Laikas ir erdve
5 (100%) 1 vote

Laikas ir erdve

TURINYS

1. Įžanga

2. Kosminis laikas

3. Vidujybės laikas

4. Erdvė

5. Išvada

2

Įžanga

Kiekvienas iš mūsų pamiršo tą momentą, kai pirmą kartą atmerkęs akis išvydo šviesą ir daiktai padrikai užplūdo jį, – viskas toje pačioje plotmėje. Mums sunku įsivaizduoti tą metą, kai nemokėjome skaityti, arba prisiminti tą laiką, kai mūsų pasaulis nesiekė toliau už namų sienų ir šeimos židinio…

Visai taip pat mums atrodo neįtikėtina, jog žmonės galėjo gyventi nenutuokdami, kad žvaigždės mirksi už keleto šimtų šviesmečiu nuo mūsų ir kad gyvybės kontūrai pradėjo ryškėti prieš kelis milijonus metų, toli už mūsų akiračio ribų.

Vis dėlto pakanka atsiversti bet kurią iš vos gelstelėjusių knygų, kuriose XVI ir netgi XVIIIamžiaus autoriai plačiai rašo apie pasaulių sandarą, ir su nuostaba įsitikinsime, kad mūsų pro-pro-proseneliai visai patogiai jautėsi kubinėje erdvėje, kurioje žvaigždė sukosi aplink Žemę mažiau nei šešis tūkstančius metų. Tokioje kosminėje atmosferoje, kurioje mes iš karto uždustume, ir tokioje plotmėje, į kurią mes fiziškai nepajėgtume sugrįžti, jie kvėpavo be jokio vargo, o gal ir visa krūtine…

Kas gi atsitiko per laikotarpį, skiriantį mus nuo jų?

Aš nežinau labiau jaudinančio ir aiškiau biologinę noogenezės realybę atskleidžiančio reginio nei šis: nuo pat savo atsiradimo protas pamažu siekia įveikti varžančią artimo iliuziją. Šioje kovoje dėl visatos matmenų ir reljefo užvaldymo pirmiausiai pasidavė erdvė – savaime suprantama, todėl, kad ji buvo apčiuopiamiausia. Iš tikrųjų pirmoji pėda šiame kovos lauke buvo laimėta labai seniai, kai žmogus (be abejo, kažkoks graikas iki Aristotelio), sulenkęs regimąją plokštumą, nujautė, kad esama antipodų. Nuo tada apvalią Žemę pats savaime apgaubė dangaus skliautas. Tačiau sferų centras buvo nustatytas neteisingai. Savo padėtimi jis nepataisomai gadino visą lanksčią sistemą. Iš tikrųjų tiktai Galilėjaus laikais, kai buvo atsisakyta senojo geocentrizmo, mes pripažinome, kad dangaus skliautai yra beribiai ir driekiasi į vėliau mūsų atrastas bekraštes platybes. Žemė tapo paprasta kosmoso dulkių smiltele. Begalinis dydis pasirodė įmanomas, o kartu simetriškai atsirado begalinis mažumas.

Tomis pirmomis žmonijos domėjimosi kosmoso begalybe stadijomis erdvė ir laikas, kad ir kokie dideli, vis dar buvo vienalyčiai ir nepriklausomi vienas nuo kito. Tai buvo dvi atskiros talpos – be abejo, jos darėsi vis platesnės, bet jose daiktai grūdosi ir plūduriavo be jokios apibrėžtos fizinės tvarkos.

Abi talpiklos nepaprastai išsiplėtė. Tačiau atrodė, kad kiekvienas iš jų viduje daiktai kilnojami taip pat laisvai, kaip ir anksčiau. Argi nebuvo įmanoma jų kaip nori padėti čia arba ten, pastūmėti į priekį arba atgal, netgi visai pašalinti pagal užgaidą? Niekas formaliai nedrįso žaisti tokių minties žaidimų ir bent jau dar aiškiai nesuvokė, kokiu mastu ir kodėl tai neįmanoma. Nekilo tokio klausimo.

