Laisvalaikis
5 (100%) 1 vote

Laisvalaikis

TEMOS PAGAL PAVEIKSLĖLĮ

Močiutės portretas

(Dviese. Charakteris. Meilė. Laikas)

Ant mano suolo guli senyvos moters portretas. Žiūrėdama į jį aš prisimenu ir savo žilagalvę senelę.

Senosios moters galvą gobia balta skarelė. Galbūt močiutė po šia skepetaite norėjo paslėpti žilą ploną kaselę, o gal po ja dar slepiasi juodos, šerkšno nepadabintos sruogelės. Gilios raukšlės išvagojusios visą senolės veidą. Tai išminties, patirties, galbūt nelengvo gyvenimo ženklai… Kadaise, pažiūrėjusi į veidrodį, ji galėdavo išvysti jauną, švelnų ir lygų veidą, o dabar… Vėjo nugairintas, skausmo, netekčių raukšlių pažymėtas. Ir niekada jau jis nebebus toks, koks buvo jaunatvėje. Tačiau veido raukšlėse įdubusios akys taip ir nepasikeitė. Žvilgsnis tik pakito. Jis jau nebe toks svarbus, pasitikintis, veržlus, kaip buvo jaunystėje. Ne veltui sakoma, kad „akys – sielos veidrodis“. Akyse viskas atsispindi. Dabar iš jų žvelgia bailus,liūdnas, nuvargęs žvilgsnis. O akys tokios pat mėlynos kaip ir tada, kai dar jose degė meilės, gyvenimo džiaugsmo kibirkštėle…

Nosis močiutės didelė, šiek tiek pakumpusi. Kartais ir mes juokaujame : „Ausys ir nosis iki gyvenimo pabaigos auga.“ Galbūt todėl nosis labai išryškėja, atrodo tokia grubi tarp giliai įkritusių akių ir kietai sučiauptų lupų.

Ak, o lūpos!.. Neteko jos jau vyšnių raudonumo spalvos, nebėra tokios putlios ir gundančios. O dar jaunystėje sakydavo senelei: „Ach, Eugenija, tos tavo kraujo raudonumo lūpos… Tokios viliojančios…“ Močiutė juokiasi prisiminusi tuos žodžius. Tačiau jos juokas išlikęs tik mano atmintyje, o portrete teliko į mane žvelgianti nuliūdusi moteris.

Daug ką byloja močiutės rankos, tokios suglebusios, raukšlėtos, baltumo netekusios… Tai ligų, sunkių darbų rezultatas. Ir dar pirštai, adatų subadyti. Oi, daug senolė rūbų yra pasiuvusi! Rankos išduoda ne tik močiutės meilę darbui, bet ir jos pomėgius. Nors jau nueitas ilgas gyvenimo kelias ir sveikatos ne tiek daug, tačiau rožių senelė negali pamiršti iki šiol. Tai pačios brangiausios močiutei gėlės, primenančios jaunystę. Turbūt dėlto ir ant skarelės išsiuvinėtos rožytės…

Daug apie žmogų pasako ir laikysena, drabužiai… Tačiau turbūt ne tai svarbiausia. Charakterio bruožai atsispindi portrete. Akių žvilgsnis, lūpos rodo, jog tai rimta, tačiau švelni ir mylinti motina.

Šalia senosios sėdi anūkėlė. Ir josios akys labai panašios į senolės. Ir žvilgsnis, lūpos… Juk kada nors ir ši mažylė taps miela močiute. Nesibaigianti gyvenimo, kartų ratas mus lydi daugybę metų. Ir aš pasensiu, tapsiu močiute. Norėčiau, kad ir mane kas nors prisimintų, minėtų tik geru žodžiu.

Papročiai. Tradicijos. Šventė

Papročiai – tai įprasti poelgiai, kurie ilgainiui tampa žmonių gyvenimo norma. Žmogus auga tam tikroje aplinkoje, todėl perima jos papročius ir beveik niekad jų nepakeičia. Papročiai, kurie perduodami amžius į amžių, virsta tradicijomis. Tradicijų niekas specialiai nekuria, jos gimsta ir keičiasi per ilgus dešimtmečius ar net šimtmečius. Į tradicijas įeina tam tikros apeigos, atliekamomis įvairių švenčių proga.

