Laimės ir draugystes vertybės pagal aristotelį ir platoną
5 (100%) 1 vote

Laimės ir draugystes vertybės pagal aristotelį ir platoną

Laimės ir draugystes vertybės pagal Aristotelį ir Platoną.

Kiekviena žmonijos dvasinės kultūros sritis, kuri yra įleidusi šaknis istorijoje ir kuri savo raidoje remiasi įgyjamų vertybių perėmimu, yra iškėlusi didžių asmenybių, su kuriomis paprastai asocijuojasi visa ši kultūrinės kūrybos šaka. Tačiau ir didžios asmenybės, nors jas dažniausiai sunku palyginti, nebūna vienodai reikšmingos, todėl net didžiųjų žmonių areopage neprilygstamas autoritetas pripažįstamas tik nedaugeliui, ir jų vardai įgyja tiesiog simbolinę prasmę.

Vienas iš tokių neprilygstamų autoritetų filosofijoje – Aristotelis (384 – 322 m.pr.m.e.).

Aristotelio filosofijos istorinė reikšmė itin ilgaamžė. Ne tik amžininkai žinojo jį kaip garsų filosofijos mokytoją, įsteigusį savo mokyklą, išlikusią dar ilgai po įkūrėjo mirties. Jo vardas neužmirštas ir viduramžiais, kurie apskritai nebuvo palankūs filosofijai tarpti. Beveik visi naujosios filosofijos kūrėjai ne tik rėmėsi vienomis ar kitomis Aristotelio idėjomis, bet ir kiekvieną reikšmingesnę savo filosofijos naujovę siejo su klausimu, kas yra gyva Aristotelio filosofijoje ir gali būti perimta iš jos. Net ir to meto gamtos tyrinėtojai atidavė pagarbos šiam senovės filosofui duoklę, – atidavė tuo, kad ilgai turėjo pratintis eksperimentuodami labiau pasikliauti savo akimis negu didžiojo Aristotelio teiginiais.

Aristotelis – antikinio pasaulio mąstytojas. Senovės graikų filosofija buvo nuostabus, bet trumpalaikis šio pasaulio dvasios želmuo. Vešliai suklestėjęs ir pražydęs, jis greitai perėjo visus raidos tarpsnius ir subrandino vaisius. Aristotelis ir buvo viso šio filosofijos raidos ciklo branda, tačiau kartu ir jo pabaiga. Jis užbaigė filosofijos paieškas, apžvelgdamas jos nueitą kelią, susumuodamas svarbiausius jos rezultatus, ir išreiškė visa tai metafizine sistema, kuri teisėtai pretenduoja būti antikinio pasaulio mokslo kompendiumu ir enciklopedija.

Aristoteliui, geriausiam Platono mokyklos mokiniui, bendra Platono filosofijos linkmė nekėlė abejonių. Jam buvo nepriimtina tik viena idėjų teorijos išvada – idėjų hipotizavimas, jų pavertimas atskiru pasauliu, jų visiškas atskyrimas nuo daiktų ir reiškinių pasaulio, kurį jos turėtų paaiškinti. Į tai iš esmės ir buvo nukreipta idėjų teorijos kritika. Aristotelis manė, kad Platono idėjų teoriją galima ir reikia suderinti su kasdieniu žmogaus patyrimu, su sveiku protu. Lemiamą reikšmę visai Aristotelio filosofijai turi jos intencija – remiantis Platono idėjų teorija, paaiškinti reiškinių pasaulį. Tokia intencija savaip sumenkino idėjų pasaulį, nes idėjoms nejučiomis buvo priskiriama tarytum pažinimo priemonės reikšmė.

„Kas yra eudaimonia?“ „Eudaimonia“ dažnai verčiama kaip laimė. Iš tiesų Aristotelis užduoda klausimą, kuris moralei yra kertinis – „Koks yra visų geriausias ir patsai vertingiausias gyvenimas, kokį tik žmogus apskritai gali gyventi?

Aukščiausiojo gėrio sutapatinimas su laime galbūt jau yra apskritai visų pripažįstamas dalykas. Vis dėl to kas yra laimė? Į tai atsakysime, jei suvoksime, koks yra žmogui būdingas darbas.

