V.Krėvės apsakymo pagrindinis veikėjas – skerdžius Lapinas. Apsakyme pasakojama apie paskutines seniausio žmogaus kaime dienas. Čia išryškėja jo vidiniai ir išoriniai bruožai, sąsajos su gamta ir Dievu, požiūris į dabartinius ir senuosius žmones, priežastys, dėl kurių džiaugiasi ir dėl kurių liūdi.
Lapinas buvo skerdžius, vyriausiasis piemuo. Kaime jis vienintelis dirbo kokį darbą. Daugiau skerdžių ir nereikėjo, užteko jo vieno. Jis buvo seniausias kaime, “…stiprus, nors žemo ūgio, bet drūtas…”, “…visas apžėlęs ir žilas it žydinti obelis…”. Nebuvo skerdžius turtingas: “…gyveno sodžiaus gale, dūminėj pirkaitėj, be priemenės…” Gyveno jis su žmona, kuri buvo “tokia pat neišmanėlė ir senutė kaip jisai”. Mylėjo jie vienas kitą, džiaugsmu ir vargu dalijosi: “Bet nėra nėra tikros laimės pasauly”. Iškeliavo lapino žmona Anapilin ir paliko jį vieną vargelio vargti. Ir nelinksma dabar skerdžiui. Erzina jį kaimo žmonės, žinodami, kad Lapinas dar nežada mirti, klausinėja: “Ką tu, dėdule, vesi?”, o šis atsako: “Dar, vaikeli, mergos sau nepasirinkau…”. Ir niekas nesupranta, juokauja jis ar rimtai šneka… Leidžia skerdžius pasijuokti kaimo žmonėms iš savęs: “…senis nepyksta, neužsigauna…”. Tačiau taip tik saviškiams. Pasijuokė iš jo Čepulis Levandra iš Rudnios ir įsižeidė Lapinas. Keršydamas skerdžius pamelavo Čepuliui,o šis ir patikėjo, nors ir žinojo, kad apgaudinėja: “…žinai, kad meluoja, o patikėsi ir gana”. Geras melagis buvo senis.
Myli Lapinas vaikus ir vaikai jį myli: “Skerdžius daro vieniems švilpuką, suka vamzdelių, kitiems duoda botagu papliauškint, ragan padumti”. Vaikai jį pasitikdavo grįžtantį ir lydėdavo išeinantį. Lapinas pasekdavo jiems kokią pasaką, papasakodavo apie senus laikus, miškus bei girias. Porindavo apie laumes ir miškinius, kad vaikai paskui namo bijodavo grįžti.