Lietuvių papročiai, tradicijos ir su jomis susijusios apeigos susiformavo la¬bai seniai. Per amžius kito jų prasmė ir forma, tačiau tauta iki šių dienų išsaugojo tas tradicijas ir apeigas, kurios sudaro prasmingiausią jos gyvenimo dalį. Vienos iš tokių yra Užgavėnės.

UŽGAVĖNĖS

Paskutinė diena prieš gavėnios pradžią vadinama Užgavėnėmis. Jos paprastai būna antradienį, o trečiadienį jau Pelenų diena, prasideda ilgas, rimtas ir liesas gavėnios metas. Pasilinksmini¬mai, šokiai, dainos, vaišės buvo draudžiamos ne tiek Bažnyčios, kiek tradicijų. Todėl žmonės stengėsi Užgavėnes praleisti linksmai, triukšmingai, valgyti kiek galima daugiau ir riebiau, ,,kad užtektų per visą Gavėne“.

PRIETARAI

Per Užgavėnes nepatariama sėdėti namie. Reikia kuo toliau išvykti nuo jų ir savo rūpesčių . Ūkininkai tai darydavo, kad linai gerai augtų, kad arkliai eiklūs būtų. Šeimininkas įsidėdavo į roges visus savo bičių avilius ir pavažinėdavo, kad bitės vasarą netingėtų, toli skraidytų ir daug medaus prineštų. Pasivaikščiojimas ar pasivažinėjimas Užgavėnėse naudingas ne tik gyvuliams ir augalams, bet ir žmonėms. Kas per Užgavėnes namie nesėdi, tas visus metus turės progų pakeliauti, naujas vietas pamatyti. Seniau pasninkas buvo labai griežtas: mėsos valgyti iš viso nebuvo galima septynias savaites, o pieno vartoti tik retkarčiais; suaugusieji tegalėjo valgyti tris kartus per dieną – vos vieną kartą iki soties. Dar Užgavėnės pasižymi būrimais, spėjimais, bet jie beveik visi susiję su žemės ūkiu. Būrimus ir tam tikras apeigas atlikdavo ūkininkai ir jų šeimų nariai. Dabar sustosime prie Užgavėnių kaukių, persirengėlių – prie linksmojo Užgavėnių karnavalo.

Tie persirengėliai yra visa Užgavėnių linksmybių esmė. Užgavėnių karnavalai žinomi ir kitose tautose. Užgavėnės – pavasario pradžia. Ne to pavasario, kuris pasireiškia (ypač Lietuvoje) pirmuoju žalumu, bet pavasario, nugalinčio žiema, prailginančio dieną; žadančio naujo derliaus auginimo laiką.

KAUKĖS

Lietuviškas karnavalo kaukes pasidarydavo patys žmonės. Jose labai daug
išradingumo, nors kaukės padaromos iš paprastų, visur randamų medžiagų: medžio, kailio, linų, lentelių, pakulų ir pan. Buvo mėgstama persirengti elgetomis, čigonais, žydais.

Stambūs, aukšti vyrai dažnai persirengdavo moterimis, o moterys – vyrais. Pačios įdomiausios kaukės vaizdavo gyvulius. Jas pasidaryti yra sunkiausia, kadangi reikia atvaizduoti gyvulį panašiai, kaip jis atrodo, be to reikia daug medžiagų. Dažnai keli persirengėliai su savo kaukem atlieka tam tikrus vaidinimus. Kartais vaidinimuose giltinė susikauna su velniu dėl kurio kito veikėjo.

