TURINYS
ĮVADAS…………………………………………………………………………3
1. TEISĖS AKTAI REGLAMENTUOJANTYS LEZ…………………………4
2. ES LAISVOSIOS EKONOMINĖS ZONOS…………………..…………….5
2.1 PORTUGALIJA…………………………………………………………….5
2.2 ITALIJA……………………………………………………………………..9
2.3 AIRIJA….………………….………………………………………………10
IŠVADOS….……………………….…………………………………………..12
LITERATŪRA………………………………………………………………………………………13
Pagal Europos Bendrijos (Europos Sąjungos, toliau EB/ES) teisę, laisvosios ekonominės zonos yra tokios teritorijos, kuriose visiškai arba iš dalies netaikomos įprastinės EB/ES muitų taisyklės. EB/ES teisės aktuose tokios teritorijos apibudinamos terminais: laisvoji zona, laisvo sandėliavimo zona, laisvas uostas, o literatūroje dažniausiai vartojamas laisvosios prekybos zonos terminas.
Pagrindinis teisės aktas reglamentuojantis laisvas zonas yra 1988 metų Tarybos reglamentas (papildytas 1992 metais), kuriame pateikiamas toks laisvosios zonos ar laisvo sandėliavimo zonos apibrėžimas:
– “ laisvoji zona reiškia Bendrijos muitų taikymo teritorijos dalį, atskirą nuo visos teritorijos, kurioje esančios ne bendrijos prekės, muitų ir importo politikos požiūriu, traktuojamos kaip esančios ne Bendrijos muitų teritorijoje ir negali būti paleistos į apyvartą laisvai ar įvežtos pagal kitas muitų procedūras, negu nustatyta šiuo reglamentu“.
– “laisva sandėliavimo zona reiškia Bendrijos muitų taikymo teritorijoje esančias patalpas ( saugyklas), kuriose esančios prekės traktuojamos kaip esančios ne Bendrijos muitų taikymo teritorijoje“.
Pagrindinis dokumentas tai – teisės aktas, reglamentuojantis laisvas zonas – 1988 metų Tarybos reglamentas (papildytas 1992 metais).
Panagrinėkime teisės aktus reglamentuojančius laisvąją ekonominę zoną.
Detalus šio tarybos reglamnto įgyvendinimas nustatytas 1990 metų Komisijos reglamentu.
Iki 1988 metų Tarybos reglamento, laisvosios zonos buvo reglamentuojamos vien nacionaliniais teisės aktais. 1969 metais Europos Sąjungos Taryba priėmė direktyvą dėl valstybių – narių teisės aktų, susijusių su laisvosiomis zonomis, harmonizavimo. 1975 metais EB kaip blokas prisijungė prie 1973 metų tarptautinės Kijoto konvencijos dėl muitų procedūrų supaprastinimo ir harmonizavimo.
Kai kurios laisvosiose ekonominėse zonose veikiančios lengvatinės taisyklės buvo įtvirtintos 1985 metais reglamente ir 1991 metais Komisijos reglamente dėl 1985 metų Tarybos reglamento įgyvendinimo. Taip pat laisvųjų zonų specifika numatyta 1992 metų priimtame Europos Sąjungos muitų kodekse. Pagal vieningą ES muitų kodeksą, kai kuriais atvejais atskiros taisyklės dar taikomos ES valstybių – narių užjūrio teritorijoms ( paprastai buvusioms kolonijoms).
Vieningoje Europos Sąjungos muitų erdvėje laisvosios zonos yra retas reiškinys. Visoje ES veikia tik 4 visus apibudinimus atitinkančios zonos : Portugalijos Madeiros ir Azorų salų zonos bei Ispanijos Kadiso ir Kanarų salų zonos. Tačiau ES yra keletas vadinamųjų laisvųjų uostų (Triestas, senasis Hamburgo uostas), kuriuose taikomos panašios taisyklės kaip ir zonose, tačiau jos veikia tik uosto teritorijoje.
Taip pat savotiška industrinė zona yra įsteigta Italijos Venecijos provincijoje, tačiau joje nėra numatyta muitų lengvatų o tik specifinis teritorijos administravimas ( sklypų nuoma, įmonių steigimo, kredito ir kitokios investicijų skatinimo paslaugos).
Laisvosios ekonominės zonos paparastai yra paplitusios ne industrinėse šalyse.Pastaruoju metu jos pradėtos steigti buvusiose komunistinėse Vidurio ir Rytų Europos valstybėse.
Portugalija.