Aristotelis nuo klausimo, ką žmogus kaip toks daro, pereina prie klausimo, ką daro geras žmogus; ir identifikuoja šį klausimą klausimu. Kas yra žmogui geras gyvenimas? Žmogui tuomet darbas yra sielos veikla pagal protą arba ne be proto. Jeigu tam tikro žmogaus ir gero žmogaus darbą rūšies atžvilgiu vadiname tapačiais, atitinkamo darbo pranašumu laikydami meistriškumą, jei taip yra tai gėris žmogui yra sielos veikla pagal jam būdingą dorybę, o jeigu yra daug dorybės pavidalų, tai pagal geriausią ir tobuliausią dorybę. Reikia dar pridurti – per visą gyvenimą. Juk viena kregž-dė dar ne pavasaris, taip pat ir viena diena. Panašiai taip nepadarys laimingo žmogaus viena diena ar trumpas laiko tarpas. (2, 28-29)

Pagal Aristotelį visos veiklos rūšys turi vieną tikslą, tai bus ir viena veikla pasiekiamas gėris, o jei yra daug tikslų, tai bus daug ir pasiekiamų gėrybių.

Jeigu yra tik vienas galutinis tikslas, tai jis bus ir bus mūsų siekiamas gėris., o jeigu jų yra daug, tai gėris bus tas, kuris bus tobuliausias. Tikslą, kurio siekiame tik dėl jo paties, vadiname tobulesniu už tą, kuris yra ta priemonė, kitam tikslui pasiekti, o tą, kurio niekuomet nesiekiame dėl kitų tikslų, – tobulesniu už tuos tikslus, kurių siekiame ir dėl jų pačių ir dėl kitų tikslų. Absoliučiai tobulu vadiname tą tikslą, kurio siekiame tik dėl jo paties, o niekuomet – dėl kitų tikslų.

Toks gėris kaip tik yra laimė. Mat ją visuomet pasirenkame dėl jos pačios, o niekuomet – dėl ko nors kito. Garbę, malonumą, išmintingumą, kiekvieną dorybės rūšį pasirenkame ir dėl jų pačių – juk, niekuomet nesitikėdami iš jų kokios naudos, mes kiekvieną iš jų pasirinktume, bet ir dėl laimės, nes manome, kad jie mus ves į laimę. Tačiau laimės niekas nepasirenka dėl kitų dalykų, o pasirenka tik dėl jos pačios.

Tas pat išeina ir remiantis [laimės] pakankamumo sau sąvoka. Mat tobuliausiam gėriui pakanka paties savęs. Pakankamumo sąvoką mes taikome ne tik paskiram vienišam žmogui, bet taip pat susijusiam su tėvais, vaikais, žmona ir apskritai su draugais, nes žmogus iš prigimties yra skirtas bendruomenei. Tik
reikia nustatyti kokią nors šių ryšių ribą, nes jei siesime žmogų su protėviais, ainiais ir draugų draugais, nebus galo. Pakankamu sau mes vadiname tai, kas, visiškai atskirai imama, padaro gyvenimą pageidaujamą ir neturintį jokių trūkumų. Manome, kad toks dalykas yra laimė: ji yra labiausiai iš visų gėrybių siektina, nes nėra kitų gėrybių sumos sudedamoji dalis, o jei įjungtume ją į kitų gėrybių aibę, net mažiausio gero dalyko prisidėjimas padarytų ją dar labiau siektiną; mat tas priedas padidintų jos vertę, o didesnė gėrybė visuomet yra labiau siektina. Taigi atrodo, kad laimė yra tai, kas tobula, kam pakanka savęs paties; ji yra mūsų veiklos galutinis tikslas.

Aukščiausiojo gėrio sutapatinimas su laime galbūt jau yra apskritai visų pripažįstamas dalykas, bet vis tiek būtų pageidautina nusakyti, kas ji yra. (1, 71-72)

Laimę reikia tyrinėti ne tik loginėmis išvadomis ir prielaidomis, iš kurių darome tas išvadas, bet taip pat žmonėse paplitusiomis nuomonėmis apie ją, nes su tiesa visi faktai susitinka, o tarp netiesos ir tiesos tuojau iškyla nesutarimų.

