Laisve1
5 (100%) 1 vote

Laisve1

T U R I N Y S

ĮVADAS……………………………………………………………………………. 2

Laisvės samprata……………………………………………………………….. 3

Laisvės realumo faktai……………………………………………………….. 5

Asmens išsilaisvinimas……………………………………………………….. 6

Lietuvių mąstytojai apie laisvę……………………………………………. 7

Vidinė laisvė………………………………………………………………………. 8

Išvados………………………………………………………………………………. 9

Literatūra………………………………………………………………………….. 10

Laisvė yra visų vertybių versmė:

nėra nieko žmogiškai vertinga,

kas nėra laisvai pasiekta.

(Juozas Girnius)

Įvadas

Kasdieniame gyvenime laisvę suprantame įvairiai: kaip valios laisvę, sąžinės laisvę, kūrybos laisvę. Paprastai žmogus save laiko laisvu tada, kai jam niekas netrukdo daryti tai, ką jis nori, ir niekas neverčia daryti to, ko nenori. Tačiau ar tai išreiškia laisvės esmę? Į šį klausimą atsakymo ieškoma jau seniai. Dar prieš kelis šimtus metų M. Montenis rašė: „Mano laisvės troškimas toks didelis, kad jei man kas uždraustų aplankyti Indijos kampelį, aš pasijusčiau labai nuskriaustas“. Pilnavertės laisvės požiūriu, šis M. Montenio laisvės troškimas visai neatrodo didelis. Tai normalus ir doras troškimas. Tai kultūros lygio troškimas, siekiąs patenkinti tiktai vieną normalų poreikį.

Visiškai teisūs tie, kurie tvirtina, kad laisvė nėra nei chaosas, nei anarchija, nei savivalė, o protingas bei išmintingas pasirinkimas, pagrįstas žinojimu ir supratimu, kas yra dorovinga ir kas — ne. Laisvė, lygiai kaip teisingumas ir taika, yra vienas didžiųjų žmonijos idealų, sudarančių kultūros idealo visumą.

Viena aišku, kad laisvė negali likti be vertybių. Antraip — laisvė arba pervertinama, žmonės tampa laisvės fanatikais, kurie vėl griebiasi prievartos, arba atsiduoda savo malonumų tenkinimui.

Laisvės samprata

Apie laisvę nūdienos pasaulyje šnekama daug ir aistringai. Ir ne tik kalbama. Už laisvę kovojama, už laisvę liejamas kraujas, grumtynėse už laisvę susiduria ne tik paskiri žmonės, ne tik tautos, bet ir ištisi kontinentai. Atrodo, kad žodis „laisvė“ nėra buvęs toks patrauklus, niekada laisvės vynas taip nesvaigino ir negundė kaip šiuo metu. Bet dažnai už laisvę kovojama visiškai nesuprantant, kas ji yra ir kas ji galėtų būti. Kai kovojama už duoną viskas aišku, nes duonos skonis žinomas visiems. O laisvės skonis? Koks jis? Jei už laisvę kovoja vergas, niekada jos neragavęs ir nežinantis jos skonio, už ką jis grumiasi? Kitas dalykas, kai laisvės siekia laisvas žmogus, iš kurio norima laisvę atimti. Jis, laisvasis, žino kas yra laisvė, ir pasiryžęs dėl jos aukoti viską, net savo gyvybę. Bet ir laisvasis — ar jis iš tikrųjų žino kas yra laisvė? Taip, jis žino, kai gyvena laisvas žmogus ir laisvų žmonių bendrija. Jis gyvena sau, o ne šeimininkui, kuriam turi vergauti, ne valstybei, atimančiai iš jo daugiau kaip pusę to, ką jis sukuria, ir netgi dalį jo paties buvimo.

Politinė, ekonominė ir socialinė laisvė — dalykas akivaizdus: ji sutampa su paskiro žmogaus ar tautos nepriklausomybe, su galimybe pačiam spręsti savo reikalus, pačiam būti atsakingam už savo gyvenimą ir mirtį. Nepriklausyti nuo kito ir kitam — toks būtų paprasčiausias, bet ir abstrakčiausias laisvės apibūdinimas. Maždaug taip laisvę supranta dauguma žmonių.

Tačiau tokia laisvės samprata, nors ir teisinga, toli gražu yra nepakankamai gili ir net vienpusiška. Politika ir ekonomika neapima visos žmogaus būties, o laisvės šaknys apraizgo giliausius tos būties klodus. Žmogus apskritai tėra žmogus tiek, kiek jis yra laisva būtybė. Nelaisvas žmogus gali būti laikomas žmogumi tik biologiškai ir labai nedaug skiriasi nuo gyvulio. Neatsitiktinai senovės romėnai vergus vadino kalbančiais gyvuliais. Tik laisvė iškelia žmogų virš gyvulinės egzistencijos ir padaro jį išskirtine būtybe, t.y. būtybe, gyvenančia nebe tik gamtiškai, bet, galima tarti, antgamtiškai. Todėl antras laisvės apibūdinimas galėtų būti toks: ji išskiria žmogų iš gamtos. Tačiau kaip ir kokį žmogų? Juk visiškai išsiskirti iš gamtos žmogus negali. Jis ne angelas ir ne Dievas. Jis — kūniška būtybė, o kūno poreikiai yra gamtiški ir palenkti gamtiniam būtinumui. Žmogus turi valgyti, gerti, turėti pastogę, pratęsti giminę ir todėl
visada lieka pririštas prie gamtos. Prigimtis jį pasmerkia likti gamtoje; žmogaus kūnas neleidžia jam būti visiškai laisvam. Šiuo požiūriu žmogaus laisvė nėra laisva nuo gamtos. Ji suvaržyta gamtinės būtinybės. Be to, žmogus yra kolektyvinis padaras, gyvenantis tik visuomenėje ir suvaržytas socialinės būtinybės. Žmogaus kūno poreikiai yra ne tik gamtiniai, bet ir socialiniai, todėl visuomenė taip pat varžo paskiro žmogaus laisvę.

