžiuje juostų, išaustų vijimo būdu, randama ir mūsų gimtajame Prienų krašte, Medžionyse, turtingos moters kape. Pagal kapuose rastų vertingų drabužių, juostų, audinių liekanų fragmentus nustatyta audimo rūšis, technika, raštas. Audeklai pasižymi ypatinga raštų gausa. Raštus dažniausiai sudaro augalų, gyvūnų pasaulio fragmentai: lelijos, saulutės, žvaigždutės. Tobulėjant audimui nuo senųjų motyvų pereita prie
sudėtingesnių geometrinių motyvų – trikampėlių, kvadratų ir t. t. Raštų gausa skatino ir audimo būdų plėtotę. Rankšluosčiuose ir lovatiesėse, servetinių ir naujesnių – pluoštelinių pynimų kompozicijoje tarp tiesių, laužytų ar lenktų linijų įterpiami obuoliais, akėčiomis, agurkais, stiklais ir kitaip vadinami iš taškelių ir langelių sudaryti įvairaus dydžio apskritimai, kvadratai ir jų grupės. Laikui bėgant audime prigijo dvinytė kiauraraščių technika. Staltiesėse ir staltiesėlėse ji jungiama su kaišytiniais raštais. Lietuvių liaudies audeklai pasižymi ne tiek technikos tobulumu, detalių perkrovimu, kiek rašto, spalvų derinių grožiu.

Ši tautodailės šaka įleidusi gilias šaknis ir mūsų gimtajame krašte. Prienų kraštas – ne vienos garsios audėjėlės gimtasis lopšys. Tarp jų gilų pėdsaką audimo kultūroje paliko trijų seserų – Albinos, Onos, Teresės Buzaičių, Marijos Pūkienės, Bronės Papečkienės, Marijos Bendoraitienės, Onos Marcinkevičienės darbai, kurių spalvingi, raštų gausa išmarginti audimo darbai, išgarsino mūsų gimtojo krašto vardą.Audimas Lietuvoje turi senas tradicijas. Patys ankstyviausi Lietuvos kapinynuose rasti audinių fragmentai datuojami II-III a. Nustatyta, kad daugumas jų austi iš vietinės žaliavos – vilnonių ir lininių verpalų. Pirmojo tūkstantmečio pradžioje buvo audžiami daugiausia paprasti, lygaus (pirminio) pynimo audiniai. Dvinyčio pynimo balintos drobės buvo vartojamos šventadieniniams marškiniams, baltoms prijuostėms; storesnės drobės ir lininiai trinyčiai – vasariniams darbo drabužiams, maišams. IX-XIII a. kapinynuose rasta vilnonių bei lininių audinių fragmentų, austų daugiausia trinyte technika, keturiomis nytimis – eglute. Iš audinių fragmentų matyti, kad Lietuvoje naudoti du pagrindiniai audimo būdai: vertikaliomis ir horizontaliomis staklėmis. Vertikaliosios staklės buvo naudotos pirmykštėje bendruomeninėje santvarkoje. Yrant gimininei ir formuojantis feodalinei santvarkai, pradėtos naudoti horizontaliosios audimo staklės.

Labai plona daugianytė drobė, vadinama atkočine (ją XVIII a. dvaruose audė vyrai – atkočiai), iki

XIX a. pabaigos buvo naudojama moterų nuometams, staltiesėms ir drobulėms. Stora, velta,

vilnonė, 4, 6 ar 8 nytimis austa medžiaga – milas ir plonesnis už milą pusvilnonis ar vilnonis

neveltas audinys – milelis (čerkasas) – vartoti šiltiems viršutiniams drabužiams, antklodėms,

lovatiesėms. Prie šiltų moteriškų viršutinių drabužių priskiriamos ir didelės vilnonės arba

pusvilnonės žieminės skaros, audžiamos dviem arba keturiomis nytimis, dažniausiai languotos.

Vilnoniai audiniai buvo paliekami natūralios pluošto spalvos arba nudažomi. Vystantis gamybai,

kaimo audėjos metmenims pradėjo vartoti medvilninius siūlus, o nuo XIX a. pabaigos fabrikiniai

audiniai išstūmė kai kurias naminių audinių rūšis.

