Lapinas
Vinco Krėvės sukurtas herojus skerdžius savo kaime buvo seniausias ir garbingiausias, tačiau vis tiek mėgo papokštauti. Jo dirbamas darbas buvo svarbus visiem kaimiečiam, nes jis ganė galvijus. Be to, jis ganė karves tik miške, kad čia jos galėtų gerai prisiganyti, tačiau čia jas buvo galima labai lengvai pamesti iš akių. Lapinas buvo didžiausias melagių melagis, bet vis tiek juo patikėdavo ne tik vaikai, bet ir suaugę vyrai.
Senis gerai prižiūrėjo gyvulius, todėl namų šeimininkės savo karvutes patikėdavo tik jam ir jo prižiūrimiems piemenukams. Lapinas žinojo, kokios žolės galvijams patinka ir varydavo juos į geriausias ganyklas, o grįždamas dar nuvarydavo karves prie vandens, kurio jos atsigėrusios atrodė pilnesnės ir riebesnės. Tuo labai džiaugdavosi šeimininkės.
Beganydamas galvijus skerdžius dar sugebėdavo pririnkti įvairių uogų, skanių ir sveikų, taip pat skerdžius pririnkdavo daug vaistažolių, kuriomis vėliau gydydavo susirgusiuosius ar jau sergančius žmones iš kaimo. Senelis beveik vienintelis pažinojo daugumą žolių ir žolelių, todėl kitų prašymu pririnkdavo jų pilnas kišenes. O už tai moteriškės atsidėkodavo pasikviesdamos pietų. Lapinas, kad ir buvo senas, mokėjo gaminti gerus ir tvirtus namų apyvokos įrankius. Moterys šiuos galėdavo gauti tik iš Lapino, nes savų vyrų ir sūnų išprašyti negalėdavo. O gavusios prašytų daiktų moteriškės kviesdavosi senelį pas save, kad galėtų duonos, kiaušinių ar dar kokio maisto įdėti.
Senis skerdžius žinojo daug pokštų ir apgaulių, kuriomis patikėti galėjo bet kas. Senis grįždamas namo pripasakodavo įvairių baisybių ir šiaip nebūtų dalykų, kad vaikai po to bijodavo eiti prie pelkės ir į jas mėtydavo akmenimis manydami, jog ten kažkur slepiasi miškiniai. O kartais pamatę pirtį šalia kelio aplenkdavo ją iš tolo arba bėgdavo lyg genami laumių, kurios lyg mirtinai užkutent norėtų. Neretai garsiu melagiu patikėdavo suaugę, subrendę vyrai, bet po to supratę apgaulę jie juokdavosi tik iš savęs, kad vėl taip lengvai patikėjo. Be apsukraus senelio pokštų kaime įsivyraudavo tyla, o tik į kaimą grįžus Lapinui, iš karto imdavo peštis vaikai, pjautis pradėdavo šunys, taip visus vaikus mylėjo Lapinas. Jis mėgo, kai vaikai mušasi ir šunys pjaunasi. Moteris jis mylėjo labiausiai, gerbė jas visuomet ir paprašius ko nors, tuoj pat kitą dieną iš miško parnešdavo, bet reikalui esant papeikdavo moterų maistą ar namus. Todėl namiškės stengėsi įtikti Lapinui visuomet ir visur.