Laisvos prekybos europos sąjungoje principai
5 (100%) 1 vote

Laisvos prekybos europos sąjungoje principai

TURINYS

ĮVADAS 3

I. BENDROSIOS RINKOS ĮKŪRIMAS IR JOS TEISINIAI PAGRINDAI 4

2. LAISVO PREKIŲ JUDĖJIMO ES PRINCIPAI 6

3. MUITAI IR PANAŠIOS KLIŪTYS 9

3.1. Bendri muitų tarifai 9

3.2. Muitų ir rinkliavų turinčių tokį pat poveikį draudimas 10

3.3. Mokesčių harmonizavimo Europos Sąjungoje esmė ir principai 11

3.4. Mokesčių diskriminacija 11

3.4.1. Tiesioginė ir netiesioginė diskriminacijos 11

3.4.2. Diskriminacinis vidaus apmokestinimas 12

4. LIETUVOS INTEGRACIJA Į EB BENDRĄJĄ RINKĄ IR PREKYBOS POLITIKA 13

4.1. Lietuvos prekyba su ES 13

4.2. Užsienio prekybos rėžimai Lietuvai tapus ES nare 16

4.3. Narystės ES poveikis Lietuvos vidaus ir išorės prekybai 18

IŠVADOS 20

LITERATŪRA 22

ĮVADAS

1992 metais Lietuva ir ES pasirašė Prekybos ir komercinio bei ekonominio bendradarbiavimo sutartį ir priėmė deklaraciją dėl politinio dialogo tarp ES ir Lietuvos. Laisvas prekių, paslaugų, kapitalo ir asmenų judėjimas yra keturios bendrosios rinkos laisvės, sudarančios Europos Sąjungos valstybių ekonominės integracijos pagrindą. Geriausiai šiuo metu įgyvendinta praktikoje yra prekių judėjimo laisvė. Lietuva derybas dėl narystės Europos Sąjungoje (ES) pradėjusi 2000 m. vasario 15 d., 2001 metus baigė suderinusi 23 derybinius skyrius ir, pasivijusi dvejais metais anksčiau derybas pradėjusias šalis kandidates. Visos Europos Sąjungos valstybės narės turi tam tikras pareigas ir teises, kur yra nustatytos konkrečios dalyvavimo taisyklės. Europos Sąjungai svarbu, kad ir Lietuva sugebėtų tapti visateise ES nare, gebančia laikytis visų ES teisių ir pareigų (10, 6-7psl).

Formaliai bendra rinka Europos Sąjungoje formavosi nuo 1985 m., o šis procesas baigėsi 1992 m. Europos sąjunga šiuo metu būtent ir yra bendra rinka. Tai stipriausia ekonominės integracijos pakopa. Kuriant bendrą vidaus rinką, pirmiausiai buvo numatyta panaikinti visus iki Europos Ekonominės Bendrijos atsiradimo importo ir eksporto tarp valstybių narių muitus.

Taigi pagrindinis mano šio darbo tikslas yra išanalizuoti Europos Sąjungos laisvos prekybos kūrimosi bei funkcionavimo ypatumus, išsiaiškinti kokios yra pagrindinės kliūtys ir jų šalinimo būdai. Be to šiame darbe dar aprašiau Lietuvos ir Europos Sąjungos tarptautinio bendradarbiavimo prekybos srityje aspektus, išskyriau užsienio prekybos rėžimus Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare. Kadangi liberalizavus prekybą su ES, Lietuvos užsienio prekybos struktūroje įvyko svarbių pokyčių ir buvo pastebėtas ryškus prekybos srautų persiorientavimas iš Rytų valstybių Vakarų Europos link, tai taip pat išanalizavau narystės Europos Sąjungoje poveikį Lietuvos vidaus ir išorės prekybai.

Taigi savaime suprantama, kad ypač daug dėmesio Lietuvos Respublikoje turi būti skiriama rinkos priežiūrai. Tuo tikslu 1999 metais priėmus Lietuvos Respublikos produktų saugos įstatymą, buvo nubrėžtos aiškios institucinio Lietuvos Respublikos rinkos priežiūros sistemos pertvarkymo gairės.

I. BENDROSIOS RINKOS ĮKŪRIMAS IR JOS TEISINIAI PAGRINDAI

Po antrojo pasaulinio karo, penktojo dešimtmečio pabaigoje, pagerėjo vakarų Europos ekonomika. Buvo sukurti Vakarų Europos valstybių regioninio bendradarbiavimo pagrindai. Šioms valstybėms pagal Maršalo planą JAV teikiamos paramos koordinavimui buvo įsteigta Europos ekonominio bendradarbiavimo organizacija (ang. Organization for European Economic Cooperation). Vėliau sparčiai plėtojantis tarptautinei prekybai ir ryškėjant ekonomikos globalizacijos tendencijoms, ji reorganizuota į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją (Organization for Economic Cooperation and Development), kuri, kaip ir ją papildanti Europos Taryba, išliko ir įgyvendinus Maršalo planą.