Lietuvių liaudies audinių raštas – dažniausiai geometrinis arba sugeometrintas, neretai augalinis; jis

neperkrautas detalėmis, turi aiškų ritmą. Nors audiniai pasižymi ne tiek techniniu tobulumu, kiek

rašto bei spalvinių derinių grožiu, jų audimo technika įvairi ir gana sudėtinga. Raštuoti audiniai

pagal audimo būdą skirstomi į keturias grupes: servetinius, diminius, kaišytinius ir rinktinius.

Dailiais raštais audžiamos lietuviškos lovatiesės, prijuostės, juostos.

Servetiniai (damastiniai) audiniai vieni seniausių raštuotų audinių.

Daugiausia jie buvo vartojami drabužiams. XVIII-XIX a. lovatiesės, staltiesės, užvalkalai, rankšluosčiai, gūnios, užuolaidos, kilimai, takai ir kt. audiniai buvo audžiami iš lininių, vilnonių, kartais kanapinių verpalų. XIX a. antrojoje pusėje pradėta vartoti medvilnę bei šilką, XX amžiuje – dirbtinį šilką ir kitas sintetines medžiagas.



Tradicinėje visuomenėje audimas buvo būtinų ekonominių reikmių tenkinimas. Kaimiečiai augino avis, sėjo linus, kanapes ir patys pasiruošdavo, prisiverpdavo siūlų audimui. Žmonės audė sau rūbus, patalynę, patiesalus ir užtiesalus, nes negalėjo nusipirkti. Tradicinė buitis buvo neatsiejama nuo audimo. Kaime moterys sėsdavo į stakles pavasarį per gavėnią, kai laisvesnis metas nuo kitų ūkio darbų, po to kai ilgais rudens ir žiemos vakarais pakankamai prisiverpta siūlų.

Amato mergaitės mokėsi šeimoje. Kiekviena kaimo moteris mokėjo austi drobę, vadinamuosius „paprastus“ audinius. Daugelis audė tik sau nesudėtingų raštų lovatieses, rankšluosčius, staltieses. Šie raštai dažniausiai buvo nusižiūrimi ir interpretuojami. Išradingesnieji savo audinius margino sudėtingais raštais. Vadinamuosius „raštuotus“ audinius mokėjo išausti tik visų žinomi audėjai. Vienas kitas kurdavo raštus. Audimu jie prisidurdavo pragyvenimui. Audinius keisdavo į kitas gėrybes ar parduodavo. Mažai buvo tokių, kurie iš audimo gyveno. Keičiantis agrarinei krašto politikai, tradicinis audimas kaime pamažu nyko ir išliko tik amatininkų.

Moterys slėpdavo, kad nemoka austi. Tradicinėje visuomenėje darbšti baltų drobių audėjėlė buvo apdainuojama ir ypač vertinama. Apie moters socialinę padėtį buvo sprendžiama iš kraičio dydžio, kuriame buvo audinių. Agrarinėje bendruomenėje turtingi namai buvo pilni puikių audinių. Amatininko dirbiniai buvo jo išradingumo, profesionalumo
rodė ekonominį krašto išsivystymą, prekybinius ryšius.

1.2. GOBELENO ISTORIJA

Gobelenas – (pranc.gobelin) rankų darbo, unikalus, austinis sieninis kilimas. Gobelenai audžiami paprastos konstrukcijos vertikaliomis ar horizontaliomis staklėmis – rėmais. Skersiniai audinio siūlai vadinami ataudais, o išilginiai – metmenimis. Metmenims ir ataudams naudojami sukti vilnoniai, pusvilnoniai, lininiai siūlai. Pagal iš anksto sukurtą piešinį – vadinamą kartoną ( techninį piešinį), stipriai įtempti metmenys perpinami drobiniu ar kitokiu pynimu, trumpomis spalvotų ataudų atkarpomis.

Gobeleno ataudai nėra ištisi kaip paprastų audinių, kadangi gobeleno metmenys paprastai būna retesni už ataudus, kaip ripsinio audinio ranteliai. Ataudai būna iki kelių tūkstančių atspalvių. Rankinis gobeleno audimas reikalauja iš audėjų didelio meistriškumo, meninės nuovokos, kruopštumo.