ŠVENTIMAS

Persirengėliai eina iš vienų namų į kitus, pakeliui yra vaišinami Užgavėnių valgiais ir gėrimais, o Užgavėnių valgiai dažniausiai būna blynai, saldainiai ar riestainiai. Jų eisena labai triukšminga, lydima juokų ir dainų. Pagaliau visi susirenka į vienus namus, kur karnavalas užbaigiamas vaišėmis (žinoma, tik iki vidurnakčio). Karnavalo eisenoje vežama parėdyta figūra, įvairiose Lietuvos vietose skirtingai vadinama: Kotre, More, Čiučela ir dar kitaip. Kaune ir jos apylinkėse dažniausiai man teko susidurti su vardu Ciucela, tai aš ją taip ir vadinsiu. Kadangi Čiučela buvo tokia netvarkinga, išsipešusi, susitaršiusi, tai ir dabar sakoma apie netvarkingai apsirengusią moterį ar merginą: ,,Atrodo, kaip tikra Čiučela!“

Eisena pasibaigia kurioje nors sutartoje vietoje, kur jau iš anksto sukrautas didelis laužas. Čiučela užverčiama ant laužo ir sudeginama. Taip simboliškai išreiškiama linksmojo po kalėdinio mėsiedo pabaiga. Seniau Čiučela sudeginimas arba paskandinimas reiškė visų demoniškųjų žiemos būtybių sunaikinimą, pavasariui kelio atidarymą, nors dabar jo prasmė iki sių dienų pasikeitė nedaug.

AMŽINA KOVA

Persirengėliams besivaišinant kurioje troboje, visai prieš vaišių pabaigą pro duris įvirsta besipešdami du pagrindiniai Užgavėnių veikėjai: Lašininis ir Kanapinis. Lašininis tai riebus, dešromis apsikarstęs, taukais nusiblizginęs vyriškis. Jis simbolizuoja linksmą ,,riebų“ po kalėdinį laikotarpį, vadinamą mėsiedu. Iki šiol jis karaliavo žemėje, bet štai Kanapinis – liesas, išdžiūvęs, sunykęs, virve susijuosęs žmogeliukas- iššaukia, storulį į dvikovą. Kanapinio papuošalai: silkių galvos, aliejaus butelis, duonos plutelės… Jis yra Gavėnios pasninko atstovas. Kiekvienais metais šie du ,,sutvėrimai“ kovoja Užgavėnių vakare, kiekvienais metais Lašininis pralaimi kovą, išvejamas pro duris, o ,,velnias“ su džiaugsmu nuseka paskui, pasimojęs giltinei: gal šį kartą pavyks nugalėtąjį sugauti. Likęs troboje, Kanapinis pagriebia storą virvę, nuvytą iš kanapių, ir pradeda ja mosikuoti po trobą, vaikyti pramogautojus, žarstyti nuo stalo vaišes. Laikas baigti Užgavėnių linksmybes ir susikaupti Gavėniai. Buvo valgoma bent 9 kartus (kai kur 12 kartų) su mėsa, riebiai. Prieš 12 val. nakties visos vaišės ir linksmybės turėjo pasibaigti, nes nuo to laiko prasideda gavėnios pasninkas. Kad nebūtų užtęstos vaišės, kai kuriose Lietuvos vietose apie vienuoliktą valandą nakties skambindavo bažnyčios varpai: visi tuomet žinojo, kad laikas baigti užsigavėjimą ir skirstytis namo.

VALGIAI

Pagrindinis Užgavėnių valgis yra blynai ,arba dar vadinami sklindžiais, dažniausiai kepami iš miltų, su obuoliais, su mielėmis arba ir paprasti. Kai kur buvo verdamos spurgos, bet jas taip pat reikėdavo suvalgyti prieš gavėnios pradžią, nes spurgos verdamos kiauliniuose taukuose. Žemaitijoje buvo mada užsigavėti šiupiniu (šis valgis gerai žinomas ir Mažojoje Lietuvoje). Šiupinys verdamas iš kruopų, žirnių, miltų, lašinukų su įvairiais prieskoniais. Kartu verdama kiaulės uodega, kurią įsmeigia į šiupinio dubens vidurį (šiupinys yra kaip tiršta košė) Ir taip paduoda į stalą. Kai kur kiaulės uodega būdavo paslepiama šiupinio dubenyje: kam, šiupinį semiant, į lėkštę įdėdavo tą uodegą, tas bus labai laimingas visus likusius

Metus .Dar buvo verdami kopūstai, dešros, kepamas kugelis ir šiaip įvairūs neriebūs valgiai. Užgeriama namie darytu alumi, gira arba degtine. Degtinę gerdavo tik vyrai. Gerti vandenį Užgavėnėse nepatariama, nes visus metus troškulys kamuos.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1581 žodžiai iš 5166 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.