Lapino paveikslas V.Krėvės „Skerdžiuje“
Lapinas-pagrindinis V.Krėvės apsakymo „Skerdžius“ veikėjas.
Lapinas buvo laikomas kaimo keistuoliu. Jo išskirtinė profesija- skerdžius– vyriausias piemuo. Skerdžius– „Stiprus, nors žemo ūgio, bet drūtas kaip stipriai žemėn įaugęs seno ąžuolo apsamanojęs kelmas, visas apžėlęs ir žilas it žydinti obelis, seniausias visų tame kaime gyvenančių senelių“.
„Lapinas gyveno sodžiaus gale, dūminėj kirkaitėj, be priemenės, gyveno du vienu su žmona, tokia pat neišmanėle ir senute kaip jisai. Vaikų jiedu neturėjo. Dėl to kas vieni metai augindavo sau du paršiuku, kurie būdavo riebiu, ramiu ir sočiu kaip vaikinu“.
Senas skerdžius pasakodavo vaikam ir suaugusiems išgalvotas istorijas. Vaikai tikėdavo ir mielai klausydavosi Lapino išmonių. O vyrai „Spjaudydavosi apgauti ir juokdavosi patys iš savęs, kad pasitikėjo žinomu melagiu, kad paklausė jo, o kitą kartą ima ir vėl paklauso, patiki“… Bet nepaisant to, kad skerdžius „užkietėjęs“ melagis, jis buvo jautrus. Tai įrodo jo elgesys, kai Lapinas pamato nukirstą liepą. Jis nenorėjo patikėti, kad liepos nebėra. Patrynė akis tikėdamasis, jog jam pasirodė. „Stovėjo dabar Lapinas pas tvorą, liūdnas, paniuręs, žiūrėjo, kaip ardo subėgę vaikai paukščių lizdus, laužo šakas, ir tik lingavo žila galva“.
Lapinas kaimo žmonių buvo abduluojamas, kvailučiu vadinamas. Todėl kaimo žmonės mėgo jį pašiepti. Lapinas leidosi pašiepiamas, bet turėjo ir orumo. Kai vyrai iš jo šaipydavosi, jis šiek tiek leisdavosi, bet kai vyrai įsisiautėdavo per daug, skerdžius pradėdavo šaipytis iš jų.
Senis Lapinas buvo labai dėmesingas kaimo žmonėms. Iš miško parnešdavo moterims lauktuvių. Tai vienai trūkažolių parneša, kitai skujinę atneša. Dėkoja jam moterėlės ir kviečia Lapiną pas save. Viena sūrio kąsnelį duosianti, kita ragaišį iškepsianti, kiaušinėlį duonkrepšin įdėsianti.
Ir vaikų buvo mylimas Lapinas. Senis ir pats juos mylėjo. Mielai pasakodavo jiems išgalvotas ir tikras istorijas. Iš miško lauktuvių parnešdavo. „Skerdžius vienam kiša aukšliuką, kitam rėknę, trečiam margintą lazdelę, o tam vėl dūdelę“.