Gobeleno technikos šaknys siekia antikos laikus. Žinoma, kad jau senovės Graikijoje, Romoje, Egipte buvo audžiami kilimai ir audiniai, kurių atlikimo technika nesiskiria nuo gobeleno.

Panašios į gobeleną struktūros kilimai Vakarų Europoje pradėti austi dvyliktame amžiuje. Tuo metu gobelenas atliko dekoratyvinę funkciją. Niūriose viduramžių pilių salėse jie sukurdavo šventinę nuotaiką, šildė šaltas akmenines sienas, buvo naudojami kaip užsklandos.

Viduramžių gobelenui Vokietijoje būdingas skirtingas figūrų masštabiškumas ir plokštuminis jų vaizdavimas, tuščių vietų užpildymas ornamentais ir augalų motyvais, spalvinio sprendimo lakoniškumas.

Pagrindiniai gobelenų gamybos centrai viduramžiais buvo Prancūzija ir Flamandija.

Šešioliktame amžiuje gobelenuose jaučiama renesanso įtaka. Gobelenų eskizuose atsiranda perspektyvos pojūtis, figūros – gyvesnės ir išraiškingesnės.

Septynioliktajame amžiuje suklesti gobeleno gamyba Prancūzijoje. Išausti gobelenai labai dekoratyvūs, pasižymi sodriu ir tuo pat metu lakonišku spalviniu sprendimu. Jie užbaigė baroko stiliaus formavimą gobeleno mene.

Aštuonioliktame amžiuje austi gobelenai pasižymi savitu koloritu, laisva figūrų ir peizažų traktuote.

Devynioliktame amžiuje gobelenai audžiami tik Prancūzijoje. Devyniolikto amžiaus gobelenas atsiduria aklavietėje, supanašėja su tapyba.

Dvidešimtame amžiuje pavyksta gražinti gobelenui paprastą specifiką. Penkiolikto – devyniolikto amžiaus klasikinio gobeleno technika mažai kito. Dvidešimtame amžiuje prasidėjo esminis gobeleno atsinaujinimas. Šiuolaikinis gobelenas – tai iš esmės nauja taikomojo meno šaka. Tradicinį gobeleną su šiuolaikiniu riša tik pavadinimas, medžiaga, jam būdingi dažni nukrypimai nuo tradicijos. Europos meno istorija nežino kūrinių, primenančių šiuolaikinį gobeleną. Senasis gobelenas iki dvidešimto amžiaus tarsi reprodukavo tapybą su visa jos stilių įvairove. Tradicinė audimo technika beveik nekito. Technikos ir medžiagos vaidmuo, leido geriausiu būdu perteikti piešinį. Dvidešimto amžiaus mokslo ir technikos atskleistos mąstymo kategorijos sąlygoja naujų meno krypčių susiformavimą. Siekiant įtaigaus meninio vaizdo, keičiamas kilimo formatas: nelygiai užbaigtos, karpytos gobeleno kraštinės suteikia kompozicijoms žaismingumo. Skiriamasis šiuolaikinio gobeleno bruožas – tekstilės aktyvumas, audimo technikų įvairovė. Šalia tradicinių medžiagų naudojamos alternatyvios. Viskas priklauso nuo sumanumo, fantazijos – tai mūsų amžiaus dailininkų kalba. Gobelene atsirado naujos erdvės, norint pabrėžti plokštumos skaidymąsi į planus dailininkai – tekstilininkai kūrė reljefą. Tankiai rišant siūlų mazgelius ir čia pat atkerpant pagal norimą ilgį, sukuriamas skulptūriškas paviršius, žėrintis turtingais šviesos ir šešėlių niuansais. Visais dailiosios tekstilės etapais kilimai kito nuo liaudiškų ornamentų ir siužetinių kompozicijų iki abstraktesnių formų bei savitų spalvinių derinių. Gobelenas tapo savarankiška erdvės dalimi. Tematiniai, simboliniai, alegoriniai, filosofiniai kūriniai.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2903 žodžiai iš 9377 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.