Gėrybės yra skirstomos į tris rūšis: į vadinamąsias išorines, į sielos gėrybes ir kūno gėrybes. Iš jų sielos gėrybes mes laikome aukščiausiomis gėrybėmis tikrąja to žodžio prasme, o sielos veiklą ir darbą priskiriame prie sielos gėrybių. Taigi gėrio apibrėžimas yra teisingas, jis sutinka iš senovės einančia žmonių nuomone, filosofai jį taip pat priima. Jis yra teisingas dar ir dėl to, kad tam tikra veikla ir darbas yra skaitomi galutiniu tikslu, nes tuo galutinis tikslas priskiriamas prie sielos, o ne prie išorinių vertybių. Su apibrėžimu dera ir teiginys, kad laimingas žmogus gerai gyvena ir jam gerai einasi, nes laimė yra geras gyvenimas ir gerovė.

Laimės apibrėžime yra ir visi paprastai žmonių reikalaujami laimės elementai. Mat vieniems laimė yra dorybė, kitiems supratingumas, dar kitiems – filosofų išmintis. Kiti prie šių dalykų arba prie vieno kurio nors iš jų prideda malonumą arba juos supranta kaip neatskiriamai susijusius su malonumais, pagaliau dar kiti prie šio viso dar prideda išorinę sėkmę.(1, 73-74)

Taigi laimė yra aukščiausias, gražiausias ir maloniausias gėris; tos trys sąvokos yra viena nuo kitos neatskiriamos, kaip pasakyta Delo įraše :

Kas teisingiausia – gražiausia, o būti sveikam – naudingiausia.

Bet maloniausia užvis – tai ką tu myli, laimėt.Laimė yra daug kam prieinama, ją gali įsigyti visi, jei tik jie nebus doroviškai suluošinti. Jei geriau šitokiu būdu tapti laimingam, o ne atsitiktinai, tai reikia manyti, kad iš tikrųjų taip ir yra, nes dalykams, kurie susiję su prigimtimi, būdinga būti kuo tobuliausiems.

Ar laimė yra atsitiktinumas? Laimė yra tam tikra sielos veikla jai būdingos dorybėw prasme. Iš kitų gėrybių vienos laimei būtinos, o kitos savo esme yra jai tik pagalbinės priemonės ir naudingi įrankiai. Juk gyvenime įvyksta visokių pasikeitimų ir visko atsitinka: net laimingiausią žmogų senatvėje gali ištikti baisios nelaimės.

O gal nė vieno žmogaus negalime pavadinti laimingu, kol jis tebegyvena? Ar galima sakyti, kad miręs žmogus yra laimingas? Gal tai būtų nesąmonė, ypač kad mes laimę laikome tam tikra veikla.

Jeigu reikia žvelgti į gyvenimo pabaigą ir tik tada laikyti žmogų laimingu – ne dėl to kad jis yra laimingas, bet kad anksčiau buvo laimingas, tai argi nekeista, jei tada, kai žmogus laimingas, bus vengiama sakyti dėl tos priežasties, kad jų gyvųjų nenorima vadinti laimingais, nes galimi visokie laimės pasikeitimai, o laimė įsivaizduojama kaip tai, kas pastovu ir labai sunkiai išjudinama, tuo tarpu žmogų dažnai ištinka visokios likimo permainos? O gal apskritai klaidinga žiūrėti likimo permainų? Juk ne nuo jų priklauso tai, kas gera ar bloga. Tikrajai laimei lemiamas dalykas yra dorovinis tobulėjimas.

Laimingas žmogus visuomet jaus siekimą laimės pastovumą, visą gyvenimą jis išliks toks pat laimingas. Jei ne visuomet, tai bent dažniausiai jis savo darbu ir kompetencija realizuos dorovines vertybes, o atsitiktinės laimės permainas iškęs kuo kilniausiai, prisitaikydamas prie kiekvienos jų – tai bus tikrai geras žmogus , tvirtas, nepriekaištingas.

Žinoma, Aristotelis nė neketina įstengti pateikti detalų receptą geram gyvenimui pasiekti. Kad taip padaryti neįmanoma, jis pats mėgina tai pabrėžti.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1591 žodžiai iš 5241 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.