Portugalijoje veikia 2 laisvos ekonomines zonos, abi autonominėse Madeiros ir Azorų salose. Madeiros zona susilaukė plataus tarptautinio dėmesio, tuo tarpu Azorų zona mažai žinoma.
Portugalijos Madeiros laisvoji prekybos zona. Madeira yra Portugalijos autonominė sritis, kurią sudaro vulkaninės kilmės salų grupė Atlanto vandenyne, į šiaurę nuo Afrikos. Pavadinimas kilęs nuo didžiausios salos – Madeiros.
Laisvoji prekybos zona yra sudėtinė Madeiros Tarptautinio biznio centro dalis, kurį sudaro: industrinė laisvos prekybos zona, finansų centras, tarptautinis paslaugų centras ir tarptautinis laivų registras. Laisvos prekybos zoną sudaro vadinamas Industrijos parkas įsteigtas rytinėje Madeiros salos dalyje, 30 kilometrų nuo Madeiros archipelago sostinės Funchalio. Ji yra integrali (nors ir autonomiška) Portugalijos, taigi ir Europos Sąjungos teritorija, tačiau su laisvos prekybos zonos specifika, kuri suteikia galimybę gabenti į zoną tiek ES tiek ir kitų šalių kilmės prekes beveik be jokių apribojimų: be muitų, kvotų ir neribotam laikotarpiui. Visos prekės, nepaisant jų kilmės, kiekio , paskirties ar galutinio gavėjo adreso gali būti importuotos į zoną sandėliavimui, perdirbimui ar remontui. Įvežimo formalumai yra minimalūs, pagrindinis reikalavimas, kad prekės nekeltų grėsmės šalies
ir visuomenės saugumui, sveikatai , bei gamtai.
Zonos teritorija nėra didelė – 138 ha. Bet kurios šalies investuotojai gali įsigyti licenciją ir steigti savo veiklą. Minimali licencijos trukmė – 5 metai.
Zonos plėtra ir infrastruktūra. Madeiros zona buvo išplėtota per tris etapus:
1980 metais pirmiausia buvo įsteigtas Madeiros Tarptautinis biznio centras, 1982 metais – industrinė laisvos prekybos zona, o vėliau ir kitos aptarnaujančios struktūros.
Industriniame parke kiekvienas komercinis sklypas turi pagrindinius infrastruktūros elementus: vandens ir elektros tiekimą bei kanalizaciją, ryšių tinklus. Taip pat zonoje investuotojų paslaugoms įsteigtas jūrų krovos terminalas. Urmo prekių teritorija turi 2 vadinamas galerijas su pakrovimo ir iškrovimo įranga, pritaikyta įvairaus tipo kroviniams (skystiems, sausiems, biriems kroviniams ir konteineriams). Taip pat teritorijoje įsikūrusios įvairios paslaugų tarnybos (muitinė, terminalo personalas). Archipelago sostinė Funchalio uostas yra daugelio tarptautinių kruizinių linijų sustojimo vieta, taip pat reguliarus krovinių laivų, atplaukiančių iš Europos ir JAV, sustojimo uostas. Abejose salose – Madeiroje ir Porto Santo – yra oro uostai, geras kelių tinklas, telekomunikacijų ir pašto paslaugos.
Teisiniai zonos pagrindai. Madeiros laisvosios prekybos zonos teisines prielaidas sudaro Portugalijos konstitucija, kurioje įtvirtinta Madeiros autonomija. Laisvoji industrijos (kitaip vadinama prekybos) zona yra sudėtinė Madeiros Tarptautinio biznio centro dalis, kuriam be zonos dar priklauso finansų centras, tarptautinis paslaugų centras ir tarptautinis laivų registras. Viso tarptautinio biznio centro teisinis reguliavimas yra grindžiamas vieningu teisės aktų paketu, kurį pagal autonomijos susitarimą su centrine valdžia, sudaro vietos valdžios įstatymai ir poįstatyminiai aktai. Paketas galioja iki 2011 metų. Atskirais aktais numatytas Tarptautinio biznio centro steigimas ( 1980 metų įstatymas DL no.500/80h), mokesčių ir finansinės lengvatos (1986 m. įstatymas DL no. 165/86 ir 1989 m. įstatymas DL no. 215/89), kompanijų steigimas, veikla ir registravimas (1988 m. įstatymas DL no. 234/88), tarptautinis laivų registras ( 2 įstatymai ir 3 poįstatyminiai aktai), taip pat panašiai reglamentuojama finansų centro bei tarptautinio paslaugų centro veikla.