Tik XIX amžiaus viduryje – vėlgi dėl biologijos poveikio – pagaliau suspindo šviesa, nutvieksdama negrįžtamą visa ko sąryšį. Išaiškėjonuosekli gyvybės raida, o netrukus ir nuosekli materijos raida. Mažiausia anglies molekulė savo prigimtimi ir pedėtimi yra viso kosminio proceso išraiška, o mažiausias vienaląstis struktūriškai taip įaustas į gyvybės audinį, jog tikriausiai neįmanoma jo sunaikinti ipso fakto¹ neišardant viso biosferos tinklo. Esybių pasiskirstymas, seka ir solidarumas priklauso nuo jų konkrečios vietos bendrojoje genezėje. Laikas ir erdvė organiškai susijungia, kad drauge nuaustų visatos audinį… Štai ką regime šiandien.

1. tuo pačiu, kartu (lot.)

3

Kosminis laikas



Turbūt pirmąjį mėginimą nagrinėti laiką abstrakčiai, atitraukus nuo konkretaus turinio, nuo vienų ar kitų kaike vykstančių įvykių ir procesų, riekia sieti su graikų filosofija.

Panašiai kaip kitos senosios kultūros, graikai iš pradžių suvokė laiką kaip kosminį, pasaulio laiką, ir suvokė su mito pagalba. Mitinio laiko bruožus yra išryškinusi sąmonei – bet kokios rasties paradigma: religijos fenomenologija. Mircea Eliade mano, kad archajinių kultūrų žmonėms egzistavimas ir laikas – abipusiais ryšiais susaistyti dalykai: “[…] bet koks kūrimas, bet koks egzistavimas prasideda Laike: kol neegzistuoja daiktai, negali egzistuoti ir jo laikas.”¹ Savo ruožtu kūrimas mitinei sąmonei – bet kokios rasties paradigma: visa, kas atsiradę, yra sukurti dalykai. “Kol nepradėjo egzistuoti Kosmosas, nebebuvo kosminio laiko. Kol kokia nors augalų rūšis nebuvo sukurta, nebuvo laiko, kuris dabar leidžia jai augti, vesti vaisius ir nykti. Kaip tik todėl bet koks kūrimas įsivaizduojamas kaip vykstas Laiko pradžioje, in principio. Laikas atsiranda pirmąkart naujos kategorijos buviniams. “² Svarbiausios rastis – kosmogonija taip pat apima laiko, būtent kosminio laiko atsiradimą.

Bet vėliau graikai ėmė kritiškai nagrinėti betarpišką laiko ir kosmoso or kitų buvinių sąsają. Šis klausimas pasidarė svarbus filosofijai, kadangi ne tik
ankstyvajai, bet taip pat klasikinei ir netgi vėlyvajai graikų filosofijai kosmosas regimai įpavidalino būtį, buvo laikomas savotiška būties skulptūra. Galima sakyti, kad pats būties apmąstymas – filosofija – prasidėjo kaip pasaulio apmąstymas – kosmologija – ir liko labiau ar menkiau su juo susijęs. Laiką graikai siejo su cikliniu dangaus sferų judėjimo: ši pastoviausia regima gamtos kaita atrodė tinkamas matams visiems kitiems, artimiesiems, pasaulyje, t. y. “po saule” vykstantiems procesams matuoti. Laiko sąsaja su šviesulių judėjimu gimdė kone neišvengiamą laiko ir erdvės analogiją bei polinkį suerdvinti laiką. Parmenido skulptūriškai įpavidalinta “ tobulai apvalaina” būties sfera apibūdinama kaip belaikė ir nejudanti.Tad amžina būtis neturi nieko bendra su tuo, su kuo nuolat susiduriame, pagaliau su kintamyvių visetu – kosmosu. Tad amžina būtis neturi nieko bendro su kintamu kosmosu, mąstomybė – su juntamybe: tokia radikali spekuliatyvaus graikų mąstymo išvada, nes jokia patirtis negalėjo būti pazityvi prieiga prie jos.

Regimai priešingos mąstysenos bruožus įžvelgiame pirmojo ir žymiausiojo tapsmo filosofo Heraklieto idėjose. Atmetęs bet kokį nekintomą judėjimo pagrindą, jis teigė radikalų visa ko tekamumą. Šitai išreiškiama garsiuoju posakiu: “Į tą pačią upę neįmanoma dusyk įžengti. “³ Laikas čia tiesiogiai neminimas, bet posakis pirmiausia suprantamas kaip kaitos ir laiko stichijos totalumo teigimas, lemtingai keičiantis ir bųties klausimą, – į upę įžengti, aišku, galima ir antrąkart, bet tai nebebus ta pati upė. Vadinasi, tapatybės, taigi ir būties, nėra… Esminę laiko klausimo sąsają su būties klausimu patvirtina ir Platonas.