Siekiant, kad padidėtų Europos valstybių vaidmuo pasaulio ekonomikoje ir galimybės konkuruoti, 1950 m. buvo priimtas Šumano (Shuman) planas, kuriame buvo pateikti pasiūlymai padėję Vakarų valstybių ekonominio vystymosi pagrindus. Tai buvo pirmieji EEB – Europos ekonominės bendrijos (angl. European Economic Community) kūrimosi žingsniai.

Taigi, įgyvendinant Šumano planą 1951 m. buvo pasirašyta Paryžiaus sutartis ir 1952 m. buvo įkurta EAPB – Europos anglių ir plieno bendrija (ang. European Coal and Steel Community), kurioje dalyvavo šešios valstybės (Belgija, Prancūzija, Vokietijos Federacinė Respublika, Italija, Liuksemburgas ir Nyderlandai). Šia sutartimi buvo numatyta sukurti anglies ir plieno bendrąją rinką, panaikinti muitus ir rinkliavas, taip pat kiekybinius prekybos apribojimus. Vyriausiajai valdybai – anglių ir plieno administraciniai valdžiai – buvo suteikti dideli įgaliojimai, tarp jų ir nustatyti muito mokesčius, minimalias kainas bei produkcijos kvotas, priimti sprendimus dėl investicijų. Šia sutartimi sudaryta ekonominė sistema buvo įvardijama kaip „reguliuojama konkurencija“ (9; 106-107 psl.).

EAPB veikla parengė dirvą platesnei ekonominei šešių Vakarų Europos valstybių sąjungai. 1957 m. kovo 25 d. Pasirašius Romos sutartį buvo įkurtos dvi naujos bendrijos: EEB – Europos ekonominė bendrija ir EAEB – Europos atominės energetikos bendrija (European Atomic energy Community) arba dar vadinama Euratomas.

Pagrindinis Romos sutarties elementas buvo bendrosios rinkos kūrimas, turint omenyje vidaus
rinką, t.y. ekonominę erdvę, kurioje būtų laisvas prekių, paslaugų, asmenų bei kapitalo judėjimas, ir bendrą išorinį prekių, paslaugų bei gamybos veiksnių reguliavimą. Tai reiškė diskriminacijos tarp EEB valstybių narių fizinių ir juridinių asmenų (gamintojų, paslaugų teikėjų ir vartotojų) panaikinimą. Romos sutartis taip pat numatė vykdyti bendrąją prekybos politiką trečiųjų šalių atžvilgiu.

Vienas iš svarbiausių akcentų Romos sutartyje buvo tai, kad, sukūrus Muitų sąjungą ir priėmus bendrus išorinius tarifus, neliktų muitų tarifų ir kiekybinių apribojimų, taip pat pabrėžta prekybos barjerų pašalinimo, kliūčių prekių ir asmenų, taip pat paslaugų bei kapitalo judėjimui tarp valstybių narių panaikinimo svarba, pateiktos bendrosios nuostatos dėl EEB konkurencijos politikos. Kapitalo judėjimas turėjo būti liberalizuojamas tiek, kiek to reikėjo, kad galėtų normaliai funkcionuoti bendroji rinka (9; 107 psl.).

Formaliai bendra rinka Europos Sąjungoje formavosi nuo 1985 m., o šis procesas baigėsi 1992 m. Europos sąjunga šiuo metu būtent ir yra bendra rinka. Tai stipriausia ekonominės integracijos pakopa (6; 19-20 psl.)

Taigi Europos Sąjungos užsienio prekybos politika yra viena iš anksčiausiai integruotų politikos sričių. Bendros taisyklės prekiaujant su trečiosiomis, t.y. ES nepriklausančiomis šalimis yra viena iš svarbiausių bendrosios rinkos dalių. Bendrojoje rinkoje ES valstybės narės laisvai prekiauja tarpusavyje, o prekybai su trečiosiomis šalimis taiko vienodus importo muitus ir kitas prekybos politikos priemones. Vis dėlto nepaisant tebetaikomų prekybos apsaugos priemonių kai kurių produktų atžvilgiu, ES tęsia užsienio prekybos laipsnišką liberalizavimą. Šioje srityje artimiausiu metu pagrindiniai įvykiai bus Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) derybų raundas ir pažanga liberalizuojant tarptautinę prekybą tarp jos narių.