Vadinasi, žmogaus laisvės pagrindas yra ne žmogaus kūnas su jo poreikiais, bet kažkas kita, kas, nors ir susiję su kūnu, nėra vien tik kūnas ir kūniškai nepaaiškinama. Tas „kažkas“ nuo seniausių laikų buvo vadinama siela, dvasia, sąmone arba protu. Laisvės šaltinis yra protinga siela arba sąmoninga dvasia. Žmogus yra laisvas tik tiek, kiek jis yra protingas, t.y. pats gali rinktis savo gyvenimo kelius, pats valdyti save ir reguliuoti savo elgesį. Žmogus, suvokiantis savo išskirtinį individualumą, vadinamas asmeniu. Taigi dabar aiškėja, kad laisvas žmogus išsiskiria iš gamtos kaip savo individualumą suvokiantis ir įtvirtinantis individas, t.y. kaip asmuo. Laisvė visada, visur ir visų pirma yra asmeninė laisvė arba žmogaus, kaip asmens, išsiskyrimas iš anoniminės visumos. Asmens išskirtinumas ir laisvė yra tapatūs dalykai. Asmeninė egzistencija yra giliausias laisvės šaltinis. Tik asmuo yra iš tikrųjų laisvas. Kol žmogaus egzistencija neįsiasmenina, kol žmogus nesuvokia savo asmeninio unikalumo, jis negali būti laisvas ir nėra laisvas. Laisvė, kaip save įtvirtinančio asmens išskirtinumas yra ir politinės, ir ekonominės laisvės pamatas. Kol atskiras žmogus nesusivokia esąs asmuo, negali atsirasti ir kolektyvinė, pvz., tautos, laisvė net tuo atveju, kai tauta turi savo valstybę ir nepriklauso nuo kitų tautų ir valstybių. Ne kolektyvas daro žmogų laisvą, t.y. paverčia jį asmeniu, o paskiras žmogus, pats tapęs asmeniu, daro laisvą ir kolektyvą — kaip asmenų bendriją. Laisva tauta sudaryta iš asmenų, o ne iš biologinių individų. Priešingu atveju ir skruzdėlyną turėtume vadinti laisvės viešpatija.

Taigi laisvės pradžia yra asmuo, suvokiantis savo unikalumą, bei išskirtinumą ir net priešinantis save viskam, kas nėra jis pats, t.y. gamtai ir visuomenei. Bet čia iškyla labai kebli problema: jei laisvės pagrindas yra išskirtinis asmuo, tada tas asmuo yra juo laisvesnis, juo labiau jis ne tik išsiskiria, bet ir atsiskiria nuo gamtos ir visuomenės, t.y. nuo daiktų ir kitų žmonių. Deja, labai dažnai laisvė taip ir suprantama: esu laisvas tik tiek, kiek atsiskiriu nuo kitų ir elgiuosi taip, kaip man patinka, be atodairos į kitus, niekieno nevaržomas ir nuo nieko nepriklausomas. Tokios laisvės pavyzdžiu galėtų būti nuo grandinės nutrūkęs šuo arba, pavyzdžiui, girtas, siautėjantis chuliganas — „daro ką nori“, nepripažindami jokių ribojančių saitų, jokių elgesio taisyklių, žodžiu nepaisydami Kitų ir Kito buvimo, o sykiu paneigdami ir kito žmogaus laisvę. Tačiau, atsiskirti nuo kitų, elgtis kaip patinka nėra vienas ir tas pat. Toks atsiskyrimas ir toks elgesys yra savavališki, bet jie nėra visiškai laisvi. Turime aiškiai skirti savivalę ir laisvę. O labai dažnai laisvė yra suprantama kaip savivalė ir galimybė savavaliauti. Savivalės būsenoje dažniausiai daugiausia „laisvės“ turi stipriausias, užtat silpnesnieji taip suprastos laisvės turi vis mažiau ir mažiau, kol pagaliau yra visiškai pavergiami stipriausiojo arba stipriausiųjų grupės. Savivalė visada įtvirtina stipresniojo valdžią silpnesniam. Anarchija skatina tironiją. Net gamtos atžvilgiu žmogaus savivalė yra neleistina, nes ji baigiasi katastrofa, t.y. paties žmogaus susinaikinimu. Kita vertus, savivalė visada akla yra gamtinė jėga, iš kurios kyla savivalė. Būti aklam — tai tas pat, kas būti neprotingam, nes aklas negali pats rinktis savo kelių. O jeigu asmens branduolys yra protas, savavaliaujantis padaras nėra asmuo. Jį valdo prigimtiniai gaivalai: instinktai, geiduliai, gyvuliniai potraukiai. Jis ir yra tų visų gaivalų vergas, todėl, nors ir būdamas labai stiprus, vis tiek nėra laisvas.

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 1371 žodžiai iš 4145 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.