Paprastai laikomi radikaliai priešingais mąstytojais, Parmenidas ir Herakleitas

1 – Mircea Eliade,Le sacre et le Profance, Paris: Gallimard, 1965, p. 65.

2 – Ibid.

3 – Parmenidas, “Apie prigimtį”, vertė Mantas Adomėnas, Naujas židinys, 1991, p. 4

4

tokie galbūt nėra: juk jie sutaria dėi paties pirmojo dalyko – kad būtis yra tapatybė. Tačiau toliau jų mintys juda priešingomis linkmėmis: Parmenidas lieka prie grynai mąstomos būties, Herakleitas kalba apie tai, kas nėra – apie kosmosą. Vis dėlto tolesnę filosofijos raidą galima suprasti kaip Parmenido ir Herakleito užmegsto paradoksalaus dialogo tęsinį : nuolatos grįždama prie klausimo “Kas gi iš tikrųjų yra?”, europinė mintis svyravo tarp belaikės būties karalystės ir laikinės kaitos, tapsmo, virsmo bei nyksmo karalystės. Šių priešybių jungėjas Platonas tikrąją būtį pripažįsta tiktai belaikiams buviniams – idėjoms, o visi laiko karalystės buviniai esą būties ir nebūties mišiniai.

Laiko terminais formuluojamt, idėjų pasaolio amžinumas yra ne kas kita kaip jų nuolatinis dabartiškumas. Idėjoms nebūdinga rastis ir nyktis, joms nepritaikomos buvo ir bus sąvokos. Laiko temą Platonas patalpina ir svarsto demiurginės temos – kosmoso kaip idėjų viseto panašybės kūrimo-gimdymo.

Graikų ontologojoje būtis amžina ir nekintama, o juslinis pasaulis, priešingai, tiktai laikinas ir kintamas. Laikas – “kintama amžinybės paveikslas”. Tai reiškia, kad laikas yra atsiradęs (sukurtas)kartu su pasauliu, yra pasaulio, arba kosminis laikas. Žemesniosios, pasaulio tikrovės srityje tarpstančių buvinių tapatybė gali reikštis tik kaip pasikartojimas to, kas buvo. Mes nagrinėjome gaugiausia gyvų būtybių ir protingų gyvų būtybių atvejeis. Bet tokia pati tapatybės “rūšis”- tapatybė kaip pasikartojimas – būdinga ir pačiam kosmosui – didžiausiam demiurgo gimdiniui-kūriniui, kuriame vyksta visos kitos rasttys ir nyktys, taip pat visos kaitos, išsiskleidžia ir užsiskleidžia visų kitų buvinių buvimas. Ciklinis šviesulių judėjimas yra nejudrios amžinybės imitacija. Su šiuo judėjimu siejemas laikas – judantis amžinybės paveikslas.

Kosmoso judėjimas ciklinis. Cikliniame laike tai,kas vyksta dabar, jau vyko anksčiau ir vėl vyks vėliau. Esamybė graikams, kaip ir Koheletui, yra jau buvusi ir dar būsima. Tai kuo aiškiausiai išreikšta vėlyvoje Herakleito parafrazėje, kuri esti Stobajo antologijoje: “Laikas – pats paskutinis ir pats pirmasis iš visų dalykų; jis apima viską ir visada yra ir nėra, vienas ir tas pats [ir ne tas pats]. Praeitis vėl ateina iš ateities keliu, nukreiptu atgal, nes tai, kas mums ‘rytoj’, iš tiesų yra ‘vakar’, o ‘vakar’ – tai ‘rytoj’.” Radikalio naujovės negali būti. Žmogiškasis pasaulis įsiterpia į šį ciklą. Todėl, beje, istorija nėra svarbus graikų pasaulėvaizdžio elementas – kosmologijoje jai, griežtai kalbant, nėra vietos. Tiesa, graikų filosofijos pobūdis esmiškai kito: iš kosmologinės ji darėsi antropologinė.

Kalbėsena apie būtį darosi “visiškai netiksli”, kaip užsiminė Platonas, kai tik peliekame parmenidiškosios būties sritį. Bet ją turime palikti, jei norime mąstyti apie tai, ką patiriame. Čia užsimezga paradoksai, vėliau svarstyti ir spręsti daugelio. Aristotelis susiaurino platoniškąją nekintamybės sritį, palikdamas tik vieno tipo nekintamą esybę – dievą. Tai savotiškas parmenidiškojo Vienio atitikmuo, o sykiu – nejudamas kiekvieno judėjimo šaltinis.

Tačiau Platono dualizmas, kurį slepia ir kartu rodo demiurgiškojo kūrimo-gimdymo
filosofinis mitas, išlieka ir šiuo atveju, nors ir sušvelnintas: fiziniame, t.y. šiapusinių buvinių pasaulyje Aristotelis, kaip ir jo mokytojas, įžvelgia herakleitiškąją tėkmę. Aristotelio pastangos buvo nukreiptos šiame tapsme rasti konstantas, nustatyti ir griežčiau apibūdinti tuos “saikus”, apie kuriuos poetiškai ažsiminė Herakleitas.

5

Viskas, kas žūsta randasi ir apskritai visa, kas kartais yra, o kartais ne, turi tarpti laike. […] O iš nesamų, tačiau laiko aprėpiamų dalykų vieni jau buvo, kaip, sakykime, kažkada buvo Homeras, kiti bus, sakykime, tai, kas kada nors įvyks, žiūrint į kurią pusę plyti laikas, o jei į abi puses, tai ir buvo, ir bus. O tai, ko niekuomet neapima laikas, nebuvo, nėra ir nebus.¹

Tad laikas yra kuo glaudžiausiai susijęs su judėjimu ir kaita. Vis dėlto Aristotelis laiko ir judėjimo netapatina. Laiką tik aptinkame įžvelgdami kaitą, atskirdami anksčiau ir vėliau netapatybę, t.y. fiksuodami du skirtingus dabar. Taigi “[…] laikas yra ne kas kita kaip judėjimo ankstesniojo ir vėlesniojo atžvilgiu skaičius.”

Aristotelis iškelia Augustino jau plačiai svarstomą klausimą: ar gali laikas agzistuoti be “sielos”, t.y. be skaičiuojančios sąmonės? Ne, – atsako Aristotelis, nors tos “sielos” veikimo ar jos statuso plačiau ir nenagrinėja.

Aristitelis apskritai lieka ištikimas graikų kosmologenei tradicijai, siejančiai laiką su šviesulių judėjimu. Ši nuo mito einanti tradicija buvo banalokai teleologizuota jau iki jo. Ksenofonto, gero graikų nuomonių liudytojo, Atsiminimų Sokratas sako: “Štai saulė šviesdama suteikia mums galimybę matyti, nurodo dienos valandas bei visa kita; o štai naktis tamsi, patamsyje mes matome prastai; tad negi ne todėl naktį dievai užžiebia žvaigždes, kurios mums nusako nakties valandas… O daugiausia mus gelbsti mėnulis, kuris parodo ne tik naktis, bet ir mėnesio dalis.”² Aristotelio manymu, pastoviųjų žvaigždžių sfera yra savotiškas natūralus kosminis laikrodis, pagal kurį matuojams kiekvienas kitas judėjimas. Jo nagrinėjimas ciklinis judesys yra gamtiškas, siejasi su astronominiais reiškiniais. Apskritai laikas pirmiausia buvo matuojamas pagal regimą saulės judėjimą nuo jos pakilimo iki laidos. Šitaip galime elgtis todėl, kad gyvename “ant natūralaus laikrodžio”: tuo remiasi saulės laikrodžio veikimas. Bet skaičiavimą įgalinantis judėjimas gali būti ir darbtinis, kaip vėliau atsiradusio švytuoklinio ar spyruoklinio laikrodžio. Toks laikrodis suponuoja teorinį ir techninį požiūrį, abstrahavimo galia besiriamianti modeliavimą. Mechaninis laikrodis atsirado kaip analoginis modelis(cikliškai judantis mechanizmas), įvaizdinantis astronominį faktą – kosminių kūnų judėjimą. Tad laikrodis – savitas, tarpinis dalykas ir kosmoso judėjimo, ir matuojančios sielos, arba vidujybės, atžvilgiu.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 2107 žodžiai iš 6592 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.