Didžiausią postūmį tarptautinės prekybos plėtrai bei šalių gerovės augimui suteiktų tolesnis importo apribojimų šalinimas PPO rėmuose. Nors daugiau nei prieš metus Dohoje prasidėjusios diskusijos kol kas nesąlygojo svarių laimėjimų, tikėtina, jog ES čia gali imtis vadovaujančio vaidmens. Pavyzdžiui, Didžioji Britanija yra pasiūliusi iki 2010 m. visiškai pašalinti pramonės gaminių importo muitus. Tačiau, toli gražu ne visos ES šalys pritaria tokiam pasiūlymui, o bendros pozicijos formavimas ES viduje paprastai būna ne mažiau sudėtingas nei ES derybos su kitomis PPO narėmis. Be to, šiuo metu didesnį poveikį prekybos iškraipymui turi prekybos žemės ūkio produktais apribojimai bei įvairūs netarifiniai barjerai. Nuo pasiektų susitarimų šiose srityse priklausys ir šio PPO derybų raundo rezultatai bei jų poveikis tarptautinės prekybos plėtrai (13).

2. LAISVO PREKIŲ JUDĖJIMO ES PRINCIPAI

EEB valstybės narės iki 1969 m. panaikino tarpusavio prekybos apribojimus, atsisakė muitų visiems pramonės gaminiams ir daugumai žemės ūkio produktų. Be to, jos nustatė vienodus didelius muitus prekiaujant su trečiosiomis šalimis. Taigi EEB valstybės sudarė sau palankias konkurencijos sąlygas. Jų tarpusavio prekybos apimtis 1970 m., palyginus su 1958 m., išaugo 6,3 karto, o prekybos su trečiosiomis šalimis – tik 2,8 karto.

Dvylikos metų laikotarpis po Romos sutarties pasižymėjo sparčiu ir tolygiu ekonomikos augimu visose šešiose EEB valstybėse, žemu nedarbo lygiu. Jis apibūdinamas kaip nuolatinis “mišrios ekonomikos“ stiprėjimo ir socialinės gerovės metas (aukso amžius). Ir mikroekonomikos, ir makroekonomikos lygmeniu buvo svarbus valstybės vaidmuo (9; 109 psl.).

Taigi kaip jau minėjau Laisvas prekių judėjimas EB buvo kuriamas laipsniškai nuo 1969 m. – tada tarp valstybių narių sukurta Muitų sąjunga panaikino muito mokesčius ir lygiaverčio poveikio rinkliavas. Nuo 1993 m. sausio 1 d. išnyko pasienio kontrolės punktai. ES stengėsi derinti valstybių narių mokesčių sistemas bei tarifus.

EB Vidaus rinkos tikslas – panaikinti tarp valstybių narių visas kliūtis, ekonominius ir teisinius skirtumus, trukdančius jų ekonomikoms integruotis ir lemiančius nevienodas verslo sąlygas, neleidžiančias reikštis laisvos rinkos dėsniams. Pagrindiniai vidaus rinkos principai – užtikrinti laisvą prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimą, o bene svarbiausias iš jų yra laisvo prekių judėjimo garantas (15). Siekiant įtvirtinti šią laisvę, pagrindinis dėmesys yra skiriamas: a) muitų, kiekybinių apribojimų ir jiems lygiavertį poveikį turinčių kliūčių panaikinimui; b) priemonėms, taikomoms siekiant užtikrinti, kad netiesioginis apmokestinimas neiškraipys Bendrijos vidaus prekybos; c) pagal vieningos Europos rinkos programą priimtiems pozityviems teisės aktams, kur prekybos kliūtys šalinamos derinant standartus (2; 181psl.).

Laisvas prekių judėjimas suprantamas kaip laisva prekių cirkuliacija vieningoje rinkoje. Tai garantuoja ES valstybės – narės priimdamos bendras taisykles. Jeigu yra bendras užtikrinimas, tai įstatymai turi pripažinti ir patvirtinti produktą vienoje valstybėje – narėje, o kitos turi su tuo sutikti (tai vadinasi, bendras pripažinimas). Kadangi ES yra muitų Sąjunga, tai nereikia mokėti muitų tarp valstybių – narių. Tačiau muitų tarifai yra nustatyti tarp ES ir kitų valstybių.

Laisvo
prekių judėjimo kliūčių pašalinimas galbūt yra svarbiausias vieningos rinkos programos pasiekimas. Šitie pasiekimai buvo įvykdyti su didele rizika. Pavyzdžiui, tuo metu Europa buvo pripažinta dėl pasienio kontrolės pašalinimo, nes šis pranašumas daugeliui kompanijų sumažina dokumentų tvarkymo procedūras.

