Laikas
5 (100%) 1 vote

Laikas

TURINYS

• ĮVADAS

• A – PRIORI

• IMANUELIO KANTO LAIKAS

• ŠV. AURELIJAUS AUGUSTINO LAIKAS

• VOSYLIAUS SEZEMANO LAIKAS

• IŠVADOS

• LITERATŪROS SĄRAŠAS

ĮVADAS

Žmogaus pasaulyje nėra nieko kasdieniškesnio ir nieko įprastesnio už laiką. Laikas tvarko žmogaus gyvenimą nuo pradžios iki pabaigos, tarsi tai būtų realybė, tokia pat tiršta ir visa apimanti. Gyventi žmogui – vadinasi būti laike, o žmogui mirus – jo gyvenimo laikas sustoja. Žmogus paklūsta laikui ir yra jam visai pavaldus. Tačiau, deja laikas nepaklūsta nei žmogui, nei daiktams. Mes visi amžinybės požiūriu esam trumpaamžiai.

A – PRIORI

Apie 200 metų Prancūzijos, Vokietijos filosofai negalėjo sutarti, kuris pažinimas yra geresnis, tikresnis – patyrimas(empyrizmas) ar loginis mąstymas(racionalizmas). Empyrikai teigė, kad be gyvenimiško patyrimo, mokslas atitrūksta nuo realybės, o logika – tik skaičiai galvoje. Racionalizmo ir empyrizmo ginčo sprendimo būdą pasiūlė I.Kantas. Jis surado juos suderinantį modelį. Per patyrimą didiname žinias, jų pagrindu yra daromi sintetiniai sprendimai. Bet jie nėra patikimi nei būtini. Mąstyme daromi sprendimai yra analitiniai, bet jie mūsų žinių nepadaugina, tik išskleidžia mūsų patyrimą. Kaip suderinti abu metodus, kad gauti bendrus ir būtinus sprendimus? I.Kantas įvedė aprioristinį principą ( „a – priori“ – iš anksto). Žmogaus prote iš anksto yra apriorinės erdvės ir laiko aplinkybės. Tokia yra apriorinė pasaulio suvokimo prielaida. Erdvės ir laiko metmenyse vyksta jutiminis patyrimas, bet jį riboja mūsų apriorinės proto formos.

Iš kūnų ir jų pokyčių pašalinę visa, kas empyriška, būtent tai, kas priklauso pojūčiui, liks tik erdvė ir laikas, kurie yra grynieji stebiniai, a priori sudarantys empirinių sprendinių pagrindą. Erdvė ir laikas yra pagrindiniai mus supančios aplinkos parametrai, nes viskas kas vyktų, vyksta erdvėje ir laike. mokslinė bei filosofinė kategorijos. Ar erdvė ir laikas yra žmoniškieji parametrai. Pagal I.Kantą erdvė ir laikas yra prigimties žmogaus sąmonės kategorijos. Ir jo nuomone netikslinga klausti kas yra laikas ir erdvė patys savaime už subjekto ribų. Laikas yra trukmė. Žmogui laikas – tai toks trukmės jutimas, suvokimas ir reglamentavimas.

IMANUELIO KANTO LAIKAS

Kantui laikas pats savaime neturi nieko mįslinga ir tragiška, jokios vidinės įtampos, kuri galėtų stimuliuoti kokius nors emocinius išgyvenimus; priešingai – tai visiškai padori, ramaus moksliško beaistriškumo paženklinta filosofinė sąvoka, stebėjimo forma. Šiuo atveju laikas yra pajungiamas ne karštam religiniam jausmui, o nešališkam ir šaltam intelektui, besidominčiam tik gnoseologijos klausimais. Kanto požiūriu, erdvė ir laikas pasirodo esą sąmonės santykio su daiktų pasauliu apriorinės formos. Kantas pabrėžia, kad erdvė ir laikas – tai ne pačių daiktų egzistavimo apriorinės formos, išliekančios net daiktams išnykus. Jis tvirtina, kad žmogus – ne dievas ir jam neduota galimybė absoliučiai fiksuoti daiktą, jį „pasigauti“ kūrybinio stebėjimo veiksmu. Stebėjimo apmąstymą papildydamas jo apriorine forma, Kantas kartu pabrėžia, kad stebėjimas genetiškai nepriklauso nuo daiktų pasaulio. Stengdamasis logiškai fiksuoti formų tikrąjį modalumą, į savo filosofiją Kantas įveda „transcendentalumo“ terminą. „Transcendentalumo terminą Kantas priskiria tik laiko sąvokai, tuo tarpu erdvei jis taikomas netiesiogiai, tik tarpininkaujant laikui. Erdvės ir laiko aprioriškumo transcendentalinis supratimas juos ontiškai apibrėžia ir kartu daro juos tikroviškus. Kanto filosofijoje dar stebėjimo lygmenyje laikas funkciškai veikia daiktų santykius. Subjektas santykiauja su daiktu pačiu savaime tik kaip su reiškiniu, fiksuojamu stebinyje, ir šitame santykyje „laikas yra visų reiškinių apskritai formali apriorinė sąlyga“.Kartu laikas praranda savo, kaip ontiškai destruktūrinančios jėgos pobūdį. Kantas atima iš laiko objektyvų realumą, nes priešingu atveju viskas virsta paprasčiausia regimybe.

Laikas, būdamas tiesioginė vidinių reiškinių apriorinė sąlyga, pasirodo esąs – tiesa, tik vėl netiesiogiai – ir išorės reiškinių sąlyga. Tai reiškia, kad jeigu erdvė ką nors reiškia kaip transcendentalinė realybė, tai tik tuo atveju, jei ji visiškai pajungiama laikui. Toks dalykas yra galimas, jei laikas, kaip vidinio jutimo forma, įgalina subjektą paversti jo paties objektu, t.y. atlikti refleksijos veiksmą. Šiuo požiūriu pačių subjekto stebėjimo formų temporalinė refleksija, ar tai būtų erdvė ar laikas, galų gale yra nekas kita kaip laikas.

Augustino klausimas „kas yra laikas?“ Kanto filosofijoje virsta klausimu „kaip yra laikas?“, nes laiko kaip stebėjimo transcendentalinės apriorinės formos apibrėžimas suponuoja jo funkcinių charakteristikų analizę santykyje su atsiveriančiu daiktiškumu.

Kanto suformuluota metafizinė laiko sąvokos aptartis grynojo proto kritikoje:

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 773 žodžiai iš 2545 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.