Pagal apžvalgą, Didžioji Britanijos firmos veikia su Didžioji. Britanijos Pramonės Konfederacijos pagalba ir ypač, tai svarbu, pridėtinės vertės mokesčio sferoje. Prekių judėjimas pagreitina sprendimus dėl pridėtinės vertės mokesčio eksportuojamom prekėm. Pačios kompanijos užuot pateikusios dokumentus pripažįsta nacionalinio pridėtinės vertės mokesčio įtaką (7; 11psl.).

Šalių prekybai daug įtakos turi prekybos kliūtimis galimų laikyti veiksnių. Remiantis įvairiais kriterijais, kliūtys skirstomos į natūralias ir institucines, matomas ir nematomas, tarifines ir netarifines. Pastarasis skirstymas atitinka Europos Bendrijos (EB) teisėje vartojamas sąvokas – muitai ir importo/eksporto ribojimai priskirtini matomų kliūčių kategorijai. Kartu esti ir nematomų kliūčių, t.y. lygiaverčio poveikio rinkliavos (tarifinės kliūtys) ir lygiaverčio poveikio priemonės (netarifinės kliūtys). Jos nuo matomų skiriasi tuo, kad prekybos sąlygas veikia netiesiogiai (5).

Įtvirtinant laisvą prekių judėjimą tarp EB valstybių narių buvo šalinamos tarifinės kliūtys – tai muito mokesčiai ir kitos rinkliavos, susijusios su prekių vežimu į kitą valstybę, ir netarifinės kliūtys (skirstomos į fizines, technines ir fiskalines) – tai importo/eksporto ribojimai bei lygiaverčio poveikio priemonės. Taigi skatinant prekybą tarp Europos Sąjungos valstybių narių yra naudojami du priemonių lygmenys:

· Tarifinių barjerų panaikinimas;

· Netarifinių barjerų panaikinimas.

Tarifinių barjerų panaikinimas

1968 m. liepos 1 d. Europos Bendrijose pradėjus funkcionuoti Muitų sąjungai, tarp valstybių narių buvo panaikinti bet kokie vidiniai muitai. Dar daugiau, buvo įvestas vieningas išorinis muitų tarifas, kuris yra vienodo dydžio visose valstybėse Muitų sąjungos narėse, tačiau skiriasi atitinkamoms prekių grupėms priklausomai nuo jų prekių ekonominio jautrumo ir nuo prekių kilmės valstybės.

Į Europos Bendrijų Muitų sąjungą įeina 25 Europos Sąjungos narės ir Turkija. Kadangi Turkijos prekių rinka pasirodė patraukli ES valstybėms, Turkija nuo 1995 m. dalyvauja prekių judėjimo laisvėje, nepaisant to, kad jos derybos dėl narystės Europos Sąjungoje nepradėtos iki šios dienos. Tačiau Turkijos neliečia paslaugų, asmenų ir kapitalo judėjimo laisvės.

Visgi Europos Sąjunga savo prekybinėje politikoje siekia daugiau nei Muitų sąjungos tinkamas funkcionavimas. Todėl čia taisyklėmis reglamentuojami ne tik muitų tarifai, bet ir kiti prekybos politikos aspektai, tokie kaip sveikatos ir aplinkos apsaugos kontrolė, ekonominių interesų apsauga netarifiniais instrumentais ir bendros išorinės politikos priemonės. Todėl Europos Sąjungoje yra panaikinti ne tik muitai, tačiau ir bet kokios kitos rinkliavos, turinčios lygiavertį poveikį (14).

Daugiau apie muitus ir jų harmonizavimą kalbėsiu sekančiame skyriuje.

Netarifinių barjerų panaikinimas

Kaip jau minėjau, netarifinės kliūtys gali būti skirstomos į fizines, technines ir fiskalines. Akivaizdžiausias fizinių kliūčių pavyzdys – pasienio muitinio patikrinimo punktai. Techninės kliūtys apima techninį prekių reglamentavimą, standartus, diskriminacines valstybių politines nuostatas prieš kitas valstybes ir pan.; fiskalines kliūtis sudaro nevienodos valstybių mokesčių sistemos ir apmokestinimo naštos. Visos šios kliūtys šalinamos dviem būdais: 1) derinant valstybių narių teisę – numatant bendrus EB prekių reikalavimus ir standartus; ir 2) naikinant valstybių narių taikomas diskriminacines praktikas, dėl kurių ribojamas kitų valstybių prekių patekimas į rinką arba jos konkuruoja su vietinių gamintojų prekėmis nelygiavertėmis sąlygomis. Pirmuoju atveju bendrieji reikalavimai nustatomi direktyvomis ar reglamentais atitinkamoms prekių grupėms arba jų savybių aspektams. Antruoju atveju techninį derinimą atstoja abipusio pripažinimo principas bei bendras prekių importo arba eksporto apribojimų bei lygiaverčio poveikio priemonių taikymo draudimas (5).

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2160 žodžiai